2020 07 18

Žygimantas Bučius

Lina Jakelė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Karantino iššūkis paliatyviems ligoniams ir ligoninėms

Unsplash.com nuotrauka

Karantinas Lietuvoje, kaip ir onkologinė liga, pasirodė beturį nemažai bendrų savybių. Pirmiausia tai ištiko kaip krizė, kuri atėjo netikėtai, buvome tam nepasiruošę, žinia sukrėtė ir sukėlė įvairių reakcijų bei emocijų, užklupusios emocijos palaipsniui išsirutuliojo į tam tikrus veiksmus. Viskas vyko labai greitai ir, kaip krizei būdinga, per tą laiką turėjome progų bei galimybių „paaugti“. Esu K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės dvasinė asistentė, buvau per visą šį laiką kartu su ligoniais. Karantinui pasibaigus, su savo bičiuliu pakalbinome keletą paliatyvių ligonių, kad pasidalintų, ką patyrė per šį laikotarpį.

Paliatyvioji medicina pirmoji ateina į pagalbą žmonėms, susiduriantiems su onkologinėmis ligomis. Šios medicinos krypties esmė yra ne padėti ligoniui pasveikti, bet suteikti jam fizinę, emocinę ir dvasinę pagalbą. Anot Pasaulinės sveikatos organizacijos (toliau PSO) apibrėžimo, paliatyvioji pagalba – tai „būdai, gerinantys gyvenimo kokybę pacientams ir jų šeimos nariams, susiduriantiems su problemomis, kylančiomis dėl gyvybei gresiančių ligų, pasitelkiant profilaktiką, kentėjimų sumažinimą ar išvengimą, skausmo ir kitų (fizinių, psichosocialinių ir dvasinių) problemų ankstyvą atpažinimą, tikslų įvertinimą, gydymą bei sprendimą“ (2002). Kitaip tariant, paliatyvioji pagalba susideda iš keleto svarbių dėmenų – šeimos / artimųjų pagalbos, bendruomeniškumo / dvasinės ir fizinės pagalbos.

Lygiai tris mėnesius turkęs karantinas (nuo 2020 m. kovo 16 d.. iki birželio 16 d.) smarkiai paveikė kasdienį slaugos ligoninių ir paliatyvių ligonių gyvenimą. Karantino metu SAM sprendimu nebuvo leidžiama ligoniams išeiti iš palatų, nebuvo įleidžiami artimieji, buvo uždraustos visos veiklos ar susitikimai ligoninėje. Vadinasi, dėl karantino buvo nukirstos dvi iš trijų pagrindinių paliatyvios medicinos funkcijų – šeimos / artimųjų pagalba ir bendruomeniškumas. Apklausę keletą slaugos ligoninėje gulėjusių ligonių iki karantino ir jo metu, bandysime pažvelgti, kaip karantinas paveikė kasdienį slaugos ligoninės gyvenimą.

Pakalbinti ligoniai lengvai sutiko bendrauti šia tema ir pirmiausia bendraudami labai pabrėžia savo ir taip turimai mažos laisvės suvaržymus. 90 metų ligonė, paklausus, kas jai ligoninėje maloniausia, atsako: „Maloniausia buvo antradieniais susitikti per šventas Mišias, aš jų visada laukdavau.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ligoje aplankanti kančia neišvengiama, ir ligonė, paklausta, kas jai padeda pakelti kančias, nesuabejoja, kad tai – malda. Kalbant apie artimuosius, kita ligonė atsidūsta: „Pasikalbame, padrąsina mane, tai labai malonu girdėti iš senelio, tėvelio…“ Artimųjų buvimas suteikia daugiau ramybės ir paguodos, taigi ta atskirtis tikrai buvo nelengva.

Kaip ligoniai sužinojo šią žinią, paklausėme vyriškio, kuris nusijuokęs pasakė: „Sužinojau, kaip ir visi, kurie televiziją žiūri, juk žinai, kas kovo 16-ąją buvo, ar ne?“ O paklausus, kokias reakcijas matė aplinkui, pasidalino savomis: „Normalios reakcijos, nieko… Aš tik apie save galėčiau pasakyti, kad nekas. Labiausiai, kad durys užrakintos, jautiesi kaip kalėjime, na, jaučiama tokia vienatvė. Jautėsi ir bendraujant su personalu, ir su kitais ligoniais.“ Jis pasiteiravo, ar jau išvažiavo šalia gulėjusi ligonė, su kuria susitikdavo ir koplyčioje, ir bendravimo kambaryje, ir kiekvieną kartą padėdavo grįžti į palatą pastumiant vežimėlį. „Na, man ji labai patiko savo poezija, savo kalbomis, tai buvo protinga tokio amžiaus moteris (90 m.)“. O paklausus, ar buvo svarbus bendravimas su kitais ligoniais, jis neabejodamas patvirtina: Taip, taip, taip.“ Artimieji taip pat stipriai išgyveno šią atskirtį, kokias ligoniai matė artimųjų reakcijas, ligonis pasidalina: „Na… Tų reakcijų buvo neigiamų, kadangi norėjo pamatyti artimuosius… Aš tik per langą ir telefonu pasikalbėdavau, taip buvo per tą visą laiką.“ Ir priduria, kad iki karantino tai buvo labai svarbu: „Iki karantino buvo tokia laisvė, galėdavai išeiti netgi parūkyti arba šiaip pasivaikščioti, graži gamta, pušys aplinkui, žolė, medeliai ir visa kita. Tai čia vienas dalykas, o kai karantinas tai tu – kaip kalėjime, negali nei išeiti, nei nieko daryti negali.“

Karantinas visiems leido šiek tiek sustoti ir permąstyti savo vertybes ir gyvenimą. Kalbant apie slaugos ligoninę, nors ir gali pasirodyti, kad ten gyvenimas ir taip lėtas, tačiau karantinas turėjo didelę įtaką ligoninės kasdienybei. Visų pirma pandemija leido išsikristalizuoti, kas išties yra svarbu. Kaip matėme iš pavyzdžių, ir taip vienišą ligonių kasdienybę dar labiau izoliavo draudimas lankytis artimiesiems ir patiems laisvai vaikščioti bei bendrauti ligoninėje. Išryškėjo bendruomeniškumo svarba. Nebegalint kas savaitę lankyti Mišių ir susirinkti popietėms prie arbatos liko dar mažiau galimybių bendrauti. Ligoniams paguoda tapo bendravimas su personalo komanda, gydytojomis, seselėmis, jų palaikymas ir buvimas šalia šiuo sunkiu metu tapo neįkainojama vertybė.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.