Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Kaip vaikams perduoti tikėjimą?

Unsplash.com nuotrauka

Tekstas originaliu pavadinimu „Dievo dovana. Ar įmanoma ją perduoti?“ perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2021 m. spalio (10) nr. 

Neretai tikintys tėvai, ugdytojai savęs klausia: kaip vaikams perteikti tikėjimą, kaip tinkamai liudyti ir skelbti? Juk visi norime savo vaikams perduoti tai, ką turim vertingiausio, – tikėjimą – brangų lobį, kurio nei kandys, nei rūdys neėda. Tačiau, regis, ne visada mums tai pavyksta...

Tad į klausimą, kodėl taip yra, atsakymo Artumoje ieškome kartu su tėvais bei sielovadininkais: tikybos mokytoja ir septynių vaikų mama Simona Bačiuliene, prof. dr. Eugenijumi Danilevičiumi (Katalikų teologijos fakultete VDU dėstančiu net ir tokią discipliną, kaip „Krikščioniškasis auklėjimas šeimoje“), Katechetikos centro vadovu doc. dr. Artūru Lukaševičiumi (abu – tėvai, atitinkamai penkių ir trijų vaikų) ir Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriumi Aldonu Gudaičiu SJ (beje, globojusiu du savo brolio vaikus našlaičius). Pokalbį veda keturių vaikų mama Jurgita Pocevičienė.

Tikintys tėvai, pasirengimo sakramentams užsiėmimai ir net katalikiškos mokyklos anaiptol negarantuoja vaiko įsišaknijimo tikėjime. Kur mes klystame, ko nepadarome, ar persistengiame?

Artūras: Pats klausimas jau yra klaidingas – garantuoti tikėjimo perdavimo niekas negali, nes tikėjimas – laisvai priimama dovana. Mes galime tik stengtis sukurti tam kuo palankesnes sąlygas. Apie garantijas negali būti kalbos – vaikas yra laisvas žmogus, ir nuo jo valios priklauso, ar įvyks įtikėjimas, ar ši kelionė tęsis. Katalikiškos mokyklos ir visa kita, jei savo funkcijas atlieka gerai, prisideda prie tikėjimo perdavimo; jei blogai – yra didžiulė kliūtis ir problema. Blogiausias yra deklaruojamas tikėjimas, kurį vaikai, paaugliai atpažįsta kaip falšą ir nusisuka nuo tokio demonstravimo.

Aldonas SJ: Tikėjimas – tai Dievo dovana, kurią subrendęs žmogus turės priimti asmeniškai, nepaisydamas katalikiškiausios šeimos ar mokyklos. Man padėjo tėvų liudijimas, jų ištikimybė maldai. Tiesa, tuo metu, kai buvau vaikas, nežavėjo – laukdavau, kada pasibaigs; tik dabar, pažvelgdamas atgal, matau, kad tėvai meldėsi už mus. Vaiką labiausiai paliečia tai, kad tėvai jį mylėjo. O meilė reiškiasi ne tik tada, kai vedame į bažnyčią ir mokome poterių, bet meilė ir tuomet, kai vaikas išleido visus pinigus ir vis tiek yra mylimas, ir t. t. Šie dalykai neišvengiamai siejasi.

Taip pat remiuosi savo tėvų išmintimi – jie tebuvo baigę keturias klases, bet pasirūpino, kad mes, vaikai, Bažnyčios bendruomenėje būtume tarp bendraamžių. Net ir šiuo metu, kai manęs, kaip kunigo, klausia, ką daryti, jei vaikai nenori ruoštis sakramentams, patariu ieškoti įdomesnių ruošimo vietų – Jono Pauliaus II piligrimų centro, kur galėtų vėliau išvykti į Taizé bendruomenę, ar dar kur… Vaikams autoritetas – bendraamžiai, tad tėvų atsakomybė – pasirūpinti, kad tarp jų ir patektų.

Kun. Aldonas Gudaitis SJ. Evgenios Levin nuotrauka

Simona: Tikėjimo kelionėje pirmasis lydintysis norėtų būti tas, kuris geriausiai pažįsta vaiką – tai yra jo Kūrėjas. Ar pasitikiu, bendradarbiauju su Juo? Pati galiu lydėti iki tam tikros ribos, bet jei ją ignoruoju, persistengimo sindromas neišvengiamas ir klaidos taip pat. Pavojingiausia – tikėjimo susiaurinimas iki intelektualinių žinių, metodų, įvairių „privalai“, „Bažnyčia sako negalima, taip reikia“ ir pan. Ne viskas nuo mūsų priklauso, kad vaikų tikėjimas įsišaknytų, bet vis save pasitikrinu klausdama – ar neperžengiu tos erdvės, kur jie gali nesutikti, abejoti, atsitraukti? Priešingu atveju „išjunginėju“ jų atradimų džiaugsmą, gebėjimą ieškoti tiesos, apsispręsti, kurti asmeninį santykį.

Gerai, jeigu atpažįstame savyje pagundą eiti lengviausiu keliu – įsprausti vaiką į savo supratimo, pamaldumo rėmus (kad ir kaip teisinga viskas atrodo). Bet juk tikėjimas – tai pirmiausia apie santykį su Dievu, kuris ateina, trokšdamas intymiausio ryšio su kiekvienu iš mūsų. Šis santykis viską dėlioja į savo vietas – mūsų pastangas, supratimą, įvairias maldos praktikas, metodus ir t. t.

Eugenijus: Nėra prietaiso, kad pamatuotume, ar tikėjimas įsišaknijo, ar ne… Žinoma, žmogiškai norisi pamatyti rezultatą – pradedame ieškoti išorinių ženklų: ar dalyvauja Mišiose, eina išpažinties, gyvena pagal moralinę tvarką. Pamirštame, kad tikėjimas yra asmeninis dalykas, intymus santykis, paslėptas nuo kitų. Nepasiduokim sovietinei madai, kad visur turi būti rezultatai čia ir dabar – dirbom tiek, pasiekėm tiek. Vidiniame gyvenime yra kiti dėsniai – svarbu ne kiekybė, o kokybė, ir tikrai nebūtinai čia ir dabar.

Buvęs ilgametis kalinys, užaugęs sovietiniame internate, liudijo, jog jaunystėje jam teko kalėti su kunigu Juozu Zdebskiu. Kaliniui galvoj netilpo: kaip toks intelektualus vyras tiki į Dievą?! Pats, sulaukęs keturiadešimties, pavargęs nuo klajonių, ketino nusižudyti, bet tuomet iš atminties iškilo šio kunigo žodžiai, kad gyvenimas yra dovana ir nevalia atimti gyvybės. Padėjo virvę ir pradėjo kabintis į gyvenimą, įtikėjo. Man šis liudijimas primena, kad tikėjimo ugdymo vaisiai stebina, nežinome, kaip viskas susiklostys, gal net nepamatysime.

Tikėjimas labai nenuspėjamas. Nėra nei beviltiškų žmonių, nei garantijos, kad gavęs visus tikėjimo pagrindus išliksi šiame kelyje. Bet jei jau Dievas patikėjo vaikus palydėti iki tam tikro amžiaus, reikia daryti, ką gali. Protesto laikotarpiais atrodo, kad viskas perniek, tačiau jei nuoširdžiai su tikėjimu daryta, tai tikrai neperniek. Nenustoti melstis ir laiminti. Ir patys tėvai nesam angelai – tik klystantys žmonės. Svarbu pripažinti savo klaidas, nesėkmes. Kartais mūsų silpnumas gali pasitarnauti kitam – atsiskleisdami padedame labiau, nei besistengdami demonstruoti tobulumą.

Eugenijus Danilevičius. Teologija.vdu.lt nuotrauka

Stebuklingo visiems tinkančio sprendimo nebūna, bet gal esate pastebėję dėsningumus, kas šioje kelionėje išties padeda?

Aldonas SJ: Svarbu neatskirti tikėjimo nuo visų įvykių, vykstančių šeimoje. Su vaikais reikia būti ir kitose veiklose – ar baidarėmis plaukti, ar futbolą žaisti, dviračiais važinėti. Skirti laiko, mylėti vaikus, suklydus atsiprašyti, tuomet jie tampa šiek tiek atviresni ir tikėjimo dalykuose – viskas eina kartu. Tiek ignaciškasis dvasingumas, tiek šv. Paulius sako „Visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31). Viskas yra malda. Ar mes valgome, ar miegame, ar batus perkame, juose įpinti „ačiū Tau, Dieve, kad Tu veiki, kad turime pinigėlių išvažiuoti atostogauti, kad nesusirgome“. Nebūtina kaskart Rožinį kalbėti – užtenka ir vieno „Tėve mūsų“. Tėvų meilė yra kūrybinga ir duoda tikėjimo brandą.

Artūras: Stipru yra autentiškas tikėjimo gyvenimas, kur šeimoje kažkiek būna tikros meilės (o jos niekada nebūna pakankamai!), visų pirma siejančios vaiko tėvus. Tikri dalykai vaikus žavi, jie tai sugeria – autentiškas liudijimas šeimoje nėra veltui.

Eugenijus: Vaikui gyvybiškai svarbu tėvų tarpusavio meilė, jos jis prisipildo. Mūsų vaikystės laikais tikėjimo nekvestionavome – tėvai tikėjo, mes perėmėme jį be didesnio gilinimosi. Kitas kraštutinumas – persistengimas, kai bandome užimti Dievo vietą, pavadovauti vietoj Jo, pamiršdami, kad tikėjimas – Dievo dovana, o tėvai – tik tarpininkai, kurie stengiasi ją perduoti. Mūsų sprendimai žmogiški ir labai riboti – tikėtina, kad norėtume panaudoti vienokį ar kitokį galios mechanizmą. Ir čia veikia švytuoklės principas – jei prievarta lenksime į vieną pusę, vėliau su didžiule jėga švystels į kitą.

Dievo slėpinys – tai, kad Jis gerbia žmogaus laisvą valią. Vaikas taip pat turi laisvą valią, tad sudėtinga suderinti atsakomybę, kuri kyla tėvams saugoti nuo pavojingų žingsnių. Svariausias tikėjimo perdavimo metodas – pavyzdys. Tačiau visų pirma tikėjimo ugdytojas turėtų vadovautis principu, kaip Jono evangelijoje: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs“ (7, 16). Šv. Paulius Laiške korintiečiams atkartoja „aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums“ (1 Kor 11, 23).

Simona: Galbūt labiausiai padeda džiaugsmas, kylantis iš tikro santykio su Dievu. Jei jis atpažįstamas šeimoje (nepaisant išbandymų), pamokėlėse, bendruomenėse, gal tai ir yra ženklas, kad leidžiam Dievui dirbti savo darbą. Pastebėjau, jog neretai bendruomenėje lieka tie vaikai, kurie yra užmezgę draugystę su kitų šeimų vaikais – su jais dūko bažnyčios kieme, per agapes, vėliau drauge ruošėsi sakramentams, kažkur dalyvaudavo, patarnaudavo, savanoriaudavo. Jiems svarbios šios draugystės, lydimos paprasto, vaikiško ar paaugliško džiaugsmo, kuris kyla tikrai ne iš pokalbių apie Dievą.

O kaip su vaikų dalyvavimu sekmadienio Mišiose – kviesti kartu su galimybe apsispręsti, ar principingai vestis, nes taip reikia?

Artūras: Griežtų taisyklių nėra, juk auklėjimas daugiau menas nei mokslas. Kiekvienas turi savo charakterį, savybes, prie kurių reikia prisiderinti. Manau, kad kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau nusprendžia tėvai. Puiku, kai eidami į Mišias mažą vaikelį nešasi, vedasi kartu – vaikas net klausimo nekelia. Nuo kokių trejų metų vaiką jau reiktų pakalbinti, pakviesti; nieko blogo, jei už gerą elgesį bus apdovanojamas – po Mišių visa šeima nueis į kavinę ar pan. Su kiekvienu amžiumi reikia vis labiau atsižvelgti į vaiko norą.

Bet tai nėra tik sielovadinės srities klausimai, lygiai tokie patys kyla bet kurioje auklėjimo srityje: mes, tėvai, ieškom būdų, kaip gerus įpročius formuoti, blogus – šalinti. Visi, kurie turim vaikų, žinom, kaip nelengva juos įpratinti valytis dantis ar klotis lovas, ar daryti dar kažką, ko vaikai nenori, bet iš principo reikia. Mišios nėra malonumą teikiantis dalykas, kaip kokie filmukai, jų vertė yra kitur. Kaip tai paaiškinti vaikams?..

Simona: Kai vaikus norim sveikai maitinti, juk nepataikaujam klausdami: „Vaikai, norite bulvyčių fri ar brokolių?“ Čia nesivaržome būti autoritetais. Taip, su Dievu kebliau, Jo ant stalo nepadėsi. Bet klausimas – jei neabejojam, kad tikėjimas mums yra didžiausias gėris, ar verta siūlyti prastesnius pasirinkimus sekmadienį? Kažkada susiginčijome apie tai su artimu uoliu tikinčiuoju. Jis sakė, kad jo vaikai dėl Mišių apsispręs, kai suaugs. Pati sakiau, kad nešamės juos kartu nuo pirmų mėnesių. Praėjo 25 metai. Jo vaikai dar neina į bažnyčią. Iš mūsų septynių vaikų neina vienas. Jei būtume jiems siūlę likti namie ar eiti į bažnyčią – šiandien gal neitų visi septyni?

Eugenijus: Vaikas, kuris nori keltis sekmadienį Mišioms, tikėjimą supranta labai konkrečiai – kad ten susitiks bendraamžius, mylinčius vadovus – bendruomenę. Šeima irgi bendruomenė, bet vaikai nuo tam tikro amžiaus ieško ryšių toliau nuo šeimos. Ir klausimas, kur jį nukreipsi. Gali būti žmogiški patraukimo būdai – užsiėmimai vaikams, stovyklos. Vaikai pamato iš arti, kaip sekasi, ar tikėjimas gyvenime veikia, ar ne – tai didelė atsakomybė vadovui.

Daug metų savanoriavau vaikų ir jaunimo vadovu Petrašiūnų parapijoje, vaikų tėvai (dažniausiai mamos) dalijosi, kaip gatvėje mane pamatęs vaikas iškart prisimindavo, jog reikia eiti į bažnyčią. Juk tikintysis ir yra tas, kuris eina į bažnyčią. O jeigu jį, ypač jaunimo vadovą, pamatys besikeikiantį, neblaivų? Sutapatins – štai kokia ta bažnyčia. Vėliau, dirbdamas mokykloje, pajutau, kad kaip tikybos mokytojui reikia pasitempti – kasdien pradėjau eiti į Mišias, nes norėjau nunešti bažnyčios pulsą, kad mokiniai jį pajustų. Iš tiesų tikėjimo perdavimas yra privilegija, nes ir pats tuomet augi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Aldonas SJ: Kai mūsų, vaikų, paklausdavo, kuris norėtų sekmadienį neiti į Mišias, likti namie gyvulėlių šerti, rankas pakeldavom visi šeši. Šiandien, išgirdęs, kad paauglys nenori eiti į bažnyčią, draugiškai perspėju: „Darykit ką nors, nes dar kunigu taps.“ Nenorėti eiti – tai taip natūralu! Vėliau jau norėdavome, bet tik dėl draugų, su kuriais žaisdavom kvadratą.

Neskubėti kaltinti, kad nuodėmė nenueiti į Mišias, bet kalbėtis apie santykį su Dievu – kad einu į bažnyčią ne tik tada, kai turiu noro ir man miela – einu susitikti su Juo. Būna šeimų, kaip mūsų, kur tėvai sakė, kad tai „pareiga“ ir tuo kažko išmokė, bet aš nemanau, kad tai – tobulas būdas. Kai kuriems iš mūsų ir liko ši pareiga, o kai kurie vėliau apsisprendė ir nebėjo. Kaip svarbu tam, kuris turi gyvą tikėjimą, nepriekaištauti likusiems namie, o pasakyti: „meldžiausi už jus, parnešiau palaiminimą“, „man būtų smagu, kad ir jūs kada kartu nueitumėte“. Nėra vieno atsakymo, nes juk tikėjimas – Dievo dovana. Ir kai manęs klausia, ką daryti, atsakau, kad toliau mylėti tą paauglį, kuris nenori eiti į bažnyčią, nes meilė – esmė.

Ko palinkėtumėte tėvams, sielovadininkams, vaikams?

Eugenijus: Katalikų Bažnyčia visada kviečia jaunus žmones siekti aukštų idealų, bet tam reikia gyvų idealų liudytojų. Lietuvoje užtektų vieno mažo šv. Pranciškaus antrininko – mažutėlio Pranciškučio: jei šv. Pranciškus sugebėjo visą Bažnyčią atnaujinti, tai mūsų kraštui nedaug tereikia. Bet būtinas lyderis, dar geriau ne vienas, kuris uždegtų kelrodę žvaigždę, nes jaunas žmogus yra idealistas, pasąmoningai ieškantis šventojo, o jei neranda, pasiklysta.

Artūras Lukaševičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Artūras: Tėvams – augti tikėjime, ieškoti tikrų dalykų, tuomet ir bus ką perduoti vaikams. Tikri dalykai nėra butaforija. Jei patys tuo negyvensim, vaikus galim kviesti, liepti, bet nebus iš to nieko gero.

Aldonas SJ: Mylėti vaikus, kad ir kokie jie būtų – tikintys, netikintys. Sielovadininkams – kad iš jų pavyzdžio vaikai matytų, jog Kristaus Asmuo, santykis su Juo žavi. Tikėjime svarbiausia Asmuo – Jėzus. Be Jo mes tik perduodame teologinius pasvarstymus. O vaikams – mes norime būti mylimi ir kažką mylėti… Jėzus yra draugas, kuris ne tik viską apie mane žino, bet ir mane myli. Gera turėti tokį draugą.

Simona: Neužmiršti, kad atsakymai, kurie galiojo vakar, šiandien nebegalioja. Reikia ieškoti naujų būdų pasiekti kito širdį. Nebijoti kartu kelti klausimų ir ieškoti atsakymų apie Dievą, žmogų, tikėjimą. Tai labai įdomi ir suartinanti kelionė; mėgstu šiuos pokalbius, laukiu, kai vaikai užduos klausimų, kurie nepalieka šanso likti patogiai įsitaisius „tikinčiojo foteliuke“.

Vaikų abejonės, klausimai – kuo natūraliausia priemonė, neleidžianti ir mums praslysti paviršiumi, arba, kaip Simona sako, įsitaisyti foteliuke. Ačiū Dievui už juos, ir ačiū Jums už pokalbį, kuriame, manau, kiekvienas aptiksime perlų savo kelionės etapui.

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.