Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 08

Artuma

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kalbėti – po vieną, išgirsti – kiekvieną

Tomo Lukšio / „BNS Foto“ nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2022 m. liepos-rugpjūčio (7-8) mėn. nr.

Baigėsi pirmasis Sinodinio kelio etapas, tad įdomu, ką Šventoji Dvasia „prišnekėjo“ pašvęstojo gyvenimo bendruomenėms? Artuma kalbina seserį GINTAUTĘ GIEDRIMAITĘ CC, Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų konferencijos (LMVAVK) pirmininkę, seserį VIRGINIJĄ BANDZEVIČIŪTĘ SF, Pašvęstųjų sinodinės komandos koordinatorę, ir tėvą ALDONĄ GUDAITĮ SJ, Lietuvos vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencijos (LVVVK) tarybos narį. Kalbino ir užrašė INESA VAITKŪNAITĖ.

Kaip pavyko Sinodas pašvęstiesiems?

Virginija: Įvyko vienuolinių bendruomenių išjudinimas. Prasidėjus Sinodui, seserys ėmė aktyviai veikti, atsiliepdamos į popiežiaus kvietimą. Man svarbu, kad seserys ir vėliau prisijungę broliai pradėjo daugiau kalbėtis tarpusavyje, dalytis dvasinėmis patirtimis. Mat visi buvom įnikę į apaštalavimo darbus, bet savo bendruomenėse atitolom vieni nuo kitų.

Gintautė: Sinodas nepasibaigė, o pirmojo etapo didžiausias vaisius – tai Pašvęstųjų simpoziumas. Po trejų metų pertraukos Vilniaus kunigų seminarijoje susirinko apie 170 vienuolių, pašvęstojo ir evangelinio gyvenimo institutų narių, ir kalbėjo tema Vienuole/-i, ką sakai apie save? Net kontempliatyviosios seserys pradžiugino atvykdamos, nors jos iš klauzūros paprastai neišeina. Svarbu, kad dėl Sinodo susitikome ir atsiliepėme į esminį klausimą, iškeltą popiežiaus, – ieškoti šaknų, savo identiteto, atsinaujinti ir dalyvauti. Sinodinis sujudimas kvietė pašvęstuosius iš naujo pažvelgti į pašaukimą. Pripažinome, kad išgyvename tam tikrą vienuolinio gyvenimo krizę, bet ieškojimo, dalijimosi, atvirumo ir noro per simpoziumą daug matėme.

Aldonas: Daug davė pats Sinodo metodas. Jis mokė kalbėtis po vieną. Mūsų bendruomenes sudaro skirtingo amžiaus broliai ir seserys. Tarp kartų susikalbėti nėra paprasta, kai vyresni esame išmokę tik mokyti, o čia reikėjo kalbėti po vieną ir išgirsti Šventąją Dvasią per kiekvieną. Jei seniau dalydamiesi tikėjimo ar Bažnyčios klausimais gindavome savo tiesą, tai dabar, norėdami išgirsti Šventosios Dvasios veikimą, turėjome išgirsti kiekvieną. Ypač buvo svarbus moderatoriaus vaidmuo – tildyti, jei užsiplieskia diskusija ar kyla noras komentuoti.

Žinau, kad vienuoliai dalyvavo ne tik savo bendruomenių sinodinėse grupelėse, bet ir organizavo arba moderavo grupeles su pasauliečiais. Tad mes, sesės ir broliai, Sinode dar dalyvavome ir kitokiu formatu. Išmoktas metodas – melstis, klausyti Šventojo Rašto, patylėti, tada dalytis kiekvienam – išlieka ir toliau.

Klausydama girdžiu, jog pašvęstieji turėjo savitą Sinodinę kelionę. Pradžioje susirinkote, aptarėte, paskui keliavote savo bendruomenėse ir baigėte simpoziumu?

Gintautė: Taip, gavę iš Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos laišką ir ganytojams pasiūlius, numatėme kelionės etapus. Pirmiausia bendruomenėse praėjome visas dešimt Sinodo pasiūlytų temų. Švęsdami Pašvęstojo gyvenimo dieną vasarį, surengėme sinodinius pasidalijimus vyskupijose tarp vienuolijų. Balandį pabaigėme simpoziumu, aptardami, kaip mums sekėsi Sinodinė kelionė. Nuo sausio pradėjome bendradarbiauti su Lietuvos vyrų vienuolijų konferencija, ir jie pamažu įsitraukė į simpoziumo rengimą. Taigi Sinodas inicijavo glaudų bendradarbiavimą tarp visų vienuolijų.

Aldonas: Vyrų vienuolijos vėliau ir gal kiek mažiau įsitraukė į Sinodinę kelionę, mat vyko Lietuvos vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencijos tarybos rinkimai. Manau, vyrų vienuolijos įžvalgas įnešė tik dėl simpoziumo. O šiaip jos daugiau dalyvavo rengdamos sinodinius susitikimus su pasauliečiais.

Lietuvos vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencijos taryba. Iš kairės: sekretorius kun. Domingo Avellaneda Cabanillas IVE, pirmininkas kun. Piotras Stroceńis OFM Conv. ir iždininkas kun. Aldonas Gudaitis SJ. Kun. Algirdo Malakauskio OFM nuotrauka

Tad pašvęstojo gyvenimo Sinodinėje kelionėje simpoziumas buvo svarbiausias įvykis, išjudinęs ir vyrų vienuolijas išsakyti savo įžvalgas, padėjo susitikti visiems ir švęsti?

Virginija: Buvome kviečiami Sinodą švęsti ir eiti kelionę džiaugsmingai. Tad simpoziumas tikrai buvo didelė šventė. Benediktinų vyresnysis tėvas Kazimieras ir Dievo Apvaizdos kongregacijos sesuo Dominyka mums kalbėjo sinodiškai apie dvasinius dalykus: apie šeimą, apie paprastumą, kaip yra svarbu kartu valgyti bendruomenėje, dalytis ir kalbėtis, priminė vienuolinius įžadus ir kvietė atsinaujinti. Po kiekvienos konferencijos grupelių pasidalijimus užrašėme kaip sinodines įžvalgas. Jos padėjo pamatyti bendruomenių tendencijas, kaip gyvenam, kur einam, kokie skausmai, rūpesčiai, džiaugsmai.

Ar šioje kelionėje kilo klausimų, atvėrusių žaizdas, sunkių klausimų, kuriais nesinorėjo kalbėtis?

Aldonas: Kai kuriomis temomis žmonės tiesiog nežinojo, ką pasakyti. Pirma tema kvietė įsiklausyti, ir pradžioje buvo smagu susirinkti, žmonės džiaugėsi, kad jų yra klausoma. Paskui klausimai tarsi kartodavosi ir atsirado rutina. Vidury Sinodo jau sunkiai prisikviesdavome žmones. Kai kuriose parapijose sinodinės grupelės visai nunyko arba dėl nemalonių diskusijų žmonės daugiau nebenorėjo ateiti. Bet per kelis kartus išmokome metodą. Kol jo neturi, labai lengva pereiti į pykčius, diskusijas. Tikiu, kad per tuos pokalbius veikė ne vien Šventoji Dvasia, bet ir piktoji, todėl kai kur Sinodas ir sustojo.

Gintautė: Sinodo kelionę labai palietė prasidėjęs karas ir net privertė visai kitaip pažvelgti į keliavimą kartu. Juk karas yra priešingas šiam sinodiškumui. Iš kitos pusės, situacija atnešė dovanų ir malonių. Vienuolijos būrėsi organizuodamos pagalbą ukrainiečiams, atsirado vienuolijų fondas. Kartu karo situacija apvalė ir nuo nereikalingų dalykų, į dienotvarkę įnešė pakeitimų, išdrįsome atviriau kalbėtis, kaip tai priimti. Mūsų bendruomenė į klauzūrą priėmė dvi ukrainiečių šeimas su vaikais, ir tai yra sinodiškas šios situacijos išgyvenimas.

Aldonas: Karas padėjo suvokti Bažnyčią kaip ekumeninę bendruomenę. Pas mus atėjo ir apsigyveno ortodoksai, Rytų apeigų katalikai, o kai pravoslavų broliai buvo suspenduoti dėl karo situacijos, juos palaikėme, nes skaudėjo dėl mūsų brolių. Juk ta pati tiesos ir vienybės Dvasia veikė ir kalbėjo, kad karas yra blogis.

Virginija: Jei prisimintume Sinodo logotipą, kuriame visa tauta eina kartu, o tarp jų ir vienuolė, ir vyskupas, tai tikrai išgyvenome kvietimą būti su tauta. Didžioji dalis vienuolijų Lietuvoje priėmė karo pabėgėlius į savo klauzūras, o juk konstitucijose rašoma, jog klauzūra – tai tylos ir tik vienuolių gyvenimo vieta. O mes ukrainiečiams, kuriems to reikėjo, atidarėme duris.

Vyskupų sinodo „Dėl sinodinės Bažnyčios“ logotipas

Taigi pirmasis Sinodo etapas pasibaigė, bet Jūs sakote, jog tai ne pabaiga. Kaip keliausite toliau Sinodiniu keliu?

Aldonas: Manau, supratome, kad kaip atskira vienuolija mažai tegalime padaryti įtakos Bažnyčiai, o tik veikdami kartu su kitais, su pasauliečiais. Tai, kad mes buvome vienur grupelėse atskirai kaip kunigai ir vienuoliai, o kitur – kartu su pasauliečiais, atskleidžia šiandienos mūsų Bažnyčios įvaizdį. Labai daug gerų dalykų Bažnyčioje daro pasauliečiai. Reikėtų ne tiek išgyventi, kad mūsų bendruomenėse mažai pašaukimų, bet leisti Šventajai Dvasia veikti per mus visus kartu.

Sinodo pradžioje arkivyskupas Kęstutis Kėvalas sakė, kad šiame procese mūsų uždavinys ne tiek pateikti įžvalgas, kiek pažadinti save pačius, kalbėtis tarpusavyje ir ypač bendruomenėse. Sinodas mokė, kad ne vien vyresniojo sprendimas bus paskutinis, bet pasidalijimas, kiekvieno išklausymas – tai yra Šventosios Dvasios kelias.

Kokius laiko ženklus perskaitėte Sinodo kelionėje, kaip supratote savo misiją Bažnyčioje?

Gintautė: Manau, kad vienuoliniame gyvenime labai svarbi formacija, ir mums jos stinga. Vienuolis pagal savo tapatybę yra tas, kuris ugdo vidinį žmogų, dirba nuolat su savimi. Vienas iš sinodinių klausimų ir buvo, kaip rengiami kunigai bei pašvęstieji.

Keliaujant Sinodiniu keliu atsirado rutina, kiekvienas išgyvenome tam tikrą apsipratimą arba tam tikrą chaosą. O Sinodas vis tiek kviečia keliauti toliau, nes Šventoji Dvasia chaosu pradeda, bet paskui sukuria didelių dalykų.

Gintautė Giedrimaitė, CC. Asmeninio archyvo nuotrauka

Virginija: Kaip vienuoliai, galime pasauliui duoti tik Dievą, daugiau nieko. Kad Dievas būtų visada pirmoje vietoje ir kad į mus žiūrėdami Jį matytų.

Aldonas: Prasidėjus Sinodui, mūsų ganytojas kvietė sinodinėse grupelėse būti judintojais, ne kalbėtojais. Tiek vienuolijose, tiek ir pasauliečių bendruomenėse padrąsinti, bet neužstoti, palaikyti Sinodinį kelią ir atsitraukti, jei jis vyksta be mūsų. Šventoji Dvasia drąsina, kad Dievo akyse visi esame vertingi, kad Ji Bažnyčioje veikia per kiekvieną – ir per vyresnio amžiaus sesę, ir per jaunesnį žmogų, ir net per nekrikštytą.

Turime nešti Dievą ir patirti Jėzų kaip Asmenį – tai yra Bažnyčios uždavinys. O sutikęs Jėzų esi linksmas ir džiugus. Sinodas priminė, kad Bažnyčioje pirmiausia yra Jėzus kaip Asmuo. Renkant aukas ukrainiečiams matėme, kiek daug jų surinko nebažnytinės organizacijos. Tai ženklas, kad žmonės veikia patys, o mums palieka skelbti Dievą ir atlaisvina nuo socialinių problemų sprendimo, ką seniau darė tik Bažnyčia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

 

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.