2020 12 28

Alfonsas Nyka-Niliūnas

Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

„Kalėdos – žodžių žodis, pasaulis septyniose raidėse…“ Pamąstymai apie metų pabaigą A. Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentuose“

Portretas.
Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikrasis vardas Alfonsas Čipkus) Vilniuje 1998 m. vasario 18 d. I. Gruodytės / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Vieno žymiausių išeivijos lietuvių poetų Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiuose atsiskleidžia ne vien asmeninė autoriaus patirtis – tai ištisos politinio ir kultūrinio gyvenimo epochos dokumentas.

Tai nėra tipiškas dienoraštis, leidžiantis skaitytojui sekti biografinių autoriaus įvykių eigą. Greičiau tai unikali intelektualinė ir egzistencinė istorija. Istoriniai įvykiai (Antrasis pasaulinis karas, pasitraukimas iš gimtojo krašto), juolab kiti asmeniniai įvykiai čia dažniausiai tėra kultūrinės, literatūrinės refleksijos, filosofinės žmogiškosios situacijos fonas.

Skaitykite ištraukas iš Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentų“ (1938–1970; Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, Čikaga, 1998 m.), kuriose poetas apmąsto metų pabaigos laiką ir šventes.

Gruodžio 25, 1939

Pirma Kalėdų diena. Sėdėdamas po laikrodžiu (kurio tyksėjimas šiandien toks girdimas), vartau senus žurnalų komplektus, nesiryždamas nieko skaityti, tik mėgaudamasis šimtus kartų matytomis antraštėmis ir paveikslais. Per patį vidudienį su Petru buvome išėję pasivaikščioti. Lauke taip akinančiai šviesu. Nuo sniego iki žemės palinkusiomis šakomis medžiai atrodo netikri, perdėti, – kaip kalėdinėse atvirutėse: žiemos kičas.

Gruodžio 31, 1939

Po trumpo atodrėkio ir vėl sninga. Kasdien. Be paliovos. Dienomis sėdžiu prie lango ir stebiu, kaip juodos peizažo dėmės tolydžio vis mažėja, kol pagaliau virsta taškais. Upė tapo juoda linija, vingiuojančia baltame žiemos popieriuje.

Žiemos grafika.

Gruodžio 24, 1940, Švenčionėlių stotyje laukiant traukinio į Uteną

Išvažiavau netikėtai, apimtas duriančio ilgesio ir tuštumos, niekam nieko nepasakęs, su niekuo neatsisveikinęs. Einant Mindaugo gatve į stotį krito sniegas, amžinas sniegas, kruvinas ir nekaltas, rankas ir širdį deginantis sniegas. Buvau jau apsisprendęs pasilikti Vilniuje ir šventes praleisti vienas, bijodamas „skausmo ašarų karčių“, bijodamas naujų praradimų, bijodamas su visais atsistoti prieš tvyrančią grėsmę ir nežinoti, ką jiems pasakyti, bet…

Gruodžio 25, 1940, Nemeikščiai

Namie vakar atsiradau tik po devintos. Prieš įeidamas ilgai stovėjau kieme staiga nurimęs ir apakintas pro užšalusius langus besiliejančios šviesos, žinodamas, kad „skausmo ašarų karčių“ nebus. Viduje jau buvo po Kūčių, ir tik visi dar tebesėdėjo kalbėdamiesi prie stalo. Niekas neužsiminė to, ko aš taip bijojau, ir aš jiems buvau giliai dėkingas už tai.

Gruodžio 24, 1944

Pirmos mano gyvenime Kūčios ne namie ir ne su savaisiais. Tokį rytą paprastai sėdėdavau už stalo Nemeikščiuose, vartydamas kalėdines laikraščių laidas, arba vaikščiodavau laukuose, negalėdamas savyje sutalpinti džiaugsmo, kurs tryško iš namų, iš dangaus ir iš žemės. O dabar… Bet geriau apie tai negalvoti.

Žiemos ofenzyva Vakaruose (Ardenų fronte) „in vollem Gange“. Spauda ir radijas skelbia „triuškinančias pergales“ etc. Bet skeptiški berlyniečiai nebetiki, kad šis paskutinis pasispardymas turėtų įtakos į bendrą karo eigą. Mūsų slėptuvės (į kurią, nežiūrint „milžiniškų laimėjimų“, vis tiek reikia bėgti bent du kartus į dieną) „strategų“ nuomone, visa tai tik „viel Lärm um Nichts“. Viena tik Fräulein Kantelhardt, rezonuodama valdinės propagandos nukaltą frazę, šį beviltišką žygį vadina fiurerio „Weihnachtsgeschenk dem deutschen Volk“.

Lauke pradeda po truputį snyguriuoti. Gatvėje, žmonių veiduose ir judesiuose, ore, net bombų sudraskytuose namų fasaduose ir langų kiaurymėse, vis tiek kažkokiu būdu prasimuša Kalėdų nuotaika. Pilkasermėgis žvirblis atrodo lyg būtų atskridęs iš anapus užšalusio vaikystės pasakų knygos lango. Staiga aš ir vėl einu Utenoje skersai žibalu, silkėmis ir cinamonu dvelkiančią turgaus aikštę namo. Taku pro varpinę nusileidžiu žemyn, dvaro alėja išeinu į laukus ir ten, praskleidęs milžinišką be garso krintančio sniego ir tamsos užuolaidą, paskęstu neaprėpiamo džiaugsmo pasaulyje.

Danai savo sieną papuošė iš namų gautomis mažytėmis vėliavėlėmis.

Gruodžio 21, 1946

Žiema yra skaudžiausias metų laikas, kuomet esi arčiausiai daiktų ir gyvenimo, kuomet jautiesi lyg būtum tik ką grįžęs iš pavasario-vasaros-rudens teatro į sunkią ir neskambią kasdienybę, lyg gyvenimas vyktų tik žiemą. Žiemą net ir laikrodis muša valandas pamokomai.

Sekmadienis / Gruodžio 22, 1946

Grįžo Sandra, parveždama kažką tarsi iš pereitos vasaros, kažką sekmadieniška (nes šiandien sekmadienis), ir aš staiga nebesijaučiu toks vienas. Be jos visas kvartalas atrodė negyvenamas ir mūsų pažįstami Kelternplatz žvirbliai kitaip čirškė.

Gruodžio 24, 1950

Antrosios Kūčios Amerikoje. Antroji vienatvė. Antrasis nebuvimas. Antroji būtis. Radijuje pakaitomis su „Arrow“ alaus reklamomis grojamos dar neįprastos kalėdinės giesmės. Sandra papuošė graudaus džiaugsmo pilną eglutę su rankoje sidabro žvaigždę laikančiu angelu viršūnėje. Visi daiktai laikinai pakeitė spalvas, – lyg būtų persirengę šventadieniškais rūbais. Sienų apmušalai virto fantastišku gėlynu. Tik už langų nėra mėlynos prietemos ir nesninga.

Bet dabar Tu paklausyk, ir aš Tau „paseksiu pasaką kaip grįžęs Odisėjas“:

O cerveaux enfantins! etc.

Alfonsas Nyka-Niliūnas savo namuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Sausio 1, 1951, Baltimore

Į bendrą Naujųjų Metų sutikimą ir šįmet nėjom. Sandra nenorėjo klausytis nuobodžių kalbų ir trintis su svetimais žmonėmis (nėjo nė Bradūnai). Tad vakarą praleidom ir man svetimą sutikimo „ceromoniją“ atlikome su pirmojo aukšto kaimynais, kurie yra be galo draugiški, malonūs ir vaišingi žmonės. Visi puikūs dainininkai. Buvo tikrai ir nesivaržomai linksma. Nebūdamas prisiekęs blaivininkas, gal kiek per daug įsilinksminau ir dėl to šiandien nesu visu šimtu procentų sveikas.

Gruodžio 25, 1961

Mano kalėdinių atsiminimų erdvėje šmėkšo du skirtingi peizažai: realusis (Nemeikščiai, Utena, Kaunas, Vilnius, Berlynas) ir „poetinis“, susidedąs iš žiemos švenčių proga spaudoje skelbiamų ano laiko eilėraščių ir jų skaitymo aplinkybių. Šiandien, kada aš ir vėl nebežinau kelintą kartą mąstau apie juos, šiame antrajame peizaže dominuoja gal kokiais 1931 ar 1932 metais Šviesos keliuose skaitytas Antano Miškinio eilėraštis „Kūčių vakaro pasaka“, ypač du jo posmai:

Dūksta vėjas. Tegu sau!

Jam gyventi vis nerviškai lemta.

Varna skrido, apsisukė rato dar pusę

Ir krito negyva ant plento.

 

Ir smarkiau vėjas pučia.

O šalta taip – ta ta!

Ar jūs žinot, vaikučiai,

Ant plento jau varna balta.

Sekmadienis / Gruodžio 31, 1961

Mane kasdieną šaukia

Tavo pavargusių rankų vaškas,

Tavo kraujuotos drobės skiautės,

Pageltus muslino suknelė

Ir niekam nebereikalingas

Baltų šagrino pirštinaičių

Komodoj nusižudęs kvapas.

Gruodžio 24, 1963

Prieš daugelį metų mirusi Kūčių vakaro symphonie de la neige su geltonu vaikų prieglaudos namu, violetiniais dvaro vartais ir išdužusiomis kažkieno akimis lange. Jinai, girdžiu, ir vėl man sako: Slėptis reikia šviesoje, nes tamsoje tegalima nuslėpti.

Et nunc manet in te.

Gruodžio 25, 1963

Kalėdos – žodžių žodis, pasaulis septyniose raidėse, tebegyvenąs su laikraščio pirmajame puslapyje nupieštomis žaliomis žvakutėmis, prakartėle, piemenimis ir į Betliejų vedančia žvaigžde, neatsiejamai surištas su laukimo išsipildymu, balta staltiese apdengtu stalu, Kūčių valgių liekanomis ir sunkiai įkandamais rudais meduoliais lentynoje. Ir su mūsų visų niekuo nepakeičiamu, su niekuo nepalyginamu ir neaprėpiamu džiaugsmu. Su užpustytu keliu nuo kalno, kuriuo aš į vakarą klampoju žemyn ir paskui einu užšalusia upe, kurioje po ledu plaukioja tylios žuvys.

Bet dabar „mes visi“ jau visai kiti ir džiaugsmo raidynas neatpažįstamai pasikeitęs. Gatvėje, prieš dabartinio mūsų džiaugsmo langus garsiai suburzgia keleivius išmetęs autobusas.

Gruodžio 31, 1963

Žiemos varpai pasąmonės tolybėje, primenantys, kad einmal / Lebt’ ich wie Götter, und mehr bedarf’s nicht.

Dar kartą paskutinė metų diena, bet ji turbūt niekuo nesiskiria nuo pirmosios – pilka, pilkesnė už visas pilkiausias. Naujųjų sutikti važiuojame pas Tanią ir Aliošą, kur bus Radauskai su Jurgiu (ir nuolatinis tokių pramogų lankytojas galantiškas nuobodulys).

*

Visa, ką aš tau atnešu, ką turiu geriausio pasakyti, laikau giliai paslėpęs savyje, žinodamas, kad žodis yra kapas.

Gruodžio 24, 1967

Kūčios ir mano tėvo gimimo diena.

Nuo pat ryto – eglaitės puošimo ceremonija (man svetima, nes Nemeikščiuose mes eglaitės neturėdavom; visas džiaugsmas ateidavo iš stebuklingų laukų, iš santėmio garsų, iš kalėdinių laikraščių ir iš mūsų pačių), dovanų vyniojimas ir paskutinių šventinių sveikinimų rašymas.

Su rytiniu paštu – V. Sirijos Giros eilėraščių rinktinė Ekranas iš Vilniaus. Keistu sutapimu V. S. G. poezija yra tapusi neatsiejama mano tolimos praeities dalimi, nes vienas iš didžiausią įspūdį man kadaise padariusių kalėdinių eilėraščių (šalia Bernardo Brazdžionio „Kalėdų Kristaus“ su „valsčiaus valdyba ir parapijos bažnyčia“) ir Antano Miškinio „Kūčių vakaro pasakos“ buvo jo „Kalėdų pasaka“, išspausdinta Abisinijos karo metu šventinėje Lietuvos žinių dienraščio laidoje. Man ją skaitant, atsimenu, artėjo Kūčių vakaras ir lauke buvo bepradedą snyguriuoti, – kaip šiandien.

Niekas neberašo kalėdinių eilėraščių. Vietoj to šįvakar su mumis kūčiaus Radauskai.

Kūčios, 1968

Vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje mano gyvenimas ėjo metų laikų ir bažnytinių švenčių ritmu: pavasaris, vasara, ruduo, žiema; Visų Šventųjų, Kalėdos, Trys Karaliai, Pelenų diena, Užgavėnės, Velykos, Šeštinės, Sekminės, Devintinės (Dievo Kūno), Žolinės. Dabar juos pakeitė šaltas ir nejudantis niekas, vienas ir visas, hic et nunc.

Gruodžio 21, 1969

Kalėdos čia pat. Lyg ir norėdamas sužadinti absoliučiai nesamą laukimo nuotaiką, skaitau šventines Anderseno pasakas (iš seno, visiems mano amžiaus žmonėms taip gerai pažįstamo J. Balčikonio vertimo), kurių kiekvienas žodis kadaise sukeldavo į tūkstančius gabalų subyrėjusios raketos įspūdį, dabar krinta žemėn nesprogę… Tad šventėms „ruošiuosi“ mechaniškai, nepasiduodamas visuotiniam (komerciniam ir kitokiam) šišui ir mintyse koneveikdamas visus tuos, kurie išgalvojo dovanas, sveikinimų korteles etc. (kažin ar yra kas maloniau kaip išbraukti ką nors (pabaudai) iš sveikinamųjų sąrašo?).

Gruodžio 24, 1969

Kūčių vakaras su Jurgiu ir Radauskais pas mus. Aris, nors ir buvo žadėjęs, neatvažiavo. Berenika – New Yorke, pas Barnetus. Nuotaika tik vidutinė. Radauskas paskutiniu metu, ypač po geros vakarienės, greitai ima snausti. Taip atsitiko ir šį kartą. Vienas tik Jurgis buvo linksmas, ir tik dėl to vakaras nebuvo visiška katastrofa.

Skambino Girnius. Visi suvažiavę namo, ir jis jaučiąsis kaip tikras patriarchas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Gruodžio 27, 1969

Vartau Sandrai kažkieno padovanotą kalendorių 1970 metams.

Vaikystėje naujo kalendoriaus pasirodymas man visuomet būdavo nepaprastai svarbus ir didelis įvykis. Su giliausia nuostaba sklaidydavau jo lapus, nelyginant kokią burtų knygą, kurioje telpa visas pasaulis, visas laikas, visa erdvė ir visi atsakymai į visus klausimus. Primityvios mėnesių iliustracijos, jaunos fantazijos transformuotos, virsdavo galingomis žiemos, pavasario, vasaros ir rudens simfonijomis. Man ir po šiai dienai tebestovi akyse tie nevikrūs piešiniai su visa savo jaudinančiai tyra metų laikų simbolika: fantastiškomis gėlėmis užšalęs langas – žiemai, parlėkę paukščiai – pavasariui, varpos ir pjautuvas – vasarai, mergaitė su prinokusiais vaisiais skraite – rudeniui.

Lygiai gerai prisimenu ir visas tas negirdėtas neregėtas istorijas, satyrinius eilėraščius dažniausiai iš girtuoklių gyvenimo, juokingais piešiniais pailiustruotus. Ypač mane žavėjo jų pasaulio įvairenybių skyriai, kuriuose buvo sakoma, jog Bucharoje neseniai gimęs kūdikis veršiuko galva; jog Kinijoje, Kantono mieste, gyvenąs kinietis su trijų metrų ilgumo uodega. Kad tai tiesa, skaitytojas galįs pats savo akimis pamatyti žemiau dedamoje to kiniečio fotografijoje…

Gruodžio 31, 1969

Nuostabus yra absoliutus laikas. Bet gyventi yra daugiau negu žinoti, ir laikrodžių skaičiuojamasis laikas yra daugiau negu absoliutusis.

Gruodžio 31, 1970

Baigiasi metai, Viešpatie, kurie mums kartais buvo sunkūs ir nedėkingi, bet mes vis tiek buvome moesti et errabundi, dainavome dainas, nors ir ne visuomet Tau.

Bus daugiau.

Parinko Jurgita Jačėnaitė