2021 12 25

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kalėdos už tūkstančių kilometrų

Pexels.com nuotrauka

Delina Binega ir Rita Tamur – linksmos ir angliškai puikiai kalbančios merginos. Jas sieja keli bendri dalykai – abi yra krikščionės; abi Kalėdas šiemet švenčia toli nuo savo namų; abi namus ir savo gimtąją šalį turėjo palikti ne iš gero gyvenimo, patyrusios terorizmo ir diktatūros pavojus.

Pašnekovės dėkoja lietuviams už priėmimą ir draugiškumą, dėkoja Dievui už suteiktą naują galimybę mokytis bei gyventi, stebisi sniegu – ir „Bernardinams“ pasakoja apie tai, kaip Kristaus gimimą sutikdavo savo kraštuose.

Delina Binega. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tolyn nuo diktatūros

Delina Binega gimė Afrikos valstybėje Eritrėjoje. Mergina pasakoja, kad į Lietuvą atvyko gyventi dėl kelių priežasčių: jos šalyje yra prastas švietimo lygis, o dar svarbiau – Eritrėjoje baigę 12 mokyklos klasių visi – tiek vaikinai, tiek merginos – privalo tarnauti kariuomenėje. Tokią taisyklę įvedė šalies prezidentas Isaias Afewerki, kurį Delina vadina tiesiog diktatoriumi, valdančiu valstybę jau beveik 30 metų. Iš tiesų, nuo 1993 m. Eritrėjoje teisėtai veikia tik viena partija – Liaudies frontas už demokratiją ir teisingumą, o valdžios kritikai yra persekiojami. Pasak Delinos, kaip pelės po šluota valdžios atžvilgiu tyli net ir vietinės Bažnyčios hierarchai – dėl baimės.

Pašnekovė pasakoja, kad sąlygos paimtiesiems į kariuomenę – sunkios: „Nėra ko valgyti, kariams nemokami atlyginimai. Be to, Eritrėja kariauja su vienu iš Etiopijos regionų, ir tave ten pasiųs. Kiek metų reikia tarnauti kariuomenėje? Visą gyvenimą. Nebent susituoktum ar susilauktum vaikelio. Tačiau ir tada kartkartėmis privalėtum vykdyti kokias nors užduotis.“

Delina užaugo tėčio sesers šeimoje, ji į Lietuvą prieš keturis mėnesius atvyko su savo pusbroliu, kurį vadina broliu, ir jo mama. Iš pradžių nelegaliai iš Eritrėjos persikėlė į Etiopiją – tris valandas ėjo pėsčiomis, kol slapta kirto kaimyninės šalies sieną. Trejus metus pagyvenę Etiopijoje, rugpjūtį gavo prieglobstį Lietuvoje – o mūsų kraštą pasirinko dėl to, kad čia jau anksčiau gyveno kita Delinos teta ir kad Lietuvoje, pasak merginos, kur kas geresnės galimybės gauti tinkamą išsilavinimą. Šiuo metu mergina mokosi Vilniaus lietuvių mokykloje.

Delina Binega. ZOOM pokalbio kadras

Kalėdos – su šokiais ir puošniais drabužiais

Kai su Delina Binega kalbėjomės nuotoliniu būdu, ant jos kambario sienos pamačiau stovinčio prie durų ir besibeldžiančio Jėzaus paveikslą. Neatsitikinai. Mergina yra krikščionė, Etiopijos ortodoksų Tevahedo Bažnyčios narė. Paklausta, ką jai reiškia Jėzus, eritrėjietė džiugiai šypsosi: „Jėzus mano gyvenime reiškia labai daug. Negaliu nieko palyginti su juo, kas jį galėtų pakeisti. Tikiu Jėzumi ir jo motina Marija.“

Nuo pat mažumės auginta krikščioniškai, Delina švęsdavo ir Jėzaus gimtadienį. Ji pasakoja, kad Eritrėjoje per šv. Kalėdas moterys puošiasi tradiciniais šviesiais ilgais drabužiais, kuriuose neretai būna išsiuvinėti kryželiai.

Taip pat eritrėjiečiai šventėms gamina daug valgių, pavyzdžiui, kepa viščiuką su aštriais „Berbere“ prieskoniais. Kitas tradicinis patiekalas – blynas pavadinimu injera, tik ne saldus, o rūgštaus skonio. Valgomas rankomis, dažnai patiekiamas kartu su mėsa ar daržovėmis.

Delina pasakoja, kad per Kalėdas šeimos susirenka į namus, bendrauja, prisimena praeitį, šoka. „Ne, nebūtinai tradicinius šokius. Tiesiog šokame pagal mėgstamą muziką“, – šypsosi pašnekovė. Taip pat, žinoma, Eritrėjos krikščionys ortodoksai šventinę dieną eina į bažnyčią. Mergina pagieda trumpą ištrauką vienos iš giesmių, kuri skamba Jėzaus gimimo proga:

„Giesmės žodžiai maždaug tokie – jeigu tiki Jėzumi, jis išpildys tavo troškimus, tau su juo bus gera.“

Eritrėjoje per Kalėdas nėra įsitvirtinusios tradicijos dalintis dovanomis. Tu tą gali daryti, bet tai nėra „privaloma“ kaip Vakarų kultūroje. „Bet visi puošiame medelius – tik be dovanų po jais“, – juokiasi Delina.

O pirmąsias Lietuvoje Kalėdas merginos šeima švęs paprastai, bet jaukiai – juos aplankys kiti Vilniuje gyvenantys eritrėjiečiai, o paskui visi keliaus apžiūrėti kalėdinio miesto centro.

Netikėtas pasiūlymas bažnyčioje

Rita Tamur užaugo Irake, Karakošo miestelyje (jame pavasarį lankėsi popiežius). Musulmoniškoje šalyje šis miestelis ypatingas tuo, kad jame gyvena katalikai chaldėjai, bendraujantys aramėjų kalba – ta pačia, kuria kalbėjo ir Jėzus. Ritai šis faktas buvo savaime suprantamas – kol neatvyko gyventi į Lietuvą. Tada suprato, kaip kitiems krikščionims tai atrodo ypatinga. Pats nenorėjau praleisti progos ir paprašiau, kad Rita aramėjiškai sukalbėtų paties Viešpaties išmokytą „Tėve mūsų“ maldą:

Ritos ir jos artimųjų (kaip ir visų Irako krikščionių) gyvenime maldų labai reikėjo. Karakoše gyvenusi iki 18 metų, mergina, kaip pati pasakoja, išgyveno ir džiugių, ir sunkių momentų: „Gyvenimas buvo išoriškai suvaržytas, negalėjome iš miestelio vykti į kitas vietoves, kadangi buvome krikščionys. 2014-aisiais, kai man buvo aštuoniolika, įsiveržė grupuotė ISIS, tad turėjome bėgti. Išsikėlėme į Irako Kurdistano sostinę Erbilį. Po trejų metų į Karakošą grįžo mano tėvai ir namus rado sudegintus. Šiandien miestas jau atgauna savo dvasią – situacija nors ir lėtai, bet gerėja.“

Rita Tamur. Asmeninio archyvo nuotrauka

Rita prisimena, kad ISIS siautėjimo metu buvo labai sunku būti krikščione – negalėjai viešai to deklaruoti, kad nepapultum į rimtą bėdą. Baimė buvo nuolatinė tikėjimo palydovė. „Būdavo momentų, kai netgi nenorėdavau, kad būčiau krikščionė. Tačiau tada sužinojau, kaip krikščionys gyvena kituose pasaulio kraštuose, kad ne viskas taip blogai kaip pas mus. Ir tai suteikė vilties“, – dalijasi irakietė.

Koks Ritos kelias į Lietuvą? Ji pasakoja, kad, persikėlus į Erbilį, padėtis vis dar nebuvo visiškai saugi – ISIS pamažu veržėsi ir ten, grobdavo jaunas merginas, jas prievartaudavo ir parduodavo. Suprasdami grėsmę savo dukrai, Ritos tėvai nusprendė ją išsiųsti studijuoti į Libaną, kur ji devynis mokėsi anglų kalbos ir šiek tiek dirbo. Pakviesta vienos krikščioniškos Bažnyčios, vėliau mergina išvyko gyventi į Jungtines Valstijas, kur gyveno vienus metus, žmonėms pasakodama apie pabėgėlius ir situaciją Irake.

Padėčiai gimtojoje šalyje kiek aprimus, Rita grįžo į Iraką, Kirkuko miestą, kur toliau mokėsi anglų kalbos ir studijavo slaugą. Tačiau tai truko neilgai – kai ISIS įvykdė keletą išpuolių prieš universiteto studentus, Ritos tėvai nusprendė, kad merginai ten studijuoti nebesaugu.

Galiausiai kartą bažnyčioje šeima išgirdo, kad galima nemokamai studijuoti Lietuvoje – kviečiami atvažiuoti Artimųjų Rytų jaunuoliai, nukentėję nuo karo. Taigi 2017 m. Rita atvyko į Klaipėdą, kur baigė psichologijos bakalauro programą krikščioniškame tarptautiniame LCC universitete. Šiuo metu irakietė tęsia psichologijos mokslus, yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto magistrantė, taip pat dirba Vilniaus arkivyskupijos „Carite“ – yra psichologo asistentė, kuri padeda teikti psichologinę pagalbą migrantams ir pabėgėliams.

Gausybė susitikimų

Kaip Kalėdas švenčia Irako katalikai? Pasak Ritos, jie nenaudoja tiek daug kalėdinių dekoracijų kaip vakariečiai – tačiau turi savų būdų, kaip pradėti jausti šventinę nuotaiką: „Likus mėnesiui iki Kalėdų, žmonės perkasi naujus drabužius. Manau, tai yra simbolis – tu atsinaujini, keiti save, pradėdamas nuo drabužių, o toliau jau keisdamasis ir vidumi.“

Rita Tamur. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tikintieji Irake statosi kalėdinius medelius – tiesa, ne eglutes. Ritos namuose eglutė būdavo daroma iš įvairių medžiagų, o ant jos kabindavo žvaigždes ir snaiges iš popieriaus, kurias vaikai nuspalvindavo. Eglutę puošdavo ir švieselėmis bei iš dėžės pasidaryta prakartėle – su Kūdikėlio, Juozapo, Marijos ir visomis kitomis skulptūrėlėmis. „Tai būdavo mūsų namuose privaloma. Vieta, kurioje gimė Jėzus, yra pati svarbiausia. Kartais neturėdavom eglutės, bet prakartėlė stovėdavo visada“, – prisimena pašnekovė.

Šventų Kalėdų išvakarėse Irako katalikai susirenka į bažnyčią, uždega žvakes, vyksta liturgija. Rita dalyvaudavo šventiniame chore – ji giedodavo, o jos brolis grodavo smuiku. Po pamaldų tikintieji susirinkdavo pas Ritos mamą į namus (juos tada vadindavo „didžiaisiais namais“, nes būdavo daug svečių). Močiutė pagamindavo tradicinių valgių, tokių kaip kibi (kepti kruopų patiekalai su mėsos įdaru), dolma (rytietiški balandėliai) ar biryani (rytietiškas plovas).

Po karštų patiekalų – daug daug saldumynų. Kartais vartojamas alkoholis.

„Dovanomis nesikeičiame – dovanojame pinigus. Senesni žmonės duoda pinigų vaikams. Taigi vaikai per Kalėdas – gavėjai, o vyresnieji – davėjai“, – sako Rita.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Priminsiu, kad tai – tik Kalėdų išvakarės, „irakietiškos kūčios“. Pirmąją Kalėdų dieną vyksta dar daugiau veiksmo – tikintieji lanko savo giminaičius, eina iš namų į namus. Rita skaičiuoja, kad, su Kristaus gimimu sveikindama visus giminaičius, per vieną dieną aplankydavo dvidešimt namų ar net daugiau! O vakare šeimyna vėl susirinkdavo į „didžiuosius namus“, kur žaisdavo stalo žaidimus. Kartais juos aplankydavo Ritos dėdė vienuolis ir teta vienuolė – tada jie mokydavo vaikus, kaip melstis rožinį.

Jei leidžia galimybės, Rita savo tėvus aplanko kartą per metus, tačiau grįžti gyventi į Iraką neketina – dėl prastų sąlygų gauti norimą išsilavinimą. „Nežinau, kur toliau gyvensiu Europoje – bet man tai nelabai rūpi, kur kas svarbiau mokslai ir saugumas. Norėčiau padėti Irako žmonėms, tik labiau ne tradiciniu būdu – pagelbėti i tiems irakiečiams, kurie priversti palikti savo šalį ir bando pritapti čia“, – sako pašnekovė. O Kalėdas sutiks Klaipėdoje su savo draugės šeima: „Gaminsime tradicinius patiekalus, apsikeisime dovanomis, žiūrėsime filmus, žaisime žaidimus.“