Kalėdų revoliucijos aidai. Rumunijos vengrai

Nuo 1699-ųjų iki 1918-ųjų Transilvanija priklausė Vengrijos karalystei Austrijos–Vengrijos imperijos sudėtyje, o Besarabija – carinei Rusijai. O po Didžiosios unijos susikūrė vadinamoji Didžioji Rumunija (România Mare), kuri nepakitusiomis sienomis egzistavo iki Antrojo pasaulinio karo. Dėl šių regionų prisijungimo Rumunijoje tuomet atsirado nemažai etninių mažumų, kurių didžiausią sudarė vengrai, ypač vakarinėje šalies dalyje.

Per Antrąjį pasaulinį karą Miklóso Horthy’o vadovaujama Vengrija siekė susigrąžinti po Trianono sutarties „prarastąsias žemes“ ir 1940-ųjų rugpjūtį, remiama nacių Vokietijos, organizavo vadinamąjį Antrąjį Vienos arbitražą, turėjusį sugrąžinti dalį Rumunijai atitekusios teritorijos. Įgyvendindama šį arbitražinį susitarimą, Rumunija perleido Vengrijai šiaurinę Transilvanijos dalį ir Maramurešo bei Krišanos regionų dalis, kurių bendras plotas buvo 43 104 km², o gyventojų skaičius – apie 2,5 mln. (iš kurių tik apie pusę sudarė vengrai). Po Antrojo pasaulinio karo visos šios teritorijos buvo grąžintos Rumunijai pagal 1947 m. Paryžiaus taikos nuostatus.

Karpatų genijus

Pokario socialistinė Rumunija dėl savo valdymo modelio ir vykdomos politikos išsiskyrė iš kitų socialistinių valstybių, ypač tada, kai į valdžią 1965 m. atėjo Nicolae Ceauşescu. Šis diktatorius, augindamas savo asmenybės kultą, liepė save viešai vadinti „Karpatų genijumi“ arba „Karpatų saule“. Tad, viena vertus, Rumunija pasižymėjo kiek didesniu savarankiškumu (pavyzdžiui, Rumunija vienintelė nedalyvavo Sovietų invazijoje į Čekoslovakiją 1968-aisiais). Kita vertus, „Karpatų genijaus“ šalies ekonominis modelis buvo atsilikęs, net ir palyginus su kitomis socialistinėmis šalimis.

Nicolae Ceauşescu pasižymėjo gigantomanija. Pavyzdžiui, jo idėja buvo naujo parlamento pastatas Bukarešte (didžiausias pasaulyje po Pentagono), dėl kurio statybų buvo sugriauta didžioji sostinės senamiesčio dalis. Jis organizavo ir ištisų kaimų naikinimą, gyventojus perkeliant į miestą. Visa tai (ir daugelis kitų dalykų) lėmė, jog Rumunija į XX a. 9-ąjį dešimtmetį įžengė kaip neturtingiausia Rytų bloko valstybė. Šiuo atžvilgiu Ceauşescu Rumunija buvo savotiškas kontrastas Jánoso Kádáro valdomai socialistinei Vengrijai, kurios režimas buvo vadinamas „guliašo komunizmu“, o pati šalis – „linksmiausiu soclagerio baraku“.

Diktatoriaus požiūris į tautines mažumas Rumunijoje buvo permainingas, bet iš esmės jam didžiausią įtaką darė tautinis naratyvas, pirmiausia nukreiptas būtent prieš vengrus. Rumunijos nacionalinė idėja dar nuo XIX a. buvo grindžiama tuo, kad rumunų tauta (kaip byloja ir pats tautos vardas) yra tiesioginiai romėnų (ir kartu senovinės dakų tautos) palikuonys. O štai vengrai – viso labo iš Azijos atėję klajokliai. Vengrai savo ruožtu pabrėždavo senąjį, XI a. siekiantį, Vengrijos valstybingumą ir katalikiškos karalystės tradicijas, leidusias jiems jaustis Vakarų civilizacijos forpostu Balkanuose. Šie naratyvai niekada iki galo nedingo iš abiejų tautų sąmonių.

Trumpas vengrų autonomijos gyvenimas

1952 m. Rumunijos sudėtyje buvo įkurta Vengrų autonominė apskritis, esanti rytinėje Transilvanijos dalyje ir apėmusi teritorijas, kuriose kompaktiškai gyveno vengriškai kalbantys seklerai (vengr. Székelyek). Tai viena iš madiarų genčių, kuri atsirado šiose žemėse apie X a. ir nuo to laiko kompaktiškai gyveno Rytų Transilvanijoje rumunų (ir vokiečių kolonistų) apsuptyje, nutolusi nuo pagrindinių vengrų etnoso kompaktiškai apgyvendintų teritorijų Panonijos slėnyje. Nors seklerų vengrų tarmė ir tradicijos savitos, dauguma jų laiko save neatsiejama vengrų tautos dalimi.

Vengrijos autonominės apygardos egzistavimas socialistinės Rumunijos ribose buvo iš esmės sumani Rumunijos valdžios institucijų apgaulė.

Apskritis buvo įsteigta remiantis tuometine Rumunijos Liaudies Respublikos konstitucija ir praktiškai neturėjo jokios ypatingos autonomijos, bet pačiu jos paskelbimo faktu norėta pabrėžti, kad socialistinė Rumunija rūpinasi tautinėmis mažumomis. Svarbūs Vengrijos autonominės srities skiriamieji bruožai buvo vengrų kalbos, kaip vienos iš valstybinių, įtvirtinimas, taip pat didelis vengrų skaičius tarp vietos pareigūnų. Į apskrities ribas tuomet pateko maždaug trečdalis Rumunijoje gyvenančių vengrų. 1956 m. surašymo duomenimis, apskrityje vengrai sudarė 77 proc. visų gyventojų, o rumunai – 20 proc. Apskrities sostinė buvo Târgu Mureș miestas (vengr. Marosvásárhely). 1960 m. gruodį centrinės valdžios sprendimu buvo pakeistos apskrities ribos – buvo atskirta pietinė dalis, bet prijungtos į vakarus nuo apskrities esančios Marušos (rum. Mureş) slėnio teritorijos. Tad vengrų dalis pagal bendrą gyventojų skaičių sumažėjo iki maždaug 60 proc.

Vengrijos autonominė apygarda buvo panaikinta po to, kai Rumunijoje į valdžią atėjo Nicolae Ceaușescu. Jis nusprendė savo naratyvą pagrįsti rumunų nacionaliniais šūkiais. Vengrijos autonominė apygarda panaikinta 1968 m., o vietoj jos įkurti nauji rajonai, nesusiję su jokia tautybe ir nesuteikiantys vengrams jokių išskirtinių teisių.

Vengrijos autonominės apygardos egzistavimas socialistinės Rumunijos ribose buvo iš esmės sumani Rumunijos valdžios institucijų apgaulė. Be kita ko, būtent šiuo laikotarpiu (1953 m.) Rumunijos komunistų partijoje buvo panaikintas atskiras jos vengrų sparnas, taip išnyko vienintelė reali jėga, galėjusi ginti vengrų mažumos interesus Rumunijoje.

Gruodžio revoliucija

Devintojo dešimtmečio pabaigoje, šalyje tvyrant įtampai dėl vis prastėjančios ekonominės situacijos, trečiajame pagal dydį Rumunijos Timišoaros mieste įvyko pirmieji vengrų mažumos protestai. Jais reaguota į valdžios represijas prieš vietos Vengrijos reformatų bažnyčios pastorių László Tőkésą. Prie vietos vengrų protestų greitai prisijungė ir rumunai – iš pradžių kasyklų darbininkai, po to – studentai, greitai protestai tapo masiniai. Rumunai siekė nušalinti Ceauşescu ir pakeisti vyriausybę, atsižvelgdami į panašius pastarojo meto įvykius kaimyninėse šalyse. Protestuota ir prieš slaptosios policijos Securitate viešpatavimą.

Palaipsniui protestai plito, o Kalėdų išvakarėse Bukarešte kilo sukilimas. Prie viešbučio „Intercontinental“ ir Bukarešto universiteto pradėjo rinktis žmonės (daugiausia jaunimas), skanduojantys Jos Ceaușescu, moarte dictatorului, jos comunismul! („Šalin Ceaușescu, mirtis diktatoriui, šalin komunizmą“). Milicijos pareigūnai mušė protestantus guminėmis lazdomis, vėliau pradėjo šaudyti. Smarkiausios kovos vyko gruodžio 22-osios vidurnaktį, kai buvo pralaužta prie viešbučio „Intercontinental“ esanti barikada.

1989 m. gruodžio 16–27 d. įvykiai – vėliau pavadinti Rumunijos gruodžio (arba Kalėdų) revoliucija – lėmė Nicolae Ceaușescu komunistinio režimo nuvertimą. Tuo metu, kai žmonės protestavo gatvėse, kariuomenė, policija ir kai kurie politikai surengė skubotą perversmą, kuris baigėsi bandžiusio pabėgti Nicolae Ceauşescu sulaikymu, jo parodomuoju teismu ir greita diktatoriaus bei jo žmonos Elenos egzekucija, įvykdyta gruodžio 25 d. (egzekucijos įrašas parodytas per Rumunijos nacionalinę TV gruodžio 27 d.).

Rumunija buvo vienintelė Rytų bloko šalis, kuri nuvertė komunistinę diktatūrą kruvinai – per Kalėdų revoliuciją žuvo 1104 žmonės.

Seklerų vėliava Budapešte

Iš esmės visą demokratinės Rumunijos po 1989-ųjų istoriją ženklino tarpusavio nesusitarimai su Vengrija dėl vengrų mažumos šalyje – ypač po to, kai Budapešte į valdžią atėjo Fidesz. Viktoras Orbánas ir kiti Vengrijos politikai ne kartą yra pasižymėję įvairiais aštriais pareiškimais kaimyninės šalies atžvilgiu, Rumunijos politikai dažniausiai nelikdavo jiems skolingi.

Šiandien vengrai yra antroji pagal gyventojų skaičių Rumunijoje gyvenanti tauta.

Vengrijai ilgai būnant turtingesne ir labiau ekonomiškai išsivysčiusia šalimi, ją valdantys politikai be skrupulų naudodavo šį savo pranašumą siekdami patraukti savo pusėn neturtingesnės Rumunijos vengrų mažumą. Kol Rumunija netapo ES nare 2008 m. (Vengrija prisijungė prie ES 2004-aisiais), Vengrijos pilietybės suteikimas vietiniams vengrams lengvatine tvarka buvo labai paplitęs procesas, dėl kurio ne vieną kartą Rumunija reiškė protestą Budapeštui.

Rumunijoje dažnai lankėsi (ir tebesilanko) politikai iš Budapešto, dalyvauja su vietos vengrais susitikimuose, kurių metu dažnai skamba garsūs patriotinio pobūdžio pareiškimai. Prie įspūdingo neogotikinio stiliaus Vengrijos parlamento pastato Budapešte šalia nacionalinės Vengrijos vėliavos plevėsuoja ir savita žydroji Seklerų vėliava su pusmėnuliu ir žvaigžde. Maža to, vietiniai vengrai per visą laikotarpį nuo 1989 m. revoliucijos iki dabar nuolat kelia autonomijos grąžinimo klausimą, kuris tebekursto aistras Rumunijos politiniame gyvenime.

Šiandien vengrai yra antroji pagal gyventojų skaičių Rumunijoje gyvenanti tauta. Pagal 2011 m. surašymo duomenis, net 1 237 746 Rumunijos piliečiai nurodė vengrų tautybę, t. y. 6,5 proc. visų gyventojų. Vengrų mažumai vyriausybėje atstovauja centro dešinioji Rumunijos vengrų demokratinė sąjunga. Partija dažnai apibūdinama kaip glaudžiai susijusi su Vengriją valdančia Viktoro Orbáno vadovaujama Fidesz.

Oficialiai laikydama save labiau mažumų interesų federacija, o ne partija, RMDSZ nuo 1990 m. visuotinių rinkimų yra atstovaujama šalies parlamente, bet iki šiol nėra surinkusi daugiau kaip 7 proc. balsų.

Pagal Rumunijos mažumų teisių įstatymą, vengrai turi teisę mokytis gimtąja kalba. Vietovėse, kuriose jie sudaro daugiau kaip 20 proc. gyventojų, jie turi teisę teikti paraiškas vietos valdžios institucijoms ir gauti atsakymą iš jų gimtąja kalba.

Babeș-Bolyai universitete Kluže-Napokoje, didžiausioje Rumunijos valstybės finansuojamoje aukštojo mokslo įstaigoje, daugiau kaip 30 proc. dėstomų dalykų vyksta vengrų kalba. Jau kelerius metus vietos vengrai siūlo atskirti vengrų kalbos fakultetus nuo šios institucijos ir įsteigti naują, tik vengriškai veikiantį universitetą. Mat vengriškąjį Bolyai universitetą 1959 m. išformavo Rumunijos komunistų valdžia, sujungdama jį su rumuniškuoju Babeș. Kiti universitetai taip pat siūlo studijų programas vengrų kalba, pavyzdžiui, valstybinis Târgu Mureș medicinos, farmacijos, mokslo ir technologijų universitetas bei Târgu Mureș menų universitetas.

Dažnas sutiktas vengrų kilmės Rumunijos gyventojas – ypač turintis studijų arba darbo Vengrijoje patirties – skundėsi, jog Vengrijos gyventojai į juos žiūri iš aukšto.

Nepaisant gan plataus mokyklų tinklo ir universitetų, švietimas vengrų kalba Rumunijoje susiduria su tam tikromis problemomis, ypač aukštasis. Rumunijos vengrų, baigusių aukštąjį mokslą, dalis vis dar yra mažesnė už šalies vidurkį. Priežasčių yra įvairių, įskaitant vengriškai kalbančių dėstytojų trūkumą ypač tose vietovėse, kuriose vengrai nesudaro ryškios daugumos. Dėl šios situacijos Budapeštas daugelį metų tarp Rumunijos vengrų propagavo įvairias studijų Vengrijos universitetuose rėmimo programas.

Tokio miesto nėra

Asmeniškai turėjau nemažai pokalbių ir pažinčių su Rumunijos vengrais – tarp jų yra tiek oficialaus Budapešto „Trianono trauma“ paremto naratyvo šalininkų, tiek kategoriškų jo priešininkų. Nemažai vengrų teko sutikti vietos savivaldos institucijose – ypač Oradios ir Arado miestuose šalies vakaruose, netoli sienos su Vengrija, taip pat Timišoaroje, kurios municipalitetas, atmindamas 1989 m. gruodžio įvykius, dažnai pristato savo miestą šūkiu „Sveiki atvykę į revoliucijos miestą!“

Apie 200 tūkstančių gyventojų turinti Oradia – istorinės Krišanos žemės, o dabar Bihoro regiono (rumuniškos jos dalies) pagrindinis miestas – tai vienas labiausiai ekonomiškai išvystytų ir vienas gražiausių Rumunijos miestų, kuriame etniniai vengrai sudaro apie 25 proc. gyventojų. Iki sienos su Vengrija čia vos 15 kilometrų, o iki antrojo pagal dydį Vengrijos miesto Debreceno – ir kiek daugiau nei valanda kelio. Ne kartą teko kirsti šią sieną į abi puses, ir kiekvieną kartą stebėjausi, kad situacija Rumunijos jos pusėje atrodo vis geresnė, vis mažiau yra dažnai stereotipiškai Rumunijai primetamos „netvarkos“, kurios, kita vertus, netrūksta ir Vengrijos pusėje.

Mano pastebėjimus prieš „Covid-19“ pandemiją patvirtindavo ir pažįstami Rumunijos vengrai – pastaruoju metu abiejų šalių gyvenimo lygis iš esmės beveik susilygino – bent jau kalbant apie turtingesnes Vakarų Rumunijos provincijas, nedidelis ir atlyginimų skirtumas. Visa tai skatina Rumunijos vengrus vis mažiau žvalgytis į kaimyno pusę. Dažnas sutiktas vengrų kilmės Rumunijos gyventojas – ypač turintis studijų arba darbo Vengrijoje patirties – skundėsi, kad Vengrijos gyventojai į juos žiūri iš aukšto, traukia per dantį jų gimtąją vengrišką tarmę; daugelis net laikosi nuomonės, kad jų iš esmės nelaiko tikraisiais vengrais.

„Politiniai šūkiai yra viena, o realybė visai kitokia“, – pasakė man kadaise Istvánas iš Oradios. „Budapeštas daug šneka apie tai, kad esame jų tautiečiai, bet visai kitus žodžius girdi savo adresu, kai iš tiesų bandai ten apsigyventi“, – karčiai konstatavo Istvánas.

Tuo, kad Vengrijos sienos pusėje daugelis linkę vis dar stereotipiškai ir iš viršaus žvelgti į Rumuniją, man ne kartą teko įsitikinti ir pačiam. Kartą važiuodamas taksi iš Budapešto Keleti geležinkelio stoties įsivėliau į pokalbį su taksistu, kuris pasiteiravo, iš kur atvykau. „Iš Oradios“, – atsakiau, sukeldamas jo pyktį. „Nėra tokio miesto! – sušuko vairuotojas, – yra Nagyvárad!“ O kiek nurimęs ilgai stebėjosi, kam aš iš viso ten važiavau, ir nepatikliai klausėsi mano pasakojimų apie gyvenimą anapus sienos, tarsi tai būtų istorijos iš kito žemyno.

„Nagyvárad yra vengriškas miestas“, – konstatavo jis, išklausęs mano monologo. „Kada paskutinį kartą ten lankėtės?“ – paklausiau. „Niekada nesu buvęs Rumunijoje“, – buvo toks atsakymas.