Karaimų istorijos Vilniuje pėdsakais

Jai ir Lietuvos karaimų kultūros bendrijai kilo sumanymas parengti virtualųjį maršrutą po karaimiškąjį Vilnių.

Pagrindinės karaimų gyvenvietės Lietuvoje iš pradžių telkėsi Trakuose ir kiek vėliau – šiaurinėje šalies dalyje. Tačiau maždaug XIX a. viduryje, keičiantis ekonominei situacijai, karaimams Trakuose ima nebeužtekti darbo vietų, jie pradeda galvoti ir apie išsilavinimą, ir apie didesnes ekonomines galimybes, todėl keliasi į Vilnių. Taip pat čia keliasi karaimai ne vien iš Trakų, bet ir Krymo, Kyjivo, Maskvos, nes Vilnius tuo laiku priklausė Rusijos imperijai.

Profesorės H. Kobeckaitės teigimu, karaimai pirmą kartą Vilniuje įregistruoja savo bendruomenę 1880-aisiais. Tuo metu ją sudaro 300 asmenų. „Nors pirmu karaimų ženklu Vilniuje laikyčiau 1835 metus, kai istorikas Michalas Balinskis išleido knygą apie statistinį Vilniaus miestą. Ir čia jis pažymi, kad iš visų suregistruotų apytikriai 1500 namų vienas priklausė karaimams. Man nepavyko atsekti, kur tas namas buvo ir kam konkrečiai priklausė, bet tai pirmasis ženklas, pirmasis namas, fiksuojantis karaimų buvimą Vilniuje“, – sako H. Kobeckaitė.

Karaimų bendruomenei Vilniuje plečiantis, daugiausia jų apsigyveno Žvėryne. Todėl 1911-aisiais, jau įregistravus karaimų bendruomenę, natūralu, kad jos nariams atsirado poreikis turėti ir savo maldos namus. Kaip tik tais metais buvo kreiptasi į Vilniaus miesto Dūmą, prašant leidimo skirti žemės sklypą kenesai Žvėryne statyti. Tai pirmoji vieta maršrute, kuriam atrinktos reikšmingiausios vietos ir asmenybės, savo darbais įvairiu istoriniu laikotarpiu prisidėjusios prie Vilniaus miesto ir jo gyventojų socialinės, ekonominės bei kultūrinės plėtros.

Pasivaikščiokime po Vilniaus miesto karaimų gyvenimą su profesore Halina Kobeckaite.

Kenesa ir buvęs karaimų bendruomenės namas Žvėryne (Liubarto g. 6)

Dauguma Vilniuje gyvenusių karaimų buvo verslininkai, kariškiai, amatininkai, teisininkai ar aukšto rango valdininkai, įgiję aukštąjį išsilavinimą įvairiuose to meto Rusijos universitetuose. Tad Vilniuje XX a. pradžioje jau buvo susibūręs gana gausus karaimų inteligentijos būrys, ėmęs aktyviai rūpintis tautos tapatumo, kultūros, religijos ir ypač kalbos išsaugojimu.

Tautinio atgimimo dvasia tuo metu tvyrojo tarp visų Vilniaus gyventojų, ypač inteligentijos, ir karaimai neliko nuošaly. 1913–1914 m. čia buvo leidžiamas žurnalas „Караимское слово“ (rus. „Karaimų žodis“), kurio pagrindinis tikslas, kaip skelbė leidėjai, buvo gaivinti tautinę savimonę. 

Kitas labai svarbus bendruomenės poreikis buvo turėti ir savo šventovę, nes padidėjus karaimų gyventojų Vilniuje skaičiui, privatūs namai, kur paprastai vykdavo pamaldos, jau nebetalpino visų jose dalyvauti pageidaujančių žmonių. 1908 m. birželio 3 d. tuo tikslu buvo sudarytas 10 asmenų Kenesos statybos komitetas, kurio pirmininku buvo išrinktas to meto vyresnysis dvasininkas Feliksas Maleckis (1854–1928). Plačiai aptaręs kenesos poreikio klausimą, komitetas 1909 m. vasario mėn. kreipėsi į miesto valdžią prašydamas Žvėryno kvartale Nr. 293 skirti karaimų kenesos statybai iš valstybės rezervo 282,7 kvadratinio sieksnio (apie 12 arų) žemės.

1909 m. balandžio 7 d. Vilniaus miesto Dūma patenkino bendruomenės prašymą ir skyrė neatlygintinam naudojimui iš valstybės rezervo 282,7 kvadratinio sieksnio žemės gatvėje, kuri tada vadinosi Gorodskaja (dabar Liubarto). Rašte buvo pažymėta, kad žemės sklypu galima bus naudotis, kol bus poreikis, o jei kenesa būtų nugriauta ar nustotų veikusi, žemė turinti grįžti miesto nuosavybėn. 1910 m. sausio 12 d. minėto komiteto narys Mojsiejus Durunča buvo įgaliotas tartis su architektu Michailu Prozorovu (1860–1914) dėl kenesos projekto (M. Prozorovas 1903 m. jau buvo pastatęs čia pat Žvėryne stačiatikių Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvę ir vadovavęs Trakų kenesos restauravimo darbams). 1911 m. liepos 20 d. Vilniaus gubernijos valdybos statybos skyrius išdavė leidimą pradėti statyti kenesą pagal M. Prozorovo projektą. 

Oficialiai Vilniaus kenesos statyba prasidėjo 1911 m. spalio 30 d., kai buvo pašventintas kertinis akmuo. Po dvejų metų iškilo sienos ir buvo uždengtas stogas. Dar prieš prasidedant statybai tam reikalui buvo pradėtos rinkti lėšos. Kenesos statybai buvo skirtos ir lėšos, gautos už žurnalo „Karaimų žodis“ prenumeratą. Vilniaus karaimai per Trakų dvasinę valdybą kreipėsi į visas karaimų bendruomenes Rusijoje (tada ten jų buvo apie 30) prašydami aukoti kenesos statybai. 

1912 m. sausio 12 d. Vilniaus miesto Dūma priėmė dar vieną svarbų sprendimą – šalia kenesos esantį sklypą skyrė medinio bendruomenės namo su mansarda (su mezoninu) statybai. Šios žemės priėmimo aktą pasirašė bendruomenės įgalioti asmenys – Ahiezeras Zajączkowskis (1855–1930) ir Juzefas Lopatto (1860–1945), kuris drauge su broliu Romualdu (1857–1913) buvo šio bendruomenės namo fundatoriai.

Kai kenesos statybos darbai jau ėjo į pabaigą ir buvo net uždengtas stogas, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Apdailos darbai nebuvo baigti, nors iš archyve saugomų dokumentų galima spėti, kad kai kurie darbai dar vyko ir karo metais, kad ir nelabai intensyviai. Karui prasidėjus, karaimai, kaip ir daugelis Lietuvos gyventojų, turėjo palikti namus ir pasitraukė į Rusijos gilumą. Kai 1919–1921 m. jie grįžo į Vilnių, tučtuojau vėl buvo sudarytas Kenesos statybos užbaigimo komitetas, kuris 1921 m. rugsėjo 22 d. posėdyje nusprendė, kad reikia tęsti darbus ir užbaigti pastato statybą. 

1921 m. lapkričio 1 d. komitetas, kurį sudarė ir prieškarinio komiteto nariai, ir naujai išrinktieji, išsirinko Mojsiejų Durunčą pirmininku, Ilją Jutkevičių (1883–1937) sekretoriumi, Avraamą Šyšmaną (1879–1946) iždininku. Šie asmenys buvo įpareigoti vėl kreiptis į karaimų bendruomenes ir surinkti reikiamą pinigų sumą kenesos statybos darbams užbaigti. 

Kenesos statybos darbais besirūpinantis komitetas 1921 m. įsteigė Kenesos darbų užbaigimo fondą ir prašydamas paramos išsiuntinėjo visoms bendruomenėms specialius lakštus. Taip pat jis atnaujino ir sutartis su anksčiau kenesos statyboje dirbusiais meistrais. Vienas tokių buvo stalius Josifas Šatrovskis, su kuriuo 1914 m. buvo pasirašyta sutartis dėl altoriaus pagaminimo. Įdomu, kad J. Šatrovskis per karo suirutę sugebėjo išsaugoti kipariso medieną, kurią 1913 m. buvo atsiuntę Sevastopolio karaimai, ir 1921 m. jau pagal naują sutartį tęsė darbus.

Stačiakampę kenesą su trisiene apside projektavęs architektas Michailas Prozorovas rėmėsi karaimų liturgikos reikalavimais ir madinga istorizmo architektūros stilistika. Šis mūrinis maurų stiliaus statinys panašus į Kyjivo kenesą, kurią projektavo tas pats architektas. Gausi išorinė faktūrinė puošyba kuria egzotišką kenesos architektūros įspūdį. Rytietiško stiliaus fasadą vainikuoja svogūno formos kupolas, virš kurio ant smailės metaliniame apskritime įtaisytas karaimų herbas. Savita pastato išorė pabrėžia unikalią jo paskirtį.

Pastatą puošia bizantiško stiliaus suapvalinti langai. Fasade nuo gatvės pusės – masyvios paradinės ąžuolinės durys, kurios atidaromos iškilmių metu, o šiokiadieniais vaikštoma per šonines duris. Virš paradinių durų – ovalinė skaidriu bespalviu ir geltonu stiklu įstiklinta rozetė, kurios ornamentą kuria metalinis grafiškas ažūras, atkartojantis didžiosios salės centrinės lubų rozetės motyvą. 

Bendras kenesos plotas – 180 kvadratinių metrų, ji dviaukštė. Apačioje, didžiojoje salėje, yra altorius, suolai, ir čia meldžiasi vyrai. Viršutiniame kenesos aukšte meldžiasi moterys. Visi dalyvaujantieji pamaldose privalo turėti galvos apdangalus, nors jų forma nėra reglamentuota. 

1937 m. prižiūrint architektui Janui Borovskiui (1890–1966) buvo remontuotas kenesos kupolas, bet viduje ji liko nepakitusi iki pat 1949 m., kai Religinių kultų tarybos prie buvusios SSSR Ministrų tarybos sprendimu Vilniaus kenesa buvo uždaryta, nes esą „nebelikę tikinčiųjų“. Pastate daug metų veikė klubas, net vykdavę šokiai, paskui ten buvo įsikūręs geodezijos tarnybos archyvas, o vėliau, sumontavus perdangą, buvo įrengti du butai. Čia kažkodėl buvo perkeltas ir Vilniaus arkikatedros seifas, kai ši irgi buvo nacionalizuota. 1989 m. balandžio 7 d. seifas buvo pervežtas atgal į Arkikatedrą.

Kenesa buvo grąžinta karaimų bendruomenei 1988 m. rugsėjo 23 d. to meto Lietuvos kultūros fondo pirmininko prof. Česlovo Kudabos (1934–1998) ir Karaimų religinės bendruomenės pirmininko bei vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus (1924–2000) pastangomis. Pastarasis netrukus ėmėsi ir kenesos restauravimo darbų, kurie buvo baigti 1993 m. Tų pačių metų spalio 14 d. vyresnysis dvasininkas M. Firkovičius kenesą iškilmingai vėl pašventino. Šiuo metu ji yra veikianti, ir religinių švenčių metu joje vyksta pamaldos. 

Vilniaus kenesa yra viena iš dviejų Lietuvoje veikiančių karaimų kenesų. Kita, seniausia, yra Trakuose, o Panevėžio kenesa septintajame XX a. dešimtmetyje buvo sunaikinta. Apie jos buvimą liudija tik paminklinis akmuo, atidengtas 1995 m. Sodų gatvėje. 

Šalia Vilniaus kenesos, tiksliau jos užnugaryje, brolių Juzefo (1860–1945) ir Romualdo (1857–1913) Lopatto labdaringa veikla dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išaugo ir bendruomenės namai. Šiuose namuose koncentravosi Vilniaus karaimų bendruomenės kultūrinis ir švietėjiškas gyvenimas tarpukariu. Kol dar nebuvo baigtas kenesos pastatas, bendruomenės namų apatiniame aukšte buvo rengiamos pamaldos, o paskui jame vyko visi kiti bendruomenės renginiai: religijos ir kalbos pamokos, paskaitos, vaidinimai, vestuvės, šokiai, loterijų vakarėliai ir pan. Čia buvo įsikūrusi ir Vilniaus karaimų bendruomenės tarybos būstinė.

Šiuose bendruomenės namuose gyveno to meto Vilniaus karaimų vyresnysis dvasininkas Feliksas Maleckis, beje, ir miręs šiuose namuose, po to kiti du Vilniaus dvasininkai – Juzefas Lobanos (1878–1947) ir Rafalas Abkowiczius (1896–1992) su šeimomis.

Karaimų gatvė Žvėryne

Dabartinė Karaimų gatvė Žvėryne buvo prakirsta dėl kenesos statybos (statmenai į ją). 2016 m. šalia gatvės pavadinimo lietuvių kalba Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva atsirado ir užrašas karaimų kalba – „Karaj oramy“. Tad turime paryškintą karaimų buvimo Vilniuje ženklą. 

Aukščiausiojo karaimų dvasinio ir pasaulietinio vadovo Hadži Serajos Chano Šapšalo gyvenamoji ir jo privataus muziejaus vieta (Kęstučio g. 17)

Stovint šiandien prie šio namo sunku įsivaizduoti, kad čia dar nelabai seniai – iki 1951 m. – buvo iš pradžių privatus, o vėliau nacionalizuotas Karaimų istorinis-etnografinis muziejus, kurio direktoriumi dirbo čia pat gyvenęs jo buvęs savininkas ir steigėjas karaimų religinis ir pasaulietinis vadovas, filologijos mokslų daktaras, profesorius, mokslininkas orientalistas, visuomenės veikėjas Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873–1961) – viena ryškiausių karaimų istorijos ir kultūros asmenybių. 

Gimęs 1873 m. gegužės 8 d. Bachčisarajuje, mokęsis Sankt Peterburgo universitete, dirbęs aštuonerius metus Tebrize (tuometinė Persija), vėliau Sankt Peterburge, nuo 1915 m. buvęs aukščiausiuoju Taurijos ir Odesos karaimų bendruomenių dvasininku, 1919 m. nuo bolševikų persekiojimų pasitraukęs iš Eupatorijos ir apsigyvenęs Stambule, paskutinius trisdešimt trejus savo gyvenimo metus S. Šapšalas praleido Vilniuje, kur jo talentas ir įvairiapusiški sugebėjimai atsiskleidė ryškiausiai.

1927 m. spalio 23–24 d. Trakuose vykusiame karaimų bendruomenių atstovų suvažiavime S. Šapšalas buvo vieningai išrinktas chronologiškai ketvirtuoju aukščiausiuoju dvasiniu ir pasaulietiniu vadovu – hachanu. Tai buvo ne tik lūžis pasaulio karaimų gyvenime, bet ir didžiulis impulsas tautiniam atgimimui, kuris netrukus ir pasireiškė Vilniuje, Trakuose, Haliče, Lucke ir Panevėžyje. Kaip rašė to meto karaimų spauda, sulaukta tikro tradicijų žinovo, gelbėtojo, globėjo visuose reikaluose.

1928 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje vykusiose iškilmėse (ingresas) S. Šapšalui antrą kartą buvo įteiktas religinės ir pasaulietinės valdžios simbolis – lazda altyn baš („aukso galva“). Karaimų dvasinė valdyba įsikūrė Trakuose, o religinis hierarchas ėmė reziduoti Vilniuje. Iš pradžių jis apsigyveno dabartinės Rotundo g. (tada – Stroma) name Nr. 5, o vėliau – Kęstučio g. 17.

S. Šapšalo pastangomis 1936 m. rugpjūčio 26 d. buvo galutinai sureguliuotas ir patvirtintas karaimų religinės bendruomenės statutas, užtikrinęs bendruomenės autonomiškumą, o aukščiausiam dvasininkui suteikęs teisę savo antspaude naudoti valstybės herbą. Tvarkydamas karaimų dvasinius ir pasaulietinius reikalus, S. Šapšalas nepamiršo ir savo profesinės mokslininko orientalisto veiklos: 1928 m. jis tapo Lenkijos orientalistų draugijos nariu, 1929 m. – Lenkijos mokslų akademijos nariu-korespondentu. 1930 m. Lvovo universiteto Tolimųjų Rytų institute už darbą Kyrym Karaj Türkleri („Krymo tiurkai karaimai“) S. Šapšalui suteiktas Rytų kalbų filosofijos mokslų daktaro laipsnis.

Vienu svarbiausių savo uždavinių S. Šapšalas laikė žinių apie Orientą sklaidą Vilniuje. 1930–1939 m. m. jis dėstė turkų kalbą Vilniaus aukštojoje politinių mokslų mokykloje, parašė tam kursui skirtą turkų kalbos gramatiką ir turkų–lenkų kalbų žodynėlį, o 1939 m. Vilniaus Stepono Batoro universiteto Filosofijos fakulteto taryba išrinko jį Rytų kalbų katedros ekstraordinariniu profesoriumi. 1932 m. S. Šapšalo iniciatyva Vilniuje buvo įsteigta Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugija, kurios garbės pirmininku jis buvo išrinktas. 

Nuo studijų metų svajojęs įkurti karaimų istorijos ir kultūros muziejų, iš Vilniaus S. Šapšalas buvo nuvykęs į Damaską, Stambulą, Kairą, iš kur parsivežė retų eksponatų, susijusių su ten gyvenusiais karaimais. Ir pagaliau gavęs valstybės sutikimą ir subsidiją, drauge su Trakų vyresniuoju dvasininku Simonu Firkovičiumi (1897–1982) S. Šapšalas 1938 m. vasarą Trakuose pašventino būsimo muziejaus pastato pamatų kertinį akmenį. Atrodė, kad jaunystės svajonė pagaliau ima pildytis. Deja, sovietinė okupacija ir Antrasis pasaulinis karas ilgam sutrukdė jos įgyvendinimą.

Bijodamas, kad jo sukaupti ir privačiame bute saugomi eksponatai nebūtų nacionalizuoti, jau Kryme kartą patyręs represinių struktūrų galią, S. Šapšalas 1940 m. ir pakartotinai 1945 m. atsisakė karaimų dvasinio hierarcho pareigų. 1941 m. sausio mėn. jis padovanojo valstybei savo sukomplektuotą kolekciją, prašydamas tik vieno – įsteigti karaimų muziejų. Dovaną priimti buvo pavesta Švietimo liaudies komisariato žinioje veikusio Lituanistikos instituto darbuotojams K. Borutai, S. Šužiedėliui ir V. Gerulaičiui. Visa kolekcija tada liko nedideliame S. Šapšalo 3 kambarių bute Kęstučio gatvėje Žvėryne. 

1941 m. sausio 16 d. įsteigus LSSR Mokslų akademiją, Lituanistikos instituto žinioje buvę gudų, lenkų, žydų ir karaimų muziejai pavadinami nacionaliniais muziejais ir pavedami globoti akademikui Mykolui Biržiškai (1882–1962). Karaimų istorinio-etnografinio arba muziejaus Nr. 4 vedėju nuo 1941 m. vasario 1 d. paskiriamas S. Šapšalas, konservatore – L. Okulevičiūtė. Per beveik penkis mėnesius juodu užbaigia muziejaus inventorizavimą, aprašo daug unikalių eksponatų, rūpinasi muziejaus įranga, nors atlygio už tai negauna.

Karo metais S. Šapšalas saugo muziejaus eksponatus, bijodamas, kad jie nebūtų išgabenti į Vokietiją. Po karo muziejus pereina kelis kartus iš rankų į rankas. Pagaliau Mokslo akademijos prezidiumas 1947 m. spalio 1 d. nutaria, kad muziejus sudarys Lietuvos istorijos instituto Etnografijos muziejaus atskirą padalinį, pavadintą Karaimų muziejumi. S. Šapšalas paskiriamas jo direktoriumi.

1951 m. pradžioje nuspręsta karaimų muziejų išvis likviduoti, jo inventorių ir eksponatus perduoti MA Istorijos-etnografijos muziejui. Buvo perduoti 803 įvairūs eksponatai, 1232 knygos, 213 rankraščių. Bendra kolekcijos piniginė vertė – 1 mln. 185 tūkst. rublių. Šiuo metu dalis eksponatų saugoma ir eksponuojama Lietuvos nacionaliniame muziejuje, dalis – Trakų istorijos muziejuje.

Likvidavus karaimų muziejų, S. Šapšalas tapo MA Istorijos ir teisės instituto moksliniu bendradarbiu. 

Nors S. Šapšalas du kartus buvo priverstas atsisakyti religinio hierarcho pareigų, karaimams jis visada toks išliko: autoritetingas, apgaubtas gilios pagarbos ir iki pat mirties laikomas aukščiausiuoju visos išsibarsčiusios po pasaulį tautos vadovu. Mirė Hadži Seraja Chanas Šapšalas Vilniuje 1961 m. lapkričio 18 d. Palaidotas Vilniaus karaimų kapinėse. Trakų istorijos muziejus, kuriame nuo 1967 m. veikė iš S. Šapšalo surinktų eksponatų sudaryta karaimų etnografinė paroda, 2011 m. išskyrė ją į atskirą padalinį ir pavadino Serajos Šapšalo Karaimų tautos muziejumi. Taip pagaliau išsipildė sena S. Šapšalo svajonė.

Mojsiejaus Durunčos namas Gedimino pr. 43 

Mojsiejus Durunča (1873–1923), pravarde Fabrikantas, buvo labai aktyvus karaimų visuomenės veikėjas, finansiškai rėmęs kenesos statybą ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą, ir karaimams 1921 m. sugrįžus iš evakuacijos, kai buvo išrinktas Kenesos statybos užbaigimo komiteto pirmininku. Jis gyveno 7-ajame savo namo Gedimino pr. 43 bute. Nemažai Vilniaus karaimų bendruomenės valdybos korespondencijos buvo siunčiama ir šiuo adresu. Čia vykdavo labdaringi vakarėliai, kurių metu surinktos lėšos buvo skirtos kenesos statybos užbaigimui. Archyve yra išlikę tų vakarėlių dalyvių ir jų aukojamų sumų sąrašai. Deja, sunki liga ir ankstyva mirtis neleido M. Durunčai sulaukti statybos pabaigos ir kenesos pašventinimo. 

Nors Durunčų šeima buvo kilusi iš Džuft Kale Kryme, Isaoko sūnus Mojsiejus gimė jau Vilniuje. Su mūsų miestu susijęs visas jo gyvenimas, čia jis ir palaidotas karaimų kapinėse Žirnių gatvėje. Šalia profesinės ir labdaringos M. Durunčos veiklos galima paminėti ir kelias jo asmeninio gyvenimo detales. Mojsiejus buvo turtingas viengungis, gyveno prabangiame namo Gedimino pr. 43 bute, ir jo namų šeimininkė lenkė Marija Stankiewicz (1884–1933) buvo pagimdžiusi jo dvi nesantuokines dukras – Ireną-Kirą ir Rają. Savo tėvyste Mojsiejus neabejojo, bet motinai rūpėjo ir savo pačios, ir dukterų tolesnis likimas. Juolab kad Mojsiejus sirgo širdies liga, dažnai važinėdavo gydytis į Vakarų Europos kurortus, natūralu, kad jo gyvybė galėjo nutrūkti bet kuriuo metu.

Materialiai Marija ir jos dukterys galėjo būti aprūpintos tik tuo atveju, jei Mojsiejus būtų įteisinęs savo santykius su Marija. Ar tikrai jis ketino vesti Mariją, šiandien sunku pasakyti. Mat tuo metu mišrios santuokos galėjo būti įteisintos tik abiem sutuoktiniams išpažįstant tą patį tikėjimą. Pagal galiojančius įstatymus nekrikščionys galėjo gana lengvai priimti krikščionybę. Tačiau Mojsiejus šito padaryti nenorėjo. Marijos Stankiewicz perėjimas į karaimų tikėjimą dėl galiojančių valstybės teisinių normų buvo gerokai komplikuotesnis. Vilniaus karaimų dvasininkai atsisakė tai padaryti, bet jai pavyko pasiekti savo tikslą Haličo karaimų bendruomenės dvasininko pastangomis. 

Nors Vilniaus vyresnysis dvasininkas Feliksas Maleckis buvo griežtai atsisakęs konvertuoti katalikę į karaimų tikėjimą, galiausiai advokato įtikintas sutiko pripažinti ją karaime. Atrodė, kad dabar jau nėra jokių kliūčių santuokai, juolab kad ir Mojsiejus džiaugėsi tokia galimybe. Bet čia koją pakišo liga – pablogėjus sveikatai, jis išvažiavo gydytis į Vokietiją, kur rugsėjo 26 d. mirė. Velionio pageidavimu jis buvo palaidotas Vilniaus karaimų kapinėse 1923 m. spalio 18 d. Liudininkai rašė, kad laidotuvėse dalyvavo beveik visas Vilniaus miestas. 

Marijai Stankiewicz, kuri tikėjosi, kad testamente jai ir jos dukroms bus skirtas koks nors išlaikymas, teko smarkiai nusivilti. Testamente apie ją ir dukras nebuvo nė žodžio.

Namas Gimnazijos g. 8 (dabar A. Domaševičiaus g. 5) 

Skaitant tarpukario karaimų spaudą bei įvairių protokolus, akis vis užkliūna už vieno adreso – Gimnazijos g. 8 (Gimnazjalna 8). Būtent šiuo adresu buvo prašoma siųsti įvairius oficialius raštus. Nenorom supranti, kad tas namas Vilniaus karaimų istorijoje atliko labai svarbų vaidmenį. Dabar šio namo adresas – A. Damaševičiaus g. 5, nors namas tebestovi toje pačioje vietoje.

Tarpukariu šis namas buvo savotiška neformali karaimų bendruomenės institucija. Šiuo adresu ne tik ateidavo beveik visa karaimų bendruomenei rašyta korespondencija, bet ir čia posėdžiaudavo Karaimų literatūros ir istorijos bičiulių draugija (Towarzystwo Miłośników Historii i Literatury Karaimskiej), Vilniaus karaimų bendruomenės valdyba (Zarząd Wileńskiego Stowarzyszenia Karaimów), Vilniaus religinės bendruomenės valdyba (Zarząd Karaimskiej Gminy Wyznaniowej). Namo gyventojų butų durys buvo atviros visiems, kas domėjosi ir dalyvavo visuomeniniame Vilniaus karaimų gyvenime. 

Teisiškai namas priklausė Juzefo Lopatto (1860–1945) žmonai Raisai Juchnievič (1861–1938), nes tai buvo jos kraitis. Čia Lopattų šeima, po revoliucijos Rusijoje turėjusi palikti Odesą ir grįžti į Vilnių, ir apsigyveno. Juzefas Lopatto, demobilizavęsis iš carinės armijos dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, buvo ilgametis Vilniaus karaimų bendruomenės iždininkas, bendruomenės valdybos narys, vienas iš Kenesos statybos užbaigimo komiteto 1921 m. įkūrimo iniciatorių ir jo narys.

To paties namo antrame aukšte gyveno Juzefo vyriausios dukters Marijos šeima. Ji buvo ištekėjusi už advokato Izaoko Zajączkowskio (1889–1945), baigusio Sankt Peterburgo universiteto teisės fakultetą, taip pat labai aktyvaus karaimų bendruomenės veikėjo. Jis buvo Vilniaus karaimų religinės bendruomenės valdybos ir Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijos pirmininkas, ir iki 1927 m., kai aukščiausiuoju karaimų dvasininku ir pasaulietiniu vadovu hachanu buvo išrinktas Jo Ekscelencija Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873–1961), atstovaudavo karaimų bendruomenei įvairiose oficialiose institucijose.

1945 m. vasario 13 d. I. Zajączkowskis buvo NKVD areštuotas ir 1945 m. kovo mėn. 30 d. mirė. Jo arešto ir mirties priežastys nėra žinomos.

Name Gimnazijos gatvėje gyveno dar kelios karaimų šeimos. Kitoje to paties aukšto pusėje gyveno Aleksandras Zajączkowskis (1893–1973) su žmona Anna (1894–1944) ir sūnumi Jurijumi.

Durunčos–Šyšmano tabako fabrikas 

Kalbėdami apie karaimų įsikūrimą Vilniuje, minėjome, kad jame apsigyveno ir iš Krymo atvykę verslininkai. Žymiausi tarp tokių žmonių buvo Isaokas Durunča (?–1890) ir Jakovas Šyšmanas (1836–1900). Isaoko senelis Samuelis ir tėvas Babakajus buvo karaimų religijos mokytojai ir jaunesnieji dvasininkai Kryme. Bet trečioji karta jau ėmė verstis tabako prekyba. Vyriausias Babakajaus sūnus Sadukas 1842 m. įkūrė tabako fabriką Kremenčuge ties Dnipru, kur persikėlė iš Eupatorijos kartu su našle tapusia motina Bijana ir jaunesniaisiais broliais – Samueliu, Isaoku ir Mojsiejumi.

Visi vertėsi tabako gaminių produkcija ir prekyba. Isaokas kartu su Jakovu Šyšmanu, kitos garsios tabako verslininkų karaimų šeimos atstovu, 1865 m. įregistravo bendrovę „Duruncza i Szyszman“ ir įkūrė tabako fabrikus Vilniuje ir Kyjive. Tad Isaokas jau turėjo patirties šiame versle, juolab kad Kryme labai daug karaimų vertėsi tabako gaminių produkcija ir prekyba. 1872 m. bendrovė atidarė tabako parduotuvę ir Varšuvos centre, o tarpukariu jų tabako parduotuvė buvo ir Vilniuje Gedimino prospekte.

Šiandien sunku pasakyti, kurioje tiksliai Vilniaus vietoje buvo šis fabrikas. Viename dokumente nurodomas jo tarpukario adresas – Visų Šventųjų g. 19, kitoje vietoje minima Ligoninės gatvė, iš liudininkų pasakojimų atrodo, kad fabrikas buvo tarp Visų Šventųjų ir Pylimo gatvių, prie Halės turgaus, pastate, kur dabar poliklinika. 

Po Isaoko Durunčos mirties (1890 m.) fabriką su visais posesijoje buvusiais pastatais paveldėjo jo sūnūs Mojsiejus ir Samuilas Durunčos. Tačiau Isaoko sūnūs tuo metu dar buvo labai jauni, ir panašu, kad reikalus ir savo, ir jų vardu tvarkė J. Šyšmanas, nes bendrovė nuo šiol vadinama „Šyšman ir Durunčos paveldėtojai“. Mirus 1900 m. ir Jakovui Šyšmanui, nuosavybę paveldėjo jo sūnūs Juzefas ir Borisas (1877–1952).

Ir Durunčos, ir Šyšmanai visada buvo aktyvūs karaimų bendruomenės Vilniuje dalyviai ir veiklos rėmėjai.

Po 1917 m. revoliucijos I. Durunčos ir J. Šyšmano tabako bendrovė neteko visos savo nuosavybės Rusijos teritorijoje. Jiems liko tik Vilniaus tabako fabrikas, kuris veikė čia iki 1926 m., kai jį įstatymiškai perėmė Lenkijos tabako monopolis. Tarpukariu bendrovės firminės parduotuvės veikė Vilniuje, Varšuvoje, Lodzėje ir kituose Lenkijos miestuose. 

Simbolinis „Žaliasis obuolys“ A. Vivulskio gatvėje

LRT televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės iniciatyva 2011 m. gegužės 25 d. Vilniuje A. Vivulskio ir Mindaugo gatvių sankryžoje buvo atidengtas neįprastos formos paminklas: pusiau skeltas granitinis obuolys (skulptorius Romualdas Kvintas). Jo centre įrėžta širdis, simbolizuojanti atjautą ir širdies gerumą. Obuolio paviršiuje abėcėlės tvarka iškalta penkiasdešimt pavardžių įvairių tautybių žmonių ar jų šeimų, kurie įvairiais istoriniais tarpsniais vienaip ar kitaip prisidėjo prie Vilniaus miesto plėtros ar kitokios veiklos miesto gyventojų labui.

Šalia tokių didikų kaip Pacai, Oginskiai, Radvilos, Sapiegos rasime ir šiandien labdaringa veikla pasižyminčių žmonių – ponia Alma Adamkienė, Gražina ir Vytautas Landsbergiai ir kiti. Mums džiugu matyti, kad tarp garbingų vilniečių paminėti ir karaimai – broliai Juzefas (1860–1945) ir Romualdas (1857–1913) Lopatto, kurie dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą finansavo karaimų bendruomenės namų šalia kenesos Liubarto gatvėje statybą, bei turtingų tabako verslininkų Šyšmanų šeima. Jakubas Šyšmanas (1836–1900) ir Isaokas Durunča (?–1890) buvo vieni pirmųjų karaimų, XIX a. iš Krymo persikėlusių į Vilnių. Visiems šiems žmonėms turtas buvo ne tik socialinio statuso pagrindas, bet ir įsipareigojimas visuomenei. 

Vyresnysis brolis Romualdas Lopatto Sankt Peterburgo Komunikacinės Inžinerijos institute buvo įgijęs ryšių ir tiltų statybos inžinieriaus diplomą ir įvairiose Rusijos vietose vadovavo geležinkelių tiesybai ir tiltų statybai. Turėdamas aukštą generolo laipsnį, jis važinėdavo po Rusiją specialiu jam priskirtu vagonu. Pasakojama, kad, tikrindamas pastatytų tiltų tvirtumą, jis pats atsistodavo po jais, kad įsitikintų, jog konstrukcijos yra saugios, ir tiltas nesugrius. Deja, Romualdo gyvybė nutrūko labai netikėtai – jis mirė apsinuodijęs maistu kažkokiame geležinkelio stoties bufete. Palaidotas Trakų karaimų senose kapinėse.

Jaunesnysis brolis Juzefas Lopatto buvo baigęs Vilniaus junkerių mokyklą ir iki revoliucijos tarnavo caro armijoje turėdamas vyresniojo karininko laipsnį. Atsistatydinęs iš Rusijos armijos ir nusipirkęs dvarą Upninkuose Kauno gubernijoje, Juzefas vertėsi medienos pardavimu. Verslas buvo pelningas, tačiau, kai gaisras nuniokojo dvaro pastatus, Juzefas jį pardavė ir nusipirko iš varžytinių parduodamą nusigyvenusio barono dvarą Jumurdoje, dabartinės Latvijos Maduonos rajone. 1913–1914 m. Juzefas Lopatto pardavė ir šią nuosavybę, nes tolokai nuo geležinkelio įsikūręs dvaras, kad ir labai prabangus, buvo sunkiai pasiekiamas, ir nupirko prašmatnų „Peterburgo“ viešbutį Odesoje Jekaterinos aikštėje, o šeima įsikūrė keturių kambarių bute netoliese. Po revoliucijos ir pilietinio karo Rusijoje Lopatto šeima 1924 m. su trimis dukterimis grįžo į Vilnių. Čia netrukus atvyko ir du sūnūs – Aleksiejus ir Georgijus. Apsigyvenęs Vilniuje, Juzefas Lopatto labai aktyviai ėmė dalyvauti karaimų bendruomenės veikloje, buvo ilgametis jos iždininkas, Karaimų švietimo sklaidos ir tarpusavio paramos draugijos narys. Būdamas pasiturintis dvarininkas garsėjo ir kaip mecenatas. 1941 m. jis atsidūrė NKVD sąrašuose ir turėjo būti išvežtas į Sibirą, bet jauniausioji dukra užstojo tėvą ir pasisiūlė būti vežama vietoj jo. NKVDistai taip ir padarė. 1945 m. Juzefas drauge su vyriausiąja dukterimi Marija ir anūke Mariana išvyko į Lenkiją, kur tų pačių metų gruodžio mėnesį mirė. Palaidotas Krokuvoje. 

Karaimų kapinės Žirnių gatvėje

Karaimų kapinės Vilniuje yra Žirnių gatvėje Liepkalnio rajone greta totorių kapinių. Jas skiria žemės pylimas. Autobuso maršrutas Nr. 2, važiuojantis iš stoties į oro uostą, sustoja beveik prie jų, ir sustojimas vadinasi „Karaimų kapinės“. Tad pasiklysti neįmanoma.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyve yra dokumentas, liudijantis, kad Vilniaus miesto valdyba 1904 m. balandžio 8 d. išskyrė karaimų kapinėms 500 kvadratinių sieksnių sklypą iš miestui priklausančios žemės Kuprijoniškėse su sąlyga, kad, šias kapines panaikinus, žemė vėl bus grąžinta miesto žinion. Remiantis šiuo dokumentu, pamatuotai galima tvirtinti, kad Vilniaus karaimų kapinės yra šioje vietoje nuo 1904 m. Žurnalo „Karaimskoje slovo“ pirmajame numeryje (1913 m.) rašoma, kad tų metų kovo 21 d. čia buvo palaidota pirmoji karaimė Sara Zajončkovskaja, kuri buvo pareiškusi tokį pageidavimą.

Iki šiol kapinėse daugiausia laidojami karaimai, kurių šeimos gyvena Vilniuje. Tarp žymių asmenų, palaidotų šiose kapinėse, reikia paminėti buvusį ilgametį karaimų religinį ir pasaulietinį vadovą hachaną profesorių Hadži Serają Chaną Šapšalą (1873–1961), žymų filantropą ir tabako fabriko Vilniuje įkūrėjo sūnų Mojsiejų Durunčą (1873–1923), žinomus Vilniaus gydytojus ginekologus Konstantiną Lopatto (1896–1974) ir Leonidą Malecką (1923–2003), okulistę Nadieždą Lopatto-Pileckienę (1925–2017), mokytoją Janiną Pilecką-Rajeckienę (1931–1992), dailininką Borisą Egizą (1869–1946) ir daug kitų. 

Mirusiųjų atminimą karaimai paprastai pažymi Pirmojo pasninko Avuz jabar (gavėnios pradžia ir Vėlinės) metu, kai po pamaldų kenesoje visa bendruomenė renkasi kapinėse ir po bendros maldos skirstosi prie artimųjų kapų. Šis pasninkas paprastai būna vasarą – birželio pabaigoje ar liepos pradžioje. Nors jis trunka visą mėnesį, mirusieji lankomi pirmąją pasninko dieną. Karaimai kapuose žvakių nedega, ant kapo dedamos tik gyvos gėlės. Dažnai lankyti kapinių taip pat nedera, nes nevalia trikdyti mirusiųjų ramybės.

Kitos karaimų kapinės Lietuvoje yra Trakuose (senosios ir naujosios) ir Naujamiestyje prie Panevėžio.

2022 m. sukanka 625 metai nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas tai, kad Lietuvos karaimų bendruomenė yra Lietuvos, jos istorijos ir kultūros dalis, ir siekdamas pažymėti Lietuvos karaimų istorijos ir kultūros 625 metų jubiliejų, 2022-uosius paskelbė Lietuvos karaimų metais.

Projektą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas.