2021 03 10

Algimantas ir Mindaugas Černiauskai

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Kanklininkas skleidė šviesą

Kleofa ir Jonas Gregoravičiai savo namuose. Brolių Černiauskų nuotrauka (1985 m.)

Karantinas, apkartinęs gyvenimą ir apribojęs tiesioginį bendravimą, privertė ieškoti naujų komunikavimo formų. Pamokos, konferencijos, pasitarimai, giminių susitikimai ir šventės persikraustė į virtualią erdvę, kurioje trūkumų daugiau negu privalumų, bet – pasidžiaukime privalumais.

Pavyzdžių daug, bet šį kartą norisi pasidžiaugti VI Tarptautiniu kanklių festivaliu, kurį organizavo Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius. Kaip rašo organizatoriai, festivalis skirtas „senajai lietuvių kankliavimo tradicijai ir šiuolaikinei jos raiškai, kanklėms giminingiems kitų šalių styginiams muzikos instrumentams. Iki šiol festivalio programą sudarė konferencija, koncertai, vakaronės. Šiemet karantino sąlygomis organizuojama tik nuotolinė konferencija – „Kanklės mano rankose“. Visus konferencijoje skaitytus pranešimus galima pamatyti Kauno miesto muziejaus feisbuko paskyroje.

Verta pasižiūrėti ir suprasti, kodėl, anot pranešėjos Liudos Kašinos iš Peterburgo, „kanklininkas skleidė šviesą“, „šviesą, kuri girdima ausiai“, antrino jai Jurgita Petkutė-Marcinkiene iš Palangos, kalbėdama apie „įkalintus vaikus“ ir siekiamybę juos pažadinti, paskatinti, kviesdama pažinti pasaulį, kad mokytojas galėtų, turėtų šviesti.

Mus asmeniškai ši konferencija paskatino į Merkinės vargonininką ir dievdirbį Joną Gregoravičių pasižiūrėti atidžiau kaip į kanklininką. Juo labiau, kad niekur neteko skaityti, jog Merkinės krašte būtų skambėjusios kanklės, visi lyg susitarę sako, jog Dzūkijoje kanklininkų nebuvo. Gal, bet, logiškai galvojant, nors dzūkai kanklių ir nedarė, bet iki čia kankliuodami iš kitų kraštų turėjo ateiti. Įdomu ir tai, kad Dainavos kraštą padavimais išgarsinęs Krėvė gimė netoli Merkinės, mokėsi Merkinės pradžios mokykloje, o savo dramoje „Skirgaila“ didžiausiu valdovo autoritetu vaizduoja vaidilą Stardą, grojantį kanklėmis.

Jono Gregoravičiaus ranka ant nuotraukos parašyta: „Čia varg. kankl. Jonas Gregoravičius su žmona Kleofa sopranu su dainom ir meno drožiniais. Mikrofoną laiko Merkinės mok. Kupinas.“ Brolių Černiauskų nuotrauka (1992 m.)

Kanklininkas, dievdirbys ir vargonininkas Jonas Gregoravičius (žodis, nuskambėjęs konferencijoje)

Pirmoji publikacija spaudoje apie kanklininką Joną Gregoravičių pasirodė Dzūkijos nacionalinio parko laikraštyje „Šalcinis“ 1992 metų kovo numeryje. Tų pat metų liepos mėnesį apie J. Gregoravičių buvo rašoma kultūros savaitraštyje „Naujasis dienovidis“, o 1993 metais „Šalcinyje“ liepos mėnesį buvo publikuotas straipsnis pavadinimu „Apie kanklius ir giesmes“. Kankles, kurios lydėjo J. Gregoravičių visą gyvenimą. Kelis puslapius savo knygoje „Tradicinis kankliavimas“, išleistoje 2001 metais Vilniuje, J. Gregoravičiaus muzikavimui, kankliavimui skyrė kanklininkė, pedagogė dr. Vida Tarnauskaitė-Palubinskienė, glaustai ir gražiai išryškindama J. Gregoravičiaus santykį su kanklėmis.

Paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius J. Gregoravičius su žmona Kleofa gyveno Merkinėje, bet gimė jis 1912 m. lapkričio 17 d. Marijampolės apskrities Sasnavos valsčiaus Padvengliškių kaime. Motina Marijona (Juodžiūtė) buvo namų šeimininkė, o tėvas Jonas – vargonininkas, laisvalaikiu piešęs, drožinėjęs skulptūrėles, statęs kryžius. Iš tėvo Jonas paveldėjo potraukį menui, kūrybai. Mokėsi pas daraktorių, paaugęs – pradinėje mokykloje Sasnavoje, vėliau – Marijonų gimnazijoje Marijampolėje. Nebaigė jokių specialių nei dailės, nei muzikos mokslų. Kai vaikystėje mama Joną nuvedė į bažnyčią ir jis pirmą kartą išgirdo vargonų muziką, pamatė vitražus, jam buvo taip gražu, kad apsiverkė, ir tos vaiko ašaros jam įsiminė visam gyvenimui… 

Apie 1986 metus Jonas pasibeldė į mūsų namų duris Merkinėje ir paprašė nufotografuoti jo meną: paveikslus, šventųjų skulptūras, kryželius. Didysis Kūrėjas apdovanojo J. Gregoravičių įvairiapusiškais talentais. Čia pirmą kartą išgirdau ji grojant fisharmonija ir kankliuojant. Jau Nepriklausomybės laikais, įgijus pasitikėjimą, jis papasakojo apie savo gyvenimą, bet pradėjo nuo kanklių. Apie tai buvo parašyta ir „Šalcinyje“ Jono žodžiais: „Mano kankliai dar Puskunigio formos. Vienuolikos stygų ir boso, pirkti Kaune už 50 litų 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais. Gero meistro iš Vilkaviškio daryti. Puskunigis tuo laiku turėjo Kaune kanklių orkestrą ir mokindavo kankliuoti. Jis mano kankles apžiūrėjo, sustygavo ir dar pamokino, kaip skambinti. Puskunigis kilęs iš Skriaudžių. Man daugiau nereikėjo mokintis, nes aš su smuiku jau grojau visus šokius, daugiausia vestuvėse, šaulių, pavasarininkų ir jaunalietuvių vakarėliuose ir vaidinimuose. Grojau iš gaidų. Prie amerikoniškos koncertinos buvo spausdintos šokių gaidos net ir pirmai smuikai, tai man buvo lengva. 

Kai atsistyguodavo, tai man kanklius pastyguodavo Olenskas iš Skriaudžių. Irgi kanklininkas. Su juo papuldavo ir pakoncertuoti. Tuo laiku kanklių buvo mažai ir kanklių muzika buvo naujiena. Aš vienas kaip vaidila su penkiom kanklininkėm skambindavau vakarėliuose. Papuldavę ir vienam pakankliuoti dainelių, būdavo ovacijų ir plojimų.“

Po metų, kai įsigijo kankles, J. Gregoravičius su savo svainiu Domu Valikoniu susiruošė per Vokietiją, Austriją ir Italiją į pačią Romą. Nepamirškim, Lietuva tuo metu buvo nepriklausoma valstybė, ir žmonės dainavo ką nori, nuo dūšios ir keliavo kur norėjo, ir tam nereikėjo nei raudono paso, nei storos piniginės. Nebuvo Jonas su Domu labai turtingi kelionei be rūpesčių per Europą, bet svarbiausia – keliavo su kanklėmis. Jono žodžiais – „apsirėdę lietuviškais rūbeliais ir dainavom lietuviškai kankliuodami. Kai pritrūkdavom pinigų – skrybėlę ant gatvės ir dainuojam. Primeta pinigėlių, ir mes toliau keliaujam. Tai grožybė Italijos, tai didybė.“ O ir keliavo Jonas su Domu ne koncertuoti, bet istorinius paminklus troško pamatyti: Katakombas, Neronų rūmus, Koliziejų, bažnyčias aplankyti.

Grįžęs į Lietuvą J. Gregoravičius dirbo padėjėju dekoruojant įvairias Lietuvos bažnyčias, vėliau pats tapo darbų rangovu ir organizavo bažnyčių remontus. Apie J. Gregoravičių ir jo atliekamus dekoravimo darbus Onuškio klebonas kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas savo ilgame rekomendaciniame laiške 1939 metais rašė: „Kaip asmuo yra padorus ir mandagus. Jis teisingai rekomenduotinas į rimtus bažnyčių dekoravimo darbus. Ačiū men. P. Jonui Grigoravičiui.“ Ir platus, ryžtingas kunigo parašas. 

Jono Gregoravičiaus skulptūrėlė. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)
Jono Gregoravičiaus skulptūrėlė. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)
Jono Gregoravičiaus skulptūrėlė. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)
Jono Gregoravičiaus skulptūrėlė. Brolių Černiauskų nuotrauka (2018 m.)

Vargoninkauti Jonas pradėjo dar prieš karą Butrimonyse prie klebono Petro Laskausko. 1944 metais, besislapstydamas nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje, Jonas parašė keletą eilėraščių, kurie galėtų papuošti liaudies poezijos antologiją, nupiešė seriją darbų „Muzikos oktavos tonai“. Kaip dažnai vieno žmogaus gyvenimas iliustruoja istorinius šalies, valstybės įvykius, giluminius lūžius, kurie keičia, laužo žmonių gyvenimus. Pamatęs, kaip sovietinė okupacija po karo naikina žmones, kultūrą, jis taip išsigando, kad nei piešė, nei skulptūras drožė, nei eilėraščius rašė. Jo žodžiais: „Aš ginklo labai nemylėjau, visą amžių mylėjau muziką: pirmiausia smuiką, paskui kanklius ir vargonus. Nestojau į kolchozą, atsiskyriau nuo komunizmo ir nuėjau į bažnyčią, arčiau Dievo – vargonais groti. Pradėjau 1946 m. Ąžuolų Būdoj, o baigiau 1981 m. Merkinėje.“

Dievo garbei, žmonių džiaugsmui vargoninkavo J. Gregoravičius trisdešimt penkerius metus įvairiose parapijose: Suvalkų Kalvarijoje, Butrimonyse, Onuškyje ir kitur, o ilgiausiai Merkinėje – devyniolika metų. Čia turėjo trisdešimties žmonių chorą. „Sunkūs buvo laikai. Valdžia persekiojo“, – pasakojo J. Gregoravičius. 

Tačiau jei jau Dievulis apdovanojo žmogų talentais, tai slėpk neslėpęs nuo savęs, vis tiek išsiskleis iš vidaus, išsprogs lyg pavasario pumpuras eilėmis, muzika, piešiniais, dainomis… Taip ir J. Gregoravičius, perkopęs per 60 metų slenkstį, aštuntajame dešimtmetyje vėl pradėjo piešti. Ant presuoto kartono plokščių per porą dešimtmečių nupiešė daugiau kaip 200 religinio ir keletą pasaulietinio turinio paveikslų. Kai kurie įrėminti savadarbiais rėmeliais, o du piešti ant drobės – papuošti raižyto medžio rėmais. Drožė iš pušies Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies skulptūrėles, kai kurias iš jų įstatydamas į ant sienų kabinamas koplytėles. Drožiniai ir koplytėlės dažytos.

Išėjęs į pensiją, jau vėl nepriklausomos Lietuvos laikais, įvairiose šventėse padainuodavo šventų, pasaulietinių ir savo kūrybos dainų pritardamas kanklėmis, o sulaukęs svečių namuose – pagrodavo ir fisharmonija, padeklamuodavo savo sudėtų eilių.

Merkinėje valstybės Atgimimo šviesoje 1991 m. įkūrėme Franko–baltų vasaros universitetą (veikė iki 2009 metų), į kurį suvažiuodavo prancūzų kalbos mokytojai iš daugelio Lietuvos miestelių, bet tai šiek tiek kita istorija. Apie 1994 metus palydėjom grupelę Franko–baltų vasaros universiteto žmonių pas J. Gregoravičių. Jis kaip visada buvo kruopščiai pasiruošęs priimti svečius. Išdėliojo savo darbus, paruošė kankles. Kankliavo, dainavo vienas ir su Kleofa, grojo fisharmonija, pasakojo apie savo gyvenimą. Pabaigoje rėžė kalbą apie laisvę, Lietuvą, de Gaulle’į ir sušuko „Vivat France, Vivat Lietuva“. Svečiai paplojo ir pradėjo pirkti jo darbelius.

Vienas jaunas prancūzų studentas, būsimas aktorius apsiverkė ir išbėgo iš ankšto Jono kambarėlio į kiemą. Paklausus, kas atsitiko, atsakė, kad jam baisiai skaudu, nes jie (svečiai) už centus plėšia Lietuvą, plėšia šį pagyvenusį žmogų, išsaugojusį tikėjimą ir jį puoselėjantį savo darbais. Franko–baltų vasaros universiteto prezidentė Francoise Izabele de Cellery d’Allans ir kiti, buvę tą vakarą svečiuose pas Joną, norėdami išsaugoti Merkinės vargonininko J. Gregoravičiaus darbus Lietuvai, nupirko dalį taip sudarydami kolekciją ir ją globoti patikėjo Černiauskų šeimai. Tos kolekcijos pagrindu 1996 m. Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centre buvo įrengta J. Gregoravičiaus darbų ekspozicija.

Kai Merkinėje 1995 metais įkūrėme Dzūkijos nacionalinio parko „Šalcinio“ galeriją, tai trečioji paroda, kuri buvo surengta lankytojų centre, buvo J. Gregoravičiaus darbų. Parodos atidaryme dalyvavo ir pats autorius su žmona Kleofa ir, suprantama, su savo kanklėmis. Tai buvo parodyta ir Lietuvos televizijos panoramos siužete, kurį 1995 m. sukūrė Rima Pilukaitė ir Jonas Griškonis. 

Žiūrėdamas į J. Gregoravičiaus 1944 metais nupieštus muzikos oktavos garsus ir tuos darbus, kuriuos piešė po ilgos kelius dešimtmečius trukusios pertraukos, sulaukęs garbaus amžiaus, klausydamas jo muzikavimo, galvoji, kad jei ne tos prakeiktos okupacijos ir karas, jei būtų studijavęs ir tobulėjęs, jei būtų gyvenęs laisvoje visuomenėje, galėjo tapti žinomu dailininku, muzikantu. Bet – nežinomi Viešpaties keliai ir mums skirti likimai. Sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis J. Gregoravičius nuosekliai ir užsispyrusiai išlaikė savo gyvenimo kryptį, ir tame kelyje jam stiprybės suteikė du dalykai: gilus tikėjimas ir muzika. Ne tik ta, skambėjusi vargonais įvairiose Lietuvos bažnyčiose, kuriose J. Gregoravičiui teko dirbti vargonininku, bet ir namuose, kai su Kleofa užsikabinę kabliuku duris nuo šio pasaulio ir pritariant kanklėms dainuodavo savo malonumui. 

„Muzikos oktavas tonai. Tonas g“. Jono Gregoravičiaus piešinys (1944 m.)
„Adoracija. Merkinė“. Jono Gregoravičiaus piešinys
„Švč. Mergelė Marija“. Jono Gregoravičiaus piešinys

Dar ne kartą teko lankytis su svečiais pas J. Gregoravičių. Laukdamas svečių jis pedantiškai paruošdavo savo būsimo pasirodymo vietą, jau būdavo susikūręs scenarijų, kada su kuo groti, kokias dainas: ar vienas, ar su Kleofa. Per šventes pakankliuodavo ir Merkinės globos namuose, kuriuose gyveno paskutinius savo gyvenimo metus. 

1999-aisiais J. Gregoravičiui už nuopelnus Varėnos krašto kultūrai įteikta rajono kultūros ir meno tarybos „Sidabrinė bitė“. Mirė Jonas Gregoravičius 2008 m., palaidotas Merkinėje šalia savo žmonos Kleofos. 

Kunigas, monsinjoras Kęstutis Kazlauskas 2021 metais liudijo: „Aš vienintelį kartą gyvenime kapo duobę kasiau Merkinėje – Jonui Gregoravičiui, jo garbei…“ 

Paskutinį savo eilėraštį (devynioliktą) Jonas Gregoravičius parašė 1992 m. ir skyrė kanklėms: 

Mūs kankliai mažučiai mediniai

Iš skambančio medžio kleviniai

Vienuolikos stygų ir boso

Jie mylimi krivių, vaidilų ir mūsų…

J. Gregoravičiaus darbus galima pamatyti pastovioje Dzūkijos nacionalinio parko ekspozicijoje „Šalcinio“ galerijoje. Kur dingo J. Gregoravičiaus kanklės? Jis jas kruopščiai surašytu testamentu padovanojo muzikuojančiam sūnėnui, kuris išsivežė jas į tolimą Žemaitiją.

Koks šios, o galbūt ir kitų panašaus pobūdžio konferencijų tikslas? Pasidalinti siaurame rate istorinėmis, specifinėmis kankliavimo priemonių, technikos žiniomis? Toli gražu ne. Tikslas daug didesnis. Jis tvyrojo kalbėjusiųjų lūpomis, kad mes kada nors, užsirakinus duris kabliuku, pagrotume sau, savo artimiesiems kanklėmis, arba…

Jono Gregoravičiaus portretas, tapytas prieškaryje dailininko Šližio.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien