Kalbininko Antano Salio „bitynas“

Deimantė Žukauskienė yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji tyrėja.

Nacionalinėje bibliotekoje saugomą A. Salio archyvą sudaro 208 nuolatinio saugojimo vienetai. Dokumentai gauti apie 1945–1946 m., papildomai keletas jų įsigyta iš Balio Sekmoko 1977 metais. Fondo chronologinės ribos – 1923–1943 m. Rankraščiai rašyti lietuvių, lenkų, vokiečių, latvių ir kitomis kalbomis.

A. Salio fondą sudaro įvairūs lingvistiniai darbai, lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimo medžiaga, medžiaga latvių, prūsų kalbų paskaitoms, pabiri fragmentiški užrašai, išrašai apie lietuvių kalbos vardažodžius, fonetiką, morfologiją, bendrąją kalbotyrą, kalbos kultūrą, iš įvairių Lietuvos vietų surinkta tarminės leksikos medžiaga. Tarp saugomų dokumentų yra ir studentų daryti A. Salio paskaitų užrašai: Marijos Alseikaitės-Gimbutienės (1) – dialektologijos kurso ir Juozo Laboko (2) – lietuvių kalbos tarmių kurso užrašai.

A. Salio fonde taip pat galima rasti kitų asmenų rankraščių: Alfonso Kalniaus „Svetimųjų žodžių kirčiavimas“ (apie 1938 m.); Stasio Naginsko „Teisybės ieškoti niekada nevėlu“ (rašybos vadovėlio ištrauka; b. m.); Viktoro Presko „Lietuvių kalbos fonetika ir morfologija“ (jablonskinės rašybos reformos projektas; 1936 m.); Alfredo Senno paskaitos „Istorinė lietuvių kalbos fonetika“, skaitytos 1926 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, užrašai; įvairių tautosakos rinkėjų atsiųsta medžiaga (žemaičių liaudies dainų ir kita tautosaka, užrašyta 1927–1938 m.). 

Rankraštinių A. Salio dokumentų dar galima rasti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Klaipėdos universiteto bibliotekos rinkiniuose, pavienių dokumentų – Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Laiškai nuo kolegų ir skaitytojų

Iš išlikusios korespondencijos matyti, kad kalbininkas palaikė ryšius su kitais mokslininkais, pedagogais, visuomenės veikėjais. A. Salio fonde galima rasti Juozo Balčikonio, Juozo Laboko, Jurgio Šaulio, Stasio Tijūnaičio ir kitų asmenų jam rašytų laiškų.

Dera priminti, kad A. Salys buvo vienas iš bendrinei kalbai skirto žurnalo „Gimtoji kalba“ steigėjų (įkurtas 1933 m.) ir redakcijos narių. Redakcija sulaukdavo daug laiškų su prašymais paaiškinti vieno ar kito žodžio, asmenvardžio, pavardės kilmę, patarti, kaip vartoti įvairius žodžius ir kalbos konstrukcijas. (Mokslininko fonde saugomi būtent šie redakcijai skirti skaitytojų laiškai.) 

Štai 1935 m. kovo 12 d. laiške „Gimtosios kalbos“ redakcijai (F111-91) kritikuojamas pasiūlymas kostiumą vadinti eilute. Skaitytojas – Lietuvos banko darbuotojas J. Dagys siūlo kostiumą vadinti karta arba kartele.

Tų pačių metų balandžio 13 d. skaitytojo laiške redakcijai (F111-89) prašoma paaiškinti šiuos valgio ruošos terminus: kankolienė, graimas, kruvienė. Skaitytojas stebisi, kodėl kankolinė, o ne zacirka, kodėl kremą norima vadinti graimu, o kraujinę sriubą – kruviene.

Kitame laiške (F111-98) ištikima skaitytoja vertina siūlomus vartoti žodžius daigstas, daigstyti vietoj fastriga, fastriguoti. Moters teigimu, šie žodžiai „neteisingi, kalte nukalti, ne iš gyvos žmonių kalbos paimti“. Anot jos, gražu būtų ta reikšme vartoti peltakis, peltakėjo, kaip sakoma jos gimtinėje „Malėtų [Molėtų – D. Ž.]–Videniškių parapijoje“, nes tai – „lietuviškos kilmės, gyvos žmonių kalbos žodis“.

A. Salys visada kreipė didelį dėmesį į kasdienį kalbos vartojimą, taisydavo ją, teikė naujų žodžių ir terminų pasiūlymų. Jo trumpi patarimai įvairiais kalbos klausimais, skelbti „Gimtojoje kalboje“, turėjo didelę reikšmę lietuvių bendrinės kalbos vartosenai.

Populiarių naujadarų autorius

A. Salys – vienas žymiausių lietuvių onomastikos tyrinėtojų. Kalbininkas ypač domėjosi lietuvių bei baltų vardynu. Reikšmingi jo darbai apie senuosius lietuvių asmenvardžius: Jogailą, Kęstutį, Margirį, Žygimantą. 

Laiške Kauno miesto savivaldybės Pasų skyriui (F111-111) jis rašo: „Prašomas p. E. Masiulio, dėl nevienodai rašomo krikštavardžio Zigmantas, Zigmontas, Zigmuntas, Žygimantas galiu šitiek pareikšti. Iš tikrųjų čia turime du atskirus vardus.“ Toliau laiške aprašoma vardų kilmė, užsimenama, kad „bendrinėje kalboje lytys Zigmontas, Zigmuntas visai neleistinos“.

Kituose laiškuose mokslininkas prašomas paaiškinti pavardės Manomaitis kilmę, klausiama patarimo, kaip sulietuvinti pavardes Kasnickas, Žakevičius. O štai Kretingos miškų urėdijos Impilties girininkija prašo padėti nustatyti taisyklingą gyvenvietės pavadinimą (F111-96): vietos gyventojai jį taria Įpiltis, o oficialiuose dokumentuose ir planuose rašoma Impiltis. 

XX a. pradžioje Lietuvoje būta didelių lietuvių kultūros, technikos pokyčių. Su modernumu susijusios sąvokos skverbėsi ir į kalbą. Kilo naujų terminų ir naujadarų poreikis. Šioje srityje A. Salys paliko ryškių pėdsakų. Šiandien nesusimąstydami vartojame kalbininko pasiūlytus žodžius požiūris, pobūvis, rankinukas, striukė, staigmena, senatis.

1937 m. lapkričio 12 d. A. Rucevičiaus laiške (F111-102) iš Kauno „Spindulio“ spaustuvės klausiama A. Salio patarimo, kaip lietuviškai pavadinti giliosios spaudos būdą, kuris bus naudojamas naujame spaustuvės skyriuje: „Giliaspauda, giliaspaudė ar kaip kitaip?“

Galima vaizdžiai sakyti, kad A. Salys kaip bitininkas visada rūpinosi savo „bitynu“ – lietuvių kalba. Plačia moksline veikla jis tvirtino lietuvių bendrinės kalbos pamatus, daug nuveikė dialektologijos srityje, prisidėjo prie visuomenės kalbinio švietimo. 

Beje, nedaug kas žino, kad A. Salys buvo bitininkas ir tiesiogine reikšme: jis labai mėgo gamtą, bites, domėjosi jų veisimu. Nacionalinėje bibliotekoje saugomame A. Salio fonde yra šią veiklą liudijančių dokumentų: keletas nuotraukų, kortelių, bityno stebyklos žiniaraštis, išrašai iš įvairių šaltinių. Galima susipažinti ir su A. Salio redaguotu Jono Kriščiūno darbu „Bitės ir jų veisimas“ (1940).

Daugybę sričių aprėpęs mokslininkas

A. Salys gimė 1902 m. liepos 21 d. Kretingos rajone. Pradinę mokyklą baigė Salantuose, o gimnaziją – Telšiuose. 

1923–1925 m. Lietuvos universitete (dab. Vytauto Didžiojo universitetas) A. Salys studijavo lietuvių kalbą ir lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą, klausė žymiausių to meto mokslininkų – Jono Jablonskio, Kazimiero Būgos, Alfredo Senno, Prano Brenderio – paskaitų. 1925–1929 m. Vokietijoje, Leipcigo universitete, studijavo baltistiką, lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą, slavistiką. Čia, parašęs disertaciją „Žemaičių tarmės“, įgijo daktaro laipsnį. 1929 m. Hamburgo universitete studijavo eksperimentinę fonetiką. 

1930–1939 m. A. Salys dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1939–1943 m. – Vilniaus universitete, buvo šios aukštosios mokyklos profesorius. 1930 m. Vytauto Didžiojo universitete jis įkūrė fonetikos laboratoriją. Dėstė lietuvių dialektologiją, fonetiką, leksikologiją, onomastiką, baltų kalbotyros įvadą, lyginamąją indoeuropiečių kalbų gramatiką. 

A. Salys – vienas iš Lietuvių kalbos draugijos (1935 m.) įkūrėjų, Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyriaus vadovas (1939–1941 m.), Mokslų akademijos Lietuvių kalbos instituto direktorius (1941–1944 m.). 

Kalbininkas prisidėjo prie akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimo, su Pranu Skardžiumi redagavo Leonardo Dambriūno parengtą „Kalbos patarėją“ (1939 m.). 

Dėl Antrojo pasaulinio karo A. Salys pasitraukė į Vokietiją. 1944–1946 m. dėstė Greifsvaldo ir Tiubingeno universitetuose. Persikėlęs į JAV, nuo 1947 m. pradėjo dirbti Pensilvanijos universitete Filadelfijoje. Čia dėstė baltistikos ir slavistikos dalykus, daug bendradarbiavo mokslinėje ir išeivijos spaudoje, buvo vienas iš emigracijoje leistos „Lietuvių enciklopedijos“ redaktorių. 

Mirė 1972 m. liepos 31 d. Filadelfijoje.

Įdomu, kad prieš 120 metų, kai A. Salys gimė, Kazimieras Būga (1879–1924) pradėjo rinkti medžiagą akademiniam „Lietuvių kalbos žodynui“. 1941–2002 m. išleista 20 žodyno tomų. Didžiausią XX a. lietuvių kalbotyros veikalą, kurio paskutinis tomas išleistas vos prieš 20 metų, rengė ir redagavo kelios kalbininkų kartos, per 70 žodynininkų. Prie šio darbo prisidėjo ir kalbininkas Antanas Salys.

(1) Archeologė, antropologė profesorė Marija Gimbutienė (1921–1994) Kalifornijos universitete, Los Andžele, įvedė lietuvių kalbos, baltų kalbų ir kultūrų, baltų ir slavų mitologijos kursus, universiteto Kultūros muziejuje įsteigė lietuvių liaudies meno skyrių. Į Vakarus pasitraukusi per Antrąjį pasaulinį karą, M. Gimbutienė dažnai atvažiuodavo į Lietuvą, skaitydavo paskaitas, rašė į išeivijos ir Lietuvos periodinę spaudą. Tiksli A. Salio fonde saugomų užrašų data nenurodyta.

(2) Kalbininkas Juozas Labokas (1905–1946) studijavo Vytauto Didžiojo universitete, buvo A. Salio asistentas šiame universitete profesoriaus įkurtoje fonetikos laboratorijoje, rinko kalbinę medžiagą. 1935 m. sudarė ir išleido A. Salio „Lietuvių tarmių kurso užrašus“.