Karaliaučiaus tranzitas kaip susikurta problema

Atgaline tvarka sukurtas anoniminis, išaiškinimą imituojantis dokumentas, išties atliekantis  naujos išimties sukūrimo funkciją, daugelio iš karto paskelbtas skaudžiu Lietuvos pralaimėjimu (tiesa, toliau verda ginčai, ką šitas išaiškinimas iš tiesų išaiškina, bet palikime juos skliaustuose). Šis klausimas mūsuose performuluotas iš užsienio į vidaus politikos problemą, nematant bendresnio  vaizdo. Taip, tai yra pralaimėjimas, tačiau ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos pralaimėjimas, kurio pasekmės ir padariniai gali tęstis ilgiau nei mums dabar atrodo.

Socialinių tinklų ir nenustojamo informacijos srauto amžiuje atrodo, kad mes dalyvaujame visuose politiniuose ir socialiniuose procesuose, viską matome ir stebime. Tai nėra visiška tiesa. Yra daugybė politikos ir diplomatijos sričių, kurių mes nematome ir nežinome (ir dažnu atveju taip yra geriau), todėl iš tiesų tegalime bandyti rekonstruoti bendrą paveikslą dedukcijos ir spekuliacijos būdu, remdamiesi tik labai ribota informacija. Tad tai, ką dabar parašysiu, tėra mano spėjimas, paremtas viešojoje erdvėje bet kuriam paprastam piliečiui prieinama informacija.

Patikimiausias scenarijus atrodo maždaug taip: kažkas Europos Komisijoje pasidavė Rusijos spaudimui (ar tiesioginiam, ar per kurią nors kitą ES narę) ir nusprendė, kad reikia keisti jau priimtą sprendimą Rusijos naudai, švelninant jau įvestų sankcijų veikimą. Spėčiau, kad pirmąkart Karaliaučiaus klausimu išlaužti rankas mūsų Prezidentūrai ir Užsienio reikalų ministerijai EK bandė dar prieš kelias savaites. Bandymas buvo nesėkmingas tiek dėl Lietuvos pozicijos, tiek dėl bendro nepasitenkinimo. Įvyko trumpa pertrauka, bet jau kitą savaitę iš naujo pakilęs Rusijos dezinformacijos tinklo ir prokremlinės penktosios kolonos aktyvumas šiuo klausimu rodė, kad greičiausiai istorija dar nesibaigė. Kažkas EK surašė naują dokumentą (kiek pašlifuotą po pirmojo nesėkmingo bandymo) ir papildomai išsitraukė kokių nors kozirių prieš Lietuvą (arba tiesiog suveikė mūsų nenoras pyktis su EK ir Vokietija). Gražių žodžių daug nebuvo pasakyta – vien Lietuvos atstovų gaiži išraiška ir sausas biurokratinis kalbėjimas išdavė, kas kaip yra. Beje, regis, būtent Rusijos propaganda pirmoji nutekino informaciją, kad jau yra parengtas jai palankesnis EK sprendimas.

Ne veltui pastarąją savaitę prie Karaliaučiaus klausimo nei Vyriausybė, nei Prezidentūra nenorėjo liestis net su Sabonio ilgio kartimi. Kuo EK ar kai kurios ES narės mus palaužė? Turbūt niekada nesužinosime. Tačiau svarbu pastebėti, kad net jei šis EK rankų laužimas būtų palydėtas puikios Vyriausybės ir Prezidento komunikacijos, viešumoje jis vis tiek būtų pasirodęs kaip Lietuvos ir visos ES pralaimėjimas. Ką reikėjo padaryti kitaip? Nuoširdžiai nežinau, tačiau vargu, ar Lietuvos diplomatiškumas bus visų priimtas kaip gera valia.

ES struktūrų, politinio delegavimo ir anoniminio biurokratinio aparato veikla pelnytai tapo koziriu euroskeptikų rankose – šiuo atveju galima rimtai klausti, ar EK nepriėmė politinio sprendimo anapus jos įgaliojimų ribų. Tiesa, euroskeptikus irgi turėtų kamuoti šioks toks konfūzas, nes jų dauguma laikėsi pozicijos, kad Karaliaučiaus tranzitas turi vykti apeinant įvestas sankcijas ir Lietuva esą be reikalo čia kelia bangas. Dabar jie tarsi ir norėtų visus kritikuoti, kad štai Lietuvos pozicija pralaimėjo, bet pralaimėjimo rezultatas yra artimesnis jų norėtam ir siektam, nei buvo prieš tai.

Ingrida Šimonytė teisingai pastebėjo, kad jokio ekstrateritorialaus koridoriaus Rusija per Lietuvos teritoriją negavo, Lietuvos teritorijoje toliau galioja mūsų įstatymai ir mūsų muitinė toliau kontroliuos, kas vežama. Bet. ES padarė milžinišką klaidą duodama Rusijai nuolaidą, kuri yra padaryta po Rusijos spaudimo. Maskoliai tai visada suvoks kaip silpnumą ir ieškos naujo taško, kur galės spausti toliau. Jeigu manote, kad ši istorija pasibaigė, deja, turiu jus nuvilti. Nebūtinai Lietuva bus kitas spaudimo taškas, bet Rusija, akivaizdu, bus pajutusi, kad galima stumtis ir toliau. Alternatyvus Lietuvos veikimas – neatsižvelgimas į EK gaires – lemtų Lietuvos konfliktą su ES institucijomis. Tai taip pat būtų Rusijos pageidaujamas rezultatas, galbūt net labiau, nei sankcijų nuolaidos. Tik klausimas, kiek ir kokių kompromisų mes patys esame pasiruošę daryti dėl sklandaus bendradarbiavimo su ES institucijomis.

Išsikreipė ir bendresnis vaizdas. Kol Rusija rūpinasi, kaip nužudyti kuo daugiau ukrainiečių, EK žiūri, kaip Rusijai sudaryti kuo mažiau nepatogumų. Žvelgiant iš moralinės pusės tai atrodo apgailėtinai. Rusija negerbia jokių susitarimų, tačiau Europa verčiasi atbula per galvą siekdama jų laikytis ir kurti ne sau palankias jų interpretacijas. Ką nors kalbėti apie bendraeuropinius idealus tokiame kontekste yra labai sunku. Juoba, kad Ukrainoje žmonės už buvimą Europos dalimi miršta jau nuo 2014 metų.

Bet tikrasis pralaimėjimas įvyko visų pirma informaciniame kare ir vaizduotėje. Rusija kelis procentus tranzitinių krovinių, kuriuos šiaip galėjo ramiausiai gabenti jūra ir oru, pavertė didžiulių diskusijų objektu. Rusijos troliai ir įtakos agentai Vakaruose bandė kurstyti isteriją, kad Lietuva esą nori pradėti trečią pasaulinį karą, plūdosi ir gąsdino visais įmanomais būdais, sankcijas vadino blokada ir vos ne karo paskelbimu. Toks niekinis klausimas, vietoje to, kad būtų Europos ir mūsų ignoruotas, kuriam laikui tapo viena centrinių tarptautinės ir vidaus politikos temų. Fikcija labai nesunkiai tampa socialinės tikrovės faktu ir užkrenta ant galvos neblogiau nei visiškai materialus plytgalys. Tokia tat man regisi šio skandalo istorija.

Komentaras nuskambėjo Mažosios Studijos radijo laidoje „Popiežius ir pasaulis“ liepos 16 dieną.