2022 04 29

Luka Lisjak

Delo

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kaip slovėnai tapo vakariečiais

Rinkiminis plakatas Slovėnijoje su Roberto Golobo, šiuos Slovėnijos parlamento rinkimus laimėjusios partijos „Laisvės judėjimas“ lyderio, atvaizdu. EPA nuotrauka

Tekstas, 2022 m. kovo 12 d. pasirodęs „Delo“ dienraštyje, perpublikuojamas su autoriaus ir redaktorių leidimu. Iš slovėnų kalbos vertė Nikodemas Szczygłowskis. Šis toliaregiškas tekstas, parašytas iki rinkimų Slovėnijoje likus daugiau nei mėnesiui, iš dalies padeda suprasti, kodėl kairieji triuškinamai juose pralaimėjo.

Praėjusią (kovo pirmąją – vert. past.) savaitę Lenkijos kairioji partija „Razem“ („Kartu“ – vert. past.) paskelbė, kad palieka paneuropinį judėjimą „DiEM25“. Priežastis – Ukraina. Būsimų naujienų sraute visiškai dominavo siaubingos žinios iš Ukrainos – ne veltui ir ne be reikalo.

„Razem“ yra tik nedidelė Lenkijos kairiųjų parlamentinė frakcija, o „DiEM25“, sumanytas kaip masinis judėjimas už radikalią Europos Sąjungos pertvarką, dabar yra viso labo jos iniciatoriaus, buvusio Graikijos finansų ministro Yanio Varoufakio, saviraiškos platforma. Tačiau Europos kairiųjų pakraščiuose įvykęs skilimas gali daug ką pasakyti apie Europos Rytų ir Vakarų santykius, o paradoksaliai gal net ir apie Slovėniją, kuri, regis, yra įstrigusi niekieno žemėje tarp šių dviejų polių.

„Razem“, nors dabar jau gana marginali partija, bet vis dar sudaranti vieningos Lenkijos kairiųjų intelektualinį branduolį, pastaruosiuose parlamento rinkimuose gavo daugiau balsų nei jos gimininga partija Slovėnijoje. Praėjusiame dešimtmetyje ši partija buvo savotiškas socialistinės minties atgimimo Lenkijoje inkubatorius, paremtas radikalia realaus socializmo patirties kritika. Jos šaknys siekia „Solidarumo“ judėjimą ir bando suprasti XX a. Lenkijos patirtį iš postkolonijinės perspektyvos. Šiuo požiūriu šis judėjimas turėjo didžiulę įtaką kitoms buvusio sovietinio bloko šalims. Taip pat ir Ukrainai, kurioje pagrindinis klausimas buvo, kaip atkurti demokratinę kairę, pagrįstą radikalia sovietinės patirties kritika.

Yanis Varoufakis. EPA nuotrauka

Todėl, kai likus kelioms savaitėms iki invazijos Varoufakis keliavo po Europą ir aiškino, kad „Rusijos ir Ukrainos konfliktas“ tėra „dviejų oligarchinių režimų“ susidūrimas, jo ideologiniai sąjungininkai Kyjive ir Varšuvoje, taip pat Bukarešte, Vilniuje ir Prahoje iš nuostabos plačiai atvėrė akis. O kai paskutinę vasario savaitę atsivėrė pragaro vartai, kantrybė išseko. Lenkijos sienas užplūdus pabėgėlių srautui, Lenkijos kairiesiems jau buvo gana. Paskutinis lašas buvo, kai „DiEM25“ steigėjas Varoufakis, užuot vienareikšmiškai parėmęs Ukrainos pusę, į invaziją sureagavo pacifistinėmis kalbomis ir verkšlenimais dėl Ukrainos žmonių, „tapusių dviejų supervalstybių interesų įkaitais“, likimo. Vėlesni ryžtingi Varoufakio bandymai ištaisyti pirminį neigiamą įspūdį taip pat buvo bevaisiai.

Šis iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas konfliktas parodo dviejų skirtingų istorinių patirčių atotrūkį. Iš vienos pusės, Vakarai, kurie po Antrojo pasaulinio karo sukūrė klestinčią visuomenę, radę tinkamą modus vivendi su Sovietų Sąjunga ir Vidurio bei Rytų Europa, kuri tapo šio pakto auka – iš kitos pusės. Galima sakyti, kad Rusijos invazija į Ukrainą labai paspartino šių dviejų požiūrių suderinimą – privertė Vakarų Europą atsisakyti iliuzijų ir užimti poziciją, kuri anksčiau buvo būdinga tik Rusijos kaimynėms.

Tačiau yra viena sritis, kurioje ši konvergencija nebuvo iki galo pasiekta – tai antiimperialistinė kairė. Čia skirtumai tik dar labiau padidėjo. Tikriausiai niekas taip gerai nepataikė kaip lenkų aktyvistė Zosia Brom, kuri tekste iškalbingu pavadinimu „Fuck leftsit westsplaining“ tiesiogiai pasipiktino paternalistiniu savo vakarietiškų bendražygių požiūriu:

„Be to, kalbate apie norą sustabdyti „NATO plėtrą“, bet neužsimenate, kokia konkrečiai būtų tinkama alternatyva. Toks požiūris apskritai nepriimtinas, nes jis tik liudija jūsų privilegiją augti šalyje, kurioje jūsų gyvenimo istorija nebuvo nusėta – kad ir kaip „įdomu“ jums atrodytų iš šalies – pykčio priepuoliais ir įvairaus masto agresija iš šios didžiulės, nenuspėjamos jėgos, kuri mano, kad gali pulti ten, kur nėra NATO. Tad pasakykite, kaip tiksliai užtikrinsite mūsų saugumą? Kokia yra ta NATO alternatyva, kurią taip propaguojate? Ar nepagalvojote paklausti mūsų, ką apie tai manome? O gal tiesiog nusprendėte, kaip jau daug kartų savo istorijoje ir su daugeliu kitų šalių, už kurias jaučiatės pranašesni, kad jūs ir jūsų vadovai išdalysite kortas, o mes turėsime tiesiog paklusti? Ar jau išsitraukėte liniuotę, kad žemėlapyje nubrėžtumėte tiesias linijas, tik šį kartą tai bus žemėlapis vietos, kurioje užaugau?“

Šis tekstas labai greitai paplito internete, nes puikiai atspindi daugelio Rytų Europos gyventojų (ne tik kairiųjų pažiūrų), kuriems teko iškęsti ilgus Vakarų kolegų „aiškinimus“ apie tai, „kas iš tikrųjų yra šis konfliktas“, jausmus. Pastarosiomis savaitėmis jie pradėjo jiems grąžinti skolą. „Argi mes dešimtį metų nesakėme, kad taip nutiks?“ – yra dažniausiai šiuo metu metamas kaltinimas Vakarams iš Rytų Europos. Vakarų Europos politiniam ir intelektualiniam elitui teko klausytis šių priekaištų nulenktomis galvomis, ir galbūt Rytų Europos alternatyviųjų kairiųjų įniršis yra dar didesnis, nes Vakarų kairieji vis dar nenori savo galvų barstytis pelenais.

Tarp tų, kurie to vengė, paradoksaliai yra didelė dalis Slovėnijos kairiųjų ir apskritai Slovėnijos intelektualinio elito. Visa tai dar ironiškiau dėl to, kad būtent šie visuomenės sluoksniai labiausiai kritikuoja Vakarus. Praėjusią (kovo pirmąją – vert. Past.) savaitę Slovėnijos nacionalinėje asamblėjoje (parlamente) partijos „Levica“ (liet. „Kairė“) atstovui pasisakant prieš ginklų siuntimą Ukrainai, jis pakartojo lygiai tas pačias Vakarų nuolaidžiavimo frazes, kurios taip įsiutino lenkų aktyvistę. To priežastys tikriausiai yra istorinės ir geografinės. Mes, slovėnai, nepatyrėme, kaip demokratinius siekius užgniaužia sovietų tankai. Kita vertus, Varšuva, kuri žino šią patirtį, yra mažiau nutolusi nuo Ukrainos nei Paryžius nuo Belgijos.

Slovėnijos kairiųjų lyderė Tanja Fajon. EPA nuotrauka

Dauguma buvusio Rytų bloko žmonių į Ukrainos užpuolimą žiūri su tokiu pat siaubu, su kokiu mes, slovėnai, prieš trisdešimt metų žiūrėjome į Vukovaro ir Sarajevo apšaudymą. O dauguma slovėnų dabar į Kyjivo apgultį žiūri panašiai, kaip kadaise Vakarai žiūrėjo į Jugoslavijos karus: su užuojauta, pasibaisėjimu ir lengvu susierzinimu: „Ar jie tikrai turi mus įtraukti į savo nesuprantamus konfliktus?“ Laimė, šiandien Vakarai į karą Ukrainoje reaguoja kitaip, o už mūsų sienų niekas neklauso slovėnų visažinių kairiųjų „aiškintojų“. Jų nereikšmingumas bent jau šį kartą mums padėjo išvengti gėdos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien