Kalėjime savanoriaujantis L. Poniškaitis: „Be santykio su žmogumi viskas – dulkės ir pelenai“

Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų tarnystė įkalinimo įstaigose. Kodėl nusprendėte eiti pas tuos žmones, pas kuriuos nenori eiti kiti?

Atėjęs į bendriją, sutikau žmonių, kurie jau savanoriavo kalėjime. Nieko per daug nesitikėjau ir šiek tiek bijojau: nežinojau, ką ten sutiksiu. Tačiau buvau palaimintas, sukrėstas jų gyvenimo istorijų. Patyriau Dievo artumą, meilę ir toliau tęsiau tarnavimą. Na, dabar galiu pasakyti, kad visi esame nuodėmingi, ir už tuos žmones, kuriuos sutinkame anapus tvoros, mes niekuo nesame geresni, nežinau, ar blogesni, bet ne geresni. Ir aš tai sakau jiems nuėjęs.

Iki šiol susitinkame kas savaitę. Kol veikė Lukiškių kalėjimas, taip pat ir ten lankydavomės, bet rečiau, per šventes ar kokiomis suorganizuotomis progomis, kas keletą mėnesių. Iš tikrųjų tie susirinkimai yra kaip maldos susitikimai. Į juos ateina žmonės, kurie dažniausiai jau yra einantys tikėjimo keliu arba ieškantys. Mūsų susirinkimai atviri: visuomet laukiame tų, kurie apskritai netiki į Dievą ar neieško Jo. Ne mes, o Dievas juos sugauna ir sugrąžina. Daugelis savo kelią pas Dievą atranda kalėjime, ir tai galbūt yra didžiausias džiaugsmas. Žmogus, kuris yra pražuvęs, be vilties, atrandą viltį, sutinka asmenį – Jėzų, kuris jiems duodą naują gyvenimą, suteikia šansą.

Koks jūsų susitikimų formatas? Ką veikiate jų metu?

Pirmoje susitikimo dalyje gitara ir giesmėmis šloviname Dievą, nesvarbu, kas moka ar nemoka, šlovina ar ne, nieko neraginame, tiesiog šloviname, kas nori, prisijungia. Po šlovinimo seka trumpa malda, o vėliau susitikimą atiduodame į Dievo rankas. Kiekvieną kartą šiek tiek viskas kitaip. Būna, kai klausiame: kaip jūs gyvenate? Ir jie pradeda dalintis paskutinės savaitės ar laikotarpio įvykiais, įžvalgomis, situacijomis. Patys taip pat liudijame. Kartais netikėtai jie papasakoja viso savo gyvenimo istoriją. Mums bendraujant Dievas veda taip, kad atsiveria širdis, ir jie apsinuogina vienas prieš kitą. Pradedame pažinti, jog esame iš to paties molio. Ir kad visuomet yra išeitis, jeigu tikime Jėzumi bet kokioje situacijoje. Susitikimo pabaiga visada baigiasi atgailos arba nusidėjėlio malda, kurioje kviečiame juos dalyvauti drauge. Po atgailos maldos sustojame į ratą ir susikibę rankomis meldžiamės. Dažnai tai, ką išgirdome per susirinkimą, tampa maldos medžiaga arba kita jiems spontaniška malda.

Būna, kad į mūsų susirinkimus ateina pareigūnai, sėdi, klauso. Meldžiamės ir už juos, už visus. Tai galbūt toks ir tikslas, kad tuose susirinkimuose esame viena, nėra nei prižiūrėtojo, nei kalinio – visi esame Kristuje. Patirti tokią galimybę yra džiaugsmas.

Kaip jums sekasi priimti susitikimų metu sutiktus žmones? Juk jie gali jums pasakyti: „Nužudžiau žmogų.“ Kaip reaguoti ir tai priimti?

Žinoma, tai tam tikra prasme – išbandymas. Tačiau kas yra tarp eilučių? Daug kartų teko sutikti žmonių, kuriuos galima pavadinti „lyderiais“. Jie pertraukinėja, klausinėja, žodžiu, bando kontroliuoti ir valdyti situaciją. Bet kuomet seki Jėzumi, tiki, kad nesi vienas, o su Juo, Dievo dvasia kalba ir duoda ginklų. Ir dažnai šlovinimas, bendra malda – užgesina tas sukilusias bangas ir leidžia suprasti, kad tai yra Dievo reikalai. Tai leidžia atsižadėti savo žmogiškumo, kad tai, ką žmogiškomis akimis matau, dar ne viskas, yra kažkas daugiau ir, jeigu esu atviras tam daugiau – Dievas visada apdovanoja.

Kartą lankėme pataisos namų kalinius. Juos lygiai prieš metus iš Vilniaus pataisos namų iškėlė į Kybartus, o iš ten atkėlė į Vilnių. Žmonės, kurie jau lankėsi mūsų užsiėmimuose, jų būdavo daugiau nei dvidešimt, ateidavo su entuziazmu ir būdavo Dievo įkvėpti. Iš tikrųjų džiaugėmės tais vaisiais, kuriuos matėme. Ir staiga juos iškėlė, atkėlė visai naujus. Kai pirmą kartą atėjome, koplyčia buvo užrakinta, niekas nežinojo, kad čia turi vykti susirinkimas. Sutikęs socialinio būrio viršininkę koridoriuje sakau: „Atėjome į susirinkimą, tačiau viskas užrakinta, žmonių nėra, ar galėtume išeiti į kiemą ir pašlovinti?“ Kiemas yra padalintas grotomis, žmonės atskirti vieni nuo kitų, jie vaikšto, sportuoja. Socialinio būrio viršininkė pasižiūrėjusi į mane sako: „Gerai, eikit.“

Buvome galbūt penkiese, išsitraukiau gitarą, visi pradėjome šlovinti, matėme jų reakcijas. Vieni prie smilkinio sukiojo pirštą, kiti visą laiką buvo išsišiepę ir žiūrėjo kaip į kokius kosmonautus su pašaipa, dar kiti – demonstratyviai užsikimšdavo ausis. Pagiedojęs keletą giesmių, padėjau gitarą, priėjome prie grotų, už jų vaikščiojo žmonės. Susitikome akis į akį. Jiems pasakiau: „Atėjome, čia vyksta mūsų susirinkimai, niekuo už jus nesame geresni, bet kviečiame prisijungti.“ Kai pradėjome kalbėti, jie ėmė atsiverti. Tai štai, tą mintį ir norėjau pasakyti, kai kalbėjome, ar lengva priimti tokius žmones. Žmogiškai tai nėra lengva, bet yra priemonių, gal čia ir per skambiai pasakysiu, bet esame ginkluoti Dievo ginklais ir pasitikime Jo vedimu. Visada stengiamės išlikti atviri, nes situacija keičiasi greitai.

Ką bendruomenės susitikimų metu išgirstose kalinių istorijose atrandate sau?

Iš tikrųjų per susitikimą su jais Dievas kažką svarbaus daro mano gyvenime. Dešimtmečiais buvau užsidaręs savo vidiniame kalėjime. Labai lengva pastebėti išorinį kalėjimą, t. y. sienas, spygliuotą vielą, pastatus ir uždarytus žmones. Bet iš tikrųjų kalėjimas nėra tik tokia geografinė sąvoka, tai labiau sielos būsena. Ir, atrodo, gyvendami normalų gyvenimą galime išgyventi tą slegiantį kalėjimą. Žinoma, tam yra įvairių pavadinimų: pavyzdžiui, depresija. Bet iš tikrųjų Dievo malonę galime patirti ir Jo dėka esame išlaisvinami. Tai aš taip pat patyriau. Buvau išlaisvintas iš savo baimės kalėjimo, ir galbūt dėl to man pavyksta suprasti tuos žmones, kurie yra uždaryti, ir išgyventi jų skausmą, atskirtį.

Lankydami kalinius dažnai sulaukiame jų dėkingumo. Jie sako: „Jūs mums atnešėte laisvę.“ Kai gyvai susiduri su konkretaus žmogaus atsivertimu, jo širdies perkeitimu, pats taip pat gauni malonę, ir atrodo, kad mano širdis yra paliesta ir perkeičiama. Tai – abipusis tarnavimas.

Tarnavimas – tai reiškia eiti mylėti tuos, kuriuos sutinku, o nežinau, ką sutiksiu, bet einu su tokia širdies nuostata, kad tai yra Dievo siųstas žmogus, ir aš jį pasiruošęs priimti bei mylėti. Tai yra pagrindinis dalykas.

Kaip manote, ko ilgisi kalėjime esantys žmonės?

Greičiausiai, kad jie ilgisi būti priimti tokie, kokie yra. Taip pat paprasto žmogiško santykio, meilės.

Su kokiais iššūkiais susiduria iš kalėjimo išėję žmonės?

Iš vienos pusės, iššūkiai yra žemiški. Išėjus iš kalėjimo, jiems tenka susirasti darbą, tačiau, jei dešimtmečius nedirbai, tai padaryti nėra lengva. Iššūkis yra tapti visuomenės dalimi. Na, kiek tenka išgirsti, jie susiduria su tokiu kreivu požiūriu, jei kalėjime sėdėjai, turi antspaudą, ir nieko iš tavęs gero nebus. Tai tokie iššūkiai.

Mūsų bendrija, kaip ir minėjau, rengia susitikimus ir yra atvira jiems, visada kviečia ir sako, kad, kai išeisit į laisvę – ateikite. Būna, kad kai kurie iš jų ir pasilieka bei lankosi toliau.

Kokie įkalinimo įstaigoje sutiktų žmonių liudijimai ar įvykę vidiniai pokyčiai, jiems išėjus į laisvę, jums labiausiai įsiminė?

Mane sukrėtė vienas liudijimas, galbūt panašiai prieš dešimt metų, kai vienas žmogus atėjo į „Alfa“ kursą, kaip jis pats minėjo, net nežinodamas, kodėl. Gal jį kažkas pakvietė, nežinau. Jis pirmą kartą atėjo į tokį renginį, ir mes už jį meldėmės. Maldos metu pamačiau jo nulenktą galvą, krentančias ašaras. Ir po to mes jo nematėme mėnesį, kitą, bet vėliau jis pradėjo lankyti susitikimus. Tada ir papasakojo, kad maldos metu patyrė Dievo malonę. Po tos maldos Dievas tarsi parodė jam visą gyvenimą.

Jis gal dvidešimt metų diena iš dienos plėšikavo, o tuomet nuėjo viso gyvenimo išpažinties. Išpažino visą naštą. Kai iš kunigo išgirdo žodžius: „Tau Dievas atleidžia nuodėmes“ – niekaip negalėjo patikėti, kad jam, tokiam, Dievas gali atleisti. Tačiau jis priėmė atleidimą ir po kelerių metų išėjo į laisvę, sukūrė šeimą. Jis dirba slaugu: niekada gyvenime net nebūtų pagalvojęs, kad galėtų dirbti tokį darbą, nes be plėšikavimo kitokio darbo ir nedirbo. Beje, kaip pats liudijo, slaugos ligoninėje lankydavo vieną benamę močiutę, kai šiai baigėsi ligoninėje skirtas laikas, nebuvo tokių, kurie galėtų ją pasiimti į namus – jis priėmė ją slaugyti nemokamai, nes negalėjo sau leisti jos palikti.

Ar tikite pataisos namais kaip sistema, galinčia keisti žmones, jei greta to nebūtų Dievo ir galimybės dalintis Jo žodžiu? Ar kalintiems žmonėms reikia kažko daugiau?

Manau, kad tas kažkas daugiau – yra asmuo. Tai yra asmeninis ryšys. Visos pasaulyje sukurtos psichologijos metodikos yra gerai – įrankiai, bet be santykių su žmogumi viskas – dulkės ir pelenai. Dažnai žmogus, kai pajunta, kad yra mylimas, jo viduje prasideda giluminiai lūžiai. Iki jų galima psichologijoje kapstytis ilgai, galbūt prisikapstysi, bet juk ne mes keičiame kitą žmogų, bet tas asmuo, su kuriuo jis užmezgė meilės ryšį.

Prisiminus anksčiau pasakoto žmogaus atvejį, kai jis negalėjo patikėti, kad Dievas jam atleido nuodėmes, tai galėtų iliustruoti užsimezgusį meilės ryšį. Beje, tas pats žmogus per išpažintį pasakė – vogiau, o kunigas paklausė, ar jis gali įvardinti, kiek kartų tai darė. Jis atsakė: „Dieve, tiktai tu žinai.“ Juk jis dvidešimt metų kasdien eidavo vogti, tad kas galėjo suskaičiuoti tuos kartus, atsakymą žino tik Dievas. Nepaisant to, svarbiausia, kad jis suprato, jog jam atleista. Štai čia yra atspirties taškas, kai praeitis nesivelka kaip girnapusė. Tokiu momentu kiekvienas galime atsispirti ir pradėti viską iš naujo.

Žinoma, kalėjimai, kaip atskirties vietos, irgi yra gerai, nes žmonės dažnai ten sutinka Dievą. Ir kaip ne vieno liudijimo metu esu girdėjęs: „Ačiū, Dievui, kad pakliuvau į kalėjimą, mane sustabdė, nežinau, ką dar būčiau pridirbęs.“ Šiuo atžvilgiu veikia tokia visuomenės sugalvota sistema. Galbūt svarbu tai, ar sistema veikia atvirai, ar uždarai. Na, jei veikia atvirai, tai leidžia krikščionims pasidalinti Gerąja naujiena. Lietuvoje sistema yra atvira.

Kas jus patį taurina, ar tarnystė padeda dvasiškai tobulėti, ar kuria tvaresnį santykį su Dievu?

Na, jeigu esu krikščionis, tai kokia nauda iš tos krikščionybės? Mano tikėjimas yra tiek gyvas, kiek juo dalinuosi su kitais. Ir būtent to bendrijoje mokausi ar bent jau šiek tiek esu išmokęs dalintis, viešai ar neviešai, bet dalintis tuo, kuo gyvenu. Ypač tiems žmonėms, kurie ieško Dievo, kitų asmeninis liudijimas yra kaip gelbėjimosi ratas. Mano tikėjimas nuo gyvenimo yra neatsiejamas, išgyvenu, kad Dievas yra gyvas per tuos sutiktus žmones. Žinoma, ir asmeniškai, bet ypač per sutiktus žmones, per bendrystę, matydamas, ką Dievas kitų gyvenimuose yra nuveikęs.

Ar kada nors buvote suabejojęs, ar supykęs ant Dievo, kad dalykai aplink jus vyksta ne taip, kaip manote, kad turėtų?

Žinoma, gyvenime yra buvę tokių laikotarpių. Atrodo, norisi tą kaltę kam nors numesti, sakyti, kad Dievas kaltas, taip galima prisigalvoti visokių dalykų. Tačiau Dievas veda per nuolankumą ir leidžia suprasti, kad kaltas esu aš, o ne kiti. Reikia savyje ieškoti kaltės, nes Dievas taip nukreipia. Ir kiek jis mane išlaisvina iš mano tamsos, tiek galiu pasilikti Jo šviesoje. Toks bendradarbiavimas. Atsižadu savo senų įpročių, nuodėmių, tai – kasdienis darbas.

Buvo laikas, kai buvau atitolęs nuo tikėjimo, bažnyčioje buvo per šalta, neradau Dievo, nepatyriau bendruomeninio ryšio. O bendrija, kai į ją atėjau, buvo gyva krikščioniška organizacija, kur žmonės nedeklaruoja tikėjimo, o juo gyvena, mokosi gyventi ir tuo dalinasi.