Kaip žydai lietuvius gelbėjo. Prarastoji ugniagesių armija

Visgi šis tekstas – ne apie Holokaustą. Jis – apie šiandieną užmirštą aplinkybę, kuriai Holokaustas padėjo tašką. Šis – trečiasis straipsnių ciklo apie ugniagesių populiarumo kultūrinį fenomeną Lietuvoje tekstas – skirtas aptarti (ir apmąstyti) specifinę Pirmosios Lietuvos Respublikos ugniagesių tautinę sudėtį. Šįsyk – apie tai, kaip tarpukario Lietuvos ugniagesyboje dominavo žydų tautybės asmenys ir į kokias situacijas tai vedė.

Pradėti reikėtų nuo „smetoninės“ Lietuvos ugniagesių tautinę sudėtį iliustruojančių duomenų. 1923 m. liepos mėn. viename pirmųjų „Lietuvos gaisrininko“ numerių esamą padėtį vaizdžiai apibūdino Liudas Gira – nevienareikšmiškai Lietuvos istorijon įėjęs veikėjas.

„Lietuvoje yra nūn keturiosdešimts ir suviršum – su keliomis naujai besikuriančiomis – ugniagesių komandų. Tad, nekalbėdami apie jų tinkamumą ir apie jų pažangos progresiją už pastaruosius metus, pasižiūrėkime į jų sąstatą. Absoliutė jų narių dauguma, daugely vietų visi jie lig vienam (išskiriant gal pačius ugniagesių mistrus) – žydų tautybės savanoriai, mūsų miestelių gyventojai.

Lietuvių, ūkininkų ir ūkininkaičių, gali sakyti, visai nėra, bent daugelyje komandų visai nėra. Ryškus, charakteringai ir begalo neigiamai kalbąs apie mūsų visuomenę faktas. Lietuvos žydams tai daro tikros garbės, kad jie vieni dar šiaip taip gelbsti bendrą situaciją ir duoda mums galimybės vis dėlto pasakyti, kad gaisrininkų organizacijos bent pradžią vis jau turime. Bet lietuvių visuomenės tai juoba nepaliuosiuoja nuo pilietinės pareigos stoti garbingon ir taip būtinon ugniagesio sargybon. Toks lietuvių visuomenės apsileidimas šiuo atvėju yra aiškus tiek šimtmečių mūsų tautą slėgusios – ir to slėgimo rezultate – paneigusios sąmoningo laisvo piliečio protingos iniciatyvos instinktą baudžiavos pėdsakas“, – prieš šimtmetį samprotavo tuometinis „Lietuvos gaisrininko“ redakcijos sekretorius¹.

Tame pačiame žurnalo numeryje pateiktas vaizdus pavyzdys iš Šiaulių: minima, kad šio miesto ugniagesių komanda „gali būti priskaitoma prie geresnių komandų Lietuvoje“ ir „turi ji apie 50 žmonių ugniagesių savanorių ir keletą nuolatinių, ant algos“, tačiau „gaila tik: lietuvių visuomenė čia dar nesupranta gaisrininkijos reikšmės savam kraštui ir apylinkei ir visiškai prie tos svarbios akcijos nesideda. Savanorių tarpe lig nesenai nebuvo nei vieno lietuvio; visą darbo atsakomybę, bet užtat ir visą kilnią gaisrininkų garbę tenka nešti Šiaulių žydų visuomenei – ačiū jai už tai!“²

Kas grėsė vietovėms, kuriose nebuvo įsisteigusios ugniagesių komandos, pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia: 1923 m. balandžio 23 d. kilo gaisras Lagedžių kaime (1 km iki Anykščių). Anykščiuose nesant jokios ugniagesių komandos, sudegė keletas naujai pastatytų trobesių – nepadėjo nė aktyvus visuomenės dalyvavimas gesinant gaisrą³. Nelaimė tapo paskata permainoms – tų pačių metų birželį pradėjo steigtis Anykščių ugniagesių draugija⁴. Tiesa, kiek jos steigėjų sudarė lietuviai, o kiek – žydai, žinutėje nepranešama.

Nepaisant tokių sparčių teigiamų permainų kaip Anykščiuose, gausybės įvairių Lietuvos kaimo vietovių priešgaisrinė apsauga buvo palikta savieigai. 1923 m. rugsėjo 15 d. didelis gaisras kilo Malgužio dvare (tuomet – Kriukų valsčius, Šiaulių apskritis, dabar – Joniškio r.). Ugnis įsiplieskė kuliant javus – užsidegė daržinės, kurioje laikytas derlius, stogas.

„Gaisrui kilus, dvare pasidarė didžiausias sumišimas, lermas. Subėgę kaimiečiai, moters, vaikai įvairiausiais būdais klykė, didžiausiomis ašaromis, rankas laužydami, žiūrėjo į liepsnojančią ugnį ir verkė. Ir taip buvo graudu žiūrėti, kad net iš apylinkės į pagalbą atbėgę žmonės negalėjo nuo ašarų susilaikyti.

Tačiau gaisro gesinti niekas ir nemėgino, nes viskas būtų buvę veltui, ir geriausiomis gaisro priemonėmis ugnies nebūtų užgesinę. Tolesnį gaisro plėtimąsi sulaikė ten augą medžiai. Ugny žuvo apie 38 dešimtinių sėjimo javai. Kumečiai tikėjosi išsikulsią grūdų duonai ir sėklai, tačiau visų metų prakaitas nelaimingai žuvo. Nuostoliai siekia arti 50.000 litų. Dabar kumečiai nusiminę vaikšto ir nežino kas daryti, nė laukai dirbti, nė rugiai sėti, nes sėklos neturi“, – vietos gyventojų tragediją aprašė „Lietuvos gaisrininko“ korespondentas⁵.

Vietinių ugniagesių komandų reikėjo ne tik gūdžioje provincijoje, bet ir pakaunėje: 1924 m. liepą ugnies siautulys užklupo Raudondvario miestelį, neturėjusį savos ugniagesių komandos. Kol atvyko pagalba iš Kauno, gaisras sunaikino aštuonis gyvenamuosius namus⁶.

Laikantis teksto pradžioje cituoto Liudo Giros teiginio apie „žydiškas savanorių ugniagesių komandas“, galima daryti prielaidą, kad mažiausiai pusę šių komandų narių sudarė žydų tautybės asmenys. Taip skaičiuojant tampa aišku, jog mažų mažiausiai apie 1600 tuometinės Lietuvos ugniagesių buvo žydų tautybės – ir šie skaičiavimai yra neįtikimai atsargūs.

Akivaizdu, kad tokia padėtis nieko gero nežadėjo: ugniagesių komandų buvo nedaug, ir gaisro akivaizdoje tai grėsė brangaus per daugelį metų sukaupto turto greita pražūtimi. Vaizdūs tragiškų gaisrų aprašymai, taip pat ir greitai sklindantys nelinksmi gandai vertė vietos gyventojus imtis iniciatyvos ir steigti ugniagesių komandas. 1923 metus Lietuva užbaigė turėdama 55 ugniagesių komandas (iš jų 45 – savanorių ugniagesių komandos), 1924-ųjų pabaigoje jau fiksuotos 84 komandos (iš jų 66 – savanorių ugniagesių), turinčios 4036 ugniagesius.

Šiuo laikotarpiu Lietuvos ugniagesių komandos buvo skirstomos į savanorių ugniagesių komandas (kuriose dominuodavo žydai – D. I.), savivaldybių ugniagesių komandas (kuriose irgi nemenką dalį narių sudarė žydai – D. I.) bei geležinkelio ugniagesių komandas (kuriose, kaip galima suprasti, būta daugiausia lietuvių – D. I.). Dar 1923 m. būta (1924 m. likviduota) kariuomenės ugniagesių komandos Kaune, ir 1924 m. atsirado dvi privačios ugniagesių komandos: Šiaulių odų dirbtuvės (Frenkelio) ir Tryškių dvaro (Platerio) komandos⁷.

Į aukščiau minimus skaičius verta pažvelgti detaliau. Laikantis teksto pradžioje cituoto Liudo Giros teiginio apie „žydiškas savanorių ugniagesių komandas“, galima daryti prielaidą, kad mažiausiai pusę šių komandų narių sudarė žydų tautybės asmenys. Taip skaičiuojant tampa aišku, jog mažų mažiausiai apie 1600 tuometinės Lietuvos ugniagesių buvo žydų tautybės – ir šie skaičiavimai yra neįtikimai atsargūs: labiau tikėtina, kad šis skaičius gerokai didesnis, galbūt iš 1924 m. duomenyse įvardintų 4036 Lietuvos ugniagesių pusė ar net daugiau nei pusė buvo žydai – deja, nedisponuojant tiksliais duomenimis apie ugniagesių tautinę sudėtį, tenka pasitenkinti tokiais aptakiais ir, žinoma, kritikuotinais apskaičiavimais. Nepaisant to, garantuotai bent trečdalį to meto Lietuvos ugniagesių sudarė žydai – ir šis skaičius rodo, kad jų labai daug dalyvavo Lietuvos ugniagesyboje.

Vėlesniais metais komandų ir jų narių skaičius augo. 1926 m. pradžioje Lietuvoje jau būta 96 ugniagesių komandos ir apie 4500 narių⁸. 1931 m. pradžioje Lietuvoje buvo jau 257 ugniagesių komandos (neįtraukiant geležinkelio ugniagesių komandų – D. I.), kurias sudarė 7857 ugniagesiai. Iš jų tebuvo tik 4 komandos, išlaikomos savivaldybių (114 ugniagesių). „Kol kas tai visai nereikšmingas procentas. Visą gaisrų gesinimo darbą yra pasiėmusi savanorių armija, kuriai savivaldybės turi būti labai dėkingos“, – rašė ugniagesybos veikėjas V. Marcinkus⁹, nepabrėždamas to, kad didelę savanorių armijos dalį sudarė Lietuvos žydai. 1932 m. Lietuvos ugniagesių pajėgas sudarė jau 406 komandos ir arti 19 tūkst. narių (iš jų apie 11,5 tūkst. „ugniagesių rikių“, t. y. gesinančių gaisrus, ir daugiau kaip 6,5 tūkst. „geros valios piliečių“, t. y. ugniagesių draugijų ir komandų narių rėmėjų, savo noru apsidėjusių mokesčiais ir šelpiančių saviškę ugniagesių organizaciją¹⁰).

1936 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo apie 500 ugniagesių komandų, jas sudarė daugiau kaip 15 tūkst. ugniagesių rikių¹¹. 1938 m. duomenimis, apie 90 proc. visų Lietuvoje veikusių ugniagesių komandų buvo savanoriškos¹²: t. y. jos buvo arba senojo tipo savanorių komandos (kur dominuodavo žydai), arba naujojo tipo – šaulių ugniagesių komandos (kur dominuodavo lietuviai) – apie jas truputį vėliau.

Kalbant apie ugniagesių komandų tautinę sudėtį, verta pastebėti tokią nedidelę pastabėlę, išspausdintą „Ugniagesyje“ 1933 m. pabaigoje: sureaguojant į laikraštyje „Tautos žodis“ paskelbtą teiginį, kad „dar nepersenai buvo įvykių, jog kai kurios Lietuvos ugniagesių komandos, kuriose beveik 100 % buvo žydai, atsisakinėdavo priimti pas save lietuvius, net kariuomenės kūrėjus-savanorius. Dar ir dabar mūsų savanorių ugniagesių komandose, išskiriant šaulių komandas, yra daugiau kaip 50 % žydų“, pakomentuota, kad „a) komandų atlietuvinimas eina gana greitu tempu, b) kad tuo tarpu komandų sudėtis neatsiliepia neigiamai gaisrų gesinimui“¹³. Šiame komentare dera pastebėti viena – į tokias pastabas reagavę Lietuvos ugniagesybos veikėjai neneigė teiginių apie savanorių ugniagesių komandų žydišką sudėtį (kad daugiau kaip pusė jų narių – žydai). Tai tik dar sykį rodo, kokį milžinišką vaidmenį Lietuvos žydai vaidino saugodami jauną valstybę nuo gaisrų keliamo pavojaus.

„Komandų atlietuvinimas“ buvo itin paspartintas nuo 1928 m., kai Lietuvos kariuomenėje atsikūrė ugniagesių daliniai, kurie kasmet į atsargą išleisdavo apie 900 kariuomenės ugniagesių, kurie „jei ir nevisi įstoja į vietos komandas, šiek tiek suaktyvina jų veikimą ir pakeičia sudėtį. Tenka pastebėti, kad ne į visas savanorių ugniagesių komandas jiems pasisekdavo įstoti, nes vadovybės kai kada visai nepagrįstai atmesdavo įstojimo prašymus. Tokių atsitikimų ir dabar dar pasitaiko“, – 1936 m. rašė su kariuomenės ugniagesiais susijęs majoras M. Karaša¹⁴.

Anot jo, dar 1928 m. pabaigoje (o ypač – nuo 1930 m.) aktyviai ugniagesyboje ėmė reikštis Šaulių sąjunga – pradėtos organizuoti šaulių ugniagesių komandos. „Šaulių prisidėjimas visiškai pakeičia ugniagesybos veikimo linkmę: įtraukiamas didelis skaičius lietuviškosios visuomenės, ugniagesybos propaganda pasiekia kaimus, išjudinamos vietos savivaldybės daugiau rūpintis ugniagesybos reikalais, suaktyvinamas ugniagesių organizacijų veikimas, pakeliamas ugniagesių autoritetas ir jų pasiruošimo lygis. Senos ugniagesių organizacijos, nenorėdamos nusileisti jaunoms, drausmingoms ir energingoms šaulių ugniagesių komandoms, pradeda daugiau veikti ir tvarkytis viduje. Nesugebėjusios susitvarkyti ir sustiprėti turėjo nusileisti šauliams, likviduotis ir perduoti komandos turtą“, – „komandų atlietuvinimo“ vektorius itin optimistiškai brėžė M. Karaša¹⁵.

Savanorių komandų „likvidavimai“ ir „turto perėmimai“ iš tiesų pastebėtini dar 1928 m. pradžioje. Dar tų metų balandį „Lietuvos gaisrininkas“ aprašė Ukmergėje ir Mažeikiuose pasitaikiusius atvejus, kai po savivaldybės nutarimo likvidavus savanorių ugniagesių draugijas vietiniai Šaulių sąjungos būriai perėmė šių turėtus priešgaisrinius įrankius. „Tenka pasidžiaugti, kad šauliai palengvėle perima priešgaisrinę krašto apsaugą iš tų „savanorių“ komandų, kurios kartais pasižymi ne „savanoriškumu“, bet daugiau intrigomis ir „savivališkumu“. Valio, Mažeikių šauliai! Garbė jums, brangūs tautiečiai!“ – džiūgavo neabejotinai lietuvių tautybės korespondentas¹⁶. Likviduotų savanorių komandų turtą šauliai perimdavo ir vėlesniais metais¹⁷.

Kai kur „sulietuvinimas“ įvykdavo tarytum natūraliai, pavyzdžiui, Pandėlyje (Rokiškio apskr.): „Jau nuo senesnių laikų čia yra savanorių ugniagesių komanda, kurioje anksčiau lietuvių buvo labai mažai. Dabar komandai vadovauja lietuvis ir pusė visos komandos narių yra lietuviai. Komanda gerai išmokyta rikiuotės ir ugniagesybos“, – 1934 m. džiaugėsi nežinomas „Ugniagesio“ korespondentas¹⁸. Viena vertus, tokie pranešimai iš tiesų rodė lėtesnį ar spartesnį ugniagesių komandų lietuvinimą (ir / ar lietuvėjimą), tačiau galima užčiuopti ir tai, kad net 4 dešimtmečio pabaigoje žydai vis dar sudarė didelę dalį Lietuvos ugniagesių – apie tai liudija ir iki pat Nepriklausomybės praradimo spaudoje aptinkami pranešimai apie žydų (savanorių) ir lietuvių (šaulių) ugniagesių komandų konfliktus.

Nors nesantaika tarp ugniagesių buvo smerkiama („Kaip ir gaisras, kuris siaučia ir naikina žmogaus mantą, neskiria eilinio nuo žydo, palikdamas nelaiminguosius elgetomis be tautybės ir tikybos skirtumo, taip ir ugniagesiai ir jų organizacijos turi pirmon galvon atsikratyti politikos tikslų“¹⁹), tačiau konfliktų tarp lietuvių ir žydų ugniagesių kartkartėmis pasitaikydavo. Verta paminėti keletą tipinių nesutarimų: 1933 m. rudenį susikirto Vaškų (tada – Biržų apskr., dab. – Pasvalio r.) ugniagesių komandos – lietuviai šauliai panoro susijungti su savanorių komanda (kurioje tik du nariai buvo ne žydai), kuri apylinkėse jau buvo neigiamai pagarsėjusi kaip nenorinti gesinti gaisrų už miestelio ribų. Kuo baigėsi šis susikirtimas, iki galo neaišku²⁰.

Panašiu metu stipriai susipyko Merkinės (Alytaus apskr., dab. – Varėnos r.) savanoriai su šauliais – konflikto spręsti buvo atvykęs net vienas Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungos tarybos narys, tačiau sutaikinti žydų su lietuviais nepavyko. Nežinomas „Ugniagesio“ korespondentas samprotavo: „Kova su visai natūraliu komandų atlietuvinimo procesu niekur nebus laimėta: „nebeužtvenksi upės bėgimo“.“²¹

Įdomesnis nutikimas – 1934 m. rudenį susipykusios Švėkšnos (dab. Šilutės r.) ugniagesių komandos: užsidegusio vieno namo kamino gesinti atvyko tik šauliai ugniagesiai – savanorių komanda, kurią sudarė žydai, neatvyko dėl šventės. Kitąsyk ta pati komanda neatvyko į bandomąjį aliarmą (kartais miestelių komandos taip būdavo inspektuojamos – per kiek laiko ir kokioje sudėtyje susirinks) – nenorėjo nutraukti religinių apeigų. „Ugniagesio“ korespondentas samprotavo: „Aišku, kad po tokio atsitikimo lieka tik vienas teisingas kelias (taip ir padaryta): nurodyti tvarkytis taip, kad ugniagesiais būtų tik lietuviai, kurių ir didžiausia malda, kilus gaisrui, nesulaikys.“²²

Pirmoji sovietinė okupacija šiuose procesuose, atrodo, nespėjo padaryti didelę įtaką, tačiau tai kas įvyko pirmaisiais nacių okupacijos mėnesiais – masinės Lietuvos žydų žudynės provincijoje „atlietuvino“ ugniagesybą pačiu brutaliausiu įmanomu būdu.

Itin vaizdžiai „ugniagesybos atlietuvinimo“ klausimas pateiktas „Ugniagesio“ redaktoriaus Vinco Marcinkaus tekste, publikuotame 1937 m. sausį. Jame V. Marcinkus kritikavo savanorių ugniagesių organizacijas už tai, kad šios nori susikurti „ugniagesybos monopolį“ ir neprileisti šaulių komandų prie ugniagesybos. Savo tekste V. Marcinkus nesyk pavartojo žydų tautinei mažumai nemalonų terminą „čerta osiedlosti“ (apgyvendinimo riba – carinės Rusijos laikų realija, leidusi žydams kurtis tik imperijos pakraščiuose) ir išgyrė šaulius: „Šauliai ir tik šauliai, savo audringu įsiveržimu į ugniagesybos darbo organizavimą, suteikė tam darbui tokį stiprų impulsą, kad per trumpą laiką mūsų ugniagesyba iš miesčioniškos virto visuotinė. Šauliai sulaužė iki tol buvusią ugniagesybos darbo „čertu osiedlosti“ ir nunešė organizuotos pagalbos viltį į misų pašvaistėmis švitėjantį kaimą.“²³

Atsimenant tai, kad V. Marcinkus buvo „Ugniagesio“ (leisto 1933–1940 m.) redaktorius, nestebina, jog ir leidinys laikėsi panašios politikos: dažnai pasitaikanti kritika savanorių ugniagesių komandoms, pagyros šaulių ugniagesių komandoms ir nuolatinis kalbėjimas apie tai, kad „ugniagesybos sulietuvėjimas“ yra nesustabdomas procesas.

Nekeista, kad tik retsykiais į „Ugniagesio“ puslapius praslysdavo tekstai, bylojantys ką nors teigiamo apie savanorių ugniagesių komandas. Retu pavyzdžiu galėtų būti 1936 m. išspausdintas pranešimas apie situaciją, susiklosčiusią Krekenavoje (Panevėžio apskr., dab. – Panevėžio r.): 1500 gyventojų miestelis turėjo dvi ugniagesių komandas – šaulių ugniagesių (36 ugniagesiai) ir savanorių ugniagesių (28 ugniagesiai). Apie abi komandas atsiliepta teigiamai, įvertinta, kad abiejų jų „santykiai su visuomene yra geri“, tik apie šaulius dar pridėta, jog „visuomenė [šaulius] ugniagesius visokeriopai remia“.

Išties – 1932 m. šaulių komanda iš valsčiaus savivaldybės gavo 950 litų pašalpą, o iš miestelio gyventojų – per loterijas, pramogas ir aukas – dar apie 5000 litų. Savanoriai ugniagesiai tokia parama pasigirti negalėjo: jiems savivaldybė atseikėdavo vienkartines pašalpas – 100 (1934 m.) ir 150 (1935 m.) litų. Savanorių pajamos iš pramogų, loterijų ir rinkliavų taip pat buvo mažesnės – nesiekdavo 2 tūkst. litų per metus. „Kaip matome, Krekenavoje, tokiame nedideliame miestelyj, veikdamos dvi ugniagesių komandos, turėdamos 2 motorinius ir vieną rankinį siurblį, 54 ugniagesius (apsiskaičiavo – turėtų būti 64 – D. I.), gali pilnai apsaugoti ne tik miestelį, bet ir apylinkę nuo gaisrų nelaimės“, – konstatavo straipsnelio autorius. „Be abejo, bene būtų geriau komandas sulieti į vieną stiprų vienetą. Tai būtų išvengta, bereikalingų trynimųsi ir nenaudingų lenktyniavimų, kurie dabar neišvengiami“, – baigė tekstą „komandų atlietuvinimo“ nuotaika²⁴.

Apibendrinant aukščiau aprašytas Pirmosios Lietuvos Respublikos įvairiatautėje (iš esmės – dvitautėje) ugniagesių šeimoje susiklosčiusias įtampas, galima konstatuoti du faktus: 1) iš esmės kartu su Antano Smetonos režimo įsitvirtinimu (3 deš. pabaiga) pradedantis ryškėti ideologizuotas siekis „atlietuvinti ugniagesybą“; 2) iki pat sovietinės okupacijos išlikęs ryškus savanorių ugniagesių komandų vaidmuo Lietuvos ugniagesyboje, kuris iš esmės tolygus itin aktyviam Lietuvos žydų dalyvavimui ugniagesių veikloje. Pirmoji sovietinė okupacija šiuose procesuose, atrodo, nespėjo padaryti didelę įtaką, tačiau tai kas įvyko pirmaisiais nacių okupacijos mėnesiais – masinės Lietuvos žydų žudynės provincijoje „atlietuvino“ ugniagesybą pačiu brutaliausiu įmanomu būdu.

Ciniškus Holokausto, kurio ugnyje žuvo ir tūkstančiai žydų tautybės Lietuvos ugniagesių, atgarsius galima aptikti nacmečio spaudoje. Pavyzdžiui, 1943 m. spalį įvykusioje Lietuvos ugniagesių vadovų konferencijoje pasisakė ir Alytaus apskrities ugniagesių inspektorius D. Ječys (pagal biografinius faktus, atrodo, kad tai gali būti žymus vėlesnių Laisvės kovų dalyvis Dominykas Jėčys-Ąžuolis), kuris „ypatingai nusiskundė susisiekimo priemonių trūkumu lankant ugniagesių komandas. Be to, netaikant įvairių prievolių ir darbų atžvilgiu ugniagesiams lengvatų, daugelis savanorių ugniagesių komandose iš pareigų pasitraukė, kas neigiamai paveikė ugniagesybos darbą“²⁵. Ugniagesių inspektorius, ko gero, negalėjo tiesiai šviesiai pasakyti, kad „daugelio savanorių pasitraukimas“ įvyko 1941 m. vėlyvą vasarą ir buvo amžinas, iš žvyrduobių niekaip nesugrįžtantis nuostolis.

Kiek tiksliai žydų tautybės Lietuvos ugniagesių buvo nužudyta Holokausto metais, pasakyti nėra lengva. Imant 1944 m. duomenis, kad Lietuvos savanorių ugniagesių komandose liko apie 5000 žmonių²⁶, ir lyginant juos su 1936 m. duomenimis (apie 15 tūkst. ugniagesių-rikių) bei pridedant minėtas 4 deš. pabaigos ugniagesių komandų tipiškumo proporcijas (kad apie 90 proc. komandų yra savanoriškos, t. y. arba savanorių, arba šaulių), tikėtina, jog nacmečiu Lietuvoje nužudyta iki 10 tūkst. žydų tautybės ugniagesių. Tai – susimąstyti verčiantis skaičius: be gailesčio išžudyta divizija žmonių, kurie nesyk gelbėjo Lietuvą ir jos gyventojus nuo gaisro pavojaus. Šiai – prarastajai ugniagesių armijai – Lietuvoje nėra pastatytas nė vienas paminklas.

Gal laikas būtų apie tai susimąstyti?

¹ L. Gira, Visi į gaisro frontą! In: Lietuvos gaisrininkas, 1923, nr. 3–4, p. 38.

² Šiauliai, ibid., p. 48.

³ Anykščiai, ibid., nr. 2, p. 25.

⁴ Anykščiai, ibid., nr. 3–4, p. 48.

⁵ Malgužio dvare, ibid., nr. 5–7, p. 68.

⁶ Raudondvaris, ibid., 1924, nr. 7, p. 77.

⁷ Ugniagesių komandos Lietuvoje 1924 m., ibid., nr. 10, p. 115-116.

⁸ L. Malachas, Ugniagesybos klausimu Lietuvoje, ibid., 1926, nr. 3, p. 19.

⁹ V. Marcinkus, Ugniagesiai ir savivaldybės, ibid., 1931, nr. 10, p. 5.

¹⁰ A. Ružancovas, Lietuvos ugniagesiai, in: Ugniagesys, 1933, nr. 4-5, p. 9.

¹¹ M. Karaša, Mūsų ugniagesių organizacijos, ibid., 1936, nr. 5, p. 12.

¹² L. Malachas, Ugniagesybos organizacijos reikalu, ibid., 1938, nr. 8, p. 7.

¹³ Ugniagesiai spaudos veidrodyje, ibid., 1933, nr. 11, p. 16.

¹⁴ M. Karaša, Mūsų ugniagesių organizacijos, ibid., 1936, nr. 5, p. 9.

¹⁵ Ibid.

¹⁶ Mažeikiai eina Ukmergės pėdomis, in: Lietuvos gaisrininkas, 1928, nr. 4, p. 4.

¹⁷ Šakių ugniagesių d-jos turtą perėmė šauliai, in: Ugniagesys, 1934, nr. 12, p. 19.

¹⁸ Sulietuvėjo ugniagesiai, ibid.

¹⁹ D. Segalauskas, Kas yra privalu ugniagesių komandoms? In: Lietuvos gaisrininkas, 1928, nr. 10, p. 1.

²⁰ Vaškuose, in: Ugniagesys, 1933, nr. 9, p. 15.

²¹ Merkinėje, ibid., 1933, nr. 10, p. 16.

²² Malda svarbiau nei artimo nelaimė, ibid., 1934, nr. 10, p. 6.

²³ V. Marcinkus, Dėl vieno pasiūlymo, ibid., 1937, nr. 1, p. 7-8.

²⁴ Apie Krekenavos ugniagesių komandas, ibid., 1936, nr. 1, p. 19.

²⁵ V. Sušinskas, Ugniagesių vadovų konferencija, in: Policija, 1943, nr. 1, p. 35.

²⁶ V. Sušinskas, Savanoriai ugniagesyboje, ibid., 1944, nr. 2, p. 30.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Susiję:

Darius Indrišionis

15 min

Iš kur ta meilė ugniagesiams? Pradiniai samprotavimai

Darius Indrišionis

10 min

Ugniagesyba teisės vakuume

Tomas Sušinskas

4 min

Dievui garbė, artimui pagalba

Kostas Kajėnas

Jurgita Jačėnaitė

Martynas Stankevičius

20 min

Lietuvis, dalyvavęs gelbėjimo darbuose Turkijoje po žemės drebėjimo: sunku perteikti skausmą, įtampą, kvapus