Kam reikalinga filosofija?

Prieš studijas prisiklausiau daug apokrifinių istorijų apie tai, kaip kažkas iš filosofijos gavo aukščiausią įvertinimą vietoje esė dėstytojui atidavęs tuščią lapą. Arba kaip profesoriaus pateikta egzamino užduotis buvo įrodyti, kad kėdė neegzistuoja. Žinoma, tokios istorijos – išgalvotos ir juokingos. Man studijuojant filosofiją nieko panašaus patirti neteko.

Filosofija kaip visuomenės operacinė sistema

Minimalios filosofijos žinios reikalingos kiekvienam išsilavinusiam žmogui vien dėl to, kad ji – tarsi operacinė sistema (OS), kurioje veikia mūsų visuomenė. Kaip kompiuteryje būna tam tikra OS ir atskiros programos, taip mūsų kultūros sritys tėra atskiros programos, kurių pagrindas – filosofija.

Įsijungę televizorių girdime politikus kalbant apie „prigimtinę šeimą“, „žmogaus teises“, „gender“ ir kt. Visa tai – filosofijos sąvokos. Jeigu norime gebėti jas suprasti, suvokti, kuo jos paremtos, arba net ir užginčyti – turime mokytis filosofijos.

Galime kelti sau klausimą, kodėl Lietuvoje teisėjas ar kunigas negali būti parlamentaru? Juk, pavyzdžiui, Angliją valdo karalienė, o britų lordų rūmuose posėdžiauja ir vyskupai. Kodėl Lietuvoje veikia būtent tokia sistema? Kokia sistema yra geriausia? Šiuos klausimus nagrinėja politinė filosofija, o mūsų sistema remiasi tam tikromis politinės filosofijos idėjomis.

Visgi filosofijos įtaka neapsiriboja politine sistema. Bažnyčioje išgirsime, jog „Sūnus – vienos prigimties su Tėvu“, ir vėl mums prireiks filosofijos, kad suprastume, ką dvasininkas nori tuo pasakyti. Taigi religijos vartoja filosofijos sąvokas savo mokymui paaiškinti.

Nuėję į paveikslų galeriją išvysime, kad modernus ir klasikinis menas labai skiriasi. Jei ten eksponuojama ir ikonų paroda, išvysime ir dar kitokį grožio standartą. Kodėl žmonės sukūrė būtent tokius meno kūrinius ir kurie iš jų gražiausi? Šiuos klausimus nagrinėja filosofijos šaka – estetika. Visi menininkai kuria turėdami tam tikrą estetikos supratimą, kurį formuoja juos supanti kultūra ir išsilavinimas. O jeigu norime suprasti ar gal net užginčyti, ką matome, turime išmanyti grožio filosofiją.

Kitaip tariant, nors filosofai visais laikais sudarė nedidelę grupę žmonių, jų idėjos darė įtaką kitiems apsišvietusiems visuomenės nariams, o per juos – ir visai visuomenei. Šiandien gal nedaugelis yra skaitę Johno Locko „Du traktatus apie valdžią“. Tačiau tų, kurie ją skaitė, dėka Locko idėjos atsispindi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Lygiai taip pat nebūtinai kiekvienas tikintysis skaitė Aristotelį, bet vartoja jo terminus arba ne kiekvienas abstraktų meną kuriantis menininkas skaitė Vasilijaus Kandinskio „Apie dvasingumą mene“. Bet jeigu žmogus nenori būti kitų nustatomos srovės nešama žuvele, ar, dar blogiau – papūga, kuri kartoja kitų pasakytus žodžius, pati nesuprasdama jų reikšmės, tada jis turi bent šiek tiek pažinti filosofiją ir visuomenės vartojamų žodžių teorinius pagrindus.

Humanitarinių mokslų matematika

Čia išvardintų principų dažnai nesupranta net kai kurie gamtos mokslų profesoriai. Kartais jie, neturėdami filosofinio išsilavinimo, pradeda kurti savo asmenines teorijas. Žinoma, jos filosofijos profesionalams atrodo taip pat įtikinamai, kaip kad su medicina nieko bendro neturinčio žmogaus internetiniai tyrimai apie skiepų naudą ar žalą.

Biologas Richardas Dawkinsas tvirtino, kad filosofijos disciplina jau yra mirusi ir nereikalinga. Tačiau netrukus ėmė rašyti filosofinę ateizmo apologetiką, primenančią trijų šimtų metų senumo populiariąją Apšvietos filosofiją. Į jos teiginius, žinoma, jau buvo atsakyta prieš tris šimtus metų. Fizikas Stephenas Hawkingas taip pat skelbė „filosofijos mirtį“, nes ji „atsiliko nuo gamtos mokslų“, nors pats samprotavo filosofinėmis visatos prigimties, Dievo ir visuomenės temomis.

Kai tame pačiame universitete dirbančių S. Hawkingo filosofų žurnalistai pasiteiravo, kaip jie vertina šio mokslininko samprotavimus, jie atsakė, kad nereikėtų rimtai vertinti svarstymų žmogaus, kuris nėra gerai pažįstantis filosofijos mokslo. Tai – ne arogancija. Juk taip pat neetiška būtų fizikui viešai malti į miltus kolegos ekonomisto fantazavimus apie kvarkus.

Taip susiklostė, kad šiuolaikinio mokslo disciplinos pasidalino kompetencijomis. Negyvosios materijos ir gyvūnų studijos tapo gamtos mokslų, žmogaus mąstymas ir žmonių tarpusavio santykiai – socialinių mokslų, menas, literatūra, kalbos ir žmonių sukurta kultūra – humanitarinių mokslų objektais. Atskirai dar būtų galima išskirti informacines technologijas. Atrodytų, filosofijai nieko neliko. Bet ar tikrai?

Kas liko filosofijai, galima suprasti pasitelkus matematikos analogiją. Matematika anksčiau įvardintoje schemoje irgi „neturi vietos“, o man aukštąją matematiką dėstęs profesorius ją vadino humanitariniu mokslu. Bet ar tai reiškia, kad matematika mirė? Ne, tiesiog ji tarnauja kitiems mokslams ir jų atstovams. Net ir visai neišmanydamas matematikos teorijos, jis bus jos naudotoju, papūga, kuri atkartoja matematinius veiksmus. O matematikos profesorius bus tas, kuris supranta, kaip matematika veikia. Jis bus tas, kurio dėka matematika tobulėja ir padeda kitų mokslų sritims.

Abstraktų mokslą pamilusį matematiką vargu ar skatins kurti ir atrasti vien praktiniai motyvai. Jis veikiau bus vedamas aistros pažinti tiesą, o praktiniai rezultatai bus geras, tačiau svetimas meilės matematikai produktas. Matematika, pati nebūdama nei gamtos, nei socialinis mokslas, reikalinga todėl, kad visa yra persmelkta skaičių. Tuo tarpu filosofija žengia žingsnį dar toliau – gamta, visuomenė ir net patys skaičiai yra persmelkti filosofijos idėjų.

Egiptiečiai žinojo, kaip naudojantis lazda išmatuoti piramidės aukštį. Pakanka pastatyti lazdą taip, kad pro jos viršų matytum piramidės viršūnę. Tada turi išmatuoti atstumus nuo savęs iki lazdos ir nuo lazdos iki piramidės. Atstumas tarp lazdos viršaus ir ją laikančiojo žmogaus bus tiek pat kartų mažesnis už atstumą nuo žmogaus iki piramidės viršūnės. Pagal tai senovės graikai išvedė panašiųjų trikampių teoriją, kuri yra taikoma įvairiausiose srityse. Panašiai nutiko ir su pasakojimais apie pasaulį bei duomenis, gaunamus juslėmis. Užuot svarstę apie konkretų medį ar akmenį, senovės graikai pradėjo svarstyti apie tai, kas yra daiktai, medžiaga, kodėl viskas atsiranda ir išnyksta, kas yra pastovu šioje visatoje. Pradėjo svarstyti ir apie skaičių bei idėjų prigimtį – taip gimė filosofijos mokslas.

Filosofines sąvokas vartoja visi mokslai: nuo fizikos iki literatūros teorijos. Taip jau susiklostė, kad dėl universitetų disciplinų pasidalinimo ir humanitarinių mokslų prigimties filosofija tapo itin svarbi humanitariniams mokslams. Tačiau tai dar nereiškia, kad ji nereikalinga gamtamoksliams.

Pavyzdžiui, mokslo filosofija gali padėti gamtos tyrėjui platesniame kontekste suprasti, ką jis daro. Be mokslo filosofijos, mokslui aktualios ir kitos filosofijos šakos. Pavyzdžiui, etika leidžia mums diskutuoti apie eksperimentus su žmonėmis, poveikį gamtai, abortus, dirbtinio gyvybės palaikymo nutraukimą ir pan. Juk įvykius po Černobylio atominės elektrinės avarijos dažniausiai kritikuojame kaip neetiškus dalykus, o ne kaip fizikiniu požiūriu neteisingus. Gausybę etikos klausimų iškėlė ir technologiškai labai gerai vykdyti XX a. genocidai.

Pabaigai – serganti filosofija

Kartais žmonės stebisi, iš kur staiga viešojoje erdvėje buvo imtos vartoti tokios sąvokos kaip „gender“, „gender fluidity“, „perspektyva“, „spektras“ ir pan. To neįmanoma suprasti be XX a. filosofijos istorijos, kurioje gimė postmodernistinis sąjūdis, sukūręs pamatą šiandieniams visuomenės procesams.

Filosofija visais laikais buvo įvairi ir skirtinga. Ir dabar ne visi filosofai pritaria populiariosioms idėjoms, tačiau juo mažesnis visuomenės dėmesys bus skiriamas filosofijos mokslui ir kuo blogesnės sąlygos bus kuriamos filosofams, tuo labiau tikėtina, kad filosofijos fakultetai bei institutai virs viso labo ideologiją aptarnaujančiomis bazėmis. Be to, gabiausieji (išskyrus nutrūktgalvius idealistus) rinksis kitas studijų sritis, o prastai mokamose darbo vietose liks tik tie, kam tai patogu.

Klasikinės filologijos požiūriu, šiandienos populiarioji postmodernistinė ideologija yra serganti filosofija. Tačiau ir laikantis tokio požiūrio jį vien deklaruoti nepakanka. Kiekvienas teiginys filosofijoje turi būti racionaliai apgintas. Filosofija – ne ideologiniai štampai, o mąstymo ir argumentacijos menas. Ji remiasi ne tuo, kas patogu, o tuo, kas protinga. Todėl tam, kad visuomenė dvasiškai augtų, būtinas filosofinis ugdymas.