Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 20

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Karalienė, kurią saugojo Dievas

EPA nuotrauka

Jau antrą savaitę Vakarų pasaulio žiniasklaida pagrindinį dėmesį skiria ne naujienoms iš karo Ukrainoje ar potvynių sukeltos katastrofos Pakistane, ar kylančioms energijos kainoms, bet Didžiosios Britanijos karalienės mirčiai ir, žinoma, karališkoms laidotuvėms, kurias vakar visame pasaulyje stebėjo daugiau nei keturi milijardai žiūrovų.

Anglikonų ir katalikų sutaikintoja

Buvęs karalienės Elžbietos II kapelionas Gavinas Ashendenas (2019 metais tapęs kataliku) viename iš interviu priminė, kad 1952 m. vykusiose Elžbietos II tėvo Jurgio VI laidotuvėse nedalyvavo nė vienas katalikų hierarchas. Tai buvo nuoseklios kelis šimtmečius trukusios raidos, gilinusios nepasitikėjimą tarp anglikonų ir katalikų, vaisius.

Karalienė Marija I – vyriausioji karaliaus Henriko VIII dukra – per penkerius valdymo metus dar XVI a. viduryje nesėkmingai jėga bandė sugrąžinti Angliją į katalikų tikėjimą. Karalius Karolis II į katalikybę atsivertė mirties patale 1685 m., o  1688 m. nuo sosto buvo nuverstas paskutinis britų monarchas katalikas Jokūbas II (jaunesnysis Karolio II brolis). Nuo XVIII amžiaus visi britų monarchai yra įpareigoti duoti ištikimybės priesaiką anglikonų tikėjimui ir tapti Anglijos Bažnyčios vadovais. Nuo šio momento katalikų Didžiojoje Britanijoje laukė vien persekiojimai, o neretai ir kankinystė.

Elžbietos II vaidmuo, užgydant gilias konfesinių nesutarimų žaizdas, neabejotinas. Per 70 karalienės valdymo metų su Romos popiežiais jai teko bendrauti aštuonis kartus. Pirmasis popiežius buvo Pijus XII. Su juo tuomet dar princesė Elžbieta susitiko Romoje. Audiencijos metu nuotraukos nebuvo daromos, nes tais laikais, dar iki Vatikano II susirinkimo, popiežių susitikimai su (pagal to meto supratimą) eretikais negalėjo būti įamžinami.

Dar keturis kartus Vatikane Elžbieta lankėsi jau būdama karalienė. 1961 m. ji susitiko su Jonu XXIII, dar iki Susirinkimo siekusiu didesnio atvirumo kitoms krikščionių konfesijoms. Susitikimas įvyko gegužės 5-ąją – tą dieną, kai XVI amžiuje popiežius Pijus V už katalikų persekiojimą ekskomunikavo tolimą Elžbietos II pramotę karalienę Elžbietą I.

Elžbietai II neteko susitikti nei su Pauliumi VI, daug nuveikusiu dėl ekumenizmo, nei su anksti mirusiu Jonu Pauliumi I. Tačiau su dvidešimt šešerius metus Bažnyčiai vadovavusiu Jonu Pauliumi II Elžbietai ji bendravo net tris kartus. 1980-aisiais ir 2000-aisiais Romoje, o 1982-aisiais – Bakingamo rūmuose. Joks kitas popiežius iki tol nebuvo lankęsis Anglijoje.

Karalienė Elžbieta II ir popiežius Pranciškus, 2014 m. EPA nuotrauka

Benediktui XVI ši garbė teko lygiai prieš dvylika metų – 2010-ųjų rugsėjį su karaliene jis susitiko karališkuosiuose Edinburgo rūmuose Škotijoje. Paskutinį kartą su Romos popiežiumi karalienė Elžbieta II bendravo 2014 metais. Kai drauge su vyru princu Filipu Šv. Mortos namuose aplankė popiežių Pranciškų.

Taigi neatsitiktinai karalienės Elžbietos II laidotuvėse dalyvavo ne tik Anglijos ir Velso katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Vincentas Nicholsas, bet ir Škotijos katalikams atstovavęs Edinburgo arkivyskupas Leo Cushley bei popiežiaus Pranciškaus atstovas, Liverpulyje gimęs Šv. Sosto užsienio reikalų ministras arkivyskupas Paulas Gallagheris.

Žmonių bendrystės liudijimas

Vokietijos katalikų žurnalisto Sebastiano Sasses teigimu, milžiniškas susidomėjimas karališkomis laidotuvėmis sietinas ne tik su Elžbietos II karališkosios tarnystės įvertinimu, bet ir su ypatingu ilgesiu to, kas šiandieniame globalių krizių apimtame pasaulyje taip neprieinama. Karalienė paskutiniaisiais savo valdymo dešimtmečiais tapo vis ryškesniu integralumo ir tęstinumo simboliu. Galiausiai ji tapo viso pasaulio Queen. Neatsiejama nuo istorijos, ji įkūnijo ne tik britų kultūrą, bet ir senosios Europos tradicijas, šiandien apibūdinamas Vakarų sąvoka.

Danų savaitraščio „Weekendavisen“  redaktorius Martinas Krasnikas vakar pripažino, kad karalienė įkūnijo tai, kas šiuolaikinėms gerovės valstybėms yra taip svetima – paveldimas privilegijas ir dorybes, kurių jau mažai kam norisi laikytis:  stoicizmą, pareigingumą, valią patraukti savąjį aš į šalį. Nepaisant to, daugelis jautė ryšį su ja ir tuo, kam ji atstovavo, net nežinodami kokiu būdu. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuris, regis, byra į šipulius, kuriame žmonijos, regis, niekas nesieja, karalienės figūra liudijo žmonių giminystę, bendrą istoriją su visais mus supančiaisiais. Sekuliaraus danų leidinio žurnalistas šį reiškinį įvardijo kaip mistinę tikrovę.

Karalius Saliamonas ir paskutinė pateptoji karalienė

Išskirtinė yra ne vien asmeninė monarcho atsakomybė savo tautai ir šaliai, bet ir įsipareigojimas Dievui. Elžbieta II neslėpė, kad stiprybės ji sėmėsi iš tikėjimo, ypač tose situacijose, kai politikai jos vietoje tiesiog būtų palikę savo postą. Tačiau sostas jai nebuvo kaip kėdė parlamente ar ministrų kabinete, nes karalienės tarnystę ji priėmė kaip Dievo pašaukimą.

Karalienė Elžbieta II ir Princas Filipas karūnacijos proga 1953 m. Jungtinės Karalystės / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Šiomis dienomis retokai prisimenama, kad prieš pat 1953 m. birželio 2 dieną įvykusias karūnavimo iškilmes Vestminsterio abatijoje Elžbieta dalyvavo ypatingose religinėse patepimo karaliene apeigose. Prieš septynis dešimtmečius vykusios ceremonijos transliacija per televiziją visame pasaulyje taip pat mušė populiarumo rekordus. Tiesa, karalienės patepimo apeigos iš pagarbos jų slėpiniui ir sakralumui nebuvo transliuojamos, todėl apie jas ir nėra tiek daug žinoma.

Šia ceremonija, primenanti Senojo Testamento laikų karalių patepimo apeigas, pabrėžiamas karalienės – krikščionių valdovės, asmens sakralumas. Anglijos karaliaus karūnavimo tradicijos pradžia siejama su 937 metais įvykusiu karaliaus Edgaro įžengimu į sostą.

Apeigų pradžioje, nuskambėjus giesmei „Veni Creator Spiritus“ („O, Dvasia, Viešpatie, ateik“), choras užgiedojo Georgo Friedricho Händelio specialiai karūnavimo ceremonijai sukurtą himną „Zadok the Priest“ (šiandien ši melodija daugeliui atpažįstama kaip UEFA Čempionų lygos himnas).

Giesmės tekstas laisva forma perteikia tai, kaip įvyko karaliaus Saliamono patepimas, aprašytas 1 Kar 1,38–40: „Kunigas Zadokas ir pranašas Natanas patepė Saliamoną karaliumi. Visa tauta džiūgaudama šaukė: „Dievas tesaugo karalių! Tegyvuoja karalius! Tegyvena karalius amžinai! Aleliuja!“

Nuskambėjus himnui, anuometinis Kenterberio arkivyskupas Geoffrey Fisheris, stovėdamas po baldakimu, patepė krizmos aliejumi karalienės rankas, krūtinę ir galvą. Šių apeigų metu Elžbieta vilkėjo ne šventinius karūnavimo iškilmių drabužius, bet lininę albą – liturginių apeigų rūbą. Sąsaja su karaliumi Saliamonu šiose apeigose neabejotinai pabrėžė, kad buvimas Didžiosios Britanijos karaliene – tai kažkas sakralaus, net sakramentalaus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.