Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

2022 04 13

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Kam okupantams karo nusikaltimai? O. Arestovičius apie Rusijos kariavimo metodiką ir kovos su blogiu psichologiją

Buča, 2022 m. balandžio 6 d. Romano Pilipėjaus / EPA-EFE nuotrauka

Nuo pat pirmosios dienos, kai Rusija įsiveržė į suverenią Ukrainą, šios šalies prezidento patarėjas OLEKSIJUS ARESTOVIČIUS – karo ekspertas, karo psichologas, įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir medijos kanaluose aktyviai komentuoja ir analizuoja karo Ukrainoje aktualijas.

Balandžio 4 d. interviu Irpinės žurnalistei Ingai Mezeriai jutubo kanale „Politeka Online“ O. Arestovičius paaiškino, kokių tikslų vedami ir dėl kokių priežasčių Rusijos okupantai įvykdė žvėriškus karo nusikaltimus Bučoje, Gostomelyje, Irpinėje, Mariupolyje ir kituose Ukrainos miestuose, apie kuriuos nesiliauja kalbėti visas pasaulis. Taip pat Volodymyro Zelenskio patarėjas pasidalijo įžvalgomis apie Rusijos karybos būdus, psichologinius kovos su blogiu aspektus, rusų moralę gavus valdžios įsakymą, Putino režimo sukurtą ir skatinamą Rusijos tautos debilizaciją, irimą bei idiotizmą.

O. Arestovičius aptarė ir tai, ką Putinui iš tiesų atnešė jo puoselėta triumfo valanda – karinę nesėkmę mūšiuose netekus jau 40 procentų kariuomenės pajėgų ir absoliučią tragediją Rusijos tautai.

Pasak Ukrainos karo eksperto O. Arestovičiaus, atsakyti į klausimą, kodėl Rusijos kareiviams būdingas tyčinis žiaurumas prieš civilius ukrainiečius: prievartavimai, žmogžudystės, kiti smurtiniai nusikaltimai, civilinio turto grobstymas – padeda kelių priežasčių analizė.

Rusijos žmonės visada buvo tokie

„Visų pirma – Rusijos žmonės visada buvo tokie. Prisiminkime Alepą Sirijoje, nušluotą nuo žemės paviršiaus, kur civiliams naikinti buvo panaudotas cheminis ginklas. Prieš tai buvo du karai Čečėnijoje. O tai juk savi Rusijos gyventojai, net ne svetimi žmonės, ne „chocholai“. Dar prieš tai buvo Afganistanas, kur išžudyta beveik milijonas, kitais duomenimis – ir daugiau, civilių. Dar prieš tai – Čekoslovakija. Nors ten žudynės ir nebuvo intensyvios, nors viskas apsiėjo gana taikiai, tačiau elgesio modelis buvo toks pats: plėšikavo, grobstė…

Dar buvo Budapeštas 1956-aisiais. Dar prieš tai – Berlynas ir apskritai Vokietija su milijonais išprievartautų vokiečių moterų. Ir išgrobstytu ešelonais gabenamu turtu. Tačiau į tai žiūrėta iš gėdos užsimerkus: esą vokiečiai negražiai elgėsi SSRS, todėl taip jiems ir reikia. Mano požiūriu, tai neteisinga pozicija. Kaip atsako į blogį niekada negalima rinktis to paties būdo“, – aiškino O. Arestovičius.

Karo ekspertas pridūrė, kad būtent šiuos žodžius tenka kartoti dabar ukrainiečiams, po Bučos skerdynių apimtiems emocijos naikinti rusus. Elgesys, kai į blogį atsakoma blogiu, O. Arestovičiaus teigimu, reikštų pralaimėjimą – net jeigu būtų atkovota visa Ukrainos teritorija. Tai reikštų tapimą tokiais pat, kaip ir rusų kareiviai. Kita vertus, ukrainiečiams pabrėžiama, kad karo nusikaltimų organizatoriai ir vykdytojai būtinai bus surasti ir sulauks atpildo.

„Toks yra Rusijos egzistencijos ir kariavimo būdas. Kaip tai veikia? Rusijos sąranga paremta stačiatikiška katechono samprata – ir sąmonėje, ir kolektyvinėje pasąmonėje. Rusija save įsivaizduoja kaip paskutinį krikščionišką plaustą pasaulyje, skendinčiame blogyje. Tas plaustas kaip žvakė liepsnoja tamsoje. Antikristo atėjimo grėsmės akivaizdoje jis turi išsaugoti šviesą. Rusija tikrąja to žodžio prasme taip apie save galvoja“, – kalbėjo O. Arestovičius.

Su šia katechono samprata, pasak jo, susiję subtilūs psichologiniai dalykai. Kadangi žmogaus psichika veikia kaip sūpynės – kai sąmonė sako „taip“, pasąmonė tuo metu jai prieštarauja, ir atvirkščiai, – lemiamu visa ko veiksniu tampa žmogaus dėmesio sutelkimas.

„Dėmesys valdo Visatą. Sutelkdamas dėmesį į blogį ir kovą su blogiu, žmogus pats tampa blogiu. Ir pradeda jam tarnauti. Kaip man kadaise yra sakęs mano psichologijos mokytojas: savo kovos su blogiu metodu Šerlokas Holmsas tarnauja blogiui. Pamenate, kaip Holmsas nuliūsta, kai nevyksta nusikaltimų, ar sako, kad nusikaltėliai tapo nuobodūs? Tai štai, psichologiškai žvelgiant, tai yra tarnavimas blogiui. Kodėl? – kėlė klausimą O. Arestovičius. – Nes jeigu pradedi į kokį nors dalyką sutelkti pernelyg daug dėmesio, tampi priklausomas nuo tokio elgesio – vadinasi, imi tarnauti blogiui.

Čia aš, žinoma, nekalbu apie kokias nors juodąsias mišias ar buvimą tarnyboje nuo devintos ryto iki šeštos vakaro. Ši tarnystė susijusi su psichologiniu prisirišimu ir turi grįžtamąjį ryšį. Kitaip tariant, jeigu mes pernelyg dažnai galvojame apie šaldytuvą, šaldytuvas ima galvoti apie mus. Jeigu pernelyg dažnai žiūrime į prarają, praraja ima žvelgti į mus.“

Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovičius. Ukrainos prezidento kanceliarijos nuotrauka

Rusai tiek daug dėmesio skyrė fašizmui, kad patys tapo fašistais

Rusai propagandoje save įsivaizduoja kaip baltą šviesą, o visas likęs pasaulis aplink juos – juoda tamsa. Ypač „chocholai“, kurie iš pradžių buvo su Rusija, bet paskui perėjo į blogio pusę. O. Arestovičiaus tvirtinimu, rusai tiek daug dėmesio skyrė blogiui ir fašizmui, kad net nepajuto, kaip patys tapo fašistais. Rusai įsitikinę, kad mirtinai užtardę merginą Gostomelio rūsyje ir išdeginę jai ant pilvo kryžių, palikę įdagą taip kovoja su fašizmu. Iš tiesų, O. Arestovičiaus manymu, tai yra grynasis blogis. Tai satanizmas. Seras Winstonas Churchillis, būdamas išmintingas žmogus, suvokęs, kas vyksta per Antrąjį pasaulinį karą, tai numatė – jis kalbėjo, kad ateities fašistai save vadins antifašistais.

Taigi su Rusijos žmonėmis taip ir atsitiko: jie tiek daug dėmesio skyrė blogiui, kad ėmė jam tarnauti tikrąja šio žodžio prasme. 

„Dar yra trečia priežastis – „dostojevščina“, – apie rusų literatūros ir kultūros įtaką Rusijos žmonių sąmonei kalbėjo O. Arestovičius. – Kas yra didžioji rusų literatūra ir kultūra? Tai vaiko ašara, mažos sielos – „Nosis“, „Apsiaustas“ ir t. t. Visur dėmesys fokusuojamas į mažą žmogų, slegiamą pasaulio ar Rusijos valstybės blogio. Tačiau čia pamirštama pridurti dar vieną dalyką. Filosofas Čaadajevas ir kai kurie kiti apie tai užsiminė.

Rusijos žmogus yra humaniškas, turintis estetikos pojūtį, kultūringas – bet ypač kai perima Europos pavyzdžius. Rusijos kultūra, kad ir kas būtų kalbama, iš tiesų yra didelė kultūra. Čaikovskis, Tolstojus, Dostojevskis ir t. t. Tik pamirštama pasakyti vieną dalyką. Kai rusui valdžia duoda įsakymą, jis akimoju tampa tuščias. Etika, estetika, moralė – visa tai neaišku kur išgaruoja, ir Rusijos žmogus tampa tiesiog zombiu tuščiu žvilgsniu ir tuščia galva, pasiruošusiu vykdyti bet kokius valdžios įsakymus.

Valdžios įsakymas iš Rusijos žmogaus atima viską žmogiška ir viską rusiška. Tiesiog akimoju tai nubraukia. Ir taip nutinka beveik visiems Rusijoje. Išimtys – labai retos.“

Ukrainos prezidento patarėjas pateikė, jo žodžiais tariant – chrestomatinį pavyzdį – paminėjo rusų kino režisieriaus Nikitos Michalkovo pavardę. Iš pažiūros tai genialus žmogus, genialus režisierius, beveik genialus aktorius. Bet ką matome, kai šis „genialus“ žmogus gauna valdžios įsakymą? Išpūtęs akis jis ima malti nesąmones apie balandžius, iš anksto numatyta trajektorija pasiųstus į Rusiją su užkratu. Pasak O. Arestovičiaus, tai tipinis pavyzdys norint suvokti, kaip valdžios įsakymas veikia net iš pažiūros labai kultūringus Rusijos žmones, rafinuotos prigimties menininkus. Valdžios įsakymas ar valdžios valia, ir viskas – žmogaus nėra. Lieka tik apvalkalas su tuštuma viduje.

Rusijos kariuomenės subombarduotas Mariupolio dramos teatras 2022 m. balandžio 12 d. Sergejaus Ilnickio / EPA-EFE nuotrauka
Mariupolis 2022 m. balandžio 12 d. Sergejaus Ilnickio / EPA-EFE nuotrauka
Rusijos kariuomenės subombarduotas Mariupolio dramos teatras 2022 m. balandžio 12 d. Sergejaus Ilnickio / EPA-EFE nuotrauka

Putino režimas ir gyventojų debilizacija

O. Arestovičius interviu metu paminėjo ir kitą chrestomatinį pavyzdį, susijusį su Kremliaus režimo vykdoma rusų debilizacija. Tai iliustruoja paimtų į nelaisvę rusų kareivių pokalbiai su savo mamomis, kai paskambinę joms jie sako: „Alio, mamyte, aš esu nelaisvėje. O man nieko nebus už tai, kad kalbuosi su tavimi?“

„Dabar apie ketvirtą priežastį. Pirmojo Čečėnijos karo metu buvo įprastas rusų motinų, ieškančių savo sūnų kūnų tarp jau ištinusių, pradėjusių irti palaikų, vaizdas. Čečėnai šių motinų nelietė. O šiame kare tokių motinų nėra. Nė viena mama neatvyko ieškoti savo sūnaus, nors mūsų valstybė valstybiniu lygiu joms tokią galimybę suteikė. Tiesa, karštąja linija gauta 400 tūkst. jų skambučių. Ir štai rusų belaisviams kyla klausimas: mama, ar man nieko už tai nebus? Putinas per visus savo dvidešimt valdymo metų šalyje įtvirtino režimą, kuris vykdo gyventojų debilizaciją ir indoktrinaciją. Jis ardė savo Rusijos gyventojus, vyko jų irimas maksimaliai pasiekiamais būdais“, – Rusijos tautos smegenų plovimo politiką analizavo O. Arestovičius. 

Kaip jos paralelę jis pateikė rusų rašytojų brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių, mokslinės ir socialinės fantastikos klasikų, vienoje knygoje aprašomą istoriją. Apie žmoniją kontroliuojantį režimą, kuris tai daro iš specialių bokštų spinduliuodamas bangas, žmogaus sąmonę paveikiančias taip, kad jie paklustų ir būtų ištikimi. Tačiau šioje istorijoje yra žmonių, kurių šios bangos neveikia – jie vadinami „išsigimėliais“. Jie kenčia skausmus ir kovoja su režimu kaip įmanydami. Negana to, šioje istorijoje režimo vadai irgi yra išsigimėliai.

„Strugackiai šioje istorijoje nupiešė SSRS veikimo modelį. Tačiau iki galutinio piešinio trūksta vieno esminio dalyko. Putinas turi dar vieną bokštų rūšį – debilizuojančią žmones. Maža to, kad ardo juos, daro ištikimomis, klusniomis valdžios valiai tuščiomis dėžutėmis, tai dar ir paverčia idiotais. To Strugackiai nenumatė, – aiškino O. Arestovičius. – Kai pasiklausai rusų belaisvių ir liudininkų pasakojimų apie jų elgesį, tai susidarai tokį vaizdą. Suvažiavo rusai iš savo salechardų, omskų, tomskų, kur „blenderį“ turi tik gubernatorius ar vietos FSB vado žmona. Nėra asfalto, namai išklypę. Štai mato tokie žmonės Bučą, Irpinę – miestus, kurie net Europos mastu vertinant yra gražūs, idealaus dizaino. Ir pabunda žmonėse tikrieji orkai. Gyventojų debilizacija ir propagandos bokštų bangos paveikę juos taip, kad virto orkais. Mato tokie žmonės ką nors gražaus, ir būtinai jiems knieti tai sunaikinti. Žinoma, dar prisideda kerštas už patirtus nuostolius.

Yra toks miestelis Trostianecas, panašus į Irpinę. Nauja mokykla, nauja stotis, ligoninė, parkas, pilis… Mano bičiulis, dalyvavęs išlaisvinant šį miestą, minėjo, kad Rusijos kareiviams traukiantis iš ten vienas tankas apsisuko ir subombardavo naują ligoninę. Ką tik pastatytą, atiduotą eksploatuoti likus trims mėnesiams iki karo. Tiesiog vien tam, kad būtų suniokotas gražus dalykas. Yra tokių žmonių, kurie mato žydinčią rožę ir negali jos nenulaužti.“

Buzovos kaimas, Kyjivo sritis, 2022 m. balandžio 11 d. Olego Petrasiuko / EPA-EFE nuotrauka

Karas Putinui tapo absoliučia nesėkme

Būtent tokiais orkais, Ukrainos prezidento patarėjo O. Arestovičiaus teigimu, Rusijos žmones pavertė Kremliaus propaganda ir Putino režimas. Tas pats režimas, kuris, vienais duomenimis, per Putino valdymo dvidešimtmetį susižėrė 15 trilijonų dolerių grynojo pelno.

„Pirmas klausimas – kur tie pinigai? Antras klausimas – pamėginkime įsivaizduoti, kas būtų, jeigu rusai du trilijonus būtų atidavę Muskui. Arba investavę į dirbtinio intelekto plėtrą. Arba į naujas technologijas. Arba į savo kosmonautiką. Koks tada liktų Putinas žmonijos akyse? Didis žmogus, priartinęs žmoniją prie žvaigždžių, – svarstė karo ekspertas. – Tačiau Putinas nutarė likti didžiu žmogumi kitokiu būdu. Jis nutarė būti tuo, kurio visi bijo. Kad Rusija motinėlė būtų diktuojanti jėga.“

Rusijos karas Ukrainoje, prezidento patarėjo nuomone, po karo Gruzijoje buvo neišvengiamas. Nes kaip kitaip Rusija galėtų pasauliui diktuoti savo valią, nenugalėjusi paskutinių besipriešinančių buvusios SSRS valstybių? Šis karas Putinui turėjo tapti jo gyvenimo kulminacija, sulig juo jis turėjo pasiekti savo valdymo piką ir palikti palikuoniams suvienytą imperiją. Iš tiesų, O. Arestovičiaus tvirtinimu, šis karas Putinui tapo ne triumfu, o visiška nesėkme. Absoliučiu garmėjimu žemyn – negana to, ir moraliniu, organizaciniu, politiniu, socialiniu, ekonominiu, tarptautiniu ir kariniu, o tai Rusijai skausmingiausia.

Visa Rusijos politika visais laikais ir ypač Putinui valdant buvo paremta karinės galios diktatu. Ir viskas, pasak O. Arestovičiaus, žlugo, nes Rusijos kariuomenė karo Ukrainoje metu neteko jau 40 procentų savo pajėgų. Nė viena kariuomenė visame pasaulyje negali sau leisti patirti tokių netekčių netgi esant rimtam karui. Ką ir kalbėti apie vieną Rusijos „karinę operaciją“.

Kadangi, kaip prognozuoja karo ekspertas, Rusijos kariuomenė didelius karo nuostolius jaus dešimt penkiolika metų, o dar spaus sankcijos, tai reiškia, kad Putinas, užuot sulaukęs savo triumfo valandos, bus priverstas siaurinti Rusijos įtaką ir keisti vidaus politikos vektorių.

„Išeina taip, kad Putinas svajojo Ukrainą prijungti prie Rusijos, o iš tiesų padarė Ukrainą svarbiausiu prekės ženklu. Jis svajojo Rusiją padaryti didžia, bet iš tiesų iš antrųjų šalių nusmukdė ją į ketvirtąsias. Ir jeigu netgi šią akimirką sankcijos sustotų, Rusijai vis tiek reikėtų daugelio metų atsigauti. O sankcijų juk niekas neatsisakys“, – svarstė O. Arestovičius kalbėdamas apie tai, kokia tragedija virto Putino laukta triumfo valanda.

„Putino režimas turi būti sunaikintas. Likviduotas kaip žanras. Nes jis kas kartą sukels naujų tragedijų. Toks šio režimo charakteris. Taip pat turi keistis Rusijos valstybės sistema, nes Rusija, pradedant XIV amžiumi, kas kartą elgiasi panašiai, nuo Vasilijaus didžiojo, o gal ir anksčiau, nuo Ivano Kalitos, – aiškino karo ekspertas. – Štai kodėl aš visą laiką kartoju, kad su blogiu nereikia kovoti.

Blogį reikia kelti į aikštę, blogiui reikia priešintis, bet kovoti su juo negalima. Nes psichologiškai kovoti su blogiu reiškia jam tarnauti. Ir taip nutiko Rusijai. Ji tiek ilgai šaukė vienintelė kovojanti su absoliučiu blogiu, kad pati juo tapo. Taip ilgai žiūrėjo į drakoną, kad pati tuo drakonu ir virto.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.