„Kalba mamos“. A. Ramelienė: NaProTECHNOLOGIJA tapo mūsų raktu į sėkmingą pastojimą

„Kai sėdi gydytojo kabinete ir jis pradeda rašyti visą sąrašą, ką tau reikia padaryti, bandai sutramdyti ašaras… Paskui važiuoji namo su ta taše vaistų ir galvoji, kad neįmanoma kada nors susilaukti vaiko, nes jautiesi toks sergantis“, – nelengvą kelionę prisimena Agata.

Didelį vaidmenį šioje kelionėje vaidina NaProTECHNOLOGIJA. Iššifravus šį terminą, visas pavadinimas būtų „natūrali prokreacinė technologija“. Tai – viena iš alternatyvų pagalbiniam apvaisinimui. Agata dalinosi, kaip vyko ir kiek laiko truko visas procesas, kiek prireikė vizitų pas gydytojus, kokios pagalbos jie su vyru sulaukė, kiek maždaug tai jiems kainavo ir kokios buvo jų negalėjimo susilaukti vaikų priežastys.

Pamenu, kai Agata dar tinklalaidės gyvavimo pradžioje man parašė, kad klauso pokalbių ir kaip jie ją įkvepia. Mažumėlę nustebau, nes žinojau, kad Agata neturi vaikų, bet netrukus ji ir pasidalijo apie didelį norą tapti mama, o visai neseniai ji papasakojo ir savo nuostabią gimdymo istoriją, kurią tikrai būtų galima įtraukti į Romualdo Šemetos knygos „Gimdymas su šypsena“ priedus. Supratau, kad būtinai turiu ją pakalbinti, nes teigiamų gimdymo istorijų viešumoje vis dar nedaug.

Šiandien Agata sūpuoja vos kelių mėnesių sūnų Matą ir nuoširdžiai dalijasi savo istorija, norėdama įkvėpti kitas šeimas, susiduriančias su iššūkiais mėginant susilaukti vaikų.

„Tuo metu taip gyveni kiekvieną mėnesį – žiūri, seki, ar bus, ar nebus… O kai jau ateina tos mėnesinės, vėl įkrenti į duobę, ir reikia kokios savaitės atsigauti. Ir vėl semtis jėgų. Tiesiog nusvyra rankos ir sakai, kad gal gyvenam ir nebebandom. Nes pavargsti gyventi viltimi kiekvieną mėnesį. Atlaikyti visą tą emocinį krūvį yra svarbiausia užduotis einant tuo keliu“, – pasakoja Agata.

Taip pat kalbėjomės apie gimdymo ir nėščiųjų priežiūros ypatumus Nyderlanduose, kur Agata gyvena su šeima. Su baltu pavydu klausiausi, kiek daug galimybių šioje šalyje turi moteris: gimdyti namuose, poliklinikoje, iš kurios, jei viskas gerai, išleidžia namo po kelių valandų (tą, beje, patyrė ir Agata) arba ligoninėje. Pastarasis variantas, anot Agatos, dažniausiai pasirenkamas tada, jei nėštumas būna komplikuotas arba galima numatyti sudėtingesnį gimdymą.

Agata dalijosi, kad kiekvienai besilaukiančiai moteriai yra priskiriamos penkios ar šešios akušerės, iš kurių viena dalyvauja ir pačiame gimdyme. Per visus tuos mėnesius jai pavyko su visomis susipažinti ir pabendrauti, todėl, nors ir svarstė gimdyti su dula, suprato, kad rūpesčio ir taip pakanka. „Tiesa, galvojau dėl dulos – ar reikia man jos, ar ne. Bet kai esi su tomis akušerėmis devynis mėnesius, jautiesi praktiškai kaip su dula, nes jos tave pažįsta. Ir per gimdymą kompresus neša, deda ant nugaros, ant pečių… Tikrai jaučiausi kaip dulų aplinkoj, o ne gydytojų, kurie tik nurodinėja, kaip ką daryti“, – pasakojo ji.

Moteris džiaugėsi, jog gimdymo metu buvo atsižvelgiama į jos poreikius ir prašymus. Viso gimdymo metu Agata sako girdėjusi tik drąsinančius žodžius, kurie suteikė stiprybės sudėtingiausiais momentais.

Dar viena įdomi detalė iš gimdyvių priežiūros Nyderlanduose – visą savaitę po gimdymo Agatos ir jos vyro namuose lankėsi padėjėja, kuri gamino maistą, tvarkė namus ir pamokė visko, kas buvo svarbu naujai „iškeptiems“ tėvams.