Kalbos ir komunikacijos sutrikimų gydytoja R. Grigas: „Nėra nieko blogiau nei tėvų pasivaikščiojimai su vežimėliu, o ne su vaiku“

O dirba ji įdomų ir sudėtingą darbą: tai smegenų tyrinėjimas ir pagalba kalbos bei komunikacijos sutrikimų turintiems vaikams. Apie ponios R. Grigas veiklą, kalbos sutrikimų gydymo skirtumus Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur Rūta įgijo profesiją ir turėjo privačią kliniką, bei priežastis, dėl kurių, pašnekovės nuomone, nėra nieko blogiau už tėvus, einančius pasivaikščioti su vežimėliu ir telefonu rankose, sužinosite šiame rašinyje.

Kalbos patologai – smegenų tyrinėtojai ir sudėtingų sutrikimų gydymo ekspertai

Mano profesija? Lietuvišką terminą man teko sugalvoti pačiai. Tokio nebuvo, kadangi Lietuvoje paprasčiausiai nėra tokių specialistų kaip aš. Vadinu save kalbos neurologinių sutrikimų ir komunikacijos patologe. Mūsų profesijos pagrindas – logopedija, tačiau mes nesame logopedai.

Esminis skirtumas tas, kad logopedų atliekamos kalbos korekcijos akademinis pagrindas yra pedagoginis. Tuo tarpu tokie specialistai kaip aš esame parengti komunikacijos sutrikimus vertinti iš anatomijos ir fiziologijos mokslų perspektyvos. Tyrinėjame smegenų struktūras, jų veikimą ir kaip visa tai nulemia įvairius sutrikimus – Dauno sindromą, autizmą, cerebrinį paralyžių, raumenų nepakankamumą, vadinamąjį „kiškio lūpos“ sutrikimą ir kitus. Mūsų veiklos sferai taip pat priklauso įvairūs maitinimo ir valgymo sutrikimai, per anksti gimusių vaikučių per lėtas arba neteisingas vystymasis, įvairūs sensoriniai iššūkiai.

Net ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur įgijau specialybę, mano profesija yra gana nauja sritis. Anksčiau Amerikoje buvo ruošiami logopedai, kalbos koreguotojai, tačiau tam tikru momentu buvo suprasta, kad to nepakanka. Tapo aišku, jog reikia tirti, kas vyksta smegenyse, ir mokslininkai visus šiuos reiškinius ėmė vertinti labiau anatomiškai. Buvo suvokta, kad tam reikalingas papildomas mokslas ir reikia keisti mokslo kryptį. Tai įvyko prieš maždaug 30 metų. Tada atsiradome mes ir šiuo metu jau esame medicinos mokslo magistrai, turintys papildomą klinikinį išsilavinimą.

Įvairių kalbos, komunikacijos ir vystymosi sutrikimų atsiradimo priežasčių reikia ieškoti žmogaus smegenyse. Absoliučiai visas mūsų gyvenimas yra valdomas smegenų. Esame kaip sudėtingas fabrikas. Aplink mus nuolat kažkas vyksta, ir mes tai priimame matydami, girdėdami ir jausdami. Pojūčiais pagauta informacija patenka į smegenų „centrinį punktą“, kuris veikia kaip paskirstymo skyrius. Šis punktas apdoroja gautą informaciją ir išsiunčia signalus, sakančius: „tau reikia ten“ arba „daryk tai“. Smegenyse vyksta tarsi šaudymai, veikia vadinamosios sinapsės. Tik šie procesai vyksta taip greitai, kad mes to nesuvokiame.

Pavyzdžiui, pirštu prisiliečiu prie ugnies. Kaip sužinau, kad ten karšta ir aš nusideginsiu? Informacija apie šį prisilietimą, veikiant sensorinei sistemai, turi nukeliauti iki mano smegenų, nueiti į tą „centrinį punktą“, būti perdirbta ir nervais išvaryta atgal iki piršto galiuko, kuris gauna komandą: „patrauk, karšta“. Viskas, ką mes darome, panašiu būdu veikia mūsų „fabrike“. Jeigu sistema neveikia ar veikia blogai – reikia ieškoti „centrinio punkto“ gedimų.

Ankstyvo kalbos sutrikimų nustatymo svarba, tėvų klaidos ir margi gydimo metodai

Mano specializacija – ankstyvosios raidos sutrikimai. Moksliškai įrodyta, kad visas vaiko smegenynas tampa brandus dar iki trejų metų amžiaus. Ką tokio amžiaus vaikas užfiksuoja ir sudeda į savo smegenų „dėžutes“, su tuo ir keliauja toliau tobulintis. Tai nereiškia, kad smegenys daugiau nebesivysto, tačiau „dėžutės“ jau yra įkrautos, o sinapsės susidariusios. Vaikas iš visur jau yra paėmęs tai, ko jam reikia.

Jeigu gali pradėti dirbti su vaiku iki trejų metų, praktiškai išleisi tobulą žmogutį, su kuriuo galbūt vėliau dar reikės dirbti mokykloje ar darželyje, bet jau visai kitomis sąlygomis – darbo su tokiu vaikučiu poveikis bus daug geresnis ir tikslesnis. Jeigu sutrikimai nėra nustatomi iki trejų metų, juos pagydyti tampa labai sudėtinga. Pradėjus dirbti su ketverių–penkerių metų vaiku, iššūkiai jau yra žymiai didesni. Tuomet jau ne viskas gali būti pataisoma.

Dažnai tėvai nepastebi arba nesupranta, kad tam tikras vaiko elgesys gali būti sutrikimo simptomas. Jie tau pasakys, kad „vaikas irzlus, visą laiką nervingas“, „nemiega naktimis“, „tinkamai nevalgo – pačiulpęs meta maistą ir po 5 minučių vėl prašo valgyti“. Taip pat pasižiūrėję į mažus vaikus suaugusieji skuba diagnozuoti, kad šie yra hiperaktyvūs. Bet ką tai reiškia?

Galbūt toks vaikas patiria per didelį sensorinį krūvį ir dėl to negali nukreipti dėmesio į mokslinį dalyką, uždavinį ar net bendravimą. Jeigu tokiam vaikui visko, ką jis patiria ir jaučia, yra per daug, jis negali to aprėpti, tuomet jam ir nepavyksta susitelkti.

Gali būti, kad tokiam vaikui yra per daug spalvų kambaryje arba per didelis aplinkos triukšmas, kuris neleidžia atrinkti savo paties minčių. Tuomet vaikas gali į visa tai atitinkamai reaguoti. Kai apsilankai pas tokį vaiką, jį apžiūri, imi visko klausinėti tėvų, rinkti plačią informaciją, po truputį išsiaiškini problemą.

„Raudonų vėliavėlių“ sąrašo nėra. Patiems tėvams pirmiausia reikia tiesiog jausti savo vaiką – ar su juo vyksta kažkas neeilinio, keisto. Galbūt vaikas labai blogai miega arba kažkas jį erzina. Pavyzdžiui, lėkštėje negali susiliesti geltonos ir žalios spalvos maistas. Arba vaikas kažką spjaudo, nes jam neskanu. Toks elgesys gali rodyti maitinimosi arba dantukų augimo problemas.

Konkrečiai jas įvertinti be specialisto apžiūros yra sudėtinga. Vaikas tokiais atvejais gali kankintis dėl raumenų nepakankamumo arba jo liežuvėlis gali būti per silpnas ir jį reikia pamiklinti. Galbūt vaikas neartikuliuoja, kaip turėtų, tačiau pasipraktikavęs ims tarti garsus, kaip reikia. Neišanalizavus individualaus atvejo ir nenustačius keisto elgesio priežasčių, galima muštruoti ir muštruoti vaikutį, tačiau nieko nebus, kol nepataisysi jo problemėlių.

Aš esu nemaloniai nustebinta, kad tėvai Lietuvoje dažnai yra itin neatidūs vaikams. Kartais užtenka su vaiku praleisti dešimt minučių, kad pamatytum, jog jis turi problemų. Ir net ne todėl, kad aš esu specialistė, bet tiesiog pabendravus su vaiku pajunti, jog ne viskas yra gerai. Tuo tarpu tėvai pernelyg dažnai būna užsiėmę planšete ir telefonu. Jie eina gatve ir vedasi arba veža vežimėlyje mažylį, bet jo tarsi nemato.

O aš visuomet sakau, kai vežiesi vaiką vežimėlyje, atsuk jį taip, kad jis matytų tave. Kai išeini pasivaikščioti su vaiku, iš tikrųjų išeik pasivaikščioti su vaiku – ne su vežimėliu. Pasižiūrėk vaikui į akis, nusišypsok, pasakyk ką nors juokingo ir pasijuok su juo. Bendrauk su vaiku – ne su vežimėliu. Dažnai matau, kaip tėvas ar motina veža nusuktą vežimėlį ir kalbasi telefonu, o vaikas tuo metu žiūri kažkur į kosmosą. Tai nėra bendravimas. Vėliau kyla klausimas, kodėl vaikas su manimi nekalba. Bet kodėl gi jis turėtų norėti su jumis kalbėti? Ką jis jums gali pasakyti, jeigu jūs jam nieko nepasakote?

O juk išvedus vaiką į lauką atsiveria visas pasaulis – mokyk jį pažinti spalvas, pasakok apie metų laikus, apie žmones, kuriuos matai, mokyk empatijos, kad vaikas žinotų, jog esama gerų žmonių. Taip pat būtinai išmokyk, kad ne visiems galima duoti rankytę ir eiti kartu. Pasaulis yra margaspalvis, reikia vaikui pasakoti, auklėti, krauti jam bagažą ateičiai. Bendravimas ir kontaktas yra labai svarbus vaiko raidai – nuo to priklauso, kaip jis formuosis, kaip kalbės ir bendraus. Tėvai turi nepamiršti, kad vaikas yra miniatiūrinis žmogus. Jis girdi, mato ir turi jausmus. Gal jo pojūčiai dar nėra visiškai subrendę, bet vaikas viską turi. Reikia tai ugdyti, lavinti vaiko gebėjimus.

Jeigu vaikams nustatomi kalbos ar komunikacijos sutrikimai, gydymo metodų yra pačių įvairiausių, tai priklauso nuo kiekvieno atvejo bei kiekvieno vaiko. Iš tiesų net nežinau, nuo ko pradėti pasakoti. Viskas prasideda nuo atvejo įvertinimo. Vertindamas turi labai atidžiai apžiūrėti ir ištyrinėti kiekvieną vaikutį. Vertinimui turi skirti tiek laiko, kiek reikia, kad išėjęs galėtum pasakyti, jog tikrai ištyrinėjai viską – burnytę, dėmesį, sensorinius iššūkius. Yra vaikų, kurie guli kaip blynukai ir nenori nieko daryti – juos reikia sensoriškai stimuliuoti. O yra tokių, kuriems visko per daug.

Būna atvejų, kai, dirbdama su tokiu vaiku, pastatau jį ant batuto arba pasodinu ant kamuolio, o kol stengiuosi formuoti jam teisingą artikuliaciją, jis sau šokinėja. Taip stimuliuojamas vaikas aprimsta, jo sinapsės veikia, tada vaikas gali susitelkti į tai, ko noriu jį išmokyti. Kiekvienas atvejis, diagnozė ir gydymas, tam reikiamas laikas yra labai skirtingi, individualūs. Dėl to tokie specialistai kaip aš ilgai mokomės – reikia ne tik teorinių žinių, bet ir praktikos, kurią įgyjame vaikų sveikatos priežiūros įstaigose, reabilitacijos centruose ir kitur. Pavyzdžiui, dirbame su žmonėmis, kuriems yra išpjautos balso stygos, ir reikia atstatyti kalbą. Susiduriame su labai įvairiais iššūkiais.

Komunikacijos sutrikimų gydymas – komandinis sportas, kurio profesionalų Lietuvoje nėra

Kai gyvenau Jungtinėse Amerikos Valstijose, diagnozuodami kalbos ir komunikacijos sutrikimus, mes dirbdavome komandomis. Pavyzdžiui, tėvams gimsta ankstukas arba vaikelis, turintis kokią nors problemą – irzlus, nevalgus. Kiekvienoje valstijoje ir didžiuosiuose miestuose yra medicinos įstaiga, į kurią tėvai gali paskambinti ir paprašyti atsiųsti į namus ankstyvosios raidos sutrikimų vertintojų komandą. Tokią komandą sudaro kalbos neurologinių sutrikimų ir komunikacijos patologas (kitaip tariant, aš), kuris vadovauja komandai, informaciją fiksuojantis įstaigos atstovas, maitinimo specialistas, vaikų sutrikimų specialistas ergoterapeutas ir kineziterapeutas.

Kiekvienas komandos narys apžiūri vaiką ir įvertina tai, ką mato, jaučia ir girdi. Mes apžiūrėdavome ne tik patį vaikelį, bet ir jo namų aplinką, pakalbindavome tėvus, domėdavomės šeimos sveikatos istorija. Tai ypač svarbu. Reikėdavo atsisėsti su tėvais ir viską išsiaiškinti – koks buvo nėštumas, gimdymas, ar kas nors šeimoje turi kokių sutrikimų, pavyzdžiui, mikčioja. Surinkę reikiamą informaciją, visa komanda suremdavome galvas, surašydavome išvadas ir spręsdavome, ką reikia daryti, kad padėtume tokiam vaikui.

Lietuvoje neabejotinai trūksta kvalifikuotų specialistų. Čia nėra ne tik tokių specialistų kaip aš, bet ir, pavyzdžiui, vaikų sutrikimų specialistų – ergoterapeutų. To priežastys, mano nuomone, yra kompleksinės – trūksta finansų, žinių, taip pat ir politinės valios pokyčiams. Man teko su ugdymo įstaigų vadovais kalbėtis apie jų planus tobulinti specialistų kvalifikaciją, ruošti ankstyvosios raidos programėles. Vis dėlto aptariant tokius planus man pritrūko jų iniciatorių ryžto plėsti žinias.

Neužtenka jau turimos ribotos informacijos pagrindu paruošti programėlę ir pavadinti ją ankstyvosios raidos sutrikimų nustatymo ir gydymo programa. Būtina plėsti žinių lauką – išanalizuoti plačią literatūrą, bendradarbiauti su patirties šioje srityje turinčiais užsienio universitetais. Reikia viską daryti sistemiškai.

Dar viena problema, susijusi su kvalifikuotų specialistų parengimu, yra politiniai žaidimai ar ambicijos švietimo srityje. Dėl to daryti pokyčius gali būti labai sudėtinga ar net neįmanoma. Pavyzdžiui, mažesniam universitetui susijungus su didesniu universitetu, pasinaudojant jo resursais bei ryšiais, galima būtų parengti kokybiškas mokymo programas, užmegzti glaudžius kontaktus su užsienio mokslo ar kitomis įstaigomis, asociacijomis, tačiau to daryti dažnai nenorima. Švietime išties daug politikos.

Amerikoje, kad tapčiau savo srities profesionale, pirmiausia teko varžytis dėl vietos universitete. Mano srities profesionalus rengiančių mokymo įstaigų nėra itin daug – net tokiame mieste kaip Čikaga galėjau rinktis mėginti patekti tik į tris ar keturis universitetus, o ir iš vidutiniškai 200 kandidatų pasiseka vos 18.

Įstojus į universitetą teko mokytis devynerius metus. Šešerius metus truko teoriniai mokslai, trejus – praktika, kurios metu teko susidurti su įvairiausiais sutrikimų atvejais – nuo ankstyvosios raidos sutrikimų iki pagyvenusių žmonių ligų, tokių kaip Parkinsono ar Alzheimerio sindromai. Mokslus vainikavo septynias valandas trukęs nacionalinis egzaminas „iš visko“. Vėliau – priesaika. Mano darbe itin reikšmingi etikos reikalavimai, o jų nesilaikant ASHA (asociacijos „American Speech Language Hearing Association“ sutrumpintas pavadinimas) gali greitai tave pašalinti iš savo narių, ir tavo praktika gydant kalbos sutrikimus baigsis.

Klausimas, kuris šiuo metu yra plačiai diskutuojamas Amerikoje – tokių specialistų siauresnės specializacijos poreikis. Mūsų sritis šiuo metu kiek per plati. Pavyzdžiui, aš, kaip kalbos neurologinių sutrikimų ir komunikacijos patologė, galiu tirti ankstuko čiulpimo problemą, galiu dirbti su reabilitacijoje esančiu devyniasdešimtmečiu Parkinsono sindromą turinčiu pacientu.

Mano darbo sričiai priklauso mikčiojimas, fiziniai sutrikimai, autizmas, Dauno sindromas, Hantingtono liga, disleksija ir daug kitų sutrikimų, tarp jų ir klausos. Implantus gavę vaikai pradeda girdėti, bet, ilgai neturėję šio gebėjimo, vėliau jie praleidžia daug laiko mokydamiesi kalbėti, tuomet reikia ieškoti būdų, kaip jiems padėti. Ruošiant specialistus reikia padalinti atsakomybės sferas, nes visko yra per daug. Į tai reikėtų atsižvelgti ir planuojant specialistų rengimą Lietuvoje. Nuoširdžiai tikiuosi artimiausiu metu pamatyti pažangą šioje srityje.