„Kalba mamos“. Jurgita Salinienė: kaip mama augau po truputį

Naujausiame „Kalba mamos“ pokalbyje apie santykius, apie didelės šeimos šurmulį, džiaugsmus ir iššūkius dalijasi Jurgita Salinienė, septynių vaikų mama, katalikiškos pažinčių svetainės „Kitolink.lt“ įkūrėja, su vyru randanti laiko ne vienai savanorystei.

Gal iš pradžių skamba kiek paradoksaliai, bet apie savanorystę kalba pasisuko man paklausus apie tai, kaip jiems su vyru pavyksta auginant tokį būrį vaikų rasti laiko kaip sutuoktiniams ir kas stiprina jų santykius. Jurgita dalijasi, kad jau dešimt metų besitęsianti savanorystė „Šeimų universitete“ ir ruošiant sužadėtinių grupes santuokai ir yra tas laikas, kai jie gali pabūti kartu, pasikalbėti įvairiausiomis temomis su kitomis šeimomis, nupūsti dulkes nuo pamatų, kuriais remiasi jų santykiai, taip pat rasti bendraminčių, įkvepiančių, padrąsinančių žmonių, kurie savo gyvenimu liudija, jog šeima yra jų pagrindas.

Pakalbėjome ir apie naujus – paauglystės – iššūkius jų šeimoje, apie tikėjimo, mamų bendruomenės svarbą Jurgitos motinystės kelionėje ir apie tapsmą mama, mintis, laikant pirmagimę ant rankų ir galvojant, kad viskas, jos gyvenimas dabar suksis tik aplink šį trapų žmogutį, kurį reikia apsaugoti, kuriuo reikia pasirūpinti. Šiandien Jurgita sako, kad kaip mama augo po truputį, nors troškimą ja būti ji atpažino dar neturėdama vaikų.

„Savo santuokinio gyvenimo pradžioje leidome sau priimti gyvybę. Vytauto pozicija, kad vaikus priimsime remdamiesi mūsų poros vaisingumu, natūraliu, tokiu, koks jis yra, man tai didelis pagarbos, manęs ir vaikų priėmimo ženklas. Man atrodo, kad tai yra didelė meilės išraiška.“

Jurgita dalijasi, kad galvodama apie savo šeimą nemato skaičiaus „septyni“, o kiekvieną vaiką kaip atskirą asmenybę, su savo charakteriu ir poreikiais. Skaičius aštrumu iškyla tuomet, kai reikia visiems susėsti prie stalo, į automobilį ar kai kalba pasisuka apie finansus. Vis dėlto šiandien gausios šeimos mamai atrodo, kad būtent vaikų dėka jie su vyru išmoko labai atsakingai priimti sprendimus, planuoti ir dėliotis žingsnius.

„Bet čia jau yra atskiras liudijimas. Ne kartą esame dalinęsi, kad būtent iš vaikų gavome daugiau tos duonos, nei būtume šiaip sugebėję patys sugalvoti. Patirtis parodė, kad ateina vaikai ir atsineša duonos. Galiu perfrazuoti, kad kiekvienas vaikas paskatina mus ieškoti naujų sprendimų, ir tos duonos atsiranda. Ir tikrai atsiranda naujų galimybių. Galime sakyti, kad atsiranda ir naujų problemų, tai mes rankamės galimybes, o mūsų gyvenimas tik praturtėja. Kažkada neseniai Vytautas įvardino: „Žinai, turim septynis vaikus, bet man atrodo, kad taip gerai dar niekad negyvenom.“