Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 24

Oleksii Novosad

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Karas, kaip ir visa kita, baigsis. Pamąstymai atėjus Nepriklausomybės dienai

Oleksi Novosadas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Rugpjūčio 24-ąją minima Ukrainos Nepriklausomybės diena. Šiandien ji įgyja dar vieną prasmę ir yra svarbi mums visiems – nes šiandien taip pat sueina jau pusė metų nuo Rusijos karinės invazijos pradžios. Ukraina išgyvena naują kovą už savo laisvę ir rodo pasauliui begalinio tvirtumo pavyzdį.

Mintimis apie karą ir skaudžias, bet kartu ir viltingas jo pamokas dalijasi Oleksii Novosadas – Lietuvoje gyvenantis ukrainietis, krikščionių evangelikų bendruomenės „180° Bažnyčia“ narys.

Sunku patikėti, bet štai jau pusė metų, kai mano gimtojoje šalyje vyksta tikras, negailestingas karas. Panašiai kaip kadaise su COVID pandemija, pačioje pradžioje smegenys net atsisakydavo pagalvoti, kad šita beprotybė galėtų tęstis ilgiau nei dvi savaites. O dabar, kaip ir kadaise su pandemija, atrodo, kad tai nesibaigs jau niekada.

Tačiau, žinodami šio pasaulio istoriją, galime suprasti, jog viskas jame praeina. Jei praėjo lengvi laikai, praeis ir sunkūs. Jeigu kažkada baigėsi taika, būtinai turėtų kažkada baigtis ir karas. O kol viskas dar tebevyksta, norėčiau pasidalinti, ką mums leidžia suprasti tokia kasdienybė.

Pirmas suvokimas, ateinantis į galvą, yra apie tai, kad daug dalykų, kuriuos visada priimdavau savaime, dabar matau kaip malonę ir prabangą. Vaikščiojimas parkais, važiavimas į mišką, grožėjimasis miestu ir kokybiškas laiko leidimas su draugais jau ilgą laiką man būdavo įprasti mėgstamiausi hobiai. Su laiku tai net tapo kasdienybes dalimi.

Neseniai, kalbėdamas su draugais, gyvenančiais Ukrainoje, pats sau priminiau, kad net tokie paprasti dalykai yra prieinami ne visiems. Miškas gali būti užminuotas, vaikščiojant parke gali pradėti kaukti oro pavojus, o sostinė vietoje kraštovaizdžio architektūros nuo pat įvažiavimo gali tave pasitikti nugriautais, apdegusiais namų fasadais ir susprogdintais tiltais.

Ukrainiečių karys saugo Nacionalinį akademinį Operos ir baleto teatrą Odesoje. EPA-EFE / Sedato Sunos nuotrauka

Tokiais momentais, kaip to pokalbio metu, supranti, kad daug prieinamų ir normalių dalykų Lietuvoje yra didelė malonė iš Dievo, sulaikančio šio pasaulio kunigaikščio kardą. Žinoma, daug kas yra ir mūsų pačių pasirinkimų pasekmė. Bet juk Ukrainos žmonės nenorėjo karo, o ir kitur, kur jo nėra, kartais daroma ne viskas iki galo, kad jo išvengtume. Tad dėkoti tikrai yra už ką. Kol kas malonių gaunam dosniai.

Per šį pusmetį naujas požiūris atsirado ne tik į žmogiškąją kasdienybę, bet ir į kai kuriuos įprastus tikėjimo dalykus. Nuo vaikystės mėgdavau skaityti psalmes. Jose visada buvo galima rasti daug paguodos. Labai norėjau būti panašus į karalių Dovydą, kuris visose savo sunkumuose pasitiki Viešpačiu.

Kai Ukrainoje pirmą kartą tikrąja to žodžio prasme atsirado priešų, supratau, kaip brangu turėti Tą, Kuris perves per tamsiausią slėnį ir padės nebijoti pavojaus (Ps 23). Kol tikrų priešų nesimatė ir jų vietą vaizduotėje užimdavo nemandagūs draugai ar kiemo chuliganai, pasitikėjimą labiau susiedavau su komfortišku ramybės jausmu. „Pasitikiu – vadinasi, nesijaudinu“, – galvodavau.

Tačiau kai atsirado realus pavojus netekti pažįstamųjų, draugų, šeimos narių arba galbūt ir visame pasaulyje esančio saugumo, supratau, kad nuoširdus pasitikėjimas Dievu yra nors sunkiai pasiekiamas, bet gyvybingai svarbus ramybės šaltinis. Tik panašiems įvykiams atėjus, pradedi suvokti, kaip arti Viešpaties turėjo būti kareivijos vadas Dovydas, kad pasakytų: „Ramiai užmiegu, nes tu vienas, VIEŠPATIE, leidi be rūpesčio ilsėtis“ (Ps 4, 9).

Toks pasitikėjimas nebūtinai suteikia ramybės emociją, bet remiasi tikėjimu, kad Dievas nepaliks teisiojo priešams. O atitinkamai tikėjimas ir užauga per išbandymus, praeitus su Viešpačiu.

Evakuotieji iš apsiausto Mariupolio Zaporižėje 2022 m. gegužės 3 d. Romano Pilipėjaus / EPA-EFE nuotrauka

Galiausiai, trečia, skaudžiausia, bet turbūt ir svarbiausia dabartinio karo pamoka – tai pats žmogus. Prieš karą, panašu, kad daugelis iš mūsų (įskaitant mane patį) drįsom pamanyti, jog žmogiška civilizacija pagaliau pasiekė tokį lygį, kad jau gali gyventi taikoje ir, nepaisant tam tikrų asmeninių krizių bei išgyvenimų,  kurti savo likimą. Juk žmogus turi visą sąrašą Dievo suteiktų savybių, kurios gyvenimą aplinkui padaro gražų: meilė artimiesiems, išpuoselėtas komfortas, veiksmų kūrybiškumas, teisybė, laisvė.

Tačiau, pasirodo, mes primiršome labai svarbų žmogiškąjį faktorių. Kai žmogus gyvena piktojo pavergtame pasaulyje (1 Jon 5, 19), tenka prisiminti (arba suvokti), jog turėti gražių savybių nepakaks. Reikia sekti teisybės ir būti iš tikro laisvam bei nepriklausomam. Gana simboliškai šiemet tenka apie tai pamąstyti būtent Ukrainos nepriklausomybės dieną.

Žiūrėdamas naujienas iš karo, ne kartą nustebdavau suvokdamas, kaip žiauriai gali veikti žmogiška būtybė. Tas pats pilotas gali siųsti bučkius savo mažoms dukrytėms, sakydamas, kaip tėtis jų pasiilgo, kaip tikisi jau greitai grįžti, pasimatyti – ir, padėjęs ragelį, sėsti į naikintuvo kabiną, atlikti užduotį „apdirbti koordinates“, leidžiant raketą į prekybos centrą ar klasterines bombas į miegamąjį kvartalą.

Tas pats 19 metų jaunuolis su draugais gali gyventi tipišką nuotaikingą studento gyvenimą, ir vos už poros savaičių, gavęs įsakymą, važiuoti su tanku, šaudyti į kaimyninės šalies žmones. Tas pats paprastas kaimietis gali namuose sunkiai dirbti, tvarkydamas savo buitį, o nuvažiavęs į šalia esančią valstybę vogti buitinę techniką iš tokių pat kaimiškų namų, iš kurių priverstinai pabėgo šeimininkai, saugodami gyvybę nuo jo būrio artilerijos.

Pasirodo, meilė artimiesiems gali būti žiauriai selektyvi, kūrybiškumas – padėti efektyviai griauti, o komfortas – išpuoselėtas ant kažkieno ašarų ir kraujo. Teisybė ir tiesa kiekvienam gali būti sava, juoda spalva gali būti balta, o balta – juoda.

Rusijos subombarduotas Mariupolio teatras – Donecko srities akademinis dramos teatras Mariupolyje. Informator.ua nuotrauka

Šventasis Raštas sako, kad, kai žmogus nesirūpina Dievo pažinimu, užuot tai daręs, puoselėja bedievystę ir neteisybę, Dievas palieka jį jo paties prigimties likimo valiai (Rom 1, 18, 28–29). To pasekmės būna itin nepavydėtinos. Bijau, kad tai yra geriausias paaiškinimas, kurį turiu dabartiniam momentui, bandydamas suprasti Rusijos invaziją, nusikaltimus ir prieš metus dar neįsivaizduotas bjaurybes.

Tačiau pabaigoje perteiksiu ir teigiamų minčių. Kad ir kaip būtų sunku ir baisu, pasirodo, net ir iš pažiūros stipresnis blogis gali būti sustabdytas, o tiesa ir teisybė – nugalėti kovoje. Nepriklausomybės ir laisvės dvasia gali laimėti prieš vergystės raumenis. Nors kaina yra labai skaudžiai didelė, Ukraina eina pergalės link (kuo dar prieš metus būtų buvę labai sunku patikėti). O tai reiškia, kad pabaiga vis dėlto bus, ir, atrodo, jau ne už kalnų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Viskas šioje žemėje yra laikina. O svarbiausia – laikinas ir pats gyvenimas joje. Karai, pandemijos ir sunkiai pakeliami išbandymai kaip niekas kitas primena mums, kad esame sukurti kitam pasauliui. Turime daug gražių, Dievo įdėtų, savybių, bet galėsime jomis pasidžiaugti, tik kai būsime tikrai nepriklausomi ir laisvi.

„Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“ (Jon 8, 36).

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.