Kaip sudaryta Visuotinio patriarchato institucija („kurija“)?

Visuotinis patriarchas ir patriarchato Šventasis Sinodas

Du svarbiausi Visuotinio patriarchato institucijos subjektai – tai pats Visuotinis patriarchas (šį titulą įgijęs VI a.) ir Šventasis Sinodas.

Oficialus Visuotinio patriarcho titulas – „Dievo malone Konstantinopolio–Naujosios Romos arkivyskupas ir Visuotinis patriarchas“ (kreipinyje  – „Jo Šventenybė Konstantinopolio…“ ir t. t.). Patriarcho rinkimuose dalyvauja specialiai sušaukiamas „Esančiųjų Sinodas“ (Endemousa Synodos, t. y. visų Konstantinopolyje tuo metu esančių vyskupų taryba), o užsienyje tarnaujantys metropolitai atsiunčia savo balsus nuotoliniu būdu (tai vadinama sympsephon). Išrinktasis Visuotinis patriarchas turi tiesioginę valdžią Konstantinopolio arkivyskupijoje, bet yra pirmas (protos) tarp visų Visuotinio patriarchato ir netgi visos Ortodoksų Bažnyčios vyskupų, todėl koordinuoja viso patriarchato, o kai reikia – ir visos Ortodoksų Bažnyčios veiklą.

Visuotinis patriarchas turi asmeninę kanceliariją (idiaiteron patriarchikon grafeion), per kurią bendrauja su pasauliu. Asmeninė kanceliarija priima laiškus, skirtus patriarchui, tvarko jo dienotvarkę ir sprendžia kitus su patriarcho asmeniu susijusius klausimus, jį konsultuoja. Jai vadovauja kancleris, kuris tradiciškai būdavo metropolitas, bet šiuo metu pareigas eina kunigas-vienuolis, turintis didžiojo ekleziarcho garbės titulą. Asmeninė kanceliarija nepriima ir neskelbia jokių sprendimų.

Šventasis Sinodas – tai dvylikos vyskupų taryba, kurioje kiekvieno vyskupo kadencija trunka metus, kas pusė metų pasibaigiant pusės vyskupų kadencijoms. Šventasis Sinodas atsirado iš V a. įsteigto nuolatinio Esančiojo Sinodo (Endemousa Synodos), kuriam priklausė visi mieste buvę vyskupai, bet vietoje senosios sistemos XVII a. buvo įvesta šiandienė dvylikos vyskupų ir jų rotacijos sistema. Mūsų laikais Šv. Sinodas dažniausiai posėdžiauja kartą per mėnesį, posėdžiai gali trukti kelias dienas.

Visuotinis patriarchas pagal savo tarnystę yra Šv. Sinodo pirmininkas. Visi svarbiausi patriarchato klausimai yra sprendžiami Šv. Sinode. Šv. Sinodas turi savo kanceliariją, kuri priima Šv. Sinodui adresuotus laiškus, vykdo susirašinėjimus, skelbia Šv. Sinodo sprendimus. Jai vadovauja vyriausiasis sekretorius – kunigas-vienuolis, turintis archimandrito garbės titulą.

Žinoma, susitikti kartą per mėnesį net ir kelioms dienoms nepakanka, kad būtų išnagrinėti sudėtingiausieji klausimai. Todėl tam, kad tarp Šv. Sinodo posėdžių vyktų darbas, Šv. Sinodas turi komitetus, atsakingus už įvairias sritis.

Šv. Sinodo komitetai

Šv. Sinodo komitetai nepriima jokių sprendimų ir savarankiškai neinicijuoja veiklos, o vykdo Šv. Sinodo patikėtas užduotis. Dažniausiai komitetams pateikiama išnagrinėti tam tikrą klausimą, surinkti bei išanalizuoti informaciją, ir, atlikęs savo užduotis, komitetas rezultatus pristato Šv. Sinodo posėdyje.

Štai keletas komitetų pavyzdžių iš daugiau nei dvidešimt šiandien egzistuojančiųjų:

• Finansų komitetas;
• Audito komitetas;
• Teologijos studijų komitetas;
• Tarportodoksinių santykių komitetas;
• Tarpkrikščioniškų santykių komitetas;
• Dialogo su Romos Katalikų Bažnyčia komitetas;
• Dialogo su nechalkedoninėmis Bažnyčiomis komitetas;
• Kanonų teisės komitetas;
• Šventojo Atono kalno reikalų komitetas;
• Ne Turkijoje esančių vyskupijų, arkivyskupijų ir metropolijų reikalų komitetas;
• ir t. t.

Visų komitetų vardinti nėra prasmės, ir patriarchatas internete nepublikuoja jų viso sąrašo bei aktualios informacijos, nes komitetai gali būti formuojami ir naikinami priklausomai nuo Šv. Sinodo poreikių. Be to, ne visi komitetai aktualūs „išoriniam“ pasauliui, kai kurie nagrinėja patriarchato vidaus klausimus. Komitetai dirba ir tada, kai Šv. Sinodas neposėdžiauja, ir savo darbu užtikrina, kad Šv. Sinodo pradėtas darbas tęsis ir nevykstant posėdžiams. Šv. Sinodo nariai gali būti komitetų nariais arba jų vadovais (kaip dažnai ir yra praktikoje).

Kitos patriarchato kanceliarijos

Taigi aptarėme Visuotinio patriarcho ir Šv. Sinodo institucijas, minėjome, kad jos turi kanceliarijas – asmeninę patriarcho kanceliariją ir Šv. Sinodo kanceliariją. Tačiau patriarchate yra ir daugiau kanceliarijų.

Šv. Sinodas ir jo kanceliarija daugiausiai rūpinasi patriarchato institucijos „išorės“ reikalais, jų nagrinėjami klausimai dažniausiai susiję su kraštais už Turkijos ribų, o pagrindinė „vidaus“ reikalų kanceliarija yra Didžioji Protosinkelija (Megale Protosygkellia). Jai vadovauja kunigas-vienuolis, turintis didžiojo protosinkelo titulą.

Didžioji Protosinkelija rūpinasi Visuotiniam patriarchatui priklausančiu nekilnojamuoju turtu, pamaldų organizavimu ir pan. Su ja susijusios, bet jai tiesiogiai nepavaldžios įstaigos yra Didžioji Archidiakonija (atsakinga už diakonų tarnystę, sudaro pamaldų tvarkaraščius, rūpinasi šventovių praktiniu parengimu pamaldoms, puošyba ir t. t.; jai vadovauja didysis archidiakonas), patriarchato archyvas, patriarchato biblioteka. Atskirai veikia patriarchato atstovo spaudai tarnyba.

Taigi visa valdžia patriarchate yra Visuotinio patriarcho ir Šv. Sinodo, kuriam jis pirmininkauja, rankose. Komitetai yra konsultaciniai organai, o likusios kanceliarijos ir įstaigos yra arba vykdomojo pobūdžio, arba tvarko patriarchato turto ir liturgijos klausimus. Liturgijos klausimams reikalingos atskiros įstaigos, nes, nors ir pamaldų metu tuo pačiu metu nebetarnauja šimtai diakonų, kaip būdavo Bizantijos imperijos laikais, visgi veiklos apimtys išlieka gana didelės.

Visuotinio patriarchato ceremonialas ir ypatingi titulai

Dėl savo ypatingos pusantro tūkstančio metų tradicijos Visuotinis patriarchatas turi įvairių titulų ir tradicijų, kurių nesutiksime niekur kitur pasaulyje. Kelis egzotiškus titulus jau galėjote perskaityti – didysis ekleziarchas, didysis protosinkelas… Nors tai yra tarnysčių pavadinimai, bet daugelis šių titulų šiandien yra arba tiesiog garbės titulai, nesusiję su jokia realia tarnyste, arba tarnystė jau mažai susijusi su pirmine.

Palyginimui galime prisiminti Katalikų Bažnyčios kardinolo titulą. Istoriškai Romoje kardinolais buvo vadinami septynių miesto sričių diakonai, kurie dėl savo artumo Romos vyskupui buvo labai svarbūs, bet ilgainiui tai tapo garbės vardu. Šiandien tai titulas, kurį turi iškiliausieji Romos Katalikų Bažnyčios vyskupai. Kardinolai renka popiežių, terminas yra praradęs savo pradinę prasmę.

Lietuvis kardinolas Sigitas Tamkevičius turi Romos šv. Angelės Meriči bažnyčios kardinolo-kunigo titulą, tačiau suprantame, kad iš tikrųjų jis yra arkivyskupas. Kardinolo titulas jam buvo suteiktas kaip garbės ženklas, o ne kaip paskyrimas tarnauti kunigu Romoje. Panašiai ir Konstantinopolio titulai yra atitrūkę nuo savo pradinės reikšmės.

Konstantinopolio Bažnyčios didžiojo ekleziarcho titulas yra kilęs nuo paprastos ekleziarcho tarnystės. Ekleziarchas – tai Vakarų Bažnyčios zakristijono atitikmuo. Pagal pirminę prasmę, tai asmuo, kuris bažnyčioje uždega žvakes, plauna grindis, patarnauja per pamaldas kunigui. Vienas iš Konstantinopolio Bažnyčios istorinių pavadinimų – Didžioji Kristaus Bažnyčia, todėl ir jos pagrindiniai tarnautojai, bei tarnautojų grupių vadovai, turi „didžiųjų“ titulus; taigi ir „didysis ekleziarchas“.

Šiandienos praktikoje didysis ekleziarchas Konstantinopolyje nėra zakristijonas, o greičiau ceremonierius (nurodo, kaip turi vykti pamaldos, kas, ką ir kada turi daryti). Beje, Konstantinopolio pamaldos vyksta pagal ypatingą ceremonialą – „Didžiosios Kristaus Bažnyčios Tipikoną“. Didžiuoju ekleziarchu šiandien gali būti ir pasaulietis, ir diakonas, ir kunigas; titulas nėra susijęs su dvasininko šventimais, o yra suteikiamas specialiu patriarcho palaiminimu, kaip ir kiti titulai.

Kitas mūsų paminėtas titulas – didysis protosinkelas. Kaip ir „ekleziarchas“, „protosinkelas“ yra terminas, atėjęs iš pirmojo krikščionybės tūkstantmečio. Šis graikiškas žodis yra sudarytas iš trijų šaknų – protos (pirmas), syn (kartu), kellion (celė). „Sinkelu“ vienuolynuose buvo vadinamas kartu, vienoje celėje arba kaimynystėje gyvenantis vienuolis. Kadangi daugybė ortodoksų vyskupų buvo ir yra vienuoliai, jų kaimynystėje gyvenę kiti vienuoliai, sinkelai, būdavo svarbūs pagalbininkai ir turėjo įtaką vyskupijose. Protosinkelas – tai pirmasis iš vyskupo kaimynystėje gyvenančių vienuolių, artimiausias pagalbininkas. Paleologų dinastijos laikais (XIII–XV a.) Didžiosios Kristaus Bažnyčios protosinkelai pradėti vadinti „didžiaisiais protosinkelais“.

Kaip ir didžiojo ekleziarcho atveju, šiais laikais didžiojo protosinkelo titulas jau nebenurodo, kad asmuo būtinai gyvena gretimame kambaryje, miega už sienos nuo patriarcho. Tai garbės titulas, suteikiamas didžiosios protosinkelijos vadovui, kuris yra vienuolis ir artimas patriarcho pagalbininkas vidaus klausimais.

Panašiai ir „archimandritas“ iš didelio vienuolyno vadovo titulo tapo garbės titulu. Šiandien archimandrito titulą gali gauti ilgai tarnavęs arba svarbias pareigas einantis kunigas-vienuolis.

Dar vienas neįprastas patriarchato garbės titulas – „senolis-metropolitas“. Tai jau Naujųjų laikų (XIX a.) palikimas, kai patriarchate laikinai buvo įvestas gerontizmo valdymo principas (gr. geron – senolis). Keli greta Konstantinopolio esančių vyskupijų metropolitai tuo metu gavo „senolio-metropolito“ titulus ir tapo nuolatiniais Šv. Sinodo nariais, šitaip įgydami daugiau valdžios nei kiti patriarchato vyskupai. Tačiau XIX a. pab. panaikinus gerontizmo sistemą, „senolis-metropolitas“ tapo garbės titulu ir šiandien suteikiamas bet kuriems nusipelniusiems metropolitams, jokių papildomų teisių nesuteikia.

Paskutinis neįprastas Visuotinio patriarchato titulas, kurį verta paminėti – tai „Visuotinio patriarchato archontas“. Graikiškas žodis archon (archontas) reiškia „didikas, nusipelnęs žmogus“. Visuotinio patriarchato archonto titulas, kaip ir kiti titulai, suteikiamas patriarcho palaiminimu, ir šiuo metu šis titulas teikiamas pasauliečiams, kurie padarė daug gero Šventajam Sostui. Jungtinėse Valstijose veikia archontus vienijanti Šventojo Andriejaus brolija, Europoje – Skaisčiausiosios Dievo Motinos brolija. Archontai stengiasi dėl Visuotinio patriarchato gerovės.

Apibendrinimas

Visuotinio patriarchato institucija (Vakarų terminologijoje – „kurija“) jungia Rytų Romos (Bizantijos) imperijos ir Osmanų imperijos laikų palikimą, kuris XX a. buvo pritaikytas prie mūsų dienų poreikių.

Lengva pasiklysti tarp daugybės titulų ir kanceliarijų, tačiau svarbiausia suprasti, kad pagrindinė valdžia priklauso Visuotiniam patriarchui ir Šventajam Sinodui, o visos kitos institucijos jiems paklūsta. Su „išoriniu“ pasauliu paprastai bendrauja arba atstovas spaudai, arba Šv. Sinodo kanceliarija.