2021 07 09

Mindaugas Lapelė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Karalius sugrįžo į Merkinę

Vladislovo Vazos biusto atidengimas 2018 m. gegužės 20 d., minint 370-ąsias jo mirties metines. Kairėje – biusto autorius Dalius Drėgva, dešinėje – idėjos sumanytojas Žygimantas Buržinskas. Brolių Černiauskų nuotrauka

Šiemet liepos 6-oji Merkinėje buvo ypatinga. Švenčiant Valstybės ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo karūnavimo dieną, čia prisimenamas dar vienas karalius.

Nemažai jų per įvykių gausią Merkinės istoriją keliavo per mūsų miestą, bet vieno jų, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos (1595–1648), ryšiai su Merkine ypatingi. Jis vienintelis iš Vazų dinastijos dažniausiai lankėsi Vilniuje ir daugiausia laiko rezidavo Lietuvoje, nemažai laiko bei dėmesio skirdamas ir Merkinei, kur 1648 m. gegužės 20-ąją ir mirė. 

Vladislovas Vaza ir Merkinė

Merkinės krašto muziejaus mokslinis darbuotojas Žygimantas Buržinskas pasakoja: „Suskaičiavau, kad Vladislovas Vaza Merkinėje lankėsi mažiausiai dešimt kartų. Čia turėjo lankytis dar būdamas paauglys, kai su tėvu vyko į Vilnių. Yra žinoma, kad Vladislovas Vaza, būdamas dar karalaitis, valdė ir Merkinės seniūniją.“

Karalius Merkinei, jos miestiečiams yra suteikęs daugiau kaip dvidešimt privilegijų, fundavęs Merkinės parapinę bažnyčią. Vienoje iš privilegijų yra toks Vazos įrašytas tekstas: „Mes šventai pasižadame gerbti ir saugoti Merkinės miesto laisves ir teises.“

Šviesaus atminimo skulptoriaus Daliaus Drėgvos sukurtas ir už merkiniškių bei neabejingų Merkinei žmonių lėšas nulietas karaliaus biustas visuomenei buvo pristatytas Merkinės krašto muziejuje 2018 m. gegužės 20 d., minint Vladislovo Vazos 370-ąsias mirties metines. Po trejų metų, liepos 6-ąją, kurios tema Merkinėje šiemet buvo „Karalių Lietuva“, jis buvo atidengtas ką tik sutvarkytame Vladislovo Vazos skvere, pagerbiant karalių, kurio valdymo laikai Lietuvos istoriografijoje įvardijami Aukso amžiumi. 

Tokiais momentais istorija tarsi priartėja prie tavęs, ir gali pajusti, kokiomis glaudžiomis gijomis mes esame susieti su praeitimi, kaip prieš kelis šimtus metų priimti sprendimai veikia mūsų dabartį ir gal net ateitį. Viena iš tų gijų susijusi ir su gamtos mokslais bei saugomomis teritorijomis.

Pirmasis paminklas karaliui Vladislovai Vazai – Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Brolių Černiauskų nuotrauka
Vladislovo Vazos skveras. Biusto autorius Dalius Drėgva, postamento – Donatas Patinskas, Vazų herbo – Saulius Indrašius ir Kostas Avižinis, skvero projekto – Arūnas Grigaitis. Brolių Černiauskų nuotrauka

Pijorai

Karalius Vladislovas Vaza, paskutines savo gyvenimo dienas baigęs Merkinėje, išgarsėjo ne tik tuo, kad, deramai susiklosčius aplinkybėms, galėjo dar tapti ir Švedijos, Čekijos, ir net Rusijos valdovu, bet ir dėmesiu mokslui bei menams. Tai jis 1641 m. pakvietė į Lenkiją Pijorų ordiną.

1665 m. buvo įsteigta Lenkijos pijorų provincija, o po trisdešimties metų (1695-aisiais) – Lietuvos pijorų viceprovincija. Pijorų vienuoliją 1597 m. Romoje įkūrė šv. Juozapas Kalasantas (Kalesancijus). Ordino įsteigimą 1622 metais patvirtino popiežius Grigalius XV. Šių vienuolių tikslas buvo krikščioniškai mokyti ir auklėti jaunimą. Teigiama, kad ordino pavadinimas kilo nuo vienuolijos įsteigėjo įkurtos mokyklos, pramintos pamaldžiąja (Schola pia).

Didelis šio vienuolių ordino centras buvo Ščiučine (Baltarusijoje), kur rezidavo LDK pijorų provincijolas, veikė kunigų seminarija. Pijorai, kaip ir jėzuitai, labai rūpinosi švietimu, steigė mokyklas ir kolegijas, bet, skirtingai nuo pirmųjų, daugiau dėmesio skyrė gamtos mokslams. Gediminas Kulikauskas rašo: „Steigdami kolegijas ir mokydami jaunuomenę pijorai netrukus ėmė varžytis su jėzuitais. Pijorų mokymo programa kiek skyrėsi nuo jėzuitų, kurie daugiausia mokė tikybos ir humanitarinių dalykų. Tuo tarpu pijorų mokyklose be tikybos, gimtosios (lenkų) ir lotynų kalbų dar dėstė gamtos mokslus, užsienio kalbas, aritmetiką, istoriją, etiką, logiką. Prie pijorų mokyklų paprastai buvo kuriamos bibliotekos, laboratorijos, botanikos sodai.“

Mokslininkas ir dvasininkas

Pijorų mokyklą baigė ir Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761–1784–1847), gimęs Jasionyse, Gardino sr. Varenavo r. 1785–1786 m. jis dėstė gamtos mokslus Ščiučino pijorų mokykloje, čia įkūrė botanikos sodą. Vėliau S. B. Jundzilas buvo pakviesta į Vilnių, ten 1790–1792 m. dėstė Vilniaus pijorų kolegijoje, vėliau vadovavo Natūraliosios istorijos (gamtos mokslų) katedrai universitete, rašė botanikos ir zoologijos vadovėlius, stambius mokslo veikalus, iš kurių bene garsiausias yra „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą“ (lenkų kalba). 1811 m. išleistas antrasis šios knygos leidimas.

Profesorius S. B. Jundzilas pelnytai laikomas vienu iš Lietuvos botanikos ir zoologijos mokslų pradininkų, tokią garbę jam teikia ir geologai. Tačiau jis buvo ne tik mokslininkas, bet ir dvasininkas, todėl profesoriavimą ir knygų rašymą teko derinti su klebono pareigomis įvairiose Lietuvos bažnyčiose, tarp jų – ir Merkinės bažnyčioje. Mokslinę veiklą ir dėstymą S. B. Jundzilas galėjo derinti su klebonavimu, nes pagal anų laikų tvarką klebonas daugiau buvo parapijos, kaip ekonominio vieneto, valdytojas, o parapijiečių išganymu rūpinosi jam pavaldūs vikarai. Mirus kunigui Vyšnievskui, S. B. Jundzilas 1813 m. liepos 5 d. perėmė Merkinės bažnyčią ir parapiją, kur klebonavo daugiau kaip 10 metų.

S. B. Jundzilo prisiminimuose pateikiamas jo kreipimasis į universiteto tarybą 1822 m. gruodžio 10 d. dėl pensijos. Jame rašoma: „Atsisakant vadovavimo [Vilniaus universiteto botanikos] sodui, kurio ūkiui Merkinės parapija teikė daug naudos ir lėšų, buvau jau negrįžtamai apsisprendęs ir jos atsisakyti, kai šiais metais miestelyje kilęs gaisras sudegino visus klebonijos pastatus, sąžinė ir garbė neleido tokioje būklėje palikti parapiją, kurią dešimt metų valdžiau. Tačiau paliksiu ją nedelsdamas, kai bent didesniąją minėtų pastatų dalį atstatysiu.“

Kai S. B. Jundzilas kaip pensiją gavo Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios klebono beneficiją (pelningą tarnybą, kurią dvasininkui teikdavo bažnyčia), jis, įvykdęs savo pažadus, paliko Merkinės parapiją, 1824 m. sausio 24 d. perdavęs ją tėvams dominikonams. 

Peteris Paulas Rubensas, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos portretas (1624 m.). Wikipedia.org nuotrauka
Šv. Teresės bažnyčios ir pijorų vienuolyno pastatai Ščiučine. Mindaugo Lapelės nuotrauka
Profesorius Stanislovas Bonifacas Jundzilas botanikos sodo fone (Karolis Ripinskis, Antonis Oleščinskis, Jonas Kazimieras Vilčinskis, popierius, plieno raižinys, 1850 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Josefas Kriehuberis, grafo Konstantino Tyzenhauzo portretas (apie 1859–1865 m.). Wikipedia.org nuotrauka
Gamtininkas Tadas Ivanauskas 1922 m. Wikipedia.org nuotrauka

Profesoriaus mokiniai ir mokinių mokiniai

Vienas žinomiausių Ščiučino pijorų mokyklos ir Vilniaus universiteto auklėtinių, studijavęs ir S. B. Jundzilo vadovaujamoje Natūraliosios istorijos katedroje, buvo geologas Ignotas Domeika (1802–1889), taip pat kilęs iš etnografinių Lietuvos žemių, iš Nedzviadkos dvaro Naugarduko apskrityje. Jo vardas su pagarba minimas net keturiose pasaulio šalyse – Baltarusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, o ypač Čilėje.

S. B. Jundzilas mokė ir grafą Konstantiną Tyzenhauzą (1786–1853), garsios ir turtingos Tyzenhauzų giminės, valdžiusios gausius dvarus Lietuvoje ir Baltarusijoje, atžalą. K. Tyzenhauzas vėliau tapo vienu žymiausių lenkų ir baltarusių ornitologų, o savo kapitalinį veikalą „Ornitologijos pagrindai“ dedikavo kaip tik S. B. Jundzilui, kuris ir pažadino jam polinkį tyrinėti gamtą. Ši paties autoriaus apipavidalinta knyga buvo pirmasis Lenkijoje iliustruotas ornitologijos vadovėlis. K. Tyzenhauzas taip pat parašė trijų tomų „Visuotinę ornitologiją“, spalvotą paukščių kiaušinių atlasą, daug straipsnių ne tik apie paukščius, bet ir apie kitus savo krašto gyvūnus. 

Iš K. Tyzenhauzo veikalų mokėsi ir jo duomenis savo darbuose dažnai naudojo ir profesorius Tadas Ivanauskas, vienas žymiausių Lietuvos gamtininkų ir šiuolaikinės gamtosaugos Lietuvoje pradininkų. Lygiai prieš šimtą metų, 1921-aisiais, Švietimo ministerijos mėnesinio laikraščio „Švietimo darbas“, Nr. 1–2, straipsnyje „Gamtos paminklai ir jų klausimas Lietuvoje“ T. Ivanauskas pirmą kartą tarp šešių svarbiausių gamtos išsaugojimui teritorijų paminėjo ir mūsų kraštą. 

„Nepretenduodamas į galutiną ir tikslų pasiūlymą, norėčiau šiuo tarpu nurodyt tuos plotus, kurie dėl savo gamtos turtų, rūšių retenybių ar jų gražumo ar kitų ypatybių turėtų būti Lietuvoje apsaugoti ir galėtų rezervatams tikti. <…> 2. Gudų šalis (Ruska pušča) – miškų masyvas apie 120 000 dešimtinių užima pietinę buvusio Trakų ir šiaurės Gardino apskrities dalis, apimdamas abu Katros aukštupio krantus. <…> Šiaurės miško pakraštys, būtent tas, kuris guli į šiaurę nuo Gardino Vilniaus geležinkelio, yra labai kalnuotas. Tarp kalnų klakso gana gilūs ežerai, tarp jų gražus Trikampio ežeras. Iš Dalgiakalnio, kuris turi apie 140 m aukščio, tolimas reginys. Kiek tik akimis gali pasiekti, žaliuoja miškų jūra, iš kurios vienur išsinėrę Marcinkonių, kitur Merkinės bažnyčios bokštai. Manau, kad tas reginys gali duoti supratimą apie žilą Lietuvos senovę, kada visa šalis buvo nepareinamais miškais apaugusi.“

T. Ivanausko pasėta sėkla sudygo, pernai paminėjome Čepkelių rezervato 45-metį, šiemet Dzūkijos nacionalinis parkas, kurio veikla taip pat prisideda prie Merkinės krašto klestėjimo, švenčia savo 30-metį. 

Kartu galime daugiau

Vargu ar prieš penkerius metus, kai Merkinės krašto muziejaus mokslinis darbuotojas Žygimantas Buržinskas ir to paties muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas paviešino iniciatyvą „Kartu galime daugiau“, kas įsivaizdavo, kuo visa tai pasibaigs.

Kalbėdamas paminklo atidengimo Vladislovo Vazos skvere ceremonijoje M. Černiauskas pasidžiaugė: „Šiandien ypatinga diena, kai ištesėjome pažadą į aikštę išnešti jo biustą ir taip pagerbti vieną geriausių Lietuvos valdovų, įdėjusį didelį indėlį į valstybės pamatus.“

Ž. Buržinskas kalbėjo: „Šis paminklas nėra tik materialus gražus kūrinys. Tai yra paminklas asmenybės galiai, charizmai ir gebėjimui kurti, telkti valstybę. Paminklas senajai Lietuvai, kuri buvo didžioji Europos valstybė, iš esmės lėmusi jos likimą. Po daugybės metų užmaršties prisimename tai, kas mums priklauso. Tai, kas yra Lietuva iš tikrųjų. Esame ne tik žemdirbių, bet ir didikų, išsilavinusių žmonių kraštas, karių tauta.“ 

Merkinėje jau gyvenu 20 metų, mano akyse miestelis, nuo kitų panašių gal besiskiriantis tik gražia gamta ir turtinga praeitimi, pradėjo keistis – iš pradžių lėtai ir tarsi nedrąsiai, bet su kiekvienais metais vis sparčiau. Ir čia aš prisimenu Romo Sadausko-Kvietkevičiaus mintį, kad „didžiausia provincijos tragedija yra ne gyventojų senėjimas ir investicijų stoka, o ja tikinčių ir kryptingai veikiančių intelektualių asmenybių stygius“.

Tokių nedidelių miestų ir miestelių sėkmę dažniausiai lemia ne tiek finansavimas, kiek žmogiškasis X faktorius – žmonės, gebantys ne tik svajoti ir generuoti idėjas, bet ir jas įgyvendinti, įtikindami vietos bendruomenę ir verslą, rašantys projektus ir ieškantys finansavimo. Merkinės visuomeninį gyvenimą į priekį tempia darnus Merkinės krašto muziejaus ir Merkinės kultūros centro tandemas, palaikomas bendruomenės, čia veiklą plėtojančių verslininkų, valstybės ir savivaldos institucijų. Prie gerų idėjų žmonės noriai prisideda, taip atkurdami magdeburginio miesto šlovę ir patrauklumą. Istorija tęsiasi.

Šventės proga gavau dovanų dzūkų kultūros festivalio „Čiulba, ulba“, birželio 24–26 d. praūžusio Marcinkonyse, marškinėlius su garsiojo dzūkų krašto šviesuolio Juozo Averkos (1911–1998) posakiu ir palinkėjimu: „Aic ir nigdi nepasduoc!“ To ir linkiu visiems, nes Merkinės pavyzdys įkvepia.

Karalių Merkinė. Mindaugo Lapelės nuotrauka
Botanikas, gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė. Mindaugo Rylos nuotrauka
Karalių Merkinė. Mindaugo Lapelės nuotrauka
Čepkeliai, Jakimkės grandas (sala). Mindaugo Lapelės nuotrauka
Botanikas, gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė. Lino Žvaliausko nuotrauka
Liepos 6-osios šventės akimirka. Brolių Černiauskų nuotrauka
„Baltos kreidos“ kūrybinės dirbtuvės Merkinėje – meninė instaliacija „REX V. Vaza“ (autorius – Algimantas Rokas Černiauskas). Brolių Černiauskų nuotrauka
Paminklo atidengimo šventės akimirka. Brolių Černiauskų nuotrauka
Paminklo atidengimo šventės akimirka. Brolių Černiauskų nuotrauka
Paminklo atidengimo šventės akimirka. Brolių Černiauskų nuotrauka
Paminklo Vladislovui Vazai atidengimas. Kalba idėjos sumanytojas Žygimantas Buržinskas, antrame plane iš kairės – muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas, skvero sutvarkymo mecenatai – restorano „Dzūkynė“ savininkai Marius ir Živilė Valukynai. Brolių Černiauskų nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien