Kaip tapti Evangeliją skleidžiančiu židiniu?

Pavasario pradžioje Belgijoje įsikūrusią Tiberiados bendruomenę taip pat sukrėtė visuotinio karantinavimosi žinia bei pandeminės naujienos apie susirgimų ir mirčių skaičiaus augimą. Kaip turbūt žinote, Belgija buvo viena labiausiai COVID-19 paveiktų šalių pagal užsikrėtimų skaičių, o valdžia situaciją sunkiai valdė. Kai kurios žiniasklaidos priemonės ėmė Belgiją vadinti „koronos lyderiais“ Europoje, ir išties naujas virusas metė iššūkį legendinei belgiškai ramybei ir atsipalaidavimui…

Mūsų vienuolyne įvyko tie patys reiškiniai, kokius matėme vyraujant visuomenėje, žiniasklaidoje. Baimė, klaidingi vertinimai, netikėjimas ir dar daug kitų reakcijų į prieštaringas naujienas ir ne visada racionaliai suprantamus vyriausybės bandymus suvaldyti situaciją: visa tai kėlė psichologinę įtampą. Kaip ir visuomenėje, taip ir vienuolyne, buvo aptariamos daugybė su pandemija susijusių temų!

Tiberiados bendruomenė – 1979 m. Belgijoje įkurta nauja vienuolinio gyvenimo bendruomenė, subūrusi apie 30 jaunų brolių ir seserų iš skirtingų šalių bei žemynų. Tai – žmonės, kurie savo pašaukimą išgyvena jau pokrikščioniškoje Europoje, stengdamiesi daryti savo vienuolyną Evangelijos plitimo židiniu. Kitaip tariant – misionieriškas pašaukimas svarbus Tiberiadai, ir kaip niekada iki tol jaučiame žmonių tikro tikėjimo alkį bei tikime Kristaus ir Evangelijos atsakymais į šiandienio žmogaus esminius klausimus.

Kaip tik šį pavasarį pandemija puolė vienos ilgai ruoštos Tiberiados bendruomenės misijos metu: kovo 12-ąją mus užklupo naujiena, kad turime sustabdyti savo „metų projektu“ paskelbtą Lježo – ketvirto pagal dydį Belgijos miesto – misiją. Bendruomenės misijų kuklioje istorijoje didžiausiai – 18 brolių ir seserų – misionierių komandai teko skubiai grįžti į vienuolyną, nutraukti susitikimus ir užsiėmimus parapijose ir atsisveikinti su liūdinčia Lježo miesto pastoracine komanda bei parapijiečiais.

Nuo viruso plitimo – į Evangelijos židinį

Grįžę namo pradėjome galvoti, kaip „evangeliškai“ išgyventi šį karantino laiką ir savo misionierišką pašaukimą – ir kaip tinkamai, su tikėjimo dvasia reaguoti į naujus iššūkius. Tačiau staiga užklupo kitas nemalonus siurprizas: prasidėjo susirgimai bendruomenės viduje, ir koronavirusas labai greitai paplito vienuolyne. Vieną savaitę susirgo trys broliai, kitą savaitę – dar trys… ir teko skubiai imtis veiksmų bandant suvaldyti situaciją.

Laimei, atrodė, kad mūsų seserų virusas pasigailėjo, nes tuo metu jų visai nepuolė. Kalbant apie vienuolius vyrus, juos virusas puolė nestipriai – jaunas bendras brolių vidutinis amžius bei daugmaž gera visų sveikata leido išgyventi šį laiką gana ramiai, palyginti su tuo, kas vyko Belgijoje, kur COVID-19 kasdien nusinešdavo po kelis šimtus gyvybių. Jau supratę, kad tampame židiniu, ėmėmės priemonių ir iš karto paskelbėme bendruomenės higienos „10 įsakymų“, kurie visus brolius įpareigojo vėdinti, dezinfekuoti patalpas ir laikytis higienos taisyklių viruso plitimui suvaldyti. Šitaip pavyko sustabdyti plitimą, uždarėme sergančius brolius į atokesnius namus, ir galiausiai visi pasveiko po kelių savaičių.

Likti be sakramentų, tačiau nelikti be Dievo

Tą patį pavasarį vyriausybė ir Belgijos vyskupai buvo paskelbę stabdantys viešas pamaldas, galima sakyti, kad tai buvo pats sunkiausias sprendimas tikintiesiems. Ilgainiui tai ėmė kelti didelį nepasitenkinimą, ypač kai valdžia vėl leido veikti įvairioms parduotuvėms bei pramogų įstaigoms, tačiau delsė sugrąžinti Mišių šventimą. Pajutome, kaip iš tiesų Belgijos valdžia nėra labai palanki Bažnyčiai ir kitoms religijoms.

Vis dėlto nuo pat pirmo sekmadienio be Eucharistijos šalyje pradėtos transliuoti Mišios įvairiais kanalais – iš pradžių su labai įvairia vaizdo kokybe, kuri laikui bėgant tobulėjo. Labai jautėsi, kad Bažnyčia nepasiruošusi taip švęsti Eucharistiją ir bendrauti virtualioje erdvėje, bet stipriai mokosi. Buvo gražu stebėti, kaip nedidukės parapijos ar bendruomenės visais įmanomais būdais bando pasiekti savo tikinčiuosius ir kreipiasi į virtualaus bendravimo specialistus, kad galėtų atlikti savo religinę misiją.

Kaip perduoti Kristų per pandemiją?

Valdžios įvestų apribojimų kaimo vietovėje (ten, kur įsikūręs mūsų vienuolynas) per daug nesijautė, ir reguliarus vienuolinis gyvenimas tęsėsi gana įprastai, tačiau pradėjome gauti daugybę dvasinio palaikymo prašymų, maldos intencijų, pasidalinimų apie vidinį nerimą patiriančius žmones… Sekdami kitų pavyzdžiais, pradėjome ir mes transliuoti adoraciją bei pamaldas socialiniuose tinkluose ir mūsų interneto tinklalapyje, broliai buvo raginami telefonu pasiekti mums žinomus vienišus ar sergančius žmones, kiti pradėjo rašyti kasdienes meditacijas, kurti laidas ir jas platinti virtualioje erdvėje.

Suintensyvėjo malda už žmones, kurie nuo pandemijos nukentėjo labiausiai. Taip sutapo, kad vasario pabaigoje paleidome naują mūsų internetinės svetainės versiją, o kilus pandemijai atnaujintas portalas galėjo veikti visu pajėgumu. Sukurtas ypatingas COVID-19 puslapis tapo lankomiausias: čia sudėti visokie patarimai, kaip rengti šeimos Žodžio liturgiją namuose, kaip dvasiškai išgyventi šį išbandymų metą ir kiti… Šis specialus puslapis taip pat buvo vieta, kur kiekvieną savaitę pasirodydavo ir bendruomenės naujienos, ypač apie brolių sveikatą – kad išvengtume gandų ir klaidingos informacijos sklaidos.

Vėliau, apie gegužės pabaigą, nors pamaldos vis dar buvo uždraustos, paskelbėme apie galimybę priimti Susitaikinimo sakramentą (laikantis saugaus atstumo) sekmadienį, po pietų. Buvo įspūdinga matyti, kaip žmonės atsiliepė ir atvyko net iš toli. Kiti pasinaudojo proga tiesiog pasikalbėti su kitu žmogumi, kai iš namų ilgus mėnesius nebuvo išėję…

Metas stiprinti bendruomenės tarpusavio santykius

Bendruomenės viduje gana greitai šis keistas laikas buvo suvoktas kaip kairos – tinkamas metas stiprinti tarpusavio ryšius. Kadangi mūsų išorinė misija labai smarkiai apribota, pagalvojome apie galimybę vykdyti vidinę misiją – kurti glaudesnius broliškus santykius. Juk ir pati Evangelija skelbia, kad „jus pažins iš meilės, kuria mylėsite vienas kitą“! Vadinasi, veiksmingai misijai būtina kurti glaudesnius ryšius su šalia esančiais broliais, o tam pandemijos apribojimai labai pasitarnavo. Susirinkome įvairiems užsiėmimams, žiūrėjome filmus, ėjome pasivaikščioti į šalia esančius miškus, vienas brolis supažindino bendruomenę su labai turtinga kaimo istorija, bet labiausiai palietęs užsiėmimas buvo kasdieniai pasidalinimai. Broliai galėjo laisvai pasisakyti įvairiomis temomis, ir labai jautėsi, kaip pokalbiai kuria ir stiprina santykius, ypač nerimo ir neaiškumo laikais.

Vasaros pradžioje pandemija nurimo, galėjome atsipalaiduoti – tačiau dėl vyriausybės paliktų apribojimų teko kūrybingai organizuoti stovyklas bei rekolekcijas, į kurias paprastai priimdavome daug šeimų, vaikų ir jaunimo. Pagrindinė taisyklė buvo neviršyti daugiau nei 50 žmonių „burbulo“ – uždaros bendruomenės, neturinčios jokių ryšių su „išoriniu pasauliu“. Broliams teko skaidyti stovyklas į kelias – iš viso suorganizavome 12 stovyklų, kurias brolių ir seserų grupelės ruošdavo atskirai. Vienuolynas tapo tikru aviliu, kuriame vienu metu galėjo gyventi iki trijų tarpusavyje nebendraujančių „burbulų“. Iš vienos pusės, buvo daugiau organizacinio darbo, kita vertus, visų brolių pabrėžta teigiamas dalykas buvo labiau šeimyninė atmosfera dėl mažesnio žmonių skaičiaus.

„Štai mano rankos ir širdis, Viešpatie siųsk mane, kur tu nori!“ Savanorystė COVID-19 skyriuje

Kaip žinome, karas su virusu vėl suintensyvėjo vasaros pabaigoje, o atėjus vadinamajai „antrajai bangai“, broliai pajuto stiprų pašaukimą būti su kovojančiais ar vargstančiais fronto linijoje ir paliudyti drąsą ir meilę, kurias teikia tikėjimas. Kai kuriems broliams kilo klausimas: „Ką ir kaip galiu duoti savo artimui tokiu laikotarpiu, kai viešpatauja bejėgiškumas ir nerimas? Kaip parodyti solidarumą ir artumą, kai baimė ir įtarumas vyrauja pokalbiuose ir santykiuose?“ Juk vienuolyne saugiai ir patogiai gyvenančių brolių neapleisdavo mintis apie konkrečias artimo meilės formas bei misionierišką veiklą būtent šiuo sunkiu laikotarpiu. „Niekas nėra toks vargšas, kad negalėtų nieko duoti“, – sakydavo šv. Jonas Paulius II. Tad, nors ir neturime medicininio išsilavinimo, galbūt galime kaip nors būti naudingi?..

Ir štai, bendraujant su viena bendruomenės pažįstama, kuri ligoninėje dirbo sielovados darbą, kilo naujas sumanymas: broliai gavo pasiūlymą savanoriauti darbu perkrautose ligoninėse ir pagelbėti ten dirbantiems slaugytojams, medicinos personalui. Be abejo, savanorystė COVID-19 sergančiųjų skyriuose labai stipriai reglamentuota, ir šioje naujoje misijoje dalyvavusiems vienuoliams teko pabaigti tam tikrus kursus, kad susipažintų su taisyklėmis, kaip bendrauti su pacientais ir paisyti saugumo.

Kai kurie broliai neslėpė jaučią tam tikrą nerimą dėl šios savanorystės, ypač dėl santykio su COVID-19 ligoniais, užsikrėtimo pavojaus, akistatos su mirtimi – ir šis stresas lydėjo visą savanorystės laiką. Tačiau visi buvo nusiteikę kaip galėdami labiau nešti Kristų ir jo ramybę ligoninėse dirbantiems ir ten sveikstantiems žmonėms.

Ir štai lapkričio pradžioje septynių vienuolių komanda išvažiavo dviem savaitėms į La Luvjero miesto ligoninę. Darbas iš tiesų psichologiškai sunkus, savanoriams krūvis didelis ir emociškai daug reikalaujantis – nes pacientų srautas nemažas, o ligoninės personalas pervargęs, nuotaika slogi. Broliams teko taip pat perlipti per iš pradžių gana neigiamai nusiteikusių medikų požiūrį ir net priešiškumą: ką čia daro vienuoliai?! Ar jie ketina į katalikybę imti atversti ligoninės bendruomenę? Ir t. t…

Tačiau po pirmos dienos ir pirmojo bendravimo užsimezgė gražūs ryšiai, o savaitės pabaigoje vienuolius nustebino atsisveikinimo dovanelės, liudijančios apie personalo jaučiamą simpatiją brolių ir seserų grupei. Nemažai ligoninėje dirbančių žmonių pareiškė norą apsilankyti vienuolyne ir labiau pažinti mūsų gyvenimą; vienas eutanaziją atliekantis gydytojas net pakvietė brolius paviešėti jo namuose. Neretai slaugytojos, sužinojusios, jog šalia esantys savanoriai yra vienuoliai ar kunigai (dėl dėvimų apsauginių skafandrų ne visada matėsi, kad čia vienuolis!), palūždavo ir  išsipasakodavo.

Brolius ir seseris nustebino slaugytojų ir gydytojų drąsa, atsidavimas. Buvo ir tokių, kurie paklausdavo, iš kur vienuoliams kilo mintis savanoriauti tokioje pavojingoje vietoje. Atsakymas būdavo labai paprastas: „Tiesiog norime būti šalia tų, kurie šiuo metu kenčia.“

Vienam broliui – kunigui – teko lydėti savo artimojo netekusius šeimos narius prie neišgyvenusio, jau Anapilin iškeliavusio, paciento ir pasiūlyti jiems dvasinę pagalbą. Vieną dieną COVID-19 skyriuje iki pat paskutinės valandos teko palydėti net tris pacientus. Kitam vienuoliui buvo paskirta dirbti karštojoje ligoninės linijoje ir atsakinėti į įvairius skambučius COVID-19 reanimacijos skyriuje. Dar vienam teko visą savaitę plauti ir dezinfekuoti visokius medicininius reikmenis bei valyti patalpas po ligonio pasveikimo ir laukiant naujo atvykimo.

Broliai lankydavo ligonius ir su jais bendraudavo. Neretai pacientai užduodavo klausimų ar šiaip papasakodavo apie save, savo šeimas, dalindavosi savo gražiais ar sunkesniais gyvenimo prisiminimais. Štai ką viena iš ten savanoriavusių seserų man papasakojo apie savo patirtį:

„Ši misija ligoninėje buvo labai graži ir gili. Kadangi COVID-19 skyriuose pacientų negalima lankyti, jie dažnai jaučiasi vieniši ir išsigandę. Mūsų misija buvo labai paprasta – būti šalia, kalbėti su jais, palaikyti už rankos, paglostyti ir paguosti. Kartais padėti atsikelti ir pavalgyti. Viena moteris sirgo Parkinsono liga ir nuolatos kretėjo, jai buvo sunku kalbėti. Aš jos paklausau, ar ji mėgsta dainuoti. Ji atsakė: „Taip.“ Pradėjau giedoti „Sveika, Marija“, ir ji giedojo kartu! Buvo be galo jaudinanti patirtis. Kitą dieną toji moteris jau beveik nebekalbėjo, vėliau buvo be sąmonės. Tiesiog buvau šalia ir meldžiausi glostydama jos galvą.“

Paliesti šios pirmos savaitės bei naujos patirties ir paprašyti ligoninės vadovybės, maža grupelė Tiberiados vienuolių ir  toliau savanoriaus iki Kalėdų. Virusą reikia ir galima stabdyti, tačiau Evangelija ir iš jos išplaukianti artimo meilė – nesustabdomos!