2021 04 21

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kaip tampama gerais tėvais? 

Unsplash.com nuotrauka

Teksto pavadinime svarbu atkreipti dėmesį į žodį „tampama“. Gana nemažai žmonių įsivaizduoja, kad buvimas geru tėvu ar motina yra savaime suprantamas, įgimtas dalykas, beveik instinktas, kurį saugome savyje tol, kol atsiranda mažesnysis, kuriuo jau galime pradėti rūpintis. Bet tai nėra tiesa – tik labai mažai žmonių iš tiesų intuityviai žino, kaip reikėtų auginti vaikus, geba į juos neprojektuoti savo svajonių ar idealų ir leisti jiems būti tokiems, kokie jie ir turėtų būti. Tiesiog padėti užaugti. Nemažos dalies žmonių buvimo tėvais praktiką formuoja jų pačių vaikystės patirtys, kurios kartais nebūtinai būna labai geros.

Psichologė Juli Fraga savo pasakojimą „AEON.com“ apie tapimą gerais tėvais pradeda vienos moters – Džordžijos (vardas išgalvotas) istorija. 2008 m. ji pagimdė pirmąjį savo vaiką. Kurį laiką jie kartu su vyru turėjo nemažai vaisingumo problemų, bet pagaliau jiems pavyko susilaukti kūdikio. Po gimdymo praėjus vos savaitei, Džordžiją ėmė kankinti nerimas: pilvo skausmai ir spaudė krūtinę. Nors būdavo pavargusi, užmigti ji negalėjo. Džordžija nuolat nerimavo dėl savo kūdikio saugumo, svarstė, ar pakankamai jį maitina, ar „teisingai“ ramina, taip pat į galvą lindo įvairūs scenarijai, kaip ji savo mažyliui kaip nors pakenkia. Daugelis draugų jai patarė nesinervinti: tokios reakcijos esą natūralios tuomet, kai tik atsiranda vaikas. Jam augant – viskas lengvėja. Tiesa, Džordžijai taip nenutiko – nerimas tęsėsi ir toliau. 

Po antrojo nėštumo gydytojai, remdamiesi statistika, kad moterys, kurių asmeniniame gyvenime ar šeimose dažniau pasitaiko psichologinių sutrikimų, dažnai serga pogimdyvine depresija, pasiūlė Džordžijai apsilankyti pas psichoterapeutą. 

Pirmosios terapijos sesijos metu Džordžija prisiminė savo vaikystę. Tėvai išsiskyrė, kai ji buvo dar maža. Abu tėvai turėjo nerimo sutrikimų, vartojo alkoholį, sirgo depresija. Daugelis vaikystės prisiminimų Džordžijai buvo sugadinti barnių, kivirčų, riksmų. Daugeliu atveju Džordžijos poreikiai nebuvo atliepti. Nors ji žinojo esanti mylima, retai kada jausdavosi saugi. Po skausmą Džordžijai sukėlusių situacijų retai kada būdavo atsiprašoma, parodomas supratimas, sakomi gražūs žodžiai, apkabinama. Skyrybos apskritai buvo nepageidaujama tema namuose, tėvai pykdavo, jeigu Džordžija kalbėdavo apie vieną iš tėvų, girdint kitam. Psichoterapijos sesijos pabaigoje Džordžija sužinojo, kad jos nerimas, matyt, kyla iš „prieraišumo žaizdos“, atsirandančios kaip gilus emocinis pėdsakas, kurį sukelia vaikystės trauma ir prieštaringa globa. Niekas iki tol Džordžijai nebuvo pasakęs, kad tėvo neįsisąmonintos prieraišumo formos gali daryti įtaką jo santykiui su jo paties vaiku.

Psichologė J. Fraga toliau straipsnyje apžvelgia teorinę literatūrą, kuri gali padėti suvokti, kokių apskritai būna prieraišumo formų. 

Vienas pirmųjų apie prieraišumo stilius (formas) kalbėjo Johnas Bowlby. 1928 m. jis dirbo su sudėtingais vaikais vienoje Anglijos mokyklų: jo terapijos sesijose dalyvavo be motinos užaugęs paauglys ir nerimastingas, kibus vaikas. Susidūręs su tokiais vaikais, J. Bowlby susidomėjo tuo, kaip motinos netekimas veikia ilgalaikę psichologinę gerovę. Psichoanalitikas manė, kad tėvų vaidmuo yra suteikti saugų pagrindą vaikui, o tokio dalyko nebuvimas gali pakenkti jo gebėjimui pasitikėti kitais, megzti artimus santykius, o labai sudėtingomis aplinkybėmis – išprovokuoti ir psichinę ligą. 

Kita psichologė Mary Ainsworth, įkvėpta šių minčių, pradėjo tirti santykių tarp vaikų ir jų motinų modelius laboratorijoje. Tyrėjai stebėjo, kaip vaikai reaguoja tada, kai motina išeina, jie yra paliekami su nepažįstamu žmogumi, ir kokie vaikai tampa, kai motina grįžta. Šio tyrimo pabaigoje psichologė išskyrė tris prieraišumo formas: saugą, nerimaujančią ir vengiančią. Saugi forma: vaikai sutrinka, kai mama išeina, bet domisi nepažįstamuoju, juo pasitiki, o kai mama grįžta, jie apsidžiaugia. Nervingai prisirišusieji nerimauja tada, kai mama išeina, jiems nepadeda nepažįstamo žmogaus raminimas, o mamai grįžus – juos būdavo sunku nuraminti, jie labai prilipdavo prie grįžusios motinos. Vengiantieji nebuvo paveikti nei motinos išėjimo, nei jos grįžimo. Ankstyvojo prieraišumo formos dažniausiai tampa šablonu, pagal kurį formuojami ir ateities santykiai. Roberto Kareno knygoje „Tampant prieraišiam“ (angl. Becoming Attached, 1994 m.) rašoma, kad „mūsų tėvų šešėlis kybo virš mūsų galvų kaip likimas, […] lemiantis, kaip mylėsime ateityje būdami suaugę“. Ryšys tarp tėvų ir vaikų, sako prieraišumo tyrėjai, pateikia užuominų, kaip mums tapti pačiais savimi. Taip, kaip paveldime savo tėvų akių spalvą ar keistą humoro jausmą, galime paveldėti ir prieraišumo stilių. Kiekvienas stilius daro įtaką (dažnai nesąmoningai) tam, kaip įsimylime, mezgame draugystes ir auginame savo vaikus. 

Psichoterapeutė, prieraišumo problemos specialistė, Hilary Jacobs Hendel savo knygoje „Tai – ne visada depresija“ (angl. Its Not Always Depression, 2018 m.) sako, kad tie, kurie vaikystėje įgauna nerimastingą prieraišumo formą, dažniausiai labai bijo būti palikti kitų, nuolat stengiasi kitiems įtikti, neįsiklauso į savo poreikius. Tokie žmonės, jau būdami tėvais, dažnai neleidžia vaikams nuo jų „atsirišti“, kai jiems to reikia, dažnai pernelyg įsitraukia į savo suaugusių vaikų gyvenimą. Tokie asmenys dažnai menkiau pasitiki savimi, reikalauja daugiau patvirtinimo iš kitų ir yra kur kas jautresni nei tie, kurie išsiugdo saugią prieraišumo formą. 

Psichiatras Danielis Siegelis knygoje „Tėvystė iš vidaus“ (angl. Parenting from the Inside Our, 2003 m.) rašo, kad žmonės, išsiugdę nesaugaus prieraišumo formas, dažnai perima tai iš savo tėvų, kurie taip pat augindami juos jautė nerimą ar netikrumą. Anot šios knygos autoriaus, tokie tėvai dažnai nesupranta savo vaikų siunčiamų signalų. Pavyzdžiui, kai vaikai išreiškia nusivylimą, jie iškart puola juos gelbėti, kad tik jie nejaustų jokio diskomforto. Dažnai dėl to, kad patys nesugeba tokio dalyko ištverti. Tėvas, nerimastingai prisirišęs prie vaiko, bando jį gelbėti, o štai tas, kuris vengia, laiko atstumą. Nerimastingai prisirišusio vaiko poreikiai buvo atliepiami kartkartėmis, o vengiančio vaiko globa apskritai buvo nutraukta. Būtent toks prieraišumo stilius suformuoja iškreiptą intymumo supratimą: suaugę žmonės negeba pasikliauti kitais. Artumas jiems yra tai, ko jie vengia, užuot priėmę. Vengiantį prieraišumą išsiugdę žmonės dažnai jaučia naštą tada, kai jų prašoma rūpintis kitais – netgi jų pačių vaikais. Vengiantieji, tapę tėvais, kartais gali to patys nesuprasdami nekreipti dėmesio į savo vaikų poreikius. Pavyzdžiui, kūdikio verkimas gali būti interpretuojamas kaip „skundai“, o kai vaikas serga ar susižeidžia, jie gali jiems pasakyti, kad tiesiog susiimtų. Dažniausiai tokie tėvai labai vertina nepriklausomybę, todėl ir savo vaikus augina kaip savarankiškus. Jie įsivaizduoja, kad tokios savybės – pačios geriausios norint išlikti. 

1986 m. buvo įvardytas ir ketvirtas prieraišumo stilius: netvarkingasis (angl. disorganized). Kai kurie vaikai į savo motinas reaguoja įvairiopai: išreiškia tiek baimę, tiek jų vengia. Dažnai toks netvarkingas prieraišumas susijęs su didele vaikystės trauma, pavyzdžiui, fiziniu ar emociniu smurtu, apleistumu. Tokį prieraišumą susiformavę tėvai dažnai keičia nervingus ir vengiančius stilius. Pavyzdžiui, jie sutrinka, kai vaikas išreiškia džiaugsmą, ir nekreipia dėmesio į juos, kai jie prašosi pagalbos. 

Nors mūsų prieraišumo stiliai formuojasi vaikystėje, suaugusieji gali juos keisti. Pirmasis žingsnis tai padaryti – suprasti savo pačių gyvenimą, jį įsisąmoninti. Suprasdami savo gyvenimą, geriau suprantame ir kitus, o tai taip pat mums suteikia galimybę keisti savo elgesį. 

Žinoma, egzistuoja daugybė psichologijos ir psichoterapijos mokyklų, kurios siūlo skirtingų būdų, kaip keisti savo elgesį. Moterims, susidūrusioms su pogimdyvine depresija, siūloma kognityvinė elgesio terapija, kuri leidžia pastebėti tam tikrus elgesio modelius ir išeiti iš „minčių spąstų“ keičiant savo mąstymą. 

Tiesa, kai motinystę ar tėvystę grindžia sudėtingos vaikystės patirtys, gali padėti prieraišumo arba psichodinaminė psichoterapija: jos abi padeda suprasti pacientų prieraišumo formą ir jos santykį su kančia. Dažniausiai psichologai stengiasi suprasti kiekvieno paciento vaikystės istoriją, ieško užuominų apie jų prieraišumo stilius. Pavyzdžiui, pacientai, kurie susiformavo nerimastingo prieraišumo stilių, dažnai savo mamas vadina perdėm rūpestingomis. Tokie pacientai dažnai užauga šeimose, kuriose jiems reikėjo atliepti savo motinų emocinius poreikius, o ne jos atliepdavo jų. Vengiantieji dažnai apibūdina savo tėvus kaip tokius, kurie vertė ko greičiau juos tapti nepriklausomais. Tokie tėvai klaidingai įsivaizduodavo, jog reikia ignoruoti emocijas ir vaikams sakydavo, kad jie „susiimtų“ arba „pamirštų“ visuomet, kai tik šie jausdavosi pikti, liūdni, išsigandę ar nusivylę. Tapę suaugusiaisiais tokie asmenys įsivaizduoja, kad pasikliauti kitais gali reikšti pavojų, gėdą, visiškai nepriimtiną dalyką. Galiausiai žmonės pripranta prie neteisingo teiginio, kad turėti poreikių – reiškia būti silpnam, būti našta arba būti nekompetentingam. 

Gydyti prieraišumo žaizdas reikia kuriant „aiškius“ naratyvus, kurie jungia dabartį su praeitimi. Pavyzdžiui, psichodinaminės krypties psichologai pasiūlo interpretaciją. Žmogaus, kuris jaučia kaltę prašydamas pagalbos, klausiama: „O galbūt jaučiatės bejėgis būtent dėl šios problemos, nes kai buvote vaikas, jums neleido niekuo pasikliauti?“ Skirtingi pacientai į tokias frazes reaguoja skirtingai. Nerimastingieji dažnai atviri: daug kalba apie save ir dalijasi, o štai tie, kurie vengia, dažnai traukiasi ir palaiko saugų jiems atstumą. Per laiką tarp paciento ir terapeuto susiformuoja pasitikėjimo vieno kitu santykis. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Teksto pradžioje minėtoji Džordžija, dirbama su savo psichoterapeutu, dalį savo problemų išsprendė, nes ta patirtis „tarsi suteikė man pasaulio žemėlapį, ir viskas pagaliau susidėjo į vieną prasmingą visumą“ – sakė ji. Tyrinėdama savo vaikystės prisiminimus ji suprato, kad dabarties patirtys, susijusios su tuo, ką jai teko patirti. Džordžija augo su tėčiu, šeima jai nesisiejo su stabilumu ir ramybe, todėl ir jai, būnant vienai su savu vaiku, kildavo nerimas. Būdama vos dvejų metų ji „neteko“ motinos, nes pradėjo gyventi tik su tėčiu – beveik su ja nesimatydavo ar nesikalbėdavo. Dažnai tėvų patirtys iškyla tuomet, kai jie susiduria su savo vaikais, kurie yra panašaus amžiaus kaip jie, kai patyrė pirmuosius skaudžius gyvenimo įvykius. Sujungusi šiuos dalykus, Džordžija nebejautė tokio didelio nerimo, pradėjo kreipti dėmesį į savo poreikius: pavyzdžiui, tai, jog jai būtinas miegas ir sportas, kad jaustųsi gerai, nerimas negrįžtų. 

Bandymas prisiminti vaikystę gali išprovokuoti įvairių fizinių pojūčių: sunkumą krūtinėje, pilve ar troškimą pabėgti nuo emocijų. Tokie pojūčiai gali reikšti, kad būtent tuos prisiminimus ir reikia „atrakinti“. Lygiai taip pat negalėjimas prisiminti vaikystės yra pavaizdus dalykas. Tie, kurie išsiugdo vengiantį prieraišumo stilių, dažnai neprisimena savo vaikystės patirčių būtent dėl to, kad tuo metu jie buvo palikti be didelio dėmesio, rūpesčio ar pokalbio su tėvais ar globėjais. 

Tiesa, netgi su šiais įrankiais, psichoterapija, kartais vaistais, praeitis niekada neišnyksta, žmonės tiesiog pradeda gebėti su ja dorotis kitaip nei anksčiau, t. y. keisti save, savo elgesį ir, tikėtina, savo vaikų ateitį. 

Pagal AEON.com parengė Kristina Tamelytė