Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 02 01

Aurimas Šimeliūnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Karas Ukrainoje bus arba ne

Ukrainos karys tikrina situaciją fronte Rytų Ukrainoje (2022-01-31). EPA nuotrauka

„Jei pirmame akte ant sienos pakabintas pistoletas, tai jis turi iššauti paskutiniame veiksme.“

Antonas Čechovas

„Supervalstybės neblefuoja.“

Antony Blinkenas

Si vis pacem, para bellum / Jei nori taikos, ruoškis karui.

Senovės romėnų patarlė

Kartą vienas istorikas pasakojo, kaip jis paklausė savo senelio apie fronto linijos slinkimą Antrojo pasaulinio karo metais. Iš pradžių į Rytus, o po to atgal į Vakarus. Senelio atsakymas buvo daugmaž toks: „Ai, tai, kad žinok, tas frontas ėjo ir praėjo, nelabai ir pajutom.“ Tiesiog karo veiksmai nevyko arti jo sodybos, o sunkus, skurdus ir pavojingas gyvenimas buvo prasidėjęs dar iki karo ir tęsėsi jam jau pasibaigus.

Ukraina jau nuo pat Krymo aneksijos 2014 metais ir ginkluoto konflikto Donbase pradžios priprato prie to, kad regionas yra okupuotas Rusijos kontroliuojamų smogikų, o prie rytinių šalies sienų nuolat dislokuojama Rusijos kariuomenė. Čia nuolat vyksta įvairūs reguliarios Rusijos armijos manevrai, pratybos ir kariniai mokymai. Nepaisant oficialios Kremliaus pozicijos, kad šie veiksmai vykdomi vien tik siekiant tinkamai apsiginti nuo galimų provokacijų iš Ukrainos pusės. Visa tai primena tarpuvartėje greta jūsų namų smūgiuoti beisbolo lazda (aišku, ne į kamuoliuką) besimankštinantį chuliganą. Maža ką, juk gali kažkas iš praeivių jį toje tarpuvartėje užpulti ir jam esą būtina ruoštis apsiginti nuo galimos agresijos jo atžvilgiu.

Nepaisant nuo pat 2014 m. šitaip besitęsiančios militaristinės rutinos, pastarųjų savaičių įvykiai pasižymi išskirtine įtampa. Ne tik dėl šį kartą itin gausiai prie Ukrainos sienos sutelktų Rusijos karinių pajėgų, bet ir dėl politinio konteksto. Visai neseniai Rusija pateikė ultimatumą JAV ir NATO, kuriuo pasiuntė perspėjimą aljansui nesiplėsti į rytus. Niekam ne naujiena, kad Kremlius nelinkęs vadovautis šiandienos Vakarų pasaulyje tarptautinius santykius grindžiančia pagarba kitų valstybių suverenitetui. Jam vis dar kur kas priimtiniau viską vertinti įtakos sferomis, kur didesnę karinę galią turinčios valstybės sprendžia kitų valstybių likimus.

Kremlius iš principo negali pripažinti to, kad visos NATO šalys turi vienodą balso teisę. Kaip ir to, kad ne tiek NATO plečiasi į rytus, kiek visos Vidurio ir Rytų Europos šalys savo noru tampa aljanso narėmis trokšdamos saugumo nuo tos pačios Rusijos. Kokias saugumo garantijas gali pasiūlyti savo kaimyninėms šalims Rusija, sunku pasakyti, nebent paramą tų šalių diktatoriams mainais į šių šalių priklausomybę nuo Kremliaus. Sakyčiau, abejotinos vertės sandoris.

Vėlgi pastarųjų savaičių Kremliaus agresiją yra sunku racionaliai paaiškinti. Rodos, akivaizdu, kad atviras ir didelio masto ginkluotas konfliktas yra nenaudingas niekam ir bet koks pasiektas rezultatas neatpirks konflikto sąnaudų. Kita vertus, Rusija jau atplėšė nuo Ukrainos Krymą, kas iki tol irgi buvo vertinama kaip visiškai neracionalus veiksmas. Toks jis ir yra, tačiau šiandieną tai jau įvykęs faktas, prie kurio visi priprato.

Aurimas Šimeliūnas. Aistės Noreikaitės nuotrauka

Atrodytų, norint išlaikyti įtaką regione, Rusijai būtų kur kas naudingiau, kad kaimyninėje Ukrainoje būtų kuo daugiau SSRS nostalgiją jaučiančių rusakalbių piliečių, ypač kai jų šalyje tokių ir taip pakankamai. Anksčiau šitie Ukrainos piliečiai buvo tvirtas Kremliaus finansuojamų politikų elektoratas. Tad po Krymo aneksijos ir Rusijos pilietybės dalybų Donbaso regiono gyventojams dar atviras klausimas kas daugiau išlošė – juos pas save priėmusi Rusija, ar jų netekusi Ukraina.

Beje, yra ir tokį elgesį pagrindžiančių interpretacijų. Kai kurie rusų šovinistai pasitelkia 1939 metų Suomijos pavyzdį – jų nuomone, yra gerai, kad tuomet nepavyko sukurti Suomijos sovietinės respublikos su iš Maskvos valdoma marionetine vyriausybe. Pasak jų, net jei tokia sovietinė Suomija ir būtų tapusi šešioliktąja SSRS „broliška“ respublika, tai vis tiek anksčiau ar vėliau vietiniai nacionalistai būtų perėmę valdžią, nusispjovę į suomius dešimtmečiais šėrusią Maskvos ranką ir pabėgę iš SSRS. Tam, kad ir vėl galėtų savo šalyje nekliudomi puoselėti savo mylimą fašizmą (panašiai kaip dabar tai daro ukrainiečiai ir lietuviai).

Rusų šovinistų akimis, karas su Suomija, po kurio nuo jos buvo atplėštas ir rusifikuotas pietinės teritorijos gabalas, yra optimalus geopolitinis sprendimas, davęs tvarų rezultatą. Be abejo, į pražudytas kelių šimtų tūkstančių rusų kareivių gyvybes nebuvo atsižvelgta. Greičiausiai dėl to, kad žmogus bet kuriuo atveju nėra tvarus, ne taip kaip okupuota teritorija. Todėl žmonių gyvybės, kaip ir tarptautinė reputacija, esą niekas, palyginti su sau atsiplėštu teritorijos gabalu, kuris dabar visiems laikams priklausysiąs Rusijai.

Taip pat yra sunku objektyviai įvertinti ir Vakarų sankcijų poveikį Rusijai. Vyresnio amžiaus lietuvių analitikai dar turėtų prisiminti, kaip 2014 m. visi sukišę nosis į monitorių stebėjo kelis puslapius, sukurtus specialiai tam, kad nuogų moterų ar gamtos vaizdų fone būtų demonstruojami trys kintantys rodmenys – rublio kursas JAV dolerio atžvilgiu, rublio kursas euro atžvilgiu ir naftos barelio kaina. Visi sekė rublio nuvertėjimą, naftos barelio kainos kritimą, šaipėsi žiūrėdami į Rusijoje buldozeriais užkasamus kontrabandinius maisto produktus ir laukė ekonominio Rusijos kracho. Kol sulaukė sutvirtėjusios Putino diktatūros ir modernizuotos rusų kariuomenės Baltarusijoje ir prie Ukrainos sienos.

Tiek Vakarų, tiek rusų apžvalgininkai, bandydami prognozuoti tolesnę konflikto raidą, susiduria su ta pačia problema – kad padarytų tai, jie turi nors kiek aiškiau įsivaizduoti, kas dedasi V. V. Putino galvoje. Panašu, kad ši informacija nepasiekiama niekam, išskyrus nebent pačius artimiausius jo aplinkos žmones. Vakarų apžvalgininkai, keldami įvairias hipotezes apie galimus Putino motyvus, yra palyginti nuosaikūs, o rusai, piešdami psichologinį Putino portretą, savo fantazijos niekada per daug nevaržė.

Rusų publicistų samprotavimuose galima rasti nuomonių apie tai, kad Putinas siekia vėl paversti Rusiją savotišku „Europos žandaru“, kaip carinė Rusija buvo vadinama XIX a. valdant carui Nikolajui I. Tuomet ne vienas Europos monarchas prašė caro pagalbos norėdamas numalšinti revoliucinėmis idėjomis persismelkusius visuomeninius ir tautinius judėjimus. Šiandieniai Kremliaus propagandistai irgi mėgsta transliuoti naratyvą apie Rusiją kaip vienintelę senosios Europos vertybių saugotoją ir puoselėtoją, kai Europos Sąjunga ir visas Vakarų pasaulis skęsta leftistinio globalizmo liūne. Spėjama, kad Putinas save laiko rusų žemių vienytoju ar savotiškos SSRS 2.0 kūrėju.

Racionalus protas sako, kad atviras karas turėtų būti pražūtingas Putino režimui. Tačiau iracionali baimė kužda priešingai – o gal kaip tik toks konfliktas būtų kokybiškai naujo Putino režimo pradžia, nauja ir griežtesnė diktatūra. Putinas jau buvo pasiuntęs vadinamuosius žaliuosius žmogeliukus į Krymą, vadinamuosius traktorininkus ir šachtininkus į Donbasą. Taip pat sunkiai įsivaizduojama, kad be jo tarnybų pagalbos Lukašenkai pavyko numalšinti baltarusių revoliuciją 2020 m. vasarą. Galbūt senstantis diktatorius nusprendė pagaliau žengti atvirą žingsnį ir įsirašyti į istoriją Ukrainos krauju?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vakarų nenoras tiesiogiai veltis į šį konfliktą taip pat suprantamas. Panašiai kaip respektabilaus verslininko, prie kurio restorane prisikabino įkaušęs chuliganas, nenoras „eiti į lauką ir išsiaiškinti vyriškai“. Ne tiek iš baimės, kiek dėl to, kad jis jau yra iš kito pasaulio, kuriame problemos sprendžiamos ne kumščiais. Atitinkamai, priėmęs iššūkį jis liks pralaimėjęs, nepriklausomai nuo muštynių baigties, o chuliganui bet koks pavykęs savo purvino žaidimo primetimas kitam yra pergalė.

Ko gero, dabar yra būtent tas metas, kai savo žodį garsiau turėtų pasakyti konflikto dalyvis, kuris kartu yra ir jo objektas – pati Ukraina. Dabartinis Ukrainos prezidentas V. Zelenskis laimėjo prezidento rinkimus prieš karingąjį P. Porošenką, pažadėjęs ukrainiečiams taiką ir dialogą su Rusija. Praėjo keleri metai ir intervencijai pasiruošusi rusų armija išsirikiavo prie Ukrainos sienos. Šiuo metu Ukraina ir yra tai, dėl ko chuliganas susikibo su verslininku. Situacijos sudėtingumą nulemia tai, kad, kol Ukraina nėra NATO narė, tol jai ir toliau teks vienu metu gyventi abiejuose pasauliuose, t. y. iš pradžių su stipresniu chuliganu „eiti į lauką pasiaiškinti vyriškai“, o po to sukruvintai sėsti prie politinio verslo derybų stalo, prie kurio greta respektabilių politikos verslininkų sėdės ir tas pats chuliganas.