2020 06 03

Marija Keršanskienė

bernardinai.lt

Klausymo laikas:

49 min

Kalba mamos. A. Matulaitė: vaikui nereikia idealios mamos

Agnė Matulaitė
Agnė Matulaitė

„Vaikui nereikia idealios mamos. Vaikui reikia pakankamai geros mamos. Idealios mamos gimdo perfekcionistus – vaikus, kurie irgi turės ypatingai aukštus lūkesčius ir jaus didelį nepasitenkinimą savimi.“

„Su savimi, kaip su naujai gimusiu kūdikiu – ne tik tuo, kuris ant mano rankų – reikia elgtis labai švelniai. O ką mes dažnai darome? Įjungiame visą reikalavimų sistemą.“

Naujausiame tinklalaidės „Kalba mamos“ pokalbyje kalbamės su trijų vaikų mama, psichologe-psichoterapeute, socialinių mokslų daktare Agne Matulaite – apie tapimą mama ir tą trapią pradžią, kai iš tiesų gimsta ne tik naujas kūdikis, bet ir mama, taip pat apie poros santykių dinamiškumą gimus kūdikiui, moters savivertę ir savo bei kitų netobulumo priėmimą.

2014 metais A. Matulaitė apsigynė daktaro disertaciją tema „Kai „tavo kūnas tiesiog išprotėja“: įkūnytas nėštumo patyrimas“. Ji taip pat yra Fenomenologinių tyrimų instituto vadovė, Londono Birkbeko universiteto tyrimų garbės narė, Kembridžo universiteto akademinio rašymo grupės narė ir knygos „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ autorė.

Kalbėdama apie mamai, vaikui vos tik gimus, keliamus milžiniškus reikalavimus, A. Matulaitė sako, kad tobulumo siekis – būtent XXI a. „griekas“, kaišiojantis pagalius į ratus.

„Daug realiau iš tikrųjų būtų suprasti, kad, na, reikės man pratintis. Aš, ko gero, griūsiu ir pulsiu, mokysiuosi vaikščioti kaip mama. Visai normalu ir kreivai pampersą uždėti, ir nesuprasti, ko tas vaikas nori, ir klaidžioti, ir klupinėti, ir palikti namus netvarkytus kurį laiką. Ir nieko – tie purvini indai pas jus į lovą neateis. Žodžiu, tikrai svarbu pagalvoti apie tai, koks yra planas minimum ir kaip man savimi, kaip naujagime mama su naujagimiu ant rankų, pasirūpinti“, – dalijasi psichologė.

Labai svarbu neužmiršti visų pirma pasirūpinti savimi ir priimti savo netobulumą. Mokėjimas klysti ypač svarbus, šalia augant mažam žmogui, kuris dar tik mokosi gyventi. „Mano pažeidžiamumas leidžia ir vaikui būti pažeidžiamam, priimti savo pažeidžiamumą“, – sako A. Matulaitė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taip pat nemažai dėmesio pokalbyje skyrėme tėčiams, jų vaidmeniui auginant vaiką, santykiams, kurie, gimus vaikui, neretai pasikeičia ir tampa ypač dinamiški. Jei pamenate, pirmame šios tinklalaidės pokalbyje su psichologe Sigita Valevičiene aptarėme, kad didelė dalis porų, gimus vaikui, išsiskiria, todėl A. Matulaitės klausiau, kas gali padėti kartu įveikti iššūkius ir bandyti geriau suprasti vienas kitą. Ji sako, kad reikėtų neišsigąsti santykių dinamiškumo ir pripažinti, jog klupsime, ko nors nemokėsime, pyksimės ir taikysimės – juk staiga netapsime neišskiriamais ir niekada nesipykstančiais. Svarbu išmokti priimti savo ir kitų netobulumą, leisti sau ir kitam žmogui klysti, atleisti ir judėti toliau.

„Priminimas, kad tu ir toliau esi mano mylima moteris, o ne tik vaikelio mama, padėtų ir tėčiui, ir mamai. Ir tai nebūtinai apie lytinius santykius. Svarbu priminti jai, kad jūs įsimylėjote šitą moterį ir ji niekur nedingo, ji tebėra čia. Kalbame apie emocinės virkštelės kirpimą, bandymą sakyti, kad „taip, yra kūdikis, bet tebesi ir tu čia, ir aš tave matau“. Moteris į savo vyrus žiūri kaip į gyvus veidrodžius. Jos daug kartų klausia: „Kaip aš, ar labai pasikeičiau?“. Joms labiau rūpi ne tikras veidrodis, o tas vyro veidrodis, todėl labai svarbu, ką į tai atsakysite, kaip tai pastebėsite, ką matysite ir ar įvertinsite“, – dalijasi A. Matulaitė.

Gyvenimas banguotas kaip jūra, kurioje kartais kyla ir audra. Verta rasti tose bangose savo vietą, pagauti jų ritmą. „Jeigu esu žuvis, kas man yra būti savo pačios vandeny?“, – klausia A. Matulaitė, kalbėdama apie siekį būti savo komforto zonoje.