2020 08 05

Milda Vitkutė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Kam reikalinga Lietuvos kunigų seminarijų reforma?

Nuo šių metų rugsėjo Vilniaus, Kauno ir Telšių kunigų seminarijų studentai mokysis kartu, kiekvienoje seminarijoje tęsdami skirtingą kunigiškos formacijos etapą.

Kunigystės siekiantys jaunuoliai iš visos Lietuvos mokysis pagal bendrą programą ir baigę studijas gaus Romos Laterano universiteto religijų studijų laipsnį. Jau praėjusiais mokslo metais visi propedeutinio (paruošiamojo) kurso studentai kartu gyveno ir savo pašaukimą tyrė Telšių kunigų seminarijoje. Nuo rugsėjo seminarijų reforma įgyvendinama Lietuvos mastu.

Seminarijų susijungimo ir unifikuotos paruošimo programos link buvo judama nuosekliai. Pernai Lietuvoje lankęsis Vatikano Dvasininkų kongregacijos sekretorius, atsakingas už seminarijas, pastebėjo, kad Lietuvos infrastruktūra patogi įgyvendinti naują kunigų rengimo modelį.

Kokiam gyvenimo būdui rengiami kunigai, kaip šis parengimas atrodo ir kokios naujovės laukia seminaristų nuo rugsėjo, pasakoja Vilniaus ir Kauno arkivyskupai Gintaras Grušas ir Kęstutis Kėvalas bei VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas dr. Benas Ulevičius.

Kunigų rengimas – kintantis procesas

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas primena, kad jau nuo apaštalų laikų kunigų rengimas turėjo savų formų, kurios laikui bėgant keitėsi. Didžiausias pasikeitimas įvyko XVI a. Tridento visuotiniame Bažnyčios susirinkime, kai buvo įkurta institucija, kurią šiandien vadiname seminarija. Paskutinę didesnę kunigų formacijos reformą įvykdė šv. popiežius Jonas Paulius II. Galiausiai 2016 m. Dvasininkų kongregacija išleido atnaujintas dvasininkų ruošimo gaires „Kunigystės pašaukimo dovana“, pagal kurias vykdoma Lietuvos kunigų formacijos reforma.

„Šiose gairėse remiamasi Kristaus pavyzdžiu, kaip Jis pašaukė, ruošė apaštalus, pabrėžiama, kad pasirengimas kunigo tarnystei tęsiasi visą gyvenimą“, – kalbėjo arkivyskupas. Pirmiausia Dievas kviečia sekti paskui Jį, išgirsti ir atsiliepti. Tai pašaukimo atpažinimo etapas. Jį seka mokinystė – būdamas su apaštalais, Kristus juos mokė išgirsti Jo balsą ir sekti Jo nurodymus. Galiausiai vyksta supanašėjimas su Kristumi – paskutinė kunigystės formacijos, taip pat ir kiekvieno krikščionio dvasinio gyvenimo dalis.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka

Kunigo ugdymas – ir gyvenimo būdo formacija

„Seminarijų reforma yra ir malonė, ir iššūkis, – sakė Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, – ji atitinka visuotinės Bažnyčios vedimą.“ Pasak jo, kunigui svarbu išmokti keliauti. Jėzus keliavo per kaimus, miestus, laukus, nors žmonės ir norėjo Jį sustabdyti. Kunigo pašaukimo ugdymas nėra tik akademinė, dvasinė ir žmogiška, bet ir gyvenimo būdo formacija. Kunigas turi būti pasiruošęs išeiti, sutikti naujų žmonių ir net naujų kultūrų. Klierikams atsiveria galimybė pažinti naujus regionus ir jų tradicijas, atrasti savo kraštą. Atsiveria plačių ugdymo galimybių išnaudojant ne tik kelionę per knygas ir intelektualinius atradimus, kaip apaštalų, kurie nuolat keliavo ir ugdėsi vis kitoje vietoje.

„Mokiniai brendo keliaudami ir dvasine, ir fizine prasme. Tad kunigų ruošimo etapų atskirumas suprantamas kaip ugdymo tobulinimas, kai kelionė jaučiama ir fizine, ir dvasine prasme“, – teigė K. Kėvalas. Svarbi šios ugdymo reformos dalis yra ta, kad visos Lietuvos būsimieji kunigai vieni kitus pažins, bus bičiuliai ir į bet kurį kraštą važiuos kaip į savą. Ganytojas įsitikinęs, kad išryškės Lietuvos kunigiškos bendrystės vaisiai. Galiausiai, iki šiol atskiros vyskupijos turėjo gana ribotus išteklius, o dabar trys ugdymo komandos kartu stoja į šią tarnybą. „Metamos geriausios intelektualinės, dvasinės ir ugdymo pajėgos iš visos Lietuvos, kad kunigų parengimas taptų stipresnis, patrauklesnis ir atitiktų šiandienius lūkesčius.“

„Lūkestis, kad seminarijos būtų sujungtos į vieną, yra senas“, – teigia VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius. Kauno kunigų seminarijos studentai iki šiol teologijos mokėsi VDU, paskaitas lankė kartu su kitais studentais. „Šiuo metu Lietuvoje seminaristų nėra daug, – primena B. Ulevičius, – tad kyla naujų iššūkių siekiant užtikrinti, kad jų pasirengimo patirtis būtų kuo labiau įkvepianti.“ Dekanas aiškina: „Jei kurse yra tik vienas ar du seminaristai, studijų procesas gali slėgti. Visai kita atmosfera ir motyvacija, kai kurse yra dešimt bendražygių. Svarbiausias tikslas – sėkmingai ugdyti būsimuosius kunigus, o visa kita yra tik detalės, strateginiai sprendimai. Tuo suinteresuota visa Katalikų Bažnyčia Lietuvoje ir jos ganytojai, tai rūpi ir Katalikų teologijos fakultetui. Darysime viską, ko mūsų paprašys, kad bendromis jėgomis užtikrintume solidų kunigų ruošimo procesą.“

Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Telšių vyskupijos nuotrauka

Kunigas – visų galų meistras?

B. Ulevičius yra amžinasis diakonas ir tarnaudamas parapijoje kunigo gyvenimą mato iš labai arti. Koks iki tol nežinomas kunigystės aspektas jam atsivėrė po diakonystės šventimų? Jis atsako, jog anksčiau neįvertinęs kunigų užimtumo, reikalingų organizacinių ir komunikacinių gebėjimų.

„Lietuvoje kunigas turi būti geras vadybininkas bei organizatorius, sielovadininkas, dvasios palydėtojas, psichoterapeutas, dar ir bičiulis, šviesulys, moralinis pavyzdys, galiausiai – ir teologas, Šventojo Rašto aiškintojas, o dažnai ir ekonomas bei ūkvedys. Iš kunigo tikimasi ir reikalaujama be galo daug. Kol nebuvau diakonas, taip akivaizdžiai nepastebėjau, kiek daug energijos reikia organizuoti parapijos gyvenimo procesus, kokių didelių aukų reikalauja kunigo tarnystė. Tapęs diakonu pajutau dar didesnę pagarbą broliams kunigams ir kartu suprantu, kaip stipriai jiems reikalingas mūsų palaikymas. Tokioje tarnystėje pagrindinis iššūkis yra perdegimo sindromas ir motyvacijos praradimas su iš to plaukiančiomis pasekmėmis“, – teigė diakonas.

Benas Ulevičius pabrėžė ir kitą pavojų, kuris gali atrodyti paradoksalus – tai darboholizmas: „Kunigas, kuriam jo veikla sekasi, kurį visi myli, gali nejučiomis visiškai pasinerti į sielovadinę, organizacinę, komunikacinę veiklą ir tuo džiaugtis, bet vieną dieną pabusti supratęs, kad reikėjo daugiau laiko skirti poilsiui, rekolekcijoms, priverstinai sustoti ir nurimti. Be šių dalykų ilgainiui tampa neįmanomas vidinis džiaugsmas ir gyvas maldos gyvenimas. Mes ir patys dažnai iš kunigų reikalaujame gilaus dvasingumo, bet savo reiklumu ir nekantrumu bei nesibaigiančiais poreikiais nesuteikiame tam galimybės.“ Diakonas priminė, kad kunigui didelis turtas yra pasauliečių palaikymo grupė, kuri pagelbėja ir savaip rūpinasi, kad jo tarnystė liktų džiaugsminga ir tikra.

Dr. Benas Ulevičius. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Kunigystės iššūkiai – akistata su kraštutinėmis gyvenimo situacijomis

Naujosios seminaristų formacijos gairės pabrėžia viso gyvenimo ugdymosi poreikį. Tai tampa akivaizdu jau pirmaisiais kunigystės metais. Paklausus, kaip atrodo kunigo palydėjimas baigus seminariją, arkivysk. K. Kėvalas pabrėžė, kad kunigystės pradžia yra jautrus ir intensyvus laikotarpis, naujos ir labai gilios patirtys.

„Staiga susiduriama su kraštutinėmis gyvenimo situacijomis, pavyzdžiui, mirtimi. Nėra įprasta palydėti žmogų į amžinybę. Neįprasta patirtis yra ir išpažinčių klausymas, kuomet žmonės atveria pačius giliausius savo sielos kampelius – žmonėms nėra įprasta kasdienybėje tokiu lygmeniu bendrauti“, – teigė arkivyskupas.

Kunigai išgyvena didžių klausimų metą, ir jiems reikalinga tarpusavio bendrystė, kad galėtų kartu mestis, kalbėtis, vienam kitą palaikyti. Arkivyskupas pabrėžia, jog seminarijoje klierikai artimai susibičiuliauja ir, išsisklaidžius į parapijas, ši bendrystė staiga baigiasi. Kunigų palaikymą K. Kėvalas mato kaip vieną iš sričių, kur tikrai yra ką nuveikti. Jis pateikė kitų pasaulio šalių praktiką, kuomet kunigai ypač palydimi pirmuosius metus po šventimų, sukuriama kunigų bendravimo ir tarpusavio palaikymo terpė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jaunimą traukia radikalus atsidavimas

Viena iš seminarijos jungimo priežasčių yra sumažėjęs seminaristų skaičius. Nors statistika rodo, kad tokią situaciją išgyvena ne tik Lietuva, bet ir visa Europa, visgi yra seminarijų, kurios šiuo metu klesti, kandidatų skaičius jose auga. Pavyzdžiui, Prancūzijos Šv. Martyno bei įvairios misijinės seminarijos, kurioms būdinga ypač griežta maldos, studijų ir apskritai dvasinio gyvenimo tvarka. Paklausus, kaip vyskupai mato šią tendenciją, K. Kėvalas pritarė, jog aiškesnė struktūra, pabrėžtas maldos, dvasinis gyvenimas jaunuolius traukia labiau nei galbūt išplaukęs ir neaiškios struktūros gyvenimas: „Turbūt tai labai natūrali sekuliaraus pasaulio išdava, nes mūsų aplinka, kuri yra labai reliatyvistinė, tiesiog šaukiasi tvarkos, išgelbėjimo, struktūros. Manau, kad seminarija, suteikdama labai aiškias gaires, aiškų dvasinį aspektą, taip pat ir formavimo griežtumą, yra patrauklesnė, nes jeigu ji nelabai skiriasi nuo to, ką siūlo pasaulis, nėra ten ko ir eiti.“

„Žmonės ieško dvasingumo, tikrų vertybių, klasikinio ugdymo modelio, ir minėti seminarijų bandymai mums yra pavyzdys grįžti prie šaknų, prie klasikinės ugdymo formos, kuri istorijoje yra išbandyta“, – sakė arkivysk. K. Kėvalas, laikantis tai teigiamu „išplaukusio“ laikmečio šalutiniu poveikiu.

Šį radikalaus atsidavimo troškimą mato ir arkivysk. G. Grušas. Ir jis būdingas ne tik kunigams bei vienuoliams. Pasišventimo tendencijų jis pastebi ir dabar populiariuose ekologiniuose judėjimuose, kurie, anot popiežiaus Pranciškaus, yra ir religiniai. Jaunas žmogus trokšta visą save pašvęsti. „Į šį jauno žmogaus entuziazmą tikrai atsiliepia griežtesni arba gilesni rengimo kunigystei būdai ir manau, kad naujoji seminarijų reforma tam pasitarnaus ir čia, Lietuvoje“, – teigė arkivyskupas.

Kunigai kaip specialiųjų pajėgų kariai

Diak. Benas Ulevičius kviečia jaunus vaikinus į kunigo tarnystę ir skatina pasauliečius giliau pažvelgti į jiems tarnaujančių kunigų gyvenimus: „Jei nepaisydamas visų pavojų myli Dievą ir Bažnyčią labiau už viską ir trokšti labai prasmingo gyvenimo, kunigystė yra tas pašaukimas, kurį turėtum apsvarstyti. Kunigą matau kaip karį kovos lauke, kuris turi be galo galingų ginklų ir aukštų tikslų, bet kartu yra kuklus ir nusižeminęs, suprantantis savo trapumą. Tai be galo žavinga ir įkvepianti vizija. Jaunas žmogus visada ieško įkvėpimo. Manau, kad jaunai kovingai vyro sielai sunku rasti kažką labiau įkvepiančio už kunigystę. Tai tarnystė, apie kurią galvodamas prisimenu riterius. Būta labai įvairių riterių ordinų. Kai kurie ordinai pasišvęsdavo ginti piligrimus arba skriaudžiamus nekaltuosius. Jų kovos ginklai turėjo būti be ornamentų, jie vengė bet kokių papuošalų, pasaulio tuštybės, buvo asketiški, tylūs, neišsišokantys ir visada efektingi, budrūs ir gyvi. Panašiai kaip specialiųjų pajėgų kariai – patyrę sudėtingiausių karinių operacijų, gebantys beveik viską, tačiau be galo kuklūs, paprasti, nepasipūtę.

Man kunigystė asocijuojasi su tokia milžiniška, neįtikėtina galybe iš dangaus ir kartu dideliu paprastumu bei nusižeminimu: žmogus yra kaip žemės grumstas, bet prireikus į priešo tvirtovę svaido žaibus. Jaunus vyrus kviesčiau pasvarstyti, ar jų gyvenimo horizonte kyla šis didingas uždavinys, galbūt nepabūgę jie galėtų stoti į šitą kovą – tarp bendražygių su Dievo ginklais ir patikėti, kad pavyks. O tuomet kibti į gerus pavyzdžius, pirmiausia į patį Kristų, ir nesidairant atgal žengti pirmyn.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.