2020 05 30

Alfas Pakėnas

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kalvarijų koplyčias griovė buldozeriais

Atvykstančiuosius į Veprius pasitinka koplytėlė Veprių Baro konfederatams atminti. R. Šaulio nuotrauka

Sekminės – patys laukiamiausi vasaros pradžios atlaidai gražiuosiuose Vepriuose Ukmergės krašte. Tą šventą dieną daugelis vepriškių sulaukia svečių: atvykę iš toliau maldininkai, apėję Jėzaus Kristaus kančios Kalvarijas, aplanko gimines, pažįstamus, senus jaunystės draugus.

Šventoriuje ir jaunų berželių žalumoje skendinčioje bažnyčioje pamatysi iš kitų parapijų suvažiavusių kunigų ir jaunų seminaristų kruopščiai išlygintomis sutanomis. Miestelis patvinsta automobiliais ir pasipuošusiais, prašviesėjusiais veidais vietiniais žmonėmis.

Pašventory tradiciškai nuo senų laikų pardavinėjami į spalvotus blizgančius popierėlius susukti namų darbo saldainiai, taip traukiantys artyn vaikus. Sekminių šeštadienį nuo pat ankstyvo ryto bažnyčioje gaudžia vargonai, giedamos šventos giesmės. Aukojamos šv. Mišios, po kurių didelės maldininkų grupės, vadinamos partijomis, nešinos bažnytinėmis vėliavomis viena po kitos iš bažnyčios patraukia Nukryžiuotojo kančios keliu, vingiuojančiu pušyne palei upokšnį, pavadintą bibliniu Cedrono vardu. Nuo seno per Sekminių atlaidus Veprių bažnyčia pritraukia daugybę tikinčiųjų.

Šiemet čia sekmadienio Mišias aukos ir Kristaus kančios keliu maldininkų grupę ves Vaižganto premijos laureatas, katalikiškos Mažosios studijos įkūrėjas pranciškonas Julius Sasnauskas.

Prieš šimtmetį statytos vienintelės Aukštaitijoje Veprių Kalvarijų koplyčios, išsilaikiusios net per didžiausias krašto negandas, 1963 metais tuoj po Sekminių sovietinių ateistų buvo išgriautos buldozeriais.

Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia, pastatyta 1910 m. D. Karalio nuotrauka
Pirmoji atstatytoji koplytėlė Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčios šventoriuje. D. Karalio nuotrauka
Veprių bažnyčios ikona – Čenstakavos Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu. N. Paškauskienės nuotrauka
Buvęs Veprių bažnyčios zakristijonas Algimantas Surdokas. N. Paškauskienės nuotrauka
Veprių maldininkai. N. Paškauskienės nuotrauka

Veprių pakraštys. Prie kelio link Pageležių stovi jauki sodyba. Čia gyvena buvęs ilgametis Veprių bažnytėlės zakristijonas Algimantas Surdokas, įdomus, šviesus kaimo žmogus, kupinas gerumo kitiems. Visas jo gyvenimas susietas su miestelio bažnyčia. Kol buvo nevedęs, šeimininkaudavo klebonijoje: ruošdavo klebonui valgį, skalbdavo ir taisydavo bažnytinius rūbus, siuvinėdavo apeigines juostas. Vėliau ilgus metus buvo zakristijonu, bažnyčios Pastoracinės tarybos nariu. Jis – gyvas Veprių Kalvarijų koplytėlių barbariško sunaikinimo liudininkas. Algis Surdokas prisimena:

– Tais metais Sekminės išpuolė birželio 2 dieną. Buvo susirinkę daugybė žmonių. Gal po savaitės pradėjo griauti koplytėles. Jas naikino per du kartus. Pirmąkart griovėjai buvo atvežti iš Ukmergės. Tik traktoriai vietiniai, iš tuometinės proftechninės mokyklos. Apjuosdavo trosu koplytėlę ir traukdavo. Arba su buldozeriu stumdavo iš priekio. Net vikšrai sukdavosi vietoje ir grauždavo smėlį. Tačiau tada tie niekšai kažkodėl nebaigė savo juodo darbo. Gal patiems buvo koktu. Mes iš pat pradžių bandėme ginti koplytėles, prisirinkome akmenų kovai. Susirinko visas būrys vepriškių: Ona Kuliešienė, Genė Bogdienė, dar kelios moterys, vyrai, bet atvažiavo milicija ir visus išvaikė.

Vėlai vakare, jau gerokai pritemus, o buvo gi pačios šviesiausios naktys – birželio pradžia – nuėjau pažiūrėti, ką ten pridarė tie galvažudžiai. Buvo baisu – koplyčių paveikslai išmėtyti, kai kurie sudraskyti, sumindyti traktoriaus vikšrų, šventųjų stovyklos sudaužytos, medinis Kristus įmestas į Cedrono sietuvą. Buvo priešpilnis, tokia šviesi naktis, viskas gerai matėsi. Parėjęs namo, pasiėmiau paklodę ir vėl sugrįžęs surinkau, kas buvo sulaužyta ar dar nebaigta laužyti ir parnešęs paslėpiau bažnyčios šventoriaus koplyčioje. Vėliau, kai tie barbarai atvažiavo antrąkart griauti koplytėlių, vėlų vakarą surinkau visus paveikslus – ir vėl šventoriaus koplyčion. Užrakinau didžiule spyna. Greitai atvažiavo saugumiečiai ir liepė viską atiduot – net nežinau, iš kur jie sužinojo. Tai aš dar šešis paveikslus nuo jų išgelbėjau – naktį paslėpiau proftechninėje mokykloje, o visus kitus išsivežė saugumiečiai. Paskui Ukmergės vykdomojo komiteto pirmininko Perednio įsakymu liepė ir tuos išgelbėtus atnešti bažnyčion. Tada pats Perednis atvažiavo, apžiūrėjo ir išsivežė Ukmergėn. Kai griovė koplyčias, jis su Veprių kolchozo pirmininku Eidukaičiu stovėjo už Cedrono ir žiūrėjo, kaip vyksta darbai. Kitoje pusėje Cedrono būrys moterų klykė nesavu balsu.

Nežinau, kodėl visų koplyčių jie nenugriovė iškart. Kažkas atsitiko jiems, kad visų nesunaikino tą birželį. Gal tie žmonės atsisakė. Turėjo juk kažkas atsitikti. Antrą kartą pradėjo griauti rudeniop, jau po bulviakasio. Skaudžiausia, kad tada likusios koplyčios buldozeriu išgriovė savas žmogus, dirbęs Veprių proftechninės mokyklos meistru. Tai buvo Zenonas Tarasevičius. Niekas iš mokyklos žmonių nesutiko, o jis apsiėmė. Buvo partinis, tai gal negalėjo nesutikti. Mėgo išgerti, sako, kad ir koplyčias griovė išgėręs.

Jo seniai nebėra. Neilgai trukus po tos piktadarybės ir žuvo. Važiavo nuo Pabaisko link Gelvonų motociklu, ir jį užmušė mašina. Jis ten mat kažkur gyveno – apie Gelvonus. Išgirdusi apie sūnaus žūtį, tą pačią dieną mirė jo motina. Matyt, neatlaikė širdis. Juos abudu kartu ir laidojo čia, Veprių kapinėse. Kraupios buvo laidotuvės – atnešė du grabus prie bažnyčios durų, pila lietus kaip iš kibiro. Motiną leido įnešti vidun, bažnyčion. O sūnaus grabas liko stovėti prie vartų. Žmonės neleido nešti artyn. Nieko nepadarysi, vepriškiai taip nutarė, nors mirusiųjų giminėms buvo labai nejauku.

Klebonu tada buvo kunigas Jonas Kazlauskas, o aš – jau zakristijonas. Kunigas, nenorėdamas būti arti to pragaro, apsimetė sergąs ir skubiai keliom dienom išvažiavo į tėviškę.

Algio Surdoko kaimynas Jonas Gudavičius Veprių proftechninėje mokykloje trisdešimt dvejus metus išdirbo sandėlininku. Dirbo ir tuo metu, kai buvo verčiamas Kristaus kančių kelio koplyčios. Jis pasakoja:

– Proftechninės direktoriumi tada buvo toks Bronius Rudokas. Kiekvieną rytą susirinkdavom trumpam pasitarimui – kaip ir darbų pasiskirstymui visai dienai. Dažnai būdavau ten ir aš. Vieną birželio rytą į tokį pasitarimą direktorius išsikvietė antro kurso moksleivius Venckų ir Astiką. Sako, dabar važiuosit su Tarasevičium ant Veronikos kalno griauti koplytėlių. Pasiimkit trosą. Venckus, kiek atsimenu, buvo išdykęs, kaip sako žmonės, pasileidęs ir linkęs negeriems darbams. Todėl visi labai nustebo, kad jis nė iš tolo nepakluso direktoriaus įsakymui. Sako, ne, direktoriau, aš jų nestačiau ir negriausiu. Geriau išmeskit iš mokyklos, tai važiuosiu namo, bet koplyčių negriausiu. O jisai buvo be tėvų, pas kažką ten gyveno. Našlaitis, bet taip ir liko švarus prieš Dievą. Tačiau koplyčios vis tiek buvo sunaikintos – jas nugriovė kiti. Tie, kuriems nieko nebuvo šventa.

Koplytėlės viena po kitos buvo atstatytos atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Veprių bendruomenės žmonės, bažnyčia, visi parapijiečiai rinko lėšas, aukojo kuklias santaupas, kad koplytėlės vėl viena po kitos išsirikiuotų Kristaus kančią primenančiame Kalvarijų kelyje.