Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Kalėdų senelio egzekucija (II)

Straipsnis publikuojamas iš knygos Claude Lévi-Strauss „Visi mes kanibalai“, Vilnius, Žara, 2020. Iš prancūzų kalbos vertė Eduardas Klimenka, pastabos ir paaiškinimai – Aido Žandario. Pirmąją teksto dalį galite skaityti čia

Priėjome išvadą, pagrįstą sinchronine kai kurių apeigų funkcijų ir jas pagrindžiančių mitų turinio analize. Tačiau, atlikę diachroninę analizę, būtume gavę tokį patį rezultatą. Kadangi dauguma religijų istorikų ir folkloristų laikosi nuomonės, kad Kalėdų senelio ištakų reikėtų ieškoti tokiuose personažuose kaip Lieso Abatas, Abbas Stultorum, Malguvernės Abatas1, kurie visiškai atitinka anglų Lord of Misrule2, trumpai tariant, tokiuose personažuose, kurie tam tikram laikui tampa Kalėdų karaliais ir kuriuose atpažįstame romėnų epochos Saturnalijų karaliaus įvaizdį. Tačiau Saturnalijos buvo larvae3, t. y. nužudytųjų ar nepalaidotų mirusiųjų šventė, o už vaikų rijiko senojo Saturno, kaip daugybė simetriškų atvaizdų, išryškėja geradaris vaikų Kalėdų senelis; skandinavų Julebokas4, raguotas požemių demonas, nešantis vaikams dovanų; šv. Mikalojus, kuris prikelia vaikus5 ir apdovanoja gausiomis dovanomis; galiausiai kačinos, per anksti mirę vaikai, kurie atsisako savitos vaikų žudikų rolės tam, kad tinkamai apdovanotų ar nubaustų. Pridėkime ir tai, kad Saturno, kaip ir kačinos, archainis prototipas yra vaisingumo dievas. Iš tiesų šiuolaikinio Santa Klauso arba Kalėdų senelio personažas kyla iš keleto personažų sinkretinio junginio: Lieso Abato, vaiko vyskupo, kurį išrinkdavo kaip šv. Mikalojaus vietininką, paties šv. Mikalojaus, kurio šventę reikėtų tiesiogiai sieti su kojinių, batų kabinimo ir kaminų tradicijomis. Lieso Abatas karaliaudavo gruodžio 25 d.; šv. Mikalojus švenčiamas gruodžio 6 d.; vaikus vyskupus rinkdavo per šv. Nekaltųjų Vaikelių minėjimą, t. y. gruodžio 28 d. Skandinavų Jolė6 buvo švenčiama gruodžio mėnesį. Mes esame tiesiogiai vedami prie Horacijaus minimo libertas decemberis7, kurį, sutapatindamas Kalėdas su Saturnalijomis, XVIII a. panaudojo Diu Tijo8.

Paaiškinimai, kurie remiasi neva per laiką išlikusiais pėdsakais, yra nepakankami; kadangi papročiai nepradingsta ir neišlieka be priežasties. Kai jie išlieka, tai ne tiek dėl istorinės tąsos, kiek dėl vienos ar kitos funkcijos, kurią dabarties analizė turėtų leisti įžvelgti, nenutrūkstamumo. Jeigu Pueblo indėnams mūsų diskusijoje suteikėme vyraujančią poziciją, tai tik dėl to, kad visiškas apčiuopiamo istorinio ryšio nebuvimas tarp jų ir mūsų papročių parodo (jeigu priimame vieną kitą vėlyvą ispanų įtaką XVIII amžiuje), kad Kalėdų tradicija išreiškia ne vien istorines papročių liekanas, o veikiau mąstymo ir elgesio formas, kurios siejasi su bendriausiomis gyvenimo sąlygomis visuomenėje. Saturnalijos ir Kalėdų šventimas viduramžiais nėra galutinė apeigų, kurių kitaip nebūtų įmanoma paaiškinti, priežastis; tačiau jos suteikia medžiagos palyginimui, kuris yra naudingas, bandant įžvelgti pasikartojančių institucijų gilesnę prasmę.

Nestebina, kad Kalėdų šventės nekrikščioniškieji elementai primena Saturnalijas, kadangi galime pagrįstai manyti, kad Bažnyčia užfiksavo Kristaus gimimo šventę būtent gruodžio 25 d. (vietoje kovo ar sausio mėnesio) tam, kad šiuo minėjimu pakeistų pagoniškas šventes, kurios iš pradžių prasidėdavo gruodžio 17 d., bet Imperijos pabaigoje užsitęsdavo septynias dienas, t. y. iki gruodžio 24 d. Iš tiesų, nuo antikos iki viduramžių, „gruodžio šventės“ turi daug panašumų. Pirmiausia – pastatų puošimas žaliuojančiomis šakomis; taip pat keitimasis dovanomis arba jų dovanojimas vaikams; linksmybės ir šventės; galiausiai – turtingų ir vargšų, šeimininkų ir tarnų susibroliavimas.

EPA nuotrauka

Analizuojant faktus nuodugniau, taip pat iškyla stebinančios struktūrų analogijos. Kaip ir Saturnalijos, viduramžių Kalėdos pateikia du sinkretiškus ir priešingus bruožus. Visų pirma tai susirinkimas ir bendrystė: skirtumas tarp klasių ir statusų yra laikinai sugriaunamas, vergai ir tarnai atsisėda prie šeimininkų stalo, o pastarieji tampa jų įnamiais; gausiai padengti stalai yra skirti visiems; lytys apsikeičia drabužiais. Tačiau tuo pačiu metu grupė suskyla į dvi dalis: jaunuomenė sudaro autonomišką kūną, išsirenka savo valdovą, jaunystės abatą arba kaip Škotijoje – abbot of unreason9; ir, kaip šis titulas skelbia, toji jaunuomenė atsiduodavo šėlionėms, kurios pasireikšdavo piktavališka žala likusios populiacijos atžvilgiu, ir iki Renesanso įgaudavo kraštutiniausias formas: piktžodžiavimą, vagystes, prievartavimą ir net žmogžudystes. Per Kalėdas, kaip ir per Saturnalijas, visuomenė funkcionuoja dvigubu padidėjusio solidarumo ir perdėto antagonizmo ritmu, ir šie du bruožai yra pateikiami kaip tarpusavyje susijusių opozicijų pora. Lieso Abato personažas tam tikra prasme tampa tarpininku tarp šių dviejų aspektų. Jį pripažįsta ir net intronizuoja tikroji valdžia; jo misija yra vadovauti piktnaudžiavimams, kartu išlaikant tam tikras ribas. Tad koks gi ryšys tarp šio personažo ir jo funkcijos, ir Kalėdų senelio, tolimo jo palikuonio, personažo ir funkcijos?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Čia būtina kruopščiai atskirti istorinį požiūrį nuo struktūrinio požiūrio. Istoriškai, jau minėjome, Vakarų Europos Kalėdų senelis, jo prielankumas kaminams ir batams, kyla paprasčiausiai iš dar ne seno šv. Mikalojaus šventės perslinkimo, sutapatinus ją su Kalėdomis, kurios švenčiamos trimis savaitėmis vėliau. Tai paaiškina mums, kaip jaunasis abatas tampa senoliu; bet tik iš dalies, nes pokyčiai yra sistemiškesni, negu paprasčiausias istorinių ir kalendorinių jungčių atsitiktinumas galėtų priversti tai pripažinti. Tikra asmenybė tapo mitologiniu personažu; jaunystės emanacija, simbolizuojanti antagonizmą suaugusiems, persikeitė į garbaus amžiaus simbolį, kuris išreiškia geranorišką nusiteikimą jaunimo atžvilgiu; lėbavimo apaštalui tenka prižiūrėti deramo elgesio laikymąsi. Atvirai agresyviai prieš tėvus nusiteikusius paauglius pakeičia po netikra barzda pasislėpę tėvai tam, kad pamalonintų vaikus. Įsivaizduojamas tarpininkas pakeičia realų tarpininką ir tuo pat metu, kai jis keičia prigimtį, jis pradeda veikti priešingai.

Nedelsdami atsikratykime tam tikrų vertinimų, kurie nėra esminiai, tačiau  diskusijon gali sukelti sumaišties. „Jaunimo“, kaip amžiaus klasės, apskritai paėmus, jau nebėra (nors jau keletą metų galima stebėti tam tikrus atgimimo požymius, kurie dar nežinia į ką išaugs). Apeigos, pasiskirsčiusios tarp trijų protagonistų grupių, t. y. vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų, šiandien paliečia tik dvi (bent jau tai, kas susiję su Kalėdomis): suaugusiuosius ir vaikus. Tad, Kalėdų „šėlionė“ yra beveik praradusi savo atspirties tašką; ji pasislinko ir kartu priblėso: suaugusiųjų grupėje ji vis dar gyvuoja per Kalėdų šventę, kabaretuose ir Times Square – šv. Silvestro naktį. Tačiau paanalizuokime vaikų vaidmenį.

Viduramžiais vaikai nelaukė viltingai per kaminą nusileidžiančių žaislų. Dažniausiai, persirengę ir susitelkę į gaują, kuri senąja prancūzų kalba buvo vadinama „guisarts“10, jie vaikšto nuo durų prie durų, su dainomis ir palinkėjimais, už ką mainais gauna vaisių ir pyragaičių. Pabrėžtinas faktas – kad atrodytų įtikinamesni, jie pasitelkia mirties įvaizdį. Tai puikiai atskleidžia XVIII a. škotų dainos posmas:

Rise up, good wife, and be no’ swier (lazy)

To deal your bread as long’s you’re here:

The time will come when you’ll be dead

And neither want nor meal nor bread.11

Net jeigu neturėtume šios vertingos nuorodos arba ne mažiau vertingų vaiduokliais ir dvasiomis virstančių persirengėlių pasakojimų, mes rastume vaikų rinkliavos studijų kitų pavyzdžių. Žinome, kad jos neapsiriboja vien Kalėdomis12. Jos tęsiasi visą rudens virsmo laikotarpį, kai naktis kėsinasi į dieną, kaip kad mirusieji įkyri gyviesiems. Kalėdinės rinkliavos prasideda keletą savaičių (paprastai tris) prieš Kūčias, taip atkuriamas ryšys su kita persirengėlių rinkliava, minint šv. Mikalojų, kuris prikėlė mirusius vaikus; šiuos bruožus dar geriau atskleidžia įvadinė sezono rinkliava, Helovino13 šventė – bažnyčios potvarkiu tapusi Visų Šventųjų išvakarėmis – kurios metu dar ir šiandien anglosaksų šalyse vaikai, persirengę vaiduokliais ir skeletais, persekioja suaugusiuosius, kol šie išsiperka savo ramybę gausiomis dovanomis. Rudens virsmą nuo pradžios iki saulėgrąžos žyminčios šviesos ir gyvybės išvadavimą lydi apeiginiu aspektu dialektinis vyksmas, kurio pagrindiniai etapai yra: mirusiųjų sugrįžimas, jų agresyvus ir įkyrus elgesys, modus vivendi14 statuso atkūrimas su gyvaisiais, mainais į dovanas ar patarnavimus, ir galiausiai – gyvybės triumfas, kai per Kalėdas mirusieji, apraminti dovanomis, palieka gyvuosius ramybėje iki kito rudens. Daug ką pasako ir tai, kad buvusios romėnų imperijos tautos ir katalikiškos šalys dar XIX a. labiau akcentavo šv. Mikalojaus šventę, t. y. nuosaikesnę ryšių formą, tuo tarpu anglosaksai šį ryšį noriai dvejina kraštutinėse ir senovinėse formose – Helovinu, kur vaikai, vaidindami mirusiuosius, reketuoja suaugusiuosius, ir Christmas, kur suaugusieji, skatindami vaikus, tenkina jų norus.

EPA nuotrauka

* * *

Pradeda aiškėti akivaizdžiai vienas kitam prieštaraujantys Kalėdų bruožai: visus tuos tris mėnesius mirusieji pradeda vis atkakliau ir atkakliau engti gyvuosius. Tad mirusiųjų pasitraukimo dieną galime švęsti ir duoti jiems paskutinę galimybę laisvai pasirodyti, kaip kad itin taikliai tai nusakoma anglų kalba – to raise hell15. Tačiau kas gi kitas gyvųjų visuomenėse gali įasmeninti mirusiuosius, jeigu ne tie, kurie vienaip ar kitaip yra nepilnai įtraukti į grupę, t. y. dalyvauja kitoniškume, kuris būtent ir žymi visišką dualizmą tarp gyvųjų ir mirusiųjų? Tad nenustebkime, kad pagrindinė šventės nauda tenka kitataučiams, vergams ir vaikams. Žemesnis politinis ar socialinis statusas ir amžiaus nelygybė šiuo atžvilgiu suteikia atitinkamus kriterijus. Iš tiesų turime gausių liudijimų, ypač skandinavų ir slavų pasauliuose, kurie atskleidžia savitą Kūčių bruožą: vakarienė suruošta mirusiesiems, kurios metu svečiams tenka mirusiųjų rolė, kaip kad vaikams – angelų, o patiems angelams – mirusiųjų. Nenuostabu, kad Kalėdos ir Naujieji metai (Kalėdų dvynys) yra dovanų metas: mirusiųjų šventė iš esmės yra kitoniškųjų šventė, kadangi kitoniškumas yra pirmasis bruožas, kurį priskiriame mirčiai.

Dabar jau galime atsakyti į tuos du klausimus, kuriuos uždavėme šio tyrimo pradžioje. Kodėl atsirado Kalėdų senelio personažas ir kodėl Bažnyčia šį atsiradimą stebi su nerimu?

Matėme, kad Kalėdų senelis yra Beprotybės Abato16 paveldėtojas ir kartu jo antitezė. Ši transformacija pirmiausia liudija apie pagerėjusius santykius su mirtimi; mums nebeatrodo naudinga leisti jai periodiškai sujaukti tvarką ir įstatymus tam, kad atsipirktume. Dabar santykiuose dominuoja geranoriška, truputį išpuikusi, dvasia; mes galime būti dosnūs, imtis iniciatyvos, nes dabar tereikia jai dovanoti tik dovanas, net ir žaislus, t. y. simbolius. Tačiau šis santykio susilpnėjimas tarp mirusiųjų ir gyvųjų nevyksta atskirai nuo jį įkūnijančio personažo: netgi, galėtumėme sakyti, atvirkščiai, kad jis tik dar geriau vystosi; šis prieštaravimas būtų nesuvokiamas, jeigu tik nedarytumėme prielaidos, kad kitoks mirties suvokimas vis dar skinasi kelią mūsų amžiaus žmonių sąmonėse: jį sudaro ne tradicinė dvasių ir vaiduoklių baimė, bet visa tai, ką reiškia pati mirtis ir jos perteikiami nuskurdimo, dykynės, nepritekliaus įvaizdžiai gyvenime. Pamąstykime, kiek rūpestingo dėmesio mes skiriame Kalėdų seneliui, ir apie tai, kokie atsargūs ir pasiaukojantys turime būti, kad vaikų akyse išsaugotume jo prestižą. Galbūt mumyse, kad ir kaip menkai, vis dar glūdi noras tikėti nekontroliuojamu dosnumu, nedviprasmišku gerumu; trumpu intervalu, kuomet visos baimės, pavydai ir pagiežos išnyksta? Veikiausiai mes nesugebame visiškai priimti iliuzijos, tačiau mūsų pastangas pateisina tai, kad pakurstomos iliuzijos mums parūpina bent jau galimybę pasišildyti prie šiose jaunose sielose įsižiebusios liepsnos. Tikėjimas, kurį palaikome savo vaikams, kad jų žaislai atkeliauja iš anapus, suteikia alibi slaptam judėjimui, kuris būtent mus ir skatina vaikiškų dovanų pavidalu teikti anapusiniam pasauliui dovanas. Tokiu būdu Kalėdų dovanos yra tikriausia auka gyvenimo malonumui, kuris pirmiausia reiškia – nemirti.

Su gilia įžvalga Salomonas Reinachas17 kartą rašė, kad didžiausias skirtumas tarp antikinės ir moderniosios religijų yra tas, kad „pagonys meldė mirusiųjų, o krikščionys meldžiasi už mirusiuosius“18. Turbūt čia esame nutolę nuo maldos mirusiesiems ir priartėję prie tos, sąmokslų primaišytos, maldos, kuria kasmet vis labiau kreipiamės į vaikus – tradicinius mirusiųjų įsikūnijimus, – kad jie, tikėdami Kalėdų seneliu, sutiktų padėti mums tikėti gyvenimu. Mes juk išnarpliojome siūlus, liudijančius nenutrūkstamumo ryšį tarp šių dviejų identiškų realybių. Tačiau Bažnyčia tikrai neklysta tikėjime Kalėdų seneliu, parodydama tvirčiausią šiandienos žmogaus pagonybės bastioną ir aktyviausią jos židinį. Reikėtų išsiaiškinti, ar modernus žmogus negali ginti savo teisės būti pagoniu. 

Pabaigai paskutinis pastebėjimas: ilgas kelias nuo Saturnalijų karaliaus iki gerojo Kalėdų senelio; pakeliui vienas bruožas – veikiausiai pats svarbiausias – negrįžtamai pasimetė. Kadangi Freizeris19 kažkada išaiškino, kad Saturnalijų karalius kilo iš dar senesnio prototipo, kuris po to, kai suasmenino karalių Saturną, ir sau leido tris mėnesius nežabotų linksmybių, buvo iškilmingai paaukotas ant dievo Saturno altoriaus. Dižono autodafės dėka matome visiškai atkurtus personažo bruožus; ir tai nėra mažiausias šio išskirtinio įvykio paradoksas: norėdami atsikratyti Kalėdų seneliu, Dižono bažnytininkai, prabėgus keletui tūkstantmečių, tik visiškai atkūrė apeiginę figūrą, kurios gyvybingumą, apsiimdami sunaikinti ją, patys patvirtino.

 

  1. XII a. atsiradę personažai – „kvailių šventės“ dalyviai: Lieso abatas (Abbe de Liesse) – vaikas, išrinktas (vienai dienai) vyskupu, Abbas Stultorum  – kvailių abatas, Malguvernės abatas (Abbé de la Malgouverné) – vienos dienos „karalius“, pažodžiui galėtų būti verčiamas kaip „Blogvaldijos abatas“.
  2. Misrulio lordas – vėlyvojo viduramžių ir ankstyvojo Tudoro laikotarpio Anglijos pareigūnas, specialiai paskirtas vadovauti Kalėdų šventei: jis būdavo atsakingas už visų kalėdinių pramogų vaidinimus, organizavimą ir vedimą, pirmininkaudavo patyčių teismui. Jo vadovavimas trukdavo nuo 12 dienų iki 3 mėnesių. 
  3. Larvae (lot.) – (1) piktoji dvasia, šmėkla, (2) kaukė.
  4. Kalėdų ožys (norv. Julebukk, šved. Julbock, suom. Olkipukki) – tradicinis skandinavų šalių Kalėdų personažas.
  5. Turima galvoje legenda, pagal kurią šv. Mikalojus prikelia tris mėsininko nužudytus vaikus.
  6. Jolė (hjól – sen. norvegų k.) – (Metų) ratas.
  7. Lotyniškas posakis, reiškiantis „Gruodžio laisvė“ – Saturnalijų laikotarpis, kai Romos vergai gyvendavo laisviau.
  8. Jean-Baptiste Lucotte Du Tillot (1668–1750), prancūzų eruditas, bibliofilas, knygos apie kvailių šventės istoriją (Mémoire pour servir à l’histoire de la fête des fous, qui se faisait autrefois dans plusieurs églises) autorius. 
  9. „Kvailių abatas“ – atitinka Misrulio lordą Anglijoje.
  10. Persirengėliais.
  11. Žmonele, netingėki, kelkis, Kol duonos čia visi išalkę,Kai būsi negyva, nereiks tauNei valgyt ką, nei duoną riekti.  (Tautvydos Marcinkevičiūtės vert.)Orig. cit. Iš J. Brand, Observation on Popular Antiquities of Great Britain, naujas leidimas, London, 1900, p. 243 (aut. past.).
  12. Šiuo klausimu žiūrėti A. Varagnac, Civilisation traditionelle et genre de vie, 1948, p. 92, 122 ir kt. (aut. past.).
  13. Originale „ Hallow-Even“ – sutrauktas ilgesnis šventės pavadinimas All Hallow Even (arba All Saints’ Eve) – Visų šventųjų išvakarės.
  14. Lot. posakis, reiškiantis trumpalaikį susitarimą, sudaromą tada, kai neįmanoma pasiekti nuolatinio susitarimo. 
  15. Sukelti pragarą.
  16. Abbé de Déraison (pranc.).
  17. Salomon Reinach (1858–1932) – prancūzų archeologas ir religijos istorikas.
  18. Reinach S. „L’origine des prières pour les morts“, in Cultes, mythes, religions, Paris, 1905, t. I, p. 319.
  19. James George Frazer (1854–1941) – anglų religijotyrininkas, antropologas.

 

Leidyklos „Žara“ informacija