Karalienė, priminusi apie Karalių

Rodos, nepadoru tokiu metu prisiminti ne tik karalienės Elžbietos II gyvenimą, bet ir fikcinę jo versiją – serialą „The Crown“, kurį karališkoji šeima, reikia manyti, laiko menku. Vis dėlto viena ypatinga šio serialo scena šiandien šauna į galvą. Scena, primenanti, kad karalienės gyvenimo darbas buvo artinti mus visus prie Amžinybės.

Ką tik monarche tapusios Elžbietos II močiutė, našlė karalienė Marija, anūkės paklausta, ar tiki, kad monarchai yra paskiriami paties Dievo, atsako taip: „Monarchija yra šventa Dievo misija suteikti Žemei malonę ir orumą, suteikti paprastiems žmonėms idealą, kurio jie gali siekti – didingumo ir pareigos pavyzdį, kuris įkvėptų juos jų varganuose gyvenimuose. Monarchija yra Dievo pašaukimas. Štai kodėl tu esi karūnuojama vienuolyne, o ne vyriausybės pastate; tu esi patepama, o ne paskiriama; karūną ant tavo galvos uždeda arkivyskupas, o ne ministras ar viešasis tarnautojas. Tai reiškia, kad savo tarnystėje esi atsakinga Dievui, o ne žmonėms.“

Žinoma, ši perspektyva šiandien, kaip ir karalienės karūnavimo dieną, svetima ne tik antimonarchistams, bet ir daliai krikščionių, ypač katalikams. Esą tikrieji dieviško idealo skleidėjai yra šventieji, o Dievo vietininkas – popiežius. Tačiau konfesiniai skirtumai lieka nuošalyje matant, kad karalienė Elžbieta II išties vykdė Dievo pavedimą ir buvo aukščiau ne tik kitų žmonių, bet ir tam tikra prasme aukščiau savęs.

Nors ir dėl katalikams nemalonių istorinių aplinkybių, Anglijos monarchai, tarp kurių taip ryškiai spindi Elžbieta II, paradoksaliai ryškiausiai įkūnija Senojo Testamento karalių idealą. Karalienė savo karūnacijos dieną buvo patepta lygiai taip, kaip būdavo patepami Izraelio karaliai ir lygiai taip pat suprato, kad jos valdžia (tiesa, kitaip nei Izraelio karalių, simboline prasme) yra didžiausia tarp žmonių, bet jai nepriklauso.

Šis Senojo Testamento idealas lemia, kad karalienė, jei tik leidžiamės įtikinami, tampa tvarumo, tvirtumo ir amžinumo laidu. Žvelgiant pasaulietiškai, Elžbieta II šią užduotį atliko pačiu savo gyvenimu – septyniais dešimtmečiais soste, pažymėtais intensyvaus rūpesčio dėl valstybės reikalų. Jos pašaukimas buvo išskirtinis tuo, kad, kiekvieną savaitę susitikdama su premjeru ar premjere, nuolat gyvendama tuo, kuo gyvena visa Karalystė ir Tautų Sandrauga, jai iš pažiūros nereikėjo nieko daryti. Būtent šis simbolinis, o ne tiesioginis veikimas leido besikeičiančiame pasaulyje išlikti tuo, kuo jai buvo lemta būti. Jos užduotis labai dažnai buvo susitaikyti su tuo, kad nieko negali pakeisti, ir būtent dėl šio susitaikymo kažką išties pakeisti – teikti vilties.

Tačiau kiekvienas, bent kartą skaitinėjęs Šventąjį Raštą, žino, kad žemiški simboliai ir analogijos tik nurodo į kitą tikrovę, bet ne ja tampa; žemiškasis tvarumas ir amžinumas išties yra laikinas. Būtent dėl to karalienės mirtis palietė daugelio širdis – simbolis liko simboliu, žemiškoji karalienė liko žemiškąja karaliene, net jei kartais galėjo atrodyti, kad jos mirtis yra įvykis, kurio neteks pamatyti.

Tačiau monarchės užduotis buvo kita – ne įtikinti savo amžinumu, o nukreipti į tikrąją Amžinybę. Tuo 70 metų blykstelėjimu ji turėjo priminti, kad yra dalykų, kurie nepraeina. Kaip vienas po kito keitėsi 15 Jungtinės Karalystės premjerų, 14 JAV prezidentų ir 7 popiežiai, o Jungtinės Karalystės soste sėdėjo ta pati Elžbieta II, taip, besikeičiant tūkstančiams karalių, dieviškajame soste sėdėjo ir sėdės vienas tikras Karalius Kristus.