Kalėdų Senelis ir filosofija

Šiandien pirmą kartą per keletą dešimtmečių kažkaip netikėtai susimąsčiau: kokia gi vis dėlto keista tradicija yra Kalėdų Senelis. Kiekviena gili ir sena tradicija turi savo raciją; o kur racionalumas čia?

Juk tėvų požiūriu būtų žymiai racionaliau, kad vaikai žinotų, iš kur ateina dovanos. Tuomet vaikai būtų dėkingi tėvams; jaustųsi jiems skolingi ir dar labiau su jais susisaistę, nuo jų priklausomi. Šeimos ryšiai dėl to turėtų būti dar glaudesni, dar tvirtesni.

Tačiau Europos civilizacijos tradicija šimtus metų apsisprendė mažiausius vaikus – tuo tarpsniu, kai formuojasi jų afektyvumo ir moralės pamatinės struktūros – ugdyti taip, kad jų dėkingumas neturėtų konkretaus objekto, kad jie už savo dovanas nesijaustų niekam skolingi. (Išskyrus gal savo gerą elgesį, bet nemanau, kad tai yra rimtas vaikų elgesį formuojantis motyvas ar, atvirkščiai, kad jų dėkingumas už dovanas refleksyviai susiejamas su ankstesniu savo geru elgesiu ir todėl suprantamas kaip nuopelnas.)

Gentile da Fabriano, Quaratesi altoriaus polipticho fragmentas, vaizduojantis Šv. Mikalojų, gelbėjantį tris jaunuoles (1425 m., plokštė, tempera, 36,5 x 36,5 cm). Saugoma Vatikano muziejuje. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Tėvams tai yra savotiškas dėkingumo atsižadėjimo momentas: galėtum būti dėkingumo gavėjas, bet pasirenki, kad jis būtų nukreiptas kitur. Galima sakyti, kad tai yra dėkingumo paaukojimas – atsisakai dėkingumo tam, kad galėtum padovanoti tikrą dovaną. Tikra dovana yra tokia, už kurią nieko mainais nesitiki (kitaip negu verslo partneriui, viršininkui ar gydytojui duodamos „dovanos“, kurios iš tiesų yra simbolinė pragmatinių mainų valiuta). Autentiška gali būti tik anoniminė dovana. Todėl neatsitiktinai dovanojimo provaizdis yra šv. Mikalojus, pro langą slapčia įmetęs aukso maišelį, kad neturtingos šeimos dukra nebūtų už skolas parduota į viešnamį, o pats pabėgęs. (Po trečio karto – dukros buvo trys – išbėgę šeimynykščiai jį pagavo, ir taip mes žinome.)

O vaikas, tikintis Kalėdų Seneliu, turi šansą gauti grynąją dovaną – dovaną with no strings attached, nesąlygojamą jokios pragmatikos ir neapnuodytą jokiais galios žaidimais. („Gift“ germanų kalbose reiškia „nuodą“, kaip žino kiekvienas Kierkegaardo ar Derrida skaitytojas.) Jis neturi galvoti, o kaip įtikti tėvams, kad ta dovana kitą kartą būtų didesnė, nesijaučia turįs dabar jiems „atidirbti“ plaudamas indus ar būdamas geras. Jis patiria absoliučią dovaną – besąlygišką, nesuvaržytą jokių išlygų.

Kitą sykį tas vaikas lygiai besąlygišką dovaną galės patirti tik po daug metų, kai kitas asmuo atiduos jam save per meilę. Tačiau tas santykis bus kur kas labiau apniauktas, kur kas sunkiau įžiūrimas per dominavimo, egoizmo ir geismo pragmatikos drumzles.

Kai kuriems bus duota pačią savo egzistenciją patirti kaip absoliučią dovaną tikėjime. Patirti taip, kad dėkingumas ateina kaip pavėlavusi reakcija, kaip afterthought, į tą nesuvokiamą malonę: kodėl aš esu, o ne niekas? Ir tai iš esmės yra tas pats jausmas kaip vaiko džiaugsmas gavus kalėdinę dovaną.

Kalėdų Senelis – tai institucija, kurios dėka kiekvienas žmogus pačioje sąmoningo gyvenimo pradžioje gali patirti, išmokti, kas yra malonė ir tikras dėkingumas. Be išskaičiavimų, sandėrių ir galios žaidimų.

Čia būtų galima vesti paralelę su krikščioniškosios Europos civilizacijos šerdyje esančia Gerąja Naujiena, kurios antipragmatinė aukos logika eina prieš plauką visai žmogiškai ir sekuliariai civilizacinei logikai – bet nepaisant to (o gal kaip tik dėl to) yra ją įkvepiantis ir jos gyvybę palaikantis šaltinis. Tačiau jos neplėtosiu.

Pasakysiu tik tiek: jeigu po tūkstančių metų krikščioniškąją Europos civilizaciją tyrinėjantys archeologai pagal dažniausiai atsikartojančius artefaktus pakrikštys ją „Kalėdų Senelio civilizacija“, jie nelabai teprašaus pro šalį.

Tekstas rašytas 2016 m. per šv. Kalėdas.