Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Karališkasis Sevilijos tabako fabrikas ir jo karalienės

Laimos Druknerytės nuotrauka

Geriausių visų laikų operų sąrašuose tikrai rasite tris, kurių veiksmas vyksta Sevilijoje. Viena jų pasakoja jaudinančią istoriją apie paslaptingą moters prigimtį ir iki šiol yra dažniausiai pasaulyje statoma opera.

Jai muziką sukūrė Georges’as Bizet, o libretas, pasakojantis tragišką gražios čigonės ir maištaujančio kapralo meilės istoriją, parašytas pagal Prospero Mérimée novelę. Opera vadinasi „Karmen“. Abu autoriai – prancūzai, pagrindinė veikėja – gražuolė čigonė, jos pavydus meilužis Chosė – besislapstantis nuo bausmės baskas idalgas. Veiksmas galėjo vykti bet kur, taigi – kodėl pasirinkta Sevilija?

Pamenate šios tragiškos meilės istorijos pradžią, kuri pasakojama pirmame operos veiksme? Chosė tarnauja tabako fabriko saugos tarnyboje, Karmen – darbuojasi tame pačiame fabrike sukdama cigarus. Vienos pamainos metu Karmen sukelia muštynes ir kitai moteriai brūkšteli peiliu per veidą. Apsaugos tarnyba nutraukia konfliktą, ir Chosė nuveda prasikaltusią Karmen į tabako fabriko kalėjimą laukti nuosprendžio. Likusi viena su kapralu Chosė, gražuolė čigonė susuka jam galvą amžinos meilės pažadais, ir šis, sulaužydamas priesaiką, ją paleidžia į laisvę. Karmen pabėga iš Sevilijos pas plėšikus, o Chosė už įsakymo nevykdymą pasodinamas keliems mėnesiams į tą patį kalėjimą.

Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka

Tabako fabrikas Karmen ir Chosė pažinties scenai pasirinktas ne atsitiktinai. XIX amžiaus pradžioje Karališkasis Sevilijos tabako fabrikas (La Real Fábrica de Tabacos de Sevilla) buvo ne tik didžiausias pasaulyje, bet ir ypatingas savo darbuotojų sudėtimi: čia po vienu fabriko stogu dirbo beveik 5000 moterų. Operos muzikos autorius G. Bizet pats lankėsi šiame fabrike ir buvo pakerėtas jo dydžio, aplinkos bei dvasios.

Pirmieji į Europą tabaką atsivežė ispanai. Praėjus vos šimtui metų po Amerikos atradimo, jis jau buvo plačiai vartojamas. Tuo metu tabakas buvo uostomas, kramtomas ir rūkomas pypkėse. Įvairiuose miestuose atsirado tabako fabrikų, kuriuose buvo perdirbami tabako lapai.

Pirmasis Europos tabako fabrikas įkurtas Sevilijos miesto centre 1620 metais. Tabako paklausa didėjo, verslas buvo labai pelningas, todėl Karalystės iždas monopolizavo gamybą ir perėmė tiesioginę visų Ispanijos karalystės tabako fabrikų kontrolę. Greitai Sevilijos miesto centre ėmė trūkti vietos gamybai ir sandėliuoti tabako gaminius, todėl buvo nuspręsta pastatyti naują fabriką už tuometinių miesto sienų.

Fabriko pastatus projektavo ispanų ir olandų karo inžinieriai. Statybos mastai buvo karališki, tad fabrikas tapo panašus į rūmus: statybai naudotas akmuo, fasadą ir vartus papuošė masyvios skulptūros, o visas kompleksas apjuostas gynybine sankasa su sargybos bokšteliais ir vandens grioviu. Atidarytas 1759 metais, jis tapo svarbiausiu pramoniniu XVIII amžiaus Ispanijos objektu. Tuo metu tai buvo didžiausias industrinis kompleksas Europoje ir antras pagal dydį pastatas Ispanijoje.

Iš pradžių fabrike buvo gaminamas uostomasis tabakas. Darbas buvo sunkus ir pavojingas sveikatai. Po fabriko stogu buvo įrengta 170 tabako malūnų, čia dirbo beveik tūkstantis vyrų ir keli šimtai arklių. Ilgą laiką šis fabrikas buvo vienintelis uostomojo tabako fabrikas Ispanijoje. Europoje ėmus populiarėti cigarams – fabrikas pradėjo gaminti ir juos.

XIX amžiaus pradžioje fabrike jau dirbo beveik 2000 vyrų – iš kurių septyni šimtai suko cigarus. Vyrų darbo jėga buvo brangi, o darbininkai save laikė labai privilegijuotais. Dėl darbo sąlygų ir užmokesčio nuolat kildavo konfliktų ir streikų. Fabrike susikūrusi „darbuotojų profsąjunga“ vienijo gerai organizuotus vyrus, todėl tais laikais tai buvo didelė jėga, galėjusi pasipriešinti net miesto karinei įgulai.

Vyrai nebuvo kruopštūs cigarų sukėjai, todėl produkcijos kokybė buvo prasta, o darbo kaina didelė. Kur kas geresnius rezultatus rodė naujesni Ispanijos tabako fabrikai, kuriuose cigarus suko moterys. Buvo keli nesėkmingi bandymai „rūsčius“ fabriko vyrus pakeisti nuolankiomis moterimis, bet tam vyrai grėsmingai priešinosi.

Fabrikas laikinai nutraukė gamybą per karą su Napoleonu, po jo vėl atnaujinus veiklą nauja vadovybė į darbą cigarų cechuose priėmė pirmąsias moteris. Tai pasirodė labai efektyvu, todėl nepraėjus nė dešimčiai metų cechuose jau darbavosi vien moteriškas kolektyvas. XIX amžiaus antrojoje pusėje fabrike dirbo net 6000 moterų, vadinamų las cigarerras.

Cigarų kokybė kur kas pagerėjo, kaina sumažėjo, tačiau šeimas turinčioms moterims teko derinti darbą fabrike su namų rūpesčiais. Taigi vadovybei kilo naujų problemų. Nors darbo pamainų grafikas buvo labai lankstus, fabrike vyravo netvarka. Moterims dažnai tekdavo mesti darbą dėl įvairių vyrų užgaidų, skubėti namo gaminti maistą, prižiūrėti vaikus ar sergančius artimuosius. Fabriko valdžia, pavargusi nuo tokios netvarkos, pradėjo teikti pirmenybę jaunoms netekėjusioms merginoms, našlėms ar likusioms be namų ar šeimos moterims. Šių moterų darbo motyvacija buvo suprantama – atsirado galimybė pačioms užsidirbti pinigų, išlaikyti save ir net savo vaikus.

Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka
Laimos Druknerytės nuotrauka

Išgirdusios pasakojimų apie „svajonių fabriką“, į Seviliją ėmė plūsti darbo ieškančios migrantės ne tik iš visos Ispanijos, bet ir iš aplinkinių valstybių. Prasidėjo konkurencija, produkcijos vagystės, šešėlinė veikla, neramumai, todėl fabrike teko griežtinti apsaugą ir režimą. Buvo pasamdyta privati teritorijos ir fabriko saugos tarnyba ir įvesta griežta įėjimo kontrolė. Teritorijoje įkurta ligoninė, kalėjimas, kareivinių patalpos, koplyčia. Fabrikas ėmė panašėti į atskirą įtvirtintą miestą, kuriame keliomis pamainomis dirbo tūkstančiai moterų ir nemažas būrys samdomų kareivių, nepasižyminčių gera reputacija ir morale. Tarp jų ir fabrike dirbančių vienišų moterų mezgėsi meilės romanai, kildavo pavydo scenų, muštynių ir net žmogžudysčių.

Beveik trečdalis fabriko darbuotojų buvo vienišos mamos, todėl neturėdamos kam palikti vaikų ėmė neštis juos į darbą. Fabriko valdžiai teko susitaikyti ir su tuo, nes produkcijos kokybė buvo gera, o moterų kolektyvas buvo lankstus ir sukalbamesnis nei vyrų. Nors už darbą buvo mokama mažai, bet darbuotojų niekada netrūkdavo.

Laikui bėgant Sevilijoje atsirado keli tūkstančiai finansiškai nepriklausomų moterų, kurios nesitaikstė su patriarchalinėmis taisyklėmis, todėl buvo kritikuojamos „padorių“ vyrų ir smerkiamos bažnyčios už „palaidą“ gyvenimo būdą. Kitos Sevilijos moterys, matydamos, kad galima išgyventi dirbant samdomą darbą, ėmė drąsiau elgtis namuose ir reikalauti daugiau teisių ir laisvių.

Tokia tabako fabriko „subkultūra“ traukė ne tik liberalių pažiūrų vyrų, bet ir menininkų dėmesį. Tabako fabrike lankėsi ir įkvėpimo kūrybai sėmėsi visas būrys rašytojų, dailininkų, fotografų ir kompozitorių iš visos Europos, tarp jų – ir G. Bizet.

Gonzalo Bilbao, „Cigarų sukėjos“ („Las Cigarreras“, 1915 m.). Paveiksle vaizduojamos moterys, sukančios cigarus Karališkajame Sevilijos tabako fabrike XX a. pradžioje. Wikipedia.org nuotrauka
Karališkojo Sevilijos tabako fabriko interjeras vieno iš Gonzalo Bilbao paveikslo „Cigarų sukėjos“ („Las Cigarreras“, 1915 m.) 1911 m. eskize. Sevilijos meno muziejaus eksponatas. Wikipedia.org nuotrauka
Cigarų sukėja Karališkajame Sevilijos tabako fabrike XIX a. Jeano Laurent’o / Nacionalinio Katalonijos meno muziejaus nuotrauka

Prasidėjus XX amžiui, Ispanijai buvo sunku išlaikyti tabako monopoliją – išaugo konkurencija su kitų valstybių tabako pramone. Palaipsniui Sevilijos karališkajame tabako fabrike gamyba ėmė mažėti. Daugelis patalpų tapo apleistos, teritorijoje įsikūrė kareivinės, sandėliai, o 1945 metais dar likusi tabako gamyba buvo iškelta į priemiestį. 1959-aisiais fabriko pastatuose įsikūrė Sevilijos universitetas.

Pastato komplekso vidinės patalpos šiuo metu pritaikytos akademiniai veiklai. Bet tiek pastato viduje, tiek išorėje liko daug praėjusio laikotarpio detalių. Centrinį įėjimą iki šiol puošia skulptūrinė kompozicija „Šlovė“. Jos centre – moters figūra, pučianti trimitą. Legenda pasakoja, kad šio trimito garsas nuaidės, kai pro fabriko vartus įžengs nekalta mergelė. Tačiau liudytojai teigia, kad trimito garsas tyli jau beveik tris šimtus metų.

Laima Druknerytė – fotografė, keliautoja. Antrus metus Ispanijos pietuose esanti Andalūzija yra jos antrieji namai. Šis Pietų Ispanijos regionas garsus įspūdingais gamtos vaizdais, unikalia miestų ir miestelių architektūra, alyvuogių giraitėmis, kaitria saule, mėlynu dangumi, gardžiu maistu, puikiu alyvuogių aliejumi ir šiltais bei draugiškais žmonėmis. Jie L. Druknerytei padeda pažinti šio regiono kultūrą, virtuvę, tradicijas ir papročius. Puslapyje Virgenextra.lt fotografė pasakoja apie atrastą Andalūziją ir apie šio krašto ypač tyrą alyvuogių aliejų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien