Kaip veikia tautos atminties kodas

Sausio 13-ąją Lietuvos Respublikos Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje buvo atidaryta 2021 metų Laisvės premijos laureatams Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai SJ, Bernadetai Mališkaitei SJE ir Elenai Šiuliauskaitei SJE skirta fotografijų paroda „Tikėjimas ir laisvė. Laisvės premijos laureatai – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” bendradarbiai.“ Parodos atidarymo renginyje kalbėjęs LKMA viceprezidentas, VU profesorius, istorikas Arūnas Streikus aptarė, kaip veikia lietuvių tautos atminties kodas, išskirdamas įvykius, kuriuos vienija drąsa siekti laisvės ir gebėjimas tuo nustebinti pasaulį.

Sesuo Elena Šuliauskaitė beveik nuo pat „Kronikos“ leidybos pradžios buvo svarbiausia kunigo Sigito Tamkevičiaus talkininkė redaguojant „Kroniką“, o po vyriausiojo redaktoriaus suėmimo 1983 m. visa šiuometinė Laisvės premijos trijulė daugiausia prisidėjo prie „Kronikos“ leidybos tęstinumo iki pat 1989 metų. Taigi juos galima laikyti tuo nematomu stuburu, ant kurio laikėsi visą pasaulį jau tuo metu stebinęs vienas iš kelių lietuvių laisvės siekio simbolių.

Šiais metais minint „Kronikos“ auksinį jubiliejų, norisi į šį fenomeną žvilgtelėti platesniame istoriniame ir atminties veikimo kontekste. Terminas tautos atmintis, kaip ir dauguma panašių nuvalkiotų sąvokų, yra tapęs ganėtinai miglotas ir labai talpus, vartojamas skirtingiems dalykams apibūdinti, tačiau galima jį suprasti ir daug paprasčiau, ne taip pakylėtai egzaltuotai, kaip pas mus įprasta. Asmens, tam tikros institucijos, grupės, taip pat ir tautos atmintis paprastai fiksuoja ir taip savotiškai koduoja kadaise nutikusius įvykius, priimtus sprendimus, kurie iš tam tikros laiko perspektyvos pasirodo teigiamai pakeitę jų gyvenimus, padarę juos laimingesnius, laisvesnius ir oresnius.

Drįsčiau teigti, kad modernios Lietuvos istorinėje atmintyje ryškiausiai yra įsispaudęs drąsos teigti laisvę beviltiškos nelaisvės sąlygomis kodas. Prie jo įsitvirtinimo daugiausia prisidėjo keturi (penki?) XX–XXI amžiaus mūsų tautiečių priimti istoriniai apsisprendimai, kuriuos galima matyti ir kaip vieną iš kito kylančius, į grandinę sukabintus įvykius. Ypatingi jie ir tuo, kad jų menamas neracionalumas stebino (ir iki šiol tebestebina) visą pasaulį ir buvo apibaubiamas nemažos tų pačių lietuvių dalies.

Pirmas toks įvykis, aišku, būtų 1918 m. vasario 16-oji, kai susirinkę dvidešimt, deja, tik vyrų, nusprendė, kad reikia skelbti valstybės Nepriklausomybę. Daugelis tuo metu pasaulyje ir Lietuvoje rimtai nežiūrėjo į šiuos kelis sakinius ant popieriaus lapo su gražiais parašais, bet praėjo vos keleri metai ir jų žodis tapo valstybės kūnu.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. vasarą, kai daugeliui irgi atrodė, kad grįžtantis bolševikinis slibinas yra nenugalimas ir nėra jokios prasmės jam priešintis, nemaža dalis Lietuvos vyrų pasitraukė į miškus, nusprendę, jog gal verta pabandyti dar kartą. Jų kova iš tikrųjų ir tuo metu atrodė beprasmiška,  daug aukų reikalaujanti, be jokios perspektyvos. Iš šalies žiūrint ji stebino, o iš vidaus – erzino. Ne tik lietuvius, bet ir pasaulį.

Daugelis Europoje iki šiol su nuostaba sužino apie šią beviltišką, dešimt metų trukusią lietuvių laisvės kovą. Jos, ko gero, nebūtų buvę, jeigu tie vyrai nebūtų atsiminę, kad 1918–1920 m. vilčių buvo ne ką daugiau, bet tąkart pavyko. 1944 m. nepavyko, deja. Daug aukų pareikalavęs pasipriešinimas buvo palaužtas, tačiau liko įsirėžęs giliai ne tiek atmintyje (nes negalimas laisvai atpasakoti), kiek odoje.

1972-ieji – trečias įvykis grandinėje. Tąkart grupė drąsesnių kunigų, pogrindžio vienuolijų narių ir pasauliečių apsisprendė, kad nebegalima tylėti. Galima pabandyti garsiai kalbėti apie sovietų šiurkščiai paminamas tikinčiųjų teises. Vėlgi, manau, kad jie taip pasielgė kažkur giliai atmintyje atradę, kas šioje žemėje nutiko 1918 ir 1944–1953 metais. „Kronika“ visu jos leidimo laikotarpiu, o ypač devintajame dešimtmetyje, buvo dažnai cituojama pasaulio žiniasklaidoje, ją kartais pavartydavo ne tik popiežius Jonas Paulius II, bet ir JAV prezidentas Ronaldas Reaganas. Taip dar kartą nustebinome pasaulį kalbėdami apie laisves ir teises tuo metu, kai Sovietų Sąjungos galimu žlugimu tikėjo tik vienas kitas įžvalgesnis stebėtojas, o ir didelė dalis prie nelaisvės prisitaikiusių tautiečių sukiojo pirštą prie smilkinio, kalbėdami apie tą saujelę „Kronikos“ leidėjų ir platintojų.

1990-ųjų  kovo 11-oji turbūt irgi nebūtų įvykusi be prisiminimo apie 1918 metus, partizanų karą ir „Kroniką“.  Nors daugelis Vakarų pasaulio lyderių ir nemaža dalis su sistema suaugusių lietuvių sakė – nereikia skubinti įvykių, kad, gink Dieve, nepakenktume Gorbiui, – tautos laisvai išrinkti atstovai išdrįso pirmieji mesti iššūkį imperijai, paskelbdami apie Nepriklausomybės atkūrimą. Nuo laisvės kvaitulio apspangusi tauta tąkart iškėlė į viršų poną Landsbergį, kurio vedama sugebėjo tą Nepriklausomybę apginti ir netgi išsivaduoti iš kolchozinės vergijos (to, tiesa, greit daugelis pasigailėjo, bet šaukštai, laimei, jau buvo po pietų).

Taigi, kaip matome, tokie Lietuvai lemtingi įvykiai XX amžiuje atsikartoja maždaug kas dvidešimt, trisdešimt metų. Ilgai svarsčiau, kokia čia tos sekos logika, kol toptelėjo, kad čia gi vis naujos kartos darbas. Kiekviena karta tautoje išugdo, iškelia žmones, kurie, prisimindami ankstesnių kartų laisvės steigimo (ne)sėkmės istorijas, kuria savąją.

Pagal šią logiką dabar jau turėtų būti metas tarti žodį kitai kartai, nes po 1990 metų praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai. Atrodė, kad taip patogiai gyvendama ši karta savo istorinį šansą gali ir praleisti. Bet ne, atėjo 2021 m. ir jį, atrodo, išnaudojam. Kadangi jau turime laisvę, galime džiaugtis ja, šiuo metu iš tikrųjų nėra nieko prasmingiau, kaip padėti kitiems kovoti už savo laisvę. Aptartų keturių tautos atminties  įvykių perspektyvoje 2021-uosius galime matyti kaip kulminaciją mūsų ankstesnių pastangų dalytis su kitais savo gerąja patirtimi. Iš pradžių buvo Gruzija, po to Ukraina ir Baltarusija, o praėjusiais metais mūsų drąsa remti laisvės siekį vėl nustebino visą pasaulį. Tikiu, kad taivaniečių atstovybės įsikūrimas Lietuvoje, atkreipęs viso pasaulio dėmesį į šalį su tvirtu laisvės kodu, taps tokiu pat lūžiniu įvykiu kaip anksčiau aptartieji keturi.

Tikiu taip pat tuo, kad po 20–30 metų apie šį įvykį galėsim kalbėti lygiai taip pat, kaip ir apie tą, kurį minime šiandien – nutrūktgalviškai drąsų, daug kam atrodžiusį kaip beprotišką, tačiau greičiausiai Šv. Dvasios įkvėptą „Kronikos“ nuotykį. Tautos atminties kodas veikia tada, kai kiekviena karta iš naujo įsipareigoja laisvei.