Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Kam reikalingi diakonai?

Marijos Staponkutės nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2021 m. kovo mėn. numerio.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ savo atsiminimuose rašo, kad nuolatinio diakonato „atvedimas“ į Lietuvą jam buvęs vienas sunkiausių uždavinių: „Turbūt niekur kitur neteko nugalėti tiek kliūčių, kaip šioje srityje. Tikriausiai pats nelabasis kišo koją, kad diakonų rengimą atidėčiau vis tolesnei ateičiai…“ Šiuo metu Lietuvoje jau yra įšventinti devyni, penki dabar rengiami, bet klausimas išlieka – kas yra ir kam reikalingi tie nuolatiniai diakonai? Ką jie daro, ko negalėtų daryti norintys tarnauti pasauliečiai?..

Be to, popiežiaus Pranciškaus iniciatyva Vatikane surinkta jau antra teologų ir biblistų komisija svarstyti galimybę atgaivinti ir moterų diakonatą. Šia tema mūsų broliai ortodoksai 2019 m. surengė simpoziumą „Vyrų ir moterų diakonato atgaivinimas Ortodoksų Bažnyčioje?“ Čia pateikiame tekstą, parengtą pagal šiame simpoziume Visuotinio Konstantinopolio patriarcho patarėjo teologiniais klausimais arkidiakono Johno Chryssavgis skaitytą pranešimą, atskleidžiantį naują žvilgsnį ne tik į diakonystę, bet ir į kunigystę Kristuje.

***

Prisimenu nepaprastą vaizdą, iliustruojantį svarbų diakonų vaidmenį mūsų Bažnyčioje. Neseniai tai patyriau Konstantinopolyje. Gavėnios vakarą ekumeninis patriarchas atėjo į mažą koplyčią, kur jo laukė keletas dvasininkų, kad pradėtų naktinę maldą. Jo Šventenybė apsidairė ir nustebo, matydamas septynis diakonus ir nė vieno kunigo. Visi kunigai buvo kitur – turėjo kitų įsipareigojimų. Jausdamas jo nuostabą, pasakiau: „Jūsų Šventenybe, būtent taip ir turi atrodyti Bažnyčia – daug diakonų, nedaug kunigų ir dar mažiau vyskupų.“

Kiekvieno iš tų diakonų tarnystė buvo ypatinga ir savita: vienas tarnavo asmeninėje patriarcho kanceliarijoje, kitas – už liturgiją ir administravimą atsakingas arkidiakonas, trečiasis buvo Šventojo Sinodo pasekretorius, ketvirtasis – sekretorius, kiti du dirbo bibliotekoje, ir aš, tarnaujantis Jungtinėse Valstijose. Visi jau daug metų tarnaujantys diakonais. Nereikia siekti kunigystės, kad būtum įšventintas, ir nereikia būti kunigu, kad galėtum tarnauti. Ypatingas, net įkvepiantis jausmas buvo matyti patriarchą su kunigo stula kaip nepretenzingą, bet akivaizdų ženklą kur kas didesnės tarnystės, nei oficialus titulas ar institucinė pareigybė. Šv. Jonas Auksaburnis mums primena, kad net vyskupai yra vadinami diakonais.

Johnas Chryssavgis. Nikolaos Manginas / Wikipedia.org nuotrauka

Kai kas sako buvę „pašaukti tapti kunigais“, o aš įsitikinęs, kad buvau pašauktas tapti diakonu. Mano vyskupas Australijoje manęs tiesiai paklausė, ar sutikčiau būti įšventintas ir likti diakonu, kad tarnaučiau Bažnyčioje konkrečiu būdu – administruodamas ir mokydamas (autorius yra Oksforde apgynęs teologijos doktoratą patristikos srityje – vert. past.).

Perorientuojant kunigiškąją tarnystę

Prieš kelerius metus Čikagoje vykusiame ortodoksų vyskupų susitikime, kai vienas hierarchas manęs paklausė: „Ar iš viso kas nors yra pašauktas būti diakonu? Ar mes paprastai nesakome, kad žmogus yra pašauktas būti kunigu?“, aš pajutau, jog jis palietė pačią šventimų kaip pašaukimo esmę. Ir dabar esu įsitikinęs tuo, ką tuomet jam atsakiau: „Žmogus nėra pašauktas į diakonystę, kaip nėra pašauktas ir į kunigystę ir tikrai ne į vyskupystę. Visų pirma esame pašaukti į karališkąją kunigystę, į visų tikinčiųjų kunigiškąją tarnystę.“

Galbūt jūs klausite, kodėl nemažai žmonių jaučia pašaukimą į kunigystę, stoja į seminariją ir yra įšventinami kunigais. Tačiau ne nuo to reikia pradėti. Tai neteisingi klausimai, jei kalbame apie pašaukimus. Jaunystėje iš savo dvasios tėvo išgirdau, kad kilniausia mūsų užduotis yra tapti sekėjais Kristaus, kuris „atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mk 10, 45). Tai reiškia, jog kilniausias mūsų tikslas yra būti krikščionimis, o ne diakonais, kunigais ir tikrai ne vyskupais. Kristaus mokinio kelionė prasideda nuo Krikšto momento. Šv. Ignotas Antiochietis meldėsi, kad būtų ne tik vadinamas, bet ir atpažįstamas kaip krikščionis. Daug lengviau „gauti“ šventimus nei išgyventi Krikšto sakramentą.

Todėl manau, kad jei suprasime diakonatą, galėsime geriau suprasti ir Šventimų sakramentą, atsiskleidžiantį per visus tris – diakono, kunigo ir vyskupo – šventimus. Nelaimei, tradicija ir papročiai sunkiai suvokiamu būdu užtemdo pirmines teologines priežastis, dėl kurių ankstyvoji Bažnyčia nustatė trejopą tarnystę ir numatė diakonatą. I a. pabaigoje šv. Ignotas Antiochietis teigė, kad geriausiai ir pilniausiai Bažnyčia savo vienybę suvokia tada, kai „Bažnyčia yra su vyskupu ir presbiteriais (kunigais), ir su diakonais“. „Be šių, – priduria šv. Ignotas Antiochietis, – bendruomenės net negalima vadinti Bažnyčia.“ Kai ankstyvoji Bažnyčia išsiplėtė, ketvirtajame – auksiniame diakonystei – amžiuje diakonai atliko daugiau ir reikšmingesnių vaidmenų. Tačiau diakonai niekuomet nebuvo laikomi naujokais ar mokiniais. Nėra jokių ženk-
lų ar užuominų, kad diakonystė buvo sąlyga ar įsipareigojimas prieš „pakėlimą“ į kunigystę. Neseniai skaičiau, kad kažkas buvo „apdovanotas“ už 25 metų diakonystę „pakėlimu“ į kunigus. Ne taip diakonystė suprantama. VII a. šv. Izidorius Sevilietis sakė:

Be diakonų tarnystės kunigas turi vardą, bet neturi pareigų. Kunigas konsekruoja ir pašventina, bet diakonas paskirsto ir padalija.

Dabartinė kunigystės samprata

Taigi mums Bažnyčioje reikia kitokio kunigiškosios tarnystės suvokimo. Deja, ilgainiui klaidingai supratome, net iškreipėme tarnybą, labiau susitelkdami į autoriteto aspektą ir malonę, o ne į tarnavimą ir pasiaukojimą. Diakonatas tapo pereinamasis ir nereikšmingas, dažnai beveik simbolinis ir nematomas. Seminaristai įšventinami kunigais tik trumpai patarnavę diakonais. Tarsi tikimasi, kad jie „pereis“ arba „judės į viršų“. Diakonatas vis dar suvokiamas tarsi tramplinas į kunigystę, kaip Ortodoksų Bažnyčioje celibatinė kunigystė – į vyskupystę. Šios įgaliojimų pakopos laikomos reikšmingesnėmis, o diakonatas pažemintas iki žingsnelio kunigystės link ir retai suvokiamas kaip visą gyvenimą trunkantis nuolatinis tarnavimas. Tačiau nuvertinus arba iš viso pašalinus nuolatinius diakonus iš bendro vaizdo, mums trūks kai ko labai svarbaus. Pilnesnė tarnavimo vizija turi lygiai pripažinti vaidmenį vyskupo, kuris yra vienybės saitas, vaidmenį kunigo, kuris švenčia sakramentus, ir vaidmenį diakono, kuris užbaigia šį bendrystės ir bendruomenės ratą vietos Bažnyčioje.

Pirmieji Lietuvoje nuolatiniai diakonai šventimų dieną, 2017 m. birželio 14-ąją.
Marijos Stanulytės nuotrauka

Deja, šis bendrystės ar kolegialumo Bažnyčioje įvaizdis yra suprantamas ir praktikuojamas kaip aukštesniosios dvasininkijos uždaras renginys, tarsi turint monopolį apibrėžti ir nuspręsti Bažnyčios kryptį. Taip stiprinama hierarchinė struktūra neišvengiamai veda prie siauro požiūrio, vidutiniškumo, piktnaudžiavimo ir užslėpto seksizmo apraiškų. Kiekviena šios linijinės struktūros kritika sukelia nervingą reakciją: „Kas būtų, jei Bažnyčia judėtų link moterų diakonato?“

Iš tikrųjų pirmas ir esminis kunigystės statusas – sakramentinės diakono pareigos – kyla iš graikiško termino diakonia, reiškiančio patarnavimą, kas savaime nureikšmina institucinę ir hierarchinę struktūrą. Jei nė vienas negali tapti kunigu ar vyskupu, iš pradžių netapęs diakonu, tai patvirtina kad diakonatas negali būti nei pražiūrėtas, nei nureikšmintas. Kai nuolatinis diakonatas yra ignoruojamas arba sumenkinamas, tai visad pakenkia kunigystei ir Bažnyčiai apskritai. Tuomet pasyviai pasiduodame žalingai klerikalizmo pagundai, kad ir koks dvasingas būtų mūsų pateisinimas ar logiška savigyna. Mums tikrai reikia kitos kunigiškosios tarnystės vizijos, suvokiamos iš trijų perspektyvų.

Alternatyvi kunigystės samprata

Pirma, ir mąstydami, ir kalbėdami apie Bažnyčią, turime įsivaizduoti ją kaip Eucharistijos stalą, o ne karjeros laiptus. Bažnyčia nėra piramidė, kai visas dėmesys ir autoritetas yra sutelkiamas kažkur „viršūnėje“. Bažnyčią turime matyti kaip sakramentą, daugiausia dėmesio joje skiriant Eucharistijai, kur didžiausias yra mažiausias, paskutinis – pirmas, o vadovaujantis yra tarnaujantis (plg. Mt 20, 16. 26; 23, 11). Taip matydami Bažnyčią, diakonus matysime kaip laukiančius prie šventės stalų ir patarnaujančius bendruomenės reikmėms, o ne kaip pėstininkus galingos institucijos „apačioje“. Ir tikrai ne kaip paaukštinimo laukiančius naujokus. Kiekviena kunigiška tarnystė yra pakankama, nes nėra neužbaigta ar priklausanti nuo paaukštinimo pareigose. Taip žvelgdami pripažįstame neįkainojamą ir nepaneigiamą diakonų – ir vyrų, ir moterų – svarbą. Pagaliau, kokios didesnės dovanos galime norėti, nei – tiesiog ir paprastai – tarnauti: vieni – bendruomenei kaip mistiniam Kristaus Kūnui, kiti – liturgijai prie mistinės Vakarienės stalo? Tikrai nežinau nei kitos, nei geresnės, nei kilnesnės dovanos.

Cathopic.com nuotrauka

Praktinis atgaivinimas

Antra, šventimų ir tarnystės svarstymui siūlau „žiedinę“ prieigą, primenančią, kaip diakonas nuolat juda liturgijos metu eidamas aplink altorių, nuo Evangelijos prie Taurės, nuo bendruomenės link altoriaus ir nuo altoriaus link bendruomenės. Diakonai yra tarpininkai tarp dvasininkų ir pasauliečių, siekiantys palaikyti vienybę bei sutaikyti Bažnyčią ir pasaulį. Šis nuolatinis diakonų judėjimas apibrėžia diakonystės tarpininkavimo matmenį. Įsivaizduokite patarnaujančius diakonus, vaikščiojančius tarp šeimininko ir svečių Galilėjos Kanos šventėje (plg. Jn 2). Įsivaizduokite diakonus, it angelus patarnaujančius po Kristaus gundymo dykumoje (plg. Mt 4). Įsivaizduokite diakonus kaip Bažnyčios ambasadorius pasaulyje, kaip rašo Ignotas Antiochietis Laiške filadelfiečiams (10). Šitas „buvimas tarp“ taip pat paaiškina diakonų statuso nevienareikšmiškumą – jie yra ir dvasininkai, ir pasauliečiai, tuo pat metu nebūdami nei viena, nei kita. Manau, kad šis nevienareikšmiškumas atspindi ir pamatinę bei esminę Bažnyčios prigimtį, kuri yra pasaulyje, bet ne iš pasaulio (plg. Jn 17, 11 –16).

Trečia, atkreipsiu dėmesį į kitą perspektyvą. Matydami Bažnyčią per linijinę prieigą, linkstame pabrėžti apaštališkąją vyskupų įpėdinystę kaip nenutrūkstamą seką nuo pirmųjų mokinių. Tačiau turime svarstyti ne tik istorinį Bažnyčios matmenį, bet prisiminti ir horizontalųjį, apimantį visus jos narius, visus jos rūpesčius. Bažnyčia atskleisdavo savo didybę ir mastą tuomet, kai apglėbdavo pasaulį. Bažnyčios būklė būdavo blogiausia, kai ji nuo jo izoliuodavosi. Todėl turime praplėsti savo suvokimą apie diakonystę, apie tarnystę, apie Bažnyčią. Kalbėdamas apie plãtumą, turiu omeny Bažnyčios pilnatvę ir apstą. Tai reiškia ir visų Bažnyčios narių, ir karališkosios kunigystės dovanų skirtingumą. Šios dovanos yra talentai ir gebėjimai pakrikštytų tikinčiųjų, kurie sakramentiškai ir savo tarnystėmis turi būti Bažnyčios įtraukiami. Būtent taip suprantu pašaukimą. Tai nėra koks nors arogantiškas individo numanymas arba „apšvietimas iš aukščiau“ siekiant gelbėti pasaulį, bet tam tikrų gebėjimų, tam tikro tinkamumo atsiduoti bendruomenės tarnystei atpažinimas Bažnyčioje. Krizma (patepimas Šventimų sakramentui) ir charizma (asmeniškas pašaukimas) sudaro dermę diakono išventinimui. Taip suprantu Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 12 skyrių apie dovanų įvairovę, tarnysčių daugybę Kristaus kūne.

Pastoracija, administravimas, finansai, net ir teologinis švietimas gali būti lengvai ir teisėtai deleguojami diakonams. Mano požiūriu, asmuo, turintis administravimo dovanų, kurios mielai laukiamos telkiant parapiją, galėtų būti šventinamas diakonu ar diakone, kad atliktų šią užduotį bendruomenėje, tarnaudamas visu ar puse etato. Taip pat ir turintys įgūdžių darbui su jaunimu ar pritraukti finansus, ar katechizuoti, dirbti socialinį, ar pastoracinį darbą ir t. t. Diakonai taip pat gali būti pašaukti arba jiems gali būti pavesta pamokslauti, mokyti, konsultuoti, atlikti kitą tarnystę parapijoje ar bendruomenėje. Jų pašaukimas ir dovanos būtų įtrauktos į tarnavimą bendruomenei, suteikiant  šiems asmenims konkrečias pareigas. Tuo būdu jų tarnavimo kilnumas ir pareigos būtų oficialiai patvirtinti. Jie būtų įgalinti, įšventinti rankų uždėjimu ir Šventosios Dvasios malone, ir įvairios jų dovanos būtų sakramentiškai susietos su šventuoju altoriumi. Todėl reikėtų klausti, ar kažkas turi būti kunigu, kad darytų tai, ką daro? Būti įšventintam yra viena, būti įšventintam kunigu – visai kita. Atkurti ir atgaivinti diakonatą būtų labai svarbu, ir tai turėtų svarias pasekmes mūsų parapijoms ir jose vykdomoms tarnystėms papildant kunigystę, o ne konkuruojant su ja.

Cathopic.com nuotrauka

Surengti simpoziumą, kaip šis, yra diakono darbas. Kaip ir šio Ortodoksų misijų centro (OCMC) direktoriaus darbas yra diakono, o ne kunigo tarnystė. Pasakysiu dar kontroversiškiau: dėstyti teologijos fakultete, ortodoksų seminarijose yra diakono, o ne kunigo pašaukimas – kitaip tai komplikuoja ir supainioja švietimo bei dvasinio vadovavimo dalykus. Diakonija yra pagalba vyskupijos programose jaunimui ar stovyklose, o ne kandidatų laukimas ir ugdymas kunigystei. Nesakau, kad šios tarnystės yra priežastis įšventinti diakonais, bet tai tikrai nėra priežastis įšventinti kunigais. Kartais gali atrodyti, kad šios gyvybiškai svarbios tarnystės yra Bažnyčios paraštėse, paribiuose, tačiau nepamirškime, kad Bažnyčios istorija dažnai rašoma pasaulio paraštėse, o ne už uždarų Sinodo durų.

Išmoktos pamokos: asmeninės įžvalgos

Daug metų dirbdamas Bažnyčios administravimo, tarnystės parapijoje ir teologinio ugdymo darbus, supratau dar kai ką, būtent – kad kunigystė tapo daugelio nesusipratimų, kančios, piktnaudžiavimų ir daugelio rūpesčių priežastimi. Taip atsitiko dėl neteisingai suprantamo autoriteto Bažnyčioje; su šia problema susiduria ir dvasininkai, ir pasauliečiai. Ir tai giliai pažeidė tiek įšventintuosius, tiek ir siekiančius šventimų.

Geriau suprasdami diakonystę, geriau suprasime ir kitus du – kunigystės ir vyskupystės – šventimus. Taip pat ir tai, kodėl, kaip moterys gali natūraliai, o ne išimtinai dalyvauti diakonystėje, nesukeldamos hierarchams baimės, kad jos pretenduos į kunigystės šventimus ar gilins diskusijas, kvestionuojančias vyrų kunigystę. Atviras, objektyvus ir nešališkas pokalbis apie kunigystę gali padėti mums pripažinti tiek įšventintąją tarnystę, tiek ir karališkąją kunigystę.

Dalis šių nesupratimų yra susieti su nerealistiškais lūkesčiais kunigystės atžvilgiu, matant kunigą kaip tobulą ar neklystantį pavyzdį. Teologai cituoja patristinius šaltinius apie kunigus, išreiškiančius ir įgyvendinančius Kristaus kunigystę ir visų tikinčiųjų kunigystę. Tačiau romantiškai idealistiška, galbūt ir dvasiškai pavojinga teigti, kad kunigas atstovauja Kristui ar net visiems žmonėms; kur kas tikriau tikėti, kad kunigystė pristato Dievą tautai (kaip Senajame Testamente) ir bendruomenę Kristui (kaip Naujajame Testamente). Yra daugybė „įšventintų“ būdų tai padaryti, ir vienas jų – būtent diakonatas. Taip pat arogantiška teigti, kad kunigystė yra ne „paprasčiausiai viena iš tarnysčių“ – t. y. ne „vienas pašaukimas iš daugelio“, – bet kad kunigas apima „visus pašaukimus“, ir ne vien „pašaukimą pašvęstam gyvenimui“, kurį be jokios išimties turi visi žmonės. Kai kurie teologai nueina per toli, drįsdami teigti, jog kunigas visai neturi pareigų, nes šis statusas nurodo visų pareigų išbaigimą. Toks pasitikėjimas savimi atveria kelią įvairioms smurto formoms ir kunigijos krizei.

Viena iš kritinių kunigystės problemų – ir ypač diakonato nesupratimo, kad jis gali būti teikiamas ir moterims – kyla painiojant kunigystę (apimančią ir įšventintąją vyskupystę, kunigystę bei diakonystę, taip pat ir karališkąją kunigystę) ir kunigą (konkretų įšventintosios tarnybos statusą). Kol tai painiosime ar suplaksime, tol palaikysime pasaulietinį autoritarizmą ir nepajėgsime tikrai suprasti nė vieno iš šių trijų kunigiškųjų statusų.

Gyvybiško vaidmens įgyvendinimo link

Mūsų supratimas apie kunigystę ir Bažnyčią turi būti apverstas, kad vėl atsistotų „ant kojų“ ne nuo viršūnės leidžiantis žemyn, bet iš apačios, kaip trykštantis iš pamatinės sampratos, kas yra diakonia, ir bendruomeniškos ecclesia (surinkimo) patirties. Taip mūsų tikintieji supras, kas yra svarbiausia Bažnyčios tarnystėje. Palaikydamas simetriją kunigo statusui, diakonatas palaikys ir galios pusiausvyrą Bažnyčioje. Tai ir yra problema, nes turime mokytis nuolankumo, o ne galios; praktikuoti bažnytinį gyvenimą, persmelktą paprastumo, o ne ceremonijų; nuo Bažnyčios kaip hierarchinės organizacijos pereiti prie tarnaujančios bendruomenės, nuo nostalgijos praeičiai – link atvirumo Dangaus karalystei.

Diakonystė užtikrina Bažnyčios visuotinumą. Nuolatinio diakonato atgaivinimas gali suteikti naujų jėgų ir mūsų parapijoms, kurios taps atviresnės ir ne taip atsiskyrusios viena nuo kitos. Įsišaknijęs istorinėje apaštališkojoje patirtyje, jis labiau atspindės šiuolaikinį tarnavimą ir pažadins naujų tarnysčių, nesuvaržytų tradicinio vaidmenų reprodukavimo. Anapus autoriteto ir biurokratijos Bažnyčioje, anapus lyderystės ir vadybos parapijoje, neįkainojamas yra tarnystės ir patarnavimo matmuo. Anapus liturgijos ir sakramentų šventimo prie šventojo altoriaus yra rūpinimasis žmonėmis – gyvuoju Kristaus Kūno altoriumi. Diakonai simbolizuoja ir įgyvendina evangelinį priesaką tarnauti. Kai mokiniai paklausė apie pirmąsias vietas ir privilegijas, Jėzus jiems priminė, kad jie neturi siekti galios ir būti viršesni už kitus; Jis taip pat jiems negarantavo teisių bei autoriteto žemėje ar danguje. Jis klausė, ar mokiniai yra pasirengę dalyvauti Kristaus kentėjimuose ir mirtyje: „Jei kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorės būti pirmasis, tebūnie jūsų vergas“ (Lk 20, 27).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Diakonai visuomet buvo artimesni nuolankiems pasauliečiams nei dvasininkams. Pažindami platesnę bendruomenę, jie yra vyskupų „akys ir ausys“; suprasdami parapijiečių kovas, jie gali melstis užtarimo malda; po Eucharistijos paleisdami susirinkusią bendruomenę, jie siunčia ją atgal į pasaulį liudyti Karalystės ir jos teisumo. Žodžiu, diakono vaidmuo yra administracinis, patarnaujantis, kartu palaikantis bei stiprinantis tarnavimą, taip pat Bažnyčios kolegialumą kaip bendradarbiavimą. Diakonui skirta yra atpažinti ir palengvinti visų žmonių tarnystę, padėti jiems jų iššūkiuose, tobulinant ir turtinant bendruomenę ir Bažnyčios vienybę. Vyskupai paprastai skelbiami šventaisiais už kokią nors dorybę ar tiesiog už tai, kad buvo vyskupas; diakonai visuomet yra pripažįstami šventaisiais už konkrečią tarnystę Bažnyčioje – kaip liudytojai-kankiniai, kaip išpažinėjai, kaip evangelizuotojai ar kaip vargšų šelpėjai. Savita jų charizma ar patarnavimas yra išskirtinė diakonija Bažnyčios tarnystėje. Diakonai buvo ypač atsakingi už karitatyvinio darbo vargstantiems organizavimą. Juk tikimasi, kad Bažnyčia bus būtent ten, kur žmonės yra pažeidžiami, kad bus tarp išstumtųjų į paribius, padėdama alkstantiems ir ištroškusiems, priimdama neturinčius namų ir svetimšalius. Šį Bažnyčios aspektą dažnai pamirštame. Diakonai kuria socialines ir finansines struktūras, kur atstumtieji priimami, stokojantieji pamaitinami.

Būtent diakonija Bažnyčiai suteikia širdį ir viltį. Galiausiai bažnytinė bendruomenė tampa regimu ženklu, paliečiama ikona kitokio Dangaus karalystės teisingumo, kurio mes visi ir ieškome.

Vertė ir parengė sesuo Teresė Elsterytė MVS ir Irena Eglė Laumenskaitė