Kalba mamos. Monika Tekutienė: persileidimas buvo didžiausias gyvenimo išbandymas

Naujausiame tinklalaidės „Kalba mamos“ pokalbyje su Monika Tekutiene kalbame apie užsiėmimus su dailės terapijos elementais persileidimą patyrusioms moterims, jos asmeninę persileidimo patirtį, pametinukų auginimą ir sprendimą išsikraustyti su šeima gyventi iš Vilniaus į Anykščius.

Monika yra pradinių klasių mokytoja, šiuo metu auginanti trejų metų dukrytę ir pusantrų metų sūnų bei studijuojanti Dailės terapijos magistrą Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Šios studijos ir asmeninė Monikos patirtis paskatino organizuoti užsiėmimus su dailės terapijos elementais persileidimą patyrusioms moterims.

Spalio pradžioje prasidėjusius užsiėmimus Monika organizuoja jau antrą kartą ir dalijasi, kad būtent sėkmingas pirmasis kartas, moterų pasidalinimai, padėkos ir patirtys paskatino juos tęsti. Labiausiai Moniką nustebino tai, jog pagalbos ieško net moterys, persileidimą patyrusios prieš 10 ar 12 metų.

„Tos moterys, kurios prieš daug metų patyrė persileidimą, kalba, kad tas nuslopinimas pasireiškia iškrova ant savo kitų vaikų, nuolatiniu nerimu, liūdesiu… Ir jos nesupranta, iš kur tai, nes viskas kaip ir gerai – turi vaikų, turi vyrą arba gal ir neturi vaikų, bet gyveni įdomų gyvenimą, darai karjerą. Bet kažkas viduje tarsi neduoda ramybės. Terapijos metu visa tai „pakeliame“, nes žmogaus kūnas viską prisimena, mūsų pasąmonėje yra visi tie jausmai, nesvarbu, kad mes juos užslopiname ir sakome: „Nieko tokio, viskas gerai, važiuoju toliau, padaro abraziją, išvalo tą vaiką ir važiuoju… Neleidžiu sau nieko jausti.“ Bet anksčiau ar vėliau kažkas mumyse pradeda kirbėti. Ir tada arba mes pasirenkame tai dar kartą išgyventi, išliūdėti, išpykti ir išgedėti, arba toliau važiuojame, užkonservuojame ir galiausiai kažkuo susergame, visą gyvenimą nešiojamės didžiulį skaudulį. Čia kaip ir su bet kuria netektimi, kaip ir su bet kuriuo gedulu“, – pasakoja M. Tekutienė.

Kalbėti šia tema ją paskatino suvokimas, kad nelabai yra pagalbos, daug moterų pasirenka apie tai nutylėti ir skausmą pasilikti sau, jį užgniaužti. 2019 m. atliktas tyrimas atskleidė, jog net 95 proc. moterų, patyrusių persileidimą, nesulaukia jokios psichologinės pagalbos. Deja, taip nutiko ir Monikai. Apsilankiusi keliose įstaigose ji sulaukė tik nuraminimo, kad nėra, ko jaudintis, buvo patarta tiesiog galvoti, jog „ten ne vaikas juk“.

„Visiškai šaltai buvo žiūrima: „Mažute, tu dar jauna, turėsi dar tų vaikų. Žinok, pirmas nėštumas dažnai baigiasi persileidimu. Taigi čia nieko tokio. Ten ne vaikas, ten, matai, kažkoks audinių krešulys ar kažkas. Tiesiog galvok, kad ten ne vaikas, ir tiek.“ Nė vienoje iš tų kelių įstaigų nebuvau girdėjusi: „Žinot, jei jums reikėtų psichologinės pagalbos, galite kreiptis į Krizinio nėštumo centrą.“ Ne. Tą sužinojau iš pažįstamų. Manau, kad čia yra bėda, jog daug moterų išeina iš ten… Gydymo centrams tai yra kasdienybė ir nelabai gal kas nori domėtis tuo, kas vyksta tavo viduje – juk reikia sutvarkyti kūną. Norėtųsi daugiau apie tai kalbėti, kad moterys gali gauti tą pagalbą“, – dalijasi Monika.

Vis dėlto Monika sako, kad vaikelio netektis jai buvo didžiausias išbandymas gyvenime, pirma didžiulė „nesėkmė“, privertusi suabejoti net gyvenimo prasme ir tikėjimu, nes iki tol viskas, rodos, klostėsi tobulai. Tuos keletą mėnesių po persileidimo Monika įvardija kaip tikrą gedulą, iš kurio išbristi jai padėjo vyro parama ir psichoterapija, kurią tęsė ir netrukus pastojusi antrąjį kartą, nes nėštumas buvo kupinas nerimo ir baimės vėl prarasti kūdikį.

„Man teko pagulėti ligoninėje. Iš pažįstamos ginekologės sužinojau, jog galiu atsisakyti valymo ir kad viskas gali išsivalyti natūraliai, tad tai ir pasirinkau. Realiai įvyksta gimdymas su visais sąrėmiais. Po to, kai organizmas išsivalė, buvo visiškas gedulas… Nuolat verkdavau. Nesirgau depresija, bet buvo tikrai labai sunkūs keli mėnesiai, kai atrodė, kokia čia prasmė gyventi… Kadangi esu tikinti, buvo dar ir daug klausimų Dievui, kodėl jis su manimi taip pasielgė. Ir kaip čia taip – aš juk geras žmogus. Kodėl?“ – atvirauja dviejų mergaičių mama.

Šiandien jauna moteris priima tai kaip gyvenimo patirtį ir iš visos širdies linki kiekvienai tai patyrusiai moteriai išgijimo, susitaikymo ir netgi dėkingumo jausmo, kuris ateina išgedėjus, išliūdėjus ir paleidus skaudžią patirtį. Kaip gali padėti terapija ir kokie dar galimi keliai išgyti, apie tai ir kalbamės su Monika.

Kalbėdama apie savo patirtį auginant pametinukus, Monika sako, jog motinystė jai yra labai graži savęs paieška ir galimybė save įvertinti, priimti iš naujo:

„Motinystė man yra labai graži savęs paieška, suvokimas, kad aš nesu mokytoja, bet esu visų pirma – moteris, žmogus ir už tai save turiu mylėti, nepaisant to, kaip leidžiu dienas: ar kartais nuobodžiai, tik su sauskelnėmis, ar kartais – labai įspūdingai, ką nors nuveikdama. Tas suvokimas gana sunkokai atėjo. Buvo ir nusivylimų, kad kiti siekia karjeros, studijuoja doktorantūrą, o aš auginu vaikus, ir kartais tos dienos būdavo nuobodžios. Bet bandau iš visko išspausti gerą aspektą ir kažką išauginti iš to grūdo“, – atvirauja pametinukų mama.

Pokalbis įrašytas VU radijo stoties START FM įrašų studijoje.