Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Kalėdų senelio egzekucija (I)

Tekstas publikuojamas iš knygos Claude Lévi-Strauss „Visi mes kanibalai“, Vilnius, Žara, 2020. Iš prancūzų kalbos vertė Eduardas Klimenka, pastabos ir paaiškinimai – Aido Žandario.

1952 m.

1951 metų Kalėdų šventė Prancūzijoje buvo paženklinta polemikos, į kurią spauda ir viešoji nuomonė, rodos, reagavo gana jautriai, ir kuri į šiam metų laikui būdingą šventinį džiugesį įnešė neįprastą kartėlio dvelksmą. Jau keletą mėnesių prieš tai Bažnyčios vadovai kai kurių prelatų balsu išreiškė nepritarimą vis augančiam šeimų ir prekybininkų dėmesiui Kalėdų senelio personažui. Jie kėlė viešumon susirūpinimą dėl Kalėdų šventės „pagoninimo“, kuris nukreipia visuomenės dėmesį nuo krikščioniškosios šios šventės reikšmės, užleisdamas vietą religinės vertės neturinčiam mitui. Šie išpuoliai vyko Kalėdų išvakarėse; kiek santūriau, tačiau taip pat griežtai, katalikų bažnyčią palaikė protestantų bažnyčia. Laikraščiuose gausėjo skaitytojų laiškų ir straipsnių, kurie, įvairiomis nuotaikomis, nors dažniausiai nusistatę prieš bažnytininkų poziciją, liudijo apie susidomėjimą šiuo reikalu. Pagaliau aukščiausias taškas buvo pasiektas gruodžio 24 dienos mitinge, apie kurį dienraščio France-Soir žurnalistas pranešė šiais žodžiais:

 pastedGraphic.png

Vakar popietę Kalėdų senelis buvo pakabintas ant Dižono katedros grotų ir aikštėje viešai sudegintas. Šią įspūdingą egzekuciją stebėjo keli šimtai vaikų namų auklėtinių. Viskas buvo suorganizuota su kunigų pritarimu, kurie pasmerkė Kalėdų senelį kaip uzurpatorių ir eretiką. Jis buvo apkaltintas Kalėdų šventės pagoninimu, kad lyg kokia gegutė užima vis daugiau ir daugiau vietos. O labiausiai jam priekaištaujama, kad sulig jo atėjimu į viešąsias mokyklas iš jų būdavo pašalinamos prakartėlės.

Sekmadienį, pusę trijų po pietų, vargšas baltabarzdis senelis, kaip ir daugelis nekaltųjų, sumokėjo už kaltę tų, kurie plojimais palydėjo jo egzekuciją. Ugnis apgaubė jo barzdą ir jis pranyko dūmų debesyje.

Po egzekucijos buvo išplatintas pranešimas, kurio esmė:

Atstovaudami visoms parapijos krikščionių bendruomenėms, kurios trokšta kovoti su melu, du šimtai penkiasdešimt vaikų, susibūrę priešais paradines Dižono katedros duris, sudegino Kalėdų senį.

Tai nebuvo atrakcija, tai – simbolinis gestas. Kalėdų senis buvo paaukotas. Iš tiesų, melas negali vaikui sukelti jokių religinių jausmų ir negali būti laikomas ugdymo metodu. Kiti tegul sako ir rašo ką nori, ir tegul pateikia Kalėdų senį, kaip senio Fue-taro1 priešpriešą“.

Mums, krikščionims, Kalėdų šventė turi likti Išganytojo gimimo minėjimu.

Kalėdų senio egzekucija visuomenėje buvo vertinta įvairiai ir sukėlė karštų komentarų net tarp krikščionių.

Iš kitos pusės, ši netinkamu laiku įvykdyta akcija organizatoriams gali sukelti netikėtų pasekmių.

Įvykis padalina miestą į dvi stovyklas.

Dižonas laukia vakar prie katedros durų nužudyto Kalėdų senelio prisikėlimo. Jis prisikels šį vakarą, aštuonioliktą valandą, rotušėje. Ir iš tiesų, oficialiame pranešime buvo sakoma, kad jis, kaip ir kasmet, kviečia visus Dižono vaikus į Išlaisvinimo aikštę (place de la Liberation) ir ten, apšviestas prožektorių šviesos, kreipsis į juos nuo paties aukščiausio rotušės stogo.

Kanauninkas Kiras, Dižono meras, susilaikė nuo dalyvavimo šioje delikačioje akcijoje.

Jau tą pačią dieną žinia apie Kalėdų senelio egzekuciją atsidūrė aktualijų priešakyje; nebuvo laikraščio, kuris nebūtų komentavęs įvykio, keletas jų – kaip jau minėtas France-Soir, kurio tiražas didžiausias Prancūzijoje – skyrė jam net pirmąjį puslapį. Dižono dvasininkijos elgesys sukėlė beveik vienbalsį visuomenės pasipiktinimą; kilus tokio masto nepasitenkinimui, rodos, net bažnytinė valdžia nusprendė nusileisti ar bent jau laikytis kiek santūriau; tačiau sakoma, kad ministrų nuomonės šiuo klausimu taip pat išsiskyrė. Dauguma straipsnių skleidė pagarbų perdėto jautrumo toną: kaip gražu yra tikėti Kalėdų seneliu, juk niekam tai nekenkia, vaikams tai suteikia daug džiaugsmo ir leidžia sukaupti malonių prisiminimų ateičiai, ir t. t. Iš tiesų, čia bėgama nuo klausimo, užuot į jį atsakius, kadangi reikia ne pateisinti tai, dėl ko vaikams patinka Kalėdų senelis, bet paaiškinti, kas paskatino suaugusius jį sukurti. Kaip bebūtų, tokia vieninga reakcija verčia galvoti, kad viešoji nuomonė šiuo klausimu yra priešinga Bažnyčios pozicijai. Nepaisant menko incidento pobūdžio, pats faktas yra reikšmingas, kadangi Prancūzijos evoliucija nuo Okupacijos atvedė prie progresyvaus viešosios nuomonės susitaikymo su religija: puikų to įrodymą pateikia į vyriausybę patekusios giliai konfesinės partijos MRP2 pavyzdys. Tradiciniai antiklerikalai akimirksniu susivokė, kokia netikėta galimybė jiems atsivėrė: būtent jie, Dižone ir kitur, stojo ginti į pavojų patekusį Kalėdų senelį. Kalėdų senelis – nereligiškumo simbolis; koks paradoksas! Šioje akcijoje viskas vyksta taip, lyg būtent Bažnyčia atstovautų atvirumo ir tiesos siekiančia kritiniam protui, tuo tarpu, kai racionalistai tampa prietarų sergėtojais. Akivaizdus rolių susikeitimas leidžia įtarti, kad šis, iš pažiūros naivus, reikalas slepia gilesnes priežastis. Tai simptominis protrūkis, liudijantis apie itin sparčią papročių ir tikėjimų evoliuciją, visų pirma Prancūzijoje, tačiau taip pat ir kitur. Ne kasdien etnologui pasitaiko proga stebėti savo paties visuomenėje netikėtą apeigos, o gal net ir viso kulto, gimimą; rasti jų atsiradimo priežastis ir ištirti jų įtaką kitoms religinės gyvensenos formoms; galiausiai pabandyti suprasti, prie kokių visumos pokyčių, kartu protinių ir socialinių, šliejasi matomi protrūkiai, dėl kurių Bažnyčia – būdama stipri šiuose reikaluose tradicijos patirtimi – neklydo, bent jau tuo atžvilgiu, kad nesuteikė jiems ypatingos svarbos.

* * *

Jau treji metai, t. y.  po to, kai ekonominė veikla daugiau mažiau atsistatė, Kalėdų šventės Prancūzijoje įgavo naują, iki karo neregėtą, populiarumą. Toks spartus augimas, tiek materialiu aspektu, tiek ir įgaunamomis formomis veikiausiai yra tiesioginis JAV įtakos ir prestižo rezultatas. Tad tuo pat metu ėmė atsirasti šviečiančios naktyje didžiulės eglės, išdygstančios pagrindinėse aikštėse ir gyviausiose arterijose; ornamentais papuoštas popierius dovanoms vynioti; puošnūs atvirukai, kuriuos gavusieji išstato ant židinio visai švenčių savaitei; Išgelbėjimo Armijos rinkliava aikštėse ir gatvėse su katiliukais vietoje krepšelių; galiausiai Kalėdų seneliais persirengę personažai, išklausantys vaikų norų didžiuosiuose prekybos centruose. Civilizacijų istorikui verta apmąstyti visus šiuos kuo puikiausiai visuotinai pritapusius Prancūzijoje papročius, kurie vos keletą metų ankščiau JAV besilankančiam prancūzui atrodė vaikiški ir pasenę, be to, liudijo apie visišką dviejų mentalitetų nesuderinamumą.

Caleb Woods/Unsplash.com nuotr.

Čia, kaip ir daugelyje kitų sričių, esame plataus masto sklaidos akivaizdoje, kuri turbūt mažai kuo skiriasi nuo tų archajiškų fenomenų, kuriuos buvome pratę analizuoti, pasitelkdami tolimus žiebtuvų ar pirogų su atrama pavyzdžius. Tačiau yra lengviau ir kartu sunkiau mąstyti apie faktus, kurie vyksta mūsų akyse ir kurių veiksmo scena yra mūsų pačių visuomenė. Lengviau, kadangi yra išsaugomas patirties tęstinumas, kiekviena akimirka ir menkiausia detalė; o sunkiau, nes tokiomis ir itin retomis progomis suvokiame milžinišką, net pačių tvariausių socialinių pokyčių kompleksiškumą; ir todėl, kad akivaizdūs motyvai, kuriais grindžiame įvykius, kuriuose ir patys dalyvaujame, labai skiriasi nuo realių priežasčių, kurios mums ir paskiria vaidmenį šiuose įvykiuose.

Todėl būtų per daug paprasta aiškinti Kalėdų šventimo vystymąsi Prancūzijoje vien JAV įtakos pagrindu. Skolinys yra faktas, tačiau pagrindimas nėra pakankamas. Išvardinkime tai, kas akivaizdu: Prancūzijoje yra daugiau amerikiečių, kurie savaip švenčia Kalėdas; amerikietiški filmai, daidžestai ir romanai, taip pat ir kai kurie didžiųjų laikraščių reportažai supažindino su amerikiečių įpročiais, o jiems prestižo prideda JAV karinė ir ekonominė galia; negalime atmesti ir to, kad Maršalo planas3 turėjo tiesioginės ar netiesioginės įtakos vieno ar kito su Kalėdų apeigomis susijusio produkto importui. Tačiau to nepakanka, kad galėtume paaiškinti fenomeną. Papročiai, atgabenti iš JAV, įsilieja net į tuos populiacijos sluoksnius, kurie net nenutuokia apie jų kilmę; darbininkų sluoksnis, kur komunistų įtaka diskredituotų bet kokią made in U.S.A. apraišką, juos savinasi taip pat mielai, kaip ir kiti. Be paprastos sklaidos, privalu paminėti ir itin reikšmingą procesą, kurį identifikavęs Kroeberis4 pavadino difuzionizmu (stimulus diffusion): atnešta vartosena nėra asimiliuojama, ji labiau veikia kaip katalizatorius; t. y. vien savo buvimu jis sužadina analogiškos vartosenos atsiradimą, kuri potencialios būsenos jau egzistavo antrinėje terpėje. Iliustruosime tai tiesiogiai mūsų temą liečiančiu pavyzdžiu. Stambus popieriaus gamintojas, pakviestas kolegų ar finansinių sandorių tikslais, nuvyksta į JAV ir konstatuoja, kad ten gaminamas specialus popierius kalėdinėms dovanoms pakuoti; jis „pasiskolina“ gamybos idėją – tai yra sklaidos fenomenas. Paryžietė namų šeimininkė apsilanko pas savo kvartalo popieriaus pardavėją, norėdama nusipirkti popieriaus dovanoms vynioti, ir vitrinoje pastebi gražesnį ir kruopštesnio išdirbimo popierių, nei tas, kurį ji buvo pratusi naudoti; ji nieko nenutuokia apie amerikiečių įpročius, tačiau šis popierius atitinka estetinį poreikį ir išreiškia jau turimą, nors neturėjusią kur pasireikšti, palankią padėtį. Pasisavindama šį paprotį, ji nesiskolina tiesiogiai (kaip gamintojas) svetimo papročio, tačiau šis, iškart atpažintas, paprotys joje stimuliuoja identiško papročio gimimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Antra vertus, nereikia pamiršti, kad dar prieš karą Kalėdų šventimas Prancūzijoje ir visoje Europoje stipriai populiarėjo. Pirmiausia tai susiję su pragyvenimo lygio augimu; tačiau čia įžvelgiame ir gilesnes priežastis. Kalėdų šventė, kokią mes ją pažįstame, iš esmės, nepaisant archajiškų elementų gausos, yra moderni šventė. Amalo5 naudojimas neturi, bent jau tiesiogiai, druidiškos kilmės, kadangi jis veikiausiai atėjo į madą viduramžiais. Apie Kalėdų eglę pirmą kartą užsimenama tik kai kuriuose XVII a. vokiečių tekstuose; XVIII a. ji persikelia pas anglus, o į Prancūziją atkeliauja viso labo XIX a. Littré6, rodos, neturi aiškaus jos suvokimo arba suvokia ne visai taip kaip mes – Kalėdų egle (str. „Kalėdos“) vadinama „kai kuriose šalyse išpuošta eglės ar bugienio šakelė, apkabinėta daugiausia saldainiais ir žaislais, duodama žaisti vaikams“. Personažų, dalinančių dovanas, pavadinimų įvairovė – Kalėdų senelis, šv. Mikalojus, Santa Klausas – taip pat parodo, kad ši šventė yra panašybių fenomeno produktas, o ne visuotinai išsaugotas senovinis prototipas.

Tačiau modernioji plėtra nieko neišradinėja: ji apsiriboja tuo, kad iš atplaišų ir šukių atkuria seną šventę, kuri taip niekada ir nebuvo visiškai užmiršta. Nors Littré žodynas Kalėdų medį apibrėžia kaip egzotišką instituciją, tuo tarpu Šeriuelis7 savajame Istoriniame Prancūzijos institucijų, papročių ir apeigų žodyne8 (paties autoriaus prisipažinimu, perdarytas La Kiurn de Sent-Palė (1697–1781) žodynas apie prancūzų senovę9) pabrėžia: „Kalėdos… keletą amžių ir iki nesenų laikų [čia pabrėžiame mes10] buvo šeimos linksmybių priežastis“; po to seka šių XIII a. Kalėdų linksmybių aprašymas, tačiau neatrodo, kad jos kuo nors nusileistų mūsiškėms. Tad čia susiduriame su apeiga, kurios svarba per šimtmečius gerokai kito; būta ir pakilimų, ir nuosmukių. Amerikietiškoji forma tėra viena apraiška iš daugelio jos avatarų.

Trumpai tariant, šių greitosiomis surašytų pastabų pakanka, kad pamatytume, jog panašių problemų akivaizdoje nereikia pasitikėti per daug lengvais paaiškinimais, susišaukiančiais su „pėdsakais“ ir „liekanomis“. Jeigu priešistoriniais laikais nebūtų buvę medžių garbinimo kulto, atspindėto įvairiuose folkloriniuose papročiuose, modernioji Europa veikiausiai nebūtų „išradusi“ Kalėdų medžio. Tačiau, kaip jau parodėme anksčiau, čia susiduriame su nesenu išradimu. Vis dėlto šis išradimas neatsirado iš niekur. Kadangi kiti viduramžių papročiai yra užfiksuoti: Kalėdų pliauska (Paryžiuje davusi pavadinimą pyragui11), padaryta iš pakankamai storo stiebo, kad degtų visą naktį; Kalėdų žvakės, savito dydžio, kad užtikrintų tokį patį rezultatą; pastatų dekoracijos (naudotos jau Saturnalijose12, prie kurių dar sugrįšime), kurioms panaudojamos žaliuojančios šakos: gebenių, bugienio, eglės; galiausiai, nors ir nėra jokio ryšio su Kalėdomis, Apvaliojo stalo romanai pasiremia antgamtiniu, šviesa nusėtu, medžiu. Tokiame kontekste Kalėdų medis išdygsta kaip sprendimų kratinys, t. y. sukoncentravus į vieną objektą reikalavimus, kurie iki šiol buvo pateikiami atskirai: magišką medį, ugnį, ilgalaikę šviesą, ilgai žaliuojantį augalą. Tuo tarpu Kalėdų senelis, šiandienine savo forma, yra modernus darinys; ir dar naujesnis tikėjimas (verčiantis Daniją išlaikyti specialų pašto skyrių, atsakinėjantį į viso pasaulio vaikų laiškus), kuris apgyvendina Kalėdų senelį Grenlandijoje, danų jurisdikcijoje, ir kuris nori, kad Kalėdų senelis keliautų elniais kinkytomis rogėmis. Net sakoma, kad pastaroji legendos detalė gimė paskutinio karo metu, dislokavus amerikiečių kareivius Islandijoje ir Grenlandijoje. O elniai vis dėlto čia atsirado neatsitiktinai, kadangi anksčiau už bet kokį tikėjimą Kalėdų seneliu ir dar anksčiau už legendos apie jį atsiradimą Renesanso laikų anglų tekstuose minimi elnių trofėjai, nešiojami Kalėdų šokių proga.

EPA nuotrauka

Taigi, čia įminkomi ir perminkomi labai seni elementai, prie jų pridedami nauji, randami originalūs būdai, kuriais siekiama išsaugoti, perkeisti ar atgaivinti senus papročius. Nėra nieko ypatingai naujo tame, ką, be žodžių žaismo, norėtųsi pavadinti Kalėdų renesansu. Tad kodėl Kalėdos sukelia tokias emocijas ir kodėl Kalėdų senelio personažas sukelia kai kurių priešiškumą?

* * *

Kalėdų senelis vilki puošnius drabužius, tai – karalius. Jo balta barzda, kailiniai ir batai, rogės, kuriomis jis keliauja – viskas kalba apie žiemą. Jį vadiname „seneliu“ ir iš tiesų jis yra senas, tad jis įkūnija geranorišką senolių autoriteto pavidalą. Visa tai yra ganėtinai aišku, tačiau kuriai religinės tipologijos kategorijai reikėtų jį priskirti? Tai ne mitologinė būtybė, kadangi nėra mitų, kurie bylotų jo atsiradimą ir jo funkcijas; tai nėra ir legendų personažas, kadangi nėra jokių jam priskiriamų pusiau istorinių pasakojimų. Iš tiesų šią antgamtišką ir nekintančią būtybę, amžiams susietą su savo pavidalu ir apibrėžiamą per išskirtinę funkciją ir periodišką sugrįžimą, reikėtų veikiau sieti su dievybėmis; tarp kita ko, vaikų tam tikru metų laiku siunčiami laiškai ir prašymai atitinka religinio kulto apeigas; jis apdovanoja gerus ir neišklauso blogų. Tai mūsų visuomenės vienos amžiaus klasės dievybė (amžiaus klasės, kuriai apibrėžti pakanka tikėjimo Kalėdų seneliu), o vienintelis skirtumas tarp Kalėdų senelio ir tikros dievybės yra tas, kad suaugę juo netiki, nors skatina vaikus juo tikėti ir palaiko šį tikėjimą gausiomis mistifikacijomis.

Kalėdų senelis pirmiausia išreiškia perskyrą tarp vaikų statuso ir paauglių bei suaugusių statuso. Šiuo atžvilgiu jis priskiriamas prie plačios tikėjimų ir praktikų visumos, kurias etnologai tyrė daugelyje visuomenių, t. y. pérėjimo ir įšventinimo apeigų. Iš tiesų retos yra žmonių bendruomenės, kuriose vaikai (ir kartais moterys) vienokiu ar kitokiu būdu nebūtų atskirti nuo vyrų visuomenės per tam tikrų paslapčių ar tikėjimų kruopštų slėpimą, kuriuos suaugusieji atskleidžia tinkamu momentu ir tokiu būdu jaunąją kartą įšventina į suaugusiųjų gretas. Kartais šios apeigos yra stebėtinai panašios į tai, ką mes šiuo metu aptariame. Kaipgi nenustebsi konstatuodamas panašumą tarp Kalėdų senelio ir JAV pietryčių indėnų kačinų13? Šie kostiumuoti ir kaukėti personažai įkūnija dievus ir protėvius; jie periodiškai sugrįžta į savo kaimelį šokti, nubausti ar apdovanoti vaikų, kadangi suaugusieji pasistengia, kad vaikai po tradiciniais apdarais neatpažintų savo tėvų ar artimųjų. Kalėdų senelis, be abejo, priklauso tai pačiai, jau į antrą planą nustumtų veikėjų, šeimai: baubas, senis Fuetaras ir t. t. Itin reikšminga yra tai, kad tapačios ugdymo tendencijos, kurios šiandien išstumia baudžiančių „kačinomis“ įvaizdžius, galiausiai išaukštino geranorišką Kalėdų senelio personažą, užuot lygiai taip pat jį pasmerkę, kas visiškai natūraliai atitiktų pozityvios ir racionalios dvasios vystymosi gaires. Tačiau šiuo atžvilgiu nebuvo jokios ugdymo metodų racionalizacijos, kadangi Kalėdų senelis nėra realesnis už bet kokį senį Fuetarą (šiuo atveju Bažnyčia yra teisi): čia mes veikiau susiduriame su mitiniu perkėlimu, būtent tai mums ir vertėtų paaiškinti.

Be jokios abejonės, įšventinimo apeigos ir mitai žmonių visuomenėse turi praktinę funkciją: jie padeda vyresniesiems palaikyti tvarką ir paklusnumą tarp jaunesniųjų. Visus metus mes užsimename apie Kalėdų senelio apsilankymą, primindami savo vaikams, kad senelio dosnumas priklausys nuo jų elgesio; o dovanų dalinimo periodiškas ritualas praverčia, siekiant drausminti vaikiškas užgaidas, trumpinti laikotarpį, kurio metu vaikai iš tiesų turi teisę reikalauti dovanų. Tačiau šio paprasto paaiškinimo pakanka, norint sugriauti naudos principo pagrindą. Kadangi kyla klausimas, iš kur vaikai galiausiai įgyja teises ir kodėl šios teisės priverčia suaugusius sukurpti sudėtingas ir brangias, mitologija paremtas, apeigas tam, kad sugebėtų juos suturėti ir apriboti? Iš karto matome, kad Kalėdų senelis nėra paprasčiausia mistifikacija, kurią suaugusieji maloniai pateikia vaikams; didžiąja dalimi tai įpareigojančio sandorio tarp dviejų kartų rezultatas. Net žaliuojantys augalai – eglė, bugienis, gebenė, amalas – kuriais mes puošiame savo namus, – atskleidžia kruopščią apeigų sistemą. Šiandien tai nemokama prabanga, tačiau kadaise bent jau viename kitame regione jie buvo mainų objektas tarp dviejų socialinių populiacijų: Anglijoje, iki XVIII a. pabaigos, Kalėdų išvakarėse, moterys eidavo į a gooding, t. y. eidavo nuo durų link durų rinkdamos maistą, už kurį davėjams atsimokėdavo žaliuojančiomis šakelėmis14. Vaikai atsiduria tokioje pačioje mainų situacijoje ir, pažymėtina, kad organizuodami rinkliavą šv. Mikalojaus šventės proga, vaikai kartais persirengia moterimis: moterys, vaikai, t. y. abiem atvejais – neįšventintieji.

Taigi, yra itin svarbus įšventinimo apeigų aspektas, į kurį ne visada atkreipiame pakankamą dėmesį, plačiau paaiškinantis jų prigimtį, negu naudos principas, kurį aptarėme praeitoje pastraipoje. Kaip pavyzdį paimkime anksčiau minėtas Pueblo indėnų kačinas. Argi šių personažų, įkūnijančių kačinas, žmogiškoji prigimtis yra slepiama nuo vaikų tik tam, kad jie jų bijotų, juos gerbtų ir kartu atitinkamai elgtųsi? Taip, tikriausiai, tačiau tai tik antrinė apeigos paskirtis; kadangi yra ir kitas paaiškinimas, kurį puikiai paaiškina pirminis mitas. Šis mitas pasakoja, kad kačinos yra pirmųjų čiabuvių vaikų, dramatiškai paskendusių upėje protėvių migracijos metu, sielos. Tad, kačinos kartu yra mirties įrodymas ir gyvenimo po mirties liudijimas. Bet yra dar daugiau: kai indėnų protėviai galiausiai apsistojo įkūrę savo kaimą, mitas pasakoja, kad kiekvienais metais juos aplankydavo kačinos, o iškeliaudamos pasiimdavo vaikus. Apimti nevilties dėl prarandamų atžalų, čiabuviai išsiprašė, kad kačinos pasiliktų anapilyje mainais už pažadą, jog kasmet bus pagerbtos kaukėmis ir šokiais. Tad, jeigu vaikai nėra įvesdinti į kačinų slėpinį, tai pirmiausia, ir ypač ne tam, kad būtų gąsdinami. Aš net sakyčiau, kad visiškai dėl priešingos priežasties: būtent dėl to, kad jie ir yra kačinos. Jie laikomi mistifikacijos nuošalėje, kadangi jie vaizduoja realybę, su kuria mistifikacija tam tikra prasme sudaro kompromisą. Jų vieta yra kitur: ne su kaukėmis ir gyvaisiais, bet su dievais ir mirusiaisiais; su dievais, kurie yra mirusieji. Ir mirusieji yra vaikai.

Mes tikime, kad ši interpretacija gali paaiškinti bet kokias įšventinimo apeigas ir net visas situacijas, kai visuomenė susiskirsto į dvi grupes. „Ne-įšventinimas“ nėra tiesiogiai atskyrimo būsena, apibrėžta nežinojimu, iliuzija ar dar kokia neigiama konotacija. Ryšys tarp įšventintųjų ir neįšventintųjų perteikia teigiamą turinį. Tai abipusis ryšys tarp dviejų grupių, kurių viena vaizduoja mirusius, o kita – gyvuosius. Tarp kita ko, vykstant apeigai vaidmenys dažnai susikeičia ir net ne kartą, nes dualumas pagimdo perspektyvų savitarpiškumą, kuris, kaip du veidrodžius sustačius vieną prieš kitą, gali kartotis iki begalybės: jeigu ne-įšventintieji yra mirusieji, tuomet jie taip pat yra ir super-įšventintieji; ir jeigu, kaip tai dažnai ir įvyksta, įšventintieji įasmenina mirusiųjų šmėklas, kad išbandytų naujokus, tai būtent naujokai, vėlesnėje apeigų stadijoje, privalo išvaikyti šias šmėklas ir nebeleisti joms sugrįžti. Nebetęsiant šių apmąstymų, kurie mus tolina nuo nagrinėjamos temos, pakanka prisiminti, kad, atsižvelgiant į tai, jog be akivaizdžios priešpriešos tarp vaikų ir suaugusiųjų, su Kalėdų seneliu sietinos apeigos ir tikėjimai priklauso įšventinimų apeigų tyrimams (ir tuo nereikia abejoti) ir jos aiškiai parodo gilesnę priešpriešą tarp mirusiųjų ir gyvųjų.

  1. Senis Fuetaras (pranc. pére Fouettard, vok. Hans Trapp) – kai kuriuose su Vokietija besiribojančiuose Prancūzijos regionuose – šv. Mikalojaus palydovas ir priešingybė – apsiginklavęs rykšte ir baudžiantis išdykusius vaikus.
  2. Mouvementré publicain populaire (Liaudies respublikonų judėjimas) – politinis judėjimas, gyvavęs Prancūzijoje 1944–1967 m. (vert. past.).
  3. Maršalo planas – pagalbos Europai Šaltojo karo metu programa, kurią po Antrojo pasaulinio karo pristatė JAV generolas ir politikas Džordžas K. Maršalas (George Catlett Marshall).
  4. Alfred Louis Kroeber (1876–1960) – amerikiečių kultūros antropologas.
  5. Amalas – ant medžių augantis žiemą žaliuojantis parazitinis augalas. Lietuvoje dar vadinamas laumės šluota.
  6. Minimas prancūzų leksikografo ir filosofo Emilio Litrė (Émile Littré, 1801–1881) keturtomis žodynas Dictionnaire de la langue française, leidžiamas nuo XIX a. vidurio.
  7. Pierre Adolphe Chéruel (1809–1891) – prancūzų istorikas. 
  8. Chéruel P. Dictionnaire historique des institutions, mœurs et coutumes de la France. – Paris, 1855.
  9. Jean-Baptiste de La Curne de Sainte-Palaye Dictionnaire Historique de l‘Ancien Langage François, Ou Glossaire de la Langue Françoise Depuis Son Origine Jusqu‘au Siècle de Louis XIV, svarbiausias Žano-Batisto de La Kiurn de Sent-Palė, prancūzų istoriko, filologo ir leksikologo, 40 tomų veikalas.
  10. Autoriaus pastaba.
  11. Minimas pliauskos formos kalėdinis pyragas bûche de Noël (pranc.). 
  12. Saturnalijos (dar vadinamos romėniškosiomis Kalėdomis) – senovės romėnų metų pabaigos šventė dievo Saturno garbei.
  13. Kačinos (katchina, kachina, katcina, katsina) – Pueblo tautų dvasinės būtybės.
  14. Primena kalėdojimą Lietuvoje.

Leidyklos „Žara“ informacija