Kapitolijaus šturmas Jėzaus vardu

Jų pro akis tikrai nepraleido žiniasklaida, kurioje suskambo krikščionių balsai, smerkiantys jiems brangios simbolikos naudojimą maište prieš demokratiją, apgailestaujantys, kad krikščionišką tapatumą demonstruojančių „perversmininkų“ elgesyje nė su žiburiu nerasi to, ką skelbė Kristus. Palaiminti taikdariai? Mylėkite savo priešus? Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi? Visgi prie Kapitolijaus sausio šeštąją susirinko ne vienas, manantis, kad vykdo Dievo valią.

Galvoje netelpa, kaip dera Trumpo šalininkų minioje pasirodę kryžius ir kartuvės, vėliava su žuvimi (Kristaus simboliu) ir marškinėliai su užrašu „Aušvico stovykla“? Amerikiečių mokslininkai šį keistą kokteilį vadina krikščionišku nacionalizmu. Kažkur girdėta? Rytų europiečių tokia įžvalga nenustebinsi, geriau nei bet kas žinome, koks stiprus gali būti tautinės ir religinės tapatybės susipynimas (būti lietuviu lygu būti kataliku), tačiau verta pasižiūrėti, kaip jis apibrėžiamas amerikietiškame kontekste.

Iš daugybės autorių, rašančių apie krikščioniško nacionalizmo reiškinį, išskirtinas sociologas dr. Andrew Whiteheadas, pastaraisiais metais su kolegomis publikavęs ne vieną straipsnį akademiniuose žurnaluose šia tema, o pernai su Samueliu Perry išleidęs ir plačiosios visuomenės dėmesio sulaukusią knygą „Taking America Back for God: Christian Nationalism in the United States“ (liet. „Sugrąžinti Ameriką Dievui: krikščioniškas nacionalizmas Junginėse Valstijose“).

Pasak Whiteheado ir jo kolegų, krikščioniškas nacionalizmas yra ideologija ar įsitikinimų sistema, tam tikras mitų, simbolių, naratyvų, vertybių rinkinys, sulydantis krikščionybę su amerikietiškumu ir formuojantis politines pažiūras bei veiksmus. Jo pagrindas – pasakojimas apie išskirtinį Amerikos krikščioniškumą, kurį privalo išsaugoti politinė valdžia, mitas apie valstybės ištakas ir ateitį. Jungtinės Valstijos laikomos Naujuoju Izraeliu, Dievo išrinktąja tauta, iš kurios reikalaujama išsaugoti savo etninį ir rasinį grynumą. Apokaliptinės ištraukos iš Senojo ir Naujojo Testamentų pritaikomos einamiesiems politiniams reikalams, kurie suprantami kaip turintys kosminę, galutinę reikšmę.

Persiėmimas šia politine ideologija apklausose matuojamas pritarimu tokiems teiginiams: JAV Nepriklausomybės deklaracija ir Konstitucija yra Dievo įkvėptos, JAV sėkmė – Dievo plano dalis, federalinė valdžia turėtų paskelbti Ameriką esant krikščioniška šalimi ir ginti krikščioniškas vertybes.

Tiems, kuriuos vienija ši pažiūrų sistema, būdinga: nepasitikėjimas religinėmis mažumomis (musulmonais, žydais), policijos smurto toleravimas juodaodžių atžvilgiu, rasinės nelygybės nurašymas asmeninėms mažumų grupių narių ydoms, nepatogumo jausmas dėl santuokų tarp skirtingų rasių žmonių ir kitos rasės vaiko įsivaikinimas, pabėgėlių baimė, nusistatymas prieš imigrantus, nuostata, kad vyrai labiau tinkami lyderiauti, o moterys – rūpintis vaikais ir šeima, priešinimasis mokslininkams (ir, kas aktualu – skiepams: naujausio tyrimo duomenimis, krikščioniško nacionalizmo šalininkai – daugmaž ketvirtis visų JAV gyventojų – yra linkę nesiskiepyti nuo COVID-19). Glaudžios sąsajos su baltųjų viršenybe, rasizmu, nativizmu, paprastai tariant – vienos visuomenės grupės išskirtinumu ir privilegijomis. Kas čia krikščioniško?

Tikriausiai nieko, paprasčiausiai žmogiškas nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančios aplinkos ir „senų gerų laikų“ ilgesys. Tų, kai Amerika buvo didinga, kuriuos žadėjo sugrąžinti Donaldas Trumpas, savo valdymo metais ne kartą pabrėžęs, kad „gins krikščionis amerikiečius“, kad „krikščionybė turės galios“. Tai, anot sociologų, ir suvirpino krikščionių nacionalistų širdis, kuriems pastaraisiais dešimtmečiais žemė ėmė slysti iš po kojų, Amerikoje vis didėjant rasinei, tautinei, religinei įvairovei.

Pagal Whiteheadą ir Perry, didžiausia dalis (78 proc.) krikščioniškojo nacionalizmo „ambasadorių“ (skiriančių savo laiką ir energiją skleisti bei ginti šią ideologiją) ir „patarnautojų“ (toleruojančių ją ir nestojančių skersai kelio) yra tarp baltaodžių krikščionių evangelikalų, kurie sudaro beveik ketvirtį viso JAV elektorato. Primintina, kad keturi penktadaliai jų tiek 2020 m., tiek 2016 m. rėmė Respublikonų partijos kandidatą. Tačiau ši ideologija nėra būdinga tik evangelikalams, neaplenkia ji ir kitų protestantų, katalikų bei tų, kurie nesitapatina su jokia konkrečia krikščioniška denominacija.

Po Kapitolijaus šturmo pasipylė klausimai, kas dar, be Donaldo Trumpo, turėtų prisiimti atsakomybę už savo žodžius, purenusius dirvą, palankią tokiam smurto proveržiui sudygti. Jėzaus vardu įsiveržta į Kapitolijų – ką tai reiškia krikščionių ganytojams ir krikščioniškai žiniasklaidai? Ar pamokslininkai, apžvalgininkai ir žurnalistai nepamiršo, kad Jėzaus karalystė – ne iš šio pasaulio, remdami konkrečią politinę partiją ir konkrečius politikus kaip esančius šviesos pusėje, o kitus atmesdami kaip tamsiąsias jėgas, vartodami apokaliptinę retoriką?

Meškos paslaugų, kaitinusių maišto nuotaikas, netrūko ir iš katalikų pusės. Atsirado net „rinkimų egzorcistas“, populiaraus tinklaraščio „Fr. Z‘s Blog“ autorius kun. Johnas Zuhlsdorfas, atlikęs ir transliavęs egzorcizmus per jutubą be vyskupo leidimo. Ką jau kalbėti apie nuolat „suklastotų rinkimų“ naratyvą plėtojusias ir maištininkus patriotais vadinusias neva krikščioniškos žiniasklaidos priemones, tokias kaip „Church Militant“ ar „LifeSiteNews“. Religiją su politiką suplakti taip, kad nebeaišku, kas pirmiau, JAV katalikai geba ne prasčiau už kitų konfesijų krikščionis.

Grįžtant prie krikščioniško nacionalizmo – Andrew Whiteheadas sako, kad jis gali būti grėsmingas demokratinei visuomenei, kai kvestionuojamos esminės jos normos, pavyzdžiui, valdžios dalijimasis su varžovais. Tą jau matėme pačioje 2021-ųjų metų pradžioje. Ar matysime dar ką nors panašaus? Pasak sociologo, greitu metu šis reiškinys niekur neišnyks.