Karalius, kunigaikščiai ir bajorų šimtas, arba Kur Lietuvai gauti karalių?

Tekstas perpublikuojamas iš Lietuvos šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“ (2021 m. Nr. 9)

Apie lietuviškosios aristokratijos peripetijas, Vlado Putvinskio-Pūtvio „naujosios aristokratijos“ sampratą ir kalbama šiame straipsnyje.

Kodėl liepos 6-oji?

Verta prisiminti 1253-uosius. Būtent tą dieną, teigiama, buvo karūnuotas visos Lietuvos karalius Mindaugas. Vienintelis ir nepakartojamas. Nors žvelgiant iš dabarties pozicijų Liepos 6-oji jau tapo įprasta valstybine švente, garantuojančia sąsają su senąja valstybe, tiesa ta, kad niekas nežino, kada ta karūnacija įvyko.

Dienos nustatymo laurai priklauso žymiajam istorikui prof. Edvardui Gudavičiui. Būtent jis „atspėjo“ arba „suskaičiavo“ šią dieną. Remdamasis tikru istoriniu dokumentu – Žemaitijos dovanojimo aktu – istorikas nustatė, kad jis sudarytas karūnavimo dieną.

Šį dovanojimą popiežius Inocentas IV patvirtino tų pačių metų rugpjūčio antroje pusėje. Toliau buvo skaičiuojama atbuliniu būdu. Kelionė iki Romos anuomet truko penkias savaites. Jas atmetus išeina, kad tikroji karūnacija vyko liepos 6 ar 13 dieną (mat turėjo būti sekmadienis).

Kad ir kokia būtų istorinė tiesa, faktas lieka faktu – dabartinė Lietuva turi valstybinę šventę, kuri it kokia bambagyslė jungia mus su „ana Lietuva“, primena laikus, kad būta karalių ir kunigaikščių, kurie nūnai prašapo, bet širdyje gal visgi liko?

Kokio galo mums ta LDK?

Valstybės, kurios turi šlovingą praamžius siekiančią istoriją (taip, mes tokie), visuomet siekia ją aktualizuoti dabartyje net tuo atveju, kai sąsajos gana miglotos. Tarkime, graikai. Dabarties graikų ryšys su antikos sengraikiais veik niekinis, bet tai jiems netrukdo save laikyti jų ainiais ir senosios kultūros tęsėjais.

Panašūs procesai vyko ir kuriantis tarpukario nepriklausomai Lietuvai. Anuomečiai šviesuoliai atspirties ieškojo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pagrindine istorine figūra buvo pasirinktas kunigaikštis Vytautas. Vien prisiminus šio didžio žmogaus mirties 500-ųjų metinių šventimą prieškario Lietuvoje tampa aišku, kad nė viena tarpukario šventė savo mastu neprilygo šiai progai. Į šią valstybinę šventę buvo įtraukti visi nepriklausomos Lietuvos miestai.

Buvo rengiama Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė per Lietuvą. Pagal grafiką jis buvo atvežamas į kiekvieną miestelį. Ten vykdavo sutikimas su specialiai pagamintais, papuoštais vartais, sakomos kalbos. Iš esmės paveikslas buvo priimamas kaip svečias, tikras kunigaikštis.

Regis, lietuvio sąmonėje giliai užkoduotas noras turėti karalių ar bent kunigaikštį. Šis reikalas vėl iškilo stojant į NATO, Europos Sąjungą. Buvimas Europoje legitimuojamas ir per Mindaugo krikštą bei karūnavimą. Kultūriniu, politiniu ir net psichologiniu požiūriu Lietuva įtraukiama į lotyniškosios Europos civilizacijos šeimą.

Kur gauti karalių (jei prireiktų)?

Pradėkime nuo to, kad Mindaugas nebuvo dailus ir „pūkuotas“ karalius. Kaip kiekvienas anuometis valdovas reikalus tvarkė žudydamas, papirkinėdamas ir apgaudinėdamas. Žinių apie jį galima rasti eiliuotoje Livonijos kronikoje, Hipatijaus ar Voluinės metraščiuose.

Tik Livonijos kronikoje jis pateikiamas kaip sumanus, gebantis įsiteikti, apsukrus žmogus. Slavai, tiksliau, rusėnai, jį apibūdina kaip brolžudį, apgaviką, stabų garbintoją, kuriam krikštas buvęs tik priemone tikslams siekti. Pagalvojus, slavams mes ir dabar ne kitokie…

1263 metais Mindaugas buvo nužudytas kartu su sūnumis Rukliu ir Rupeikiu. Dinastija nutrūko ir tik XIV amžiuje apie jį užsimenama Gedimino laiškuose, XV amžiuje paminimas Vytautui ir Vokiečių ordinui sprendžiant reikalus dėl Žemaitijos sienos. XIX amžiuje Mindaugas vėl tapo reikalingas: kūrėsi tautinės valstybės, tad reikėjo į kažką „atsispirti“ kuriant ideologinius valstybės pamatus.

Šaulių sąjungos įkūrėjas ir idėjinis vadas V. Putvinskis-Pūtvis taip pat neapėjo aristokratijos, karalių ir kunigaikščių temos tuo dar kartą parodydamas, kad lietuvio širdžiai tai artima ir įkvepianti tema. Tik viską pasuko kita, sau ir mums naudinga linkme.

Šauliai kaip „karaliai“ ar bent jau bajorai

Apsisprendęs už lietuvybę V. Putvinskis-Pūtvis pasiūlė nuosavą aristokratijos gaivinimo scenarijų, kurio dalimi tapo kiekvienas šaulys. Jo „naujosios aristokratijos“ branduoliu turėtų tapti šauliai. Nebesiremiama kraujo ryšiu, paveldėjimu ar titulų gavimu iš karaliaus, viskas gerokai demokratiškiau.

Tautos aristokratijos žiedas, pasak V. Putvinskio-Pūtvio, turi būti sudarytas iš žmonių, kuriems nesvetimas aristokratiškas garbės, tėvynės meilės ir gynybos bei pasiaukojimo suvokimas, tačiau šie žmonės už šias vertybes apsisprendžia savanoriškai, vedami asmeninių dorybių ir tėvynės meilės.

Drąsu ir gal kiek akiplėšiška teigti, kad šauliai bene geriausiai atitinka naujosios aristokratijos sampratą, nes būtent jie – jei yra tikri aristokratai, tautos kariai – priešinsis vedami nepalaužiamų vidinių nuostatų, kylančių iš kažkur giliau, nei siekia politinės, socialinės, ekonominės sutartys ir susitarimai. Tai galėtų tapti naująja lietuviškojo elito vienijančia grandimi.

Gal kiek atlėgtų kunigaikščių ir karalių ilgesys?

Kas būtų buvę, jei būtų buvę?

Pabandykime įsivaizduoti, kaip būtų pasisukusi Lietuvos istorija, jei Mindaugo dinastija nebūtų nutrūkusi. Pirmiausia, mūsų valstybė būtų vakarėjusi gerokai greičiau. Kad ir koks niekšelis buvo Mindaugas, tačiau anksčiau ar vėliau į sostą būtų atėjęs tikintis krikščionis valdovas, vadinasi, plėstųsi krikščionybės įtaka, stiprėtų tarpusavio santykiai su Vakarų valstybėmis.

Mūsų valstybės didžiųjų miestų centruose regėtume gerokai anksčiau statytas gotikines katedras ir vienuolynus.

Ne mažiau svarbus būtų ir greitesnis europinių miestų, valdžios institucijų radimasis. Ko gero, Kryžiaus karų nebūtume patyrę, nes kryžiuočiai savo pajėgas būtų nukreipę labiau į Artimuosius Rytus. Kam kariauti su „savais“, jei Dievo miestas netikėlių rankose?

Tiesa ta, kad nutrūkęs Mindaugo krikštas, nors ir ne visai nuoširdus, sustabdė greitesnį Lietuvos tapimą Vakarų dalimi. Visai tikėtina, kad valdovų, tiksliau, karalių, nebuvimas iki šiol veikia mūsų sąmonę ir būtent todėl vis dar prisimenamas prievartinis baltų tautų krikštijimas bandant gaivinti amžiams išnykusius pagoniškus tikėjimus.

Paskutinis nevykęs bandymas susiorganizuoti karalių

Nedaug kas žino, kad Lietuvos Taryba 1918 metų liepos 11 dieną Vokietijos didiką Vilhelmą Urachą paskelbė Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Į Lietuvą jis niekada neatvyko ir karūnuotas nebuvo, tačiau jo karūnavimui buvo gautas popiežiaus palaiminimas, o paskelbtasis karalius jau buvo pradėjęs mokytis lietuvių kalbos.

Prieš keliasdešimt metų viešojoje erdvėje pasirodė Uracho kunigaikščio, Württembergo grafo ir paskutinio, bet nekarūnuoto Lietuvos karaliaus Mindaugo II anūko Inigo von Uracho veidas. Nevertinsime to fakto rimtai, bet iš bėdos karalių turime.

Kalbant rimčiau, ilgai gyvenant be kilniosios politinės bendruomenės dalies randasi pagunda manyti, kad jos net nereikia. Arba yra sukuriami kokie nors pakaitalai, „protezai“, kurie grįsti menamu elitarizmu. Elitas savo įtaką grindžia ne vidine kultūra, išsilavinimu, bet materialiu turtu, gebėjimu atsidurti dėmesio centre ir t. t.

Mūsų, šaulių, užduotis – kiek įmanoma stipriau kovoti su tokia elitarizmo ar net aristokratijos samprata.