Kalėdos ir Evangelija

Pirma, Evangelija yra žinia apie žmogaus išteisinimą ir apie karalystę. Jėzus savo pirmuoju atėjimu į žemę paskelbė karalystę (Mk 1, 15), pradėjo šios karalystės laikotarpį ir užbaigs sugrįžęs antrąjį kartą (Mt 25, 31). Kas tiki Evangelija, tas jau dabar yra šios karalystės pilietis (Fil 3, 20), turi jos tapatybę ir gyvena pagal karalystės konstituciją (Mt 5–7).

Antra, Evangelija yra žinia apie tai, ką Jėzus Kristus dėl mūsų išganymo yra objektyviai atlikęs. Ši žinia mums neliepia elgtis vienaip arba kitaip, idant pasiektume visiškos palaimos, išminties ir prasmės gyvenimą. Ji sako: kad tai įgytume, už mus jau pasistengė kitas asmuo; vardan mūsų išganymo viską atliko Jėzus Kristus. Jo auka kartą ir visiems laikams atpirko visas žmonių nuodėmes, nes „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24). Todėl viso gelbstinčiojo mokymo centras yra antroji K, Kristus.

Trečia, Evangelija yra žinia apie kryžių, kuris taip pat įprasmina krikščionių religijos vieną iš esminių tiesų. Krikščionys skelbia karalystę, Kristų bei „žodį apie kryžių“ (1 Kor 1, 18). Romėnams nukryžiavimas buvo pati žiauriausia ir gėdingiausia mirties bausmė, todėl žinia apie taip nukankintą Išgelbėtoją jų akyse atrodė gryna „kvailystė“. Bet būtent tai ir tapo gerąja žinia, kad „Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila“ (1 Kor 1, 27). Būdamas visiškai nekaltas, Dievo Sūnus maloningai nusižemino ir atidavė save mirčiai ant kryžiaus, „tapdamas už mus prakeikimu“ (Fil 2, 6–11; Gal 3, 13). Kristus vietoj mūsų prisiėmė mirtį, bausmę ir prakeikimą.

Įsikūnijimo būtinybė

Tam, kad Jėzus Kristus žemėje skelbtų karalystę ir mirtų ant kryžiaus, pirma turėjo tapti žmogumi – Dievo Sūnus, amžinasis Dievas, turėjo priimti žmogaus prigimtį. Vieno Trejybės asmens įsikūnijimas buvo būtina sąlyga visam išgelbėjimui. Anot C. S. Lewiso, tai buvo „pagrindinis krikščionybės stebuklas“ (Stebuklai).

Kodėl būtinai reikėjo dieviško įsikūnijimo? Kadangi Dievas „gyvena neprieinamoje šviesoje, kurios joks žmogus neregėjo ir negali regėti“ (1 Tim 6, 16), o nuodėmingi žmonės niekaip negali patekti į šitokią šlovės pilnatvę; jei šlovės Dievas tiesiai ateitų pas žmones, jie žūtų (Iš 20, 19). Taigi nei žmonės pas Dievą nueis, nei Dievas, toks, koks yra, pas juos galėtų ateiti. Vienintelė tikroji išeitis iš šios padėties buvo Jėzaus Kristaus įsikūnijimas: Dievo Sūnus arba Žodis, antrasis Trejybės asmuo, pats būdamas Dievas, priėmė žmogaus kūną (ir sielą) ir atėjo pas žmones į žemę – taip Jėzus tapo „Dievo šlovės atšvaitu“ (Hbr 1, 3), „Dievu su mumis“ (Mt 1, 21). Tikrasis Dievas atėjo pas mus, ir tai atliko mums prieinamu būdu. Tik per Jį, per dievažmogį Kristų, atsivėrė galimybė vėl gyventi visiškoje santarvėje su Dievu Tėvu.

Įsikūnydamas Jėzus Kristus atėjo į žemę su konkrečiu tikslu – būti Tarpininku, t. y. atlikti tarpininko darbus. Heidelbergo katekizmas pirmoje dalyje (3–11 kl.) aptaria žmogaus nuopuolį, nuodėmę arba „vargą“. Antroji dalis apie išganymą prasideda šitaip: „Dievas nori, kad Jo teisingumas būtų išpildytas, todėl turime už savo kaltę Jam sumokėti visą išpirką patys arba per ką nors kitą“ (12 kl.). Bet nei žmogus vienas pats, nei koks nors kitas kūrinys, kaip teigia tolesni klausimai, šios problemos išspręsti nepajėgūs. Mums reikalingas tarpininkas: Jis privalo būti vienu metu ir žmogus, ir Dievas. Katekizmas pagrindžia šį teiginį 15–18 klausimuose.

Pagal Dievo teisingumą už nuodėmes turi sumokėti žmogus, nes „be kraujo praliejimo nėra atleidimo“ (Hbr 9, 22). Todėl Tarpininkas ar Išganytojas turi būti iš žmonių giminės. Taip ir įvyko: Dievo Sūnus priėmė žmogaus pavidalą ir prigimtį, gimė iš mergelės Marijos. Jis „tapo kūnu“ (Jn 1, 14), tikrai „prisiėmė“ kraują ir kūną (Hbr 2, 14–17). Jėzus „visu kuo“ tapo panašus į žmogų, įgijo žmogišką kūną, sielą ir valią. Jėzus buvo panašus į visus žmones, tik vienu dalyku skyrėsi nuo jų – niekada nenuodėmiavo. Jame neviešpatavo nuodėmės įstatymas, todėl pagundai jis galėjo atsispirti (Hbr 4, 15). Jis yra „šventas, nekaltas, tyras“ (Hbr 7, 26), „nepažino nuodėmės“ (2 Kor 5, 21), visada darė tai, kas patiko Tėvui, todėl Jam niekada nereikėjo prašyti atleidimo.

Bet Išganytojas turi būti ir tikras Dievas, „galingesnis už visus kūrinius“ (Heidelbergo katekizmas, 15 kl.), nes kitaip nesugebėtų išvaduoti žmones „iš visos velnio galybės“ (1 kl.), nugalėti šėtoną. Be to, tik pats Dievas gali pakelti rūstybės už visas žmonijos nuodėmes naštą (17 kl.). Bažnyčios Tėvai, 325 m. Nikėjos susirinkime atmesdami arijonizmą, apgynė įsitikinimą, kad išgelbėti gali tik tikras Dievas.

Įsikūnijimo nepakanka

Tai toks būtų trumpas Evangelijos ir įsikūnijimo teologijos eskizas. Abu mokymai yra artimai susiję – įsikūnijimas yra Evangelijos būtinoji sąlyga ir pagrindas, o Evangelijos svarbi dalis yra žinia apie įsikūnijimą. Bet šie mokymai nėra tapatūs! Įsikūnijimas yra svarbus mokymas apie Kristaus asmenį. Evangelijos centre taip pat yra Jo asmuo, bet labiau akcentuojamas Jo darbas, tai, ką Kristus atliko. Jeigu Jėzus Kristus būtų vien įsikūnijęs, tai išganymo nebūtų įvykę. Išganymui reikėjo, kad Jis ir kai ką padarytų.

M. Himesas knygoje „Tikėjimo slėpinys: įvadas į katalikybę“ (Vilniaus jėzuitų gimnazija, 2014) šiuos abu dalykus – įsikūnijimą ir Evangeliją – sumaišo. Problema prasideda jau nuo to, kaip Himesas pristato žmogaus pagrindinę problemą. Anot jo: „Blogis – tai atsisakymas priimti kūrinijos gerumą“; „nuodėmės pradžia – nusivylimas kūrinijos gerumu“; „pirmas gundymas skatina netikėti, kad būti žmogumi yra gėris.“

Tai nėra neteisinga versija. Arba štai dar viena: „Blogis – tai neigimas, kad gera būti ribotam. Tai atsisakymas tikėti, kad esame panašūs į Dievą.“ Šiek tiek toliau: „Atsisakydami tikėti žmogaus esminiu gerumu, mes vis labiau tolstame vienas nuo kito… Bandymas tapti Dievu baigiasi tuo, kad prarandame gebėjimą būti žmonėmis.“ Iš esmės tai ne tik gražios, bet ir teisingos mintys. Tačiau turi svarbų trūkumą.

O trūkumas yra tas, kad autorius rašo vien tik apie žmogaus požiūrį į save ir kitus bei visą kūriniją, bet nė žodžio nepasako apie vertikaliąją nuodėmės dimensiją (netiesioginių užuominų pasistengę rastume). Netikėdami, kad būti žmogumi ir būti ribotam yra gerai, žmonės atmeta Kūrėją – Dievą, Jam nepaklūsta, prieš Jį maištauja. Todėl blogis nėra ir negali būti vien tik atsisakymas priimti kūrinijos gerumą, bet taip pat ir pasidavimas visokiam blogiui, Dievo atstūmimas bei maištas. To rezultatas – apnuodyta žmogaus prigimtis, suteršta ir linkusi vien tik į blogį.

Toliau teologas pereina prie krikščioniškosios žinios: „Begalinis žmogaus kilnumas yra krikščioniškosios Tradicijos pagrindas, nes jis kyla iš mokymo apie Įsikūnijimą. Iš tiesų Įsikūnijimas yra didžiausias žmogaus išaukštinimas.“ Tai yra tiesa. Žmogus su kūnu ir siela tikrai yra didingas kūrinys (Ps 8, 6); įsikūnijimas tikrai patvirtina žmogiškumo gerumą. Tačiau autorius kažkodėl nepamini žmogaus paradoksiškumo, t. y. įtampos tarp žmogaus šlovės (jo kaip gero kūrinio, panašaus į Dievą) ir žmogaus gėdos (jo kaip visiškai puolusio bei priešiško Dievui).

Todėl nekeista, kad Himesas padaro tokią išvadą: „Žmogaus orumas yra svarbiausia Evangelijos žinia.“ Ir čia jau tenka nesutikti, kadangi žinia apie žmogaus orumą Evangelijoje yra svarbi, bet ne svarbiausia. O toliau dar problemiškiau:

„Dievas mano, kad būti žmogumi yra taip gera, taip nuostabu, kad nusprendžia pasirinkti tokią pat dalią… Geroji žinia yra ta, kad Dievas prisiima mūsų žmogiškumą. Išganymas (išgelbėjimas) – tai Dievo atėjimas į pasaulį, siekiant patvirtinti savo pirminį požiūrį, kai pažvelgęs į mus matė mūsų gerumą. Šįkart turime patikėti šiuo požiūriu ir jį priimti. Esame išgelbėti jei sutinkame su Dievu, kad būti žmogumi yra gera. Išganymas nėra pasakojimas apie Dievą, išgelbėjusį mus iš blogyje skendinčios visatos, bet apie Dievą, ateinantį gyventi visatoje kartu su mumis, kad pagaliau pripažintume, kokia gera yra visata.“

Šiuose sakiniuose aiškiai matome, kad pats įsikūnijimas yra paverstas Evangelija: „Geroji žinia yra ta, kad Dievas prisiima mūsų žmogiškumą“; išganymas yra „Dievo atėjimas į pasaulį“. Kai autorius šitaip koncentruojasi į žmogų, nekeista, kad beveik visai nekalba apie Jėzaus veiklą, apie Jo mirtį, apie tai, kodėl Jis atėjo. Anot Himeso, pats atėjimas į pasaulį yra svarbiausias momentas ir esminė žinia, siunčiama žmonėms. Tuo tarpu Naujajame Testamente randame, jog Jėzus atėjo ne tam, kad parodytų kūrinijos gerumą, o tam, kad savo gyvybę atiduotų kaip išpirką (Mt 20, 28; Mk 10, 45). Dievo Sūnus prisiėmė mūsų žmogiškumą ir atėjo į mūsų pasaulį tam, kad už mus numirtų.

Himesas, tiesa, nepraleidžia kryžiaus temos, tačiau „kryžiaus slėpinio reikšmę“ aiškina šitaip: „kad absoliuti meilė priima netgi mirtį, nes tiki esminiu kūrinijos gerumu… Krikščionybė apkabina visą kūriniją ir dar kartą mums parodo visos kūrinijos ir žmonijos esminį gerumą.“ Atrodo, tarsi mirties ant kryžiaus ir visai nereikėtų, nes juk įsikūnijimas patvirtina žmogaus gerumą, o kryžius tik „dar kartą“ kažką parodo.

Tad galų gale išeina taip, kad tikėjimas Evangelija pavirsta kūrinijos gerumo pripažinimu: „Visų pirma turime pripažinti, kad tai, kas esame, yra gėris“; „pripažinti, kad esu ribotas, kad nesu Dievas, kad esu priklausomas“; reikia „džiaugtis, kad esu kūrinys“, be to, „priimti ir kitą žmogų kaip kūrinį“.

Iš tiesų mūsų priklausomybės nuo Dievo bei ribotumo pripažinimas yra svarbus tikėjimo elementas. Bet nejaugi tai viskas? Argi netrūksta Himeso sakiniuose kažko labai svarbaus? Kad tai pajustume, palyginkime Himeso žodžius su Pauliaus pamokslo Atėnų areopage (Apd 17) žodžiais. Apaštalas taip pat kalba apie Dievą Kūrėją, apie prisikėlimą, tuo pačiu ir apie kūniškumo gerumą; jis taip pat mini žmogaus didybę ir orumą (esame „dieviškos giminės“, 29 eil.). Tačiau Paulius kalba ir apie Kristų kaip teisėją (31 eil.) ir pabrėžia, „jog visiems visur reikia atsiversti“ (30 eil.). Visų apaštalų Evangelijos skelbimo kertinė dalis buvo kvietimas į atgailą ir atsivertimą. Šis akcentas Himeso žodžiuose yra visiškai pradangintas.

Erezijų ir Evangelijos įvairovė

Tiesiai neigti Kristaus dieviškumą arba Jo įsikūnijimą bei žmogiškumą yra visiškai klaidinga, todėl tai teisėtai vadinama erezija – klaidingu mokymu, atmetančiu esmines krikščionybės tiesas. Tokias erezijas galima gana lengvai atpažinti. Kitas erezijų būdas yra papildyti krikščionybės pagrindines tiesas visai nebibliniais ar naujais mokymais ir reikalauti jų tvirtai laikytis. Dar vienas būdas, gerokai subtilesnis: kai teisingas ir reikalingas mokymas iškreipiamas tuo, kad įdedamas į klaidingą kontekstą, taip suteikiant jam klaidingą statusą.

Naujojo Testamento laiškuose randamas to pavyzdys yra Dievo įstatymas. Įstatymas yra geras ir šventas, nes atspindi patį Dievą. Jėzus Mato 22,36–40 pateikia trumpą viso įstatymo santrauką: mylėk Dievą ir savo artimą. Tačiau tai nėra „gelbstintis mokymas“, kaip šiandien teigia kai kurie teologai. Įstatymas nėra Evangelija. Įstatymas visų pirma atskleidžia arba parodo žmogaus nuodėmingumą. Ir tik jau išganytas žmogus iš dėkingumo Dievui už dovanotą išgelbėjimą laisvai ir noriai paklūsta įstatymo nurodymams.

Panašiai ir su įsikūnijimu – jis nėra Evangelija. Juk krikščionys pasauliui neskelbia, kad būti žmogumi yra gera, kadangi Jėzus tai parodė. Tiesa, krikščionių žinios išdava byloja apie tikrojo žmogiškumo atkūrimą (žr. ir autoriaus „Homo deus?“ ir R. Macaulay / J. Barrs „Būti žmogumi“), kad tikėdami į Jėzų Kristų tapsime tikrais žmonėmis. Bet žmogiškumo gerumas yra rezultatas, o ne kelias. Kelias yra kitoks, negu Himesas nurodo savo knygoje: šis kelias veda per Kristaus mirtį, prisikėlimą, per mūsų atgailą, senojo „aš“ numarinimą ir atgimimą iš naujo.

Kristaus asmuo, žinia ir veikla sudaro vieną išganymo paketą. Todėl, skelbdami Evangeliją, naudojamės įvairiomis išganymą apibūdinančiomis sąvokomis: Kristus, karalystė, kryžius, mirtis, prisikėlimas ar dar kitomis. Jos yra artimai susijusios ir paaiškina viena kitą. Skelbiame Kristų, bet būtent tą, kuris mirė ant kryžiaus. Skelbiame žodį apie kryžių, nes ant jo kentėjo mūsų Tarpininkas, Dievas ir žmogus. Kartais tenka Evangeliją pristatyti plačiai, pradedant nuo sukūrimo, pereinant prie nuopuolio ir paskui prie įsikūnijimo. Tokia plačiausiąja prasme Evangelija prasideda ir Jėzaus gimimo istorijoje (Lk 2,9–10), t. y. pasakojimu apie Jo įsikūnijimą.

Bet Jėzus atėjo ne vien tik įsikūnyti. „Žmogaus Sūnus“ atėjo tam, kad „daug kentėtų, būtų… atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“ (Mk 8, 31). Jis prisiėmė mūsų žmogiškumą tam, kad prisiimtų ir mums skirtą prakeikimą (Gal 3, 13–14). Jėzus Kristus atėjo tam, „kad visiškai patenkintų ir numaldytų Jo [Tėvo] rūstybę atnašaudamas save ant kryžiaus ir praliedamas savo brangų kraują mūsų nuodėmėms apvalyti“ (Belgiškasis išpažinimas, 21). Tai yra Evangelijos šerdis. Šią žinią turėtume tikėjimu priimti, jos laikytis ir skelbti visam pasauliui.

Ketvirtoji K?

Krikščionys nuo pat pradžių skelbė tris K – žodį apie kryžių, Kristų ir Karalystę. Jie niekada neteigė, kad Dievo atėjimas į pasaulį jau yra išganymas ir kad Kristaus atėjimas į pasaulį yra svarbiausias momentas ir esminė žinia. Todėl pirmieji krikščionys nešventė Jėzaus gimtadienio. Jiems svarbiau buvo jo nukryžiavimas ir prisikėlimas. Nėra išlikę jokios tikslios Jėzaus gimimo dienos šventimo tradicijos. Pirmą kartą Jėzaus gimtadienis kaip šventė paminimas 354 m. bažnytinių švenčių kalendoriuje. Manoma, kad Kalėdos Romoje pradėtos švęsti nuo 336 m. Visoje imperijoje Kalėdų šventimas išpopuliarėjo tik V amžiuje. Dar šv. Augustinas rašė: „Mes tik prisimename Išganytojo gimimą, bet jo nešvenčiame.“

Nors šiandien Kalėdos yra populiariausia krikščionybės šventė, jos nėra ir neturėtų tapti ketvirtąja K, nes įsikūnijimo faktas nėra tapatus esminei krikščionybės žiniai. Jeigu taip būtų, pirmųjų šimtmečių krikščionys būtų padarę rimtą klaidą, nepastatydami Kalėdų istorijos į Gerosios Naujienos centrą.

Bet tai nereiškia, kad Jėzaus gimimo istorija nėra susijusi su Evangelija! Ją kuo puikiausiai galima skelbti naudojant tekstus iš Mato bei Luko evangelijų pirmųjų skyrių. Šiuose pasakojimuose tikrai labai pabrėžiamas Jėzaus Kristaus tikrasis žmogiškumas, bet kartu jau ir pranešama, kad šis, gimusysis Karalius, ateina veikti: „Jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21).

Žmogaus orumas nėra svarbiausia Evangelijos žinia. Išganymas yra pasakojimas apie Dievą, kuris žmogų išlaisvina iš savo širdies blogumo, pykčio ir neapykantos kalėjimo. Kalėdos iškelia klausimą, ar Betliejuje gimęs vaikas yra tikrasis Karalius, kuris geba nugalėti visus Dievo priešus. Bet šis klausimas žmogaus širdžiai kelia didžiausią nerimą, nes jis bet kokia kaina nori likti savo gyvenimo soste. Įsikūnijimas ne skelbia begalinį žmogaus kilnumą, o kviečia žmones į atgailą – kaip XVI a. Bohemijos brolių advento giesmė „Dievo Sutvėrėjo jau Sūnus atėjo“: „Eina Jis šiandieną / Į namus kiekvieno, / Mums Jo meilė šviečia, / Atsiversti kviečia, / Piktenybių vengti / Ir į tiesą žengti“ (Krikščioniškos giesmės, 8).