2022 05 16

Emilė Balodytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Karas Ukrainoje – žiauri realybė ir pamokos Lietuvai

Emilės Balodytės nuotrauka

Ilgai galvojau, ar rašyti kažką apie savaitę praleistą Ukrainoje. Neslėpsiu, kurį laiką mane stabdė atsiradusi „karo turizmo“ sąvoka. Galiausiai prisiruošiau, nes tai pasakojimas ne tik apie pagarbą Ukrainos šaliai, bet ir apie pamokas mylimai Lietuvai.

Trys kelionės į karo slegiamą Ukrainą

Todėl pasinaudosiu proga pasakoti ne apie save, bet padėkoti tiems, kurie priėmė, ir pakalbėti šiek tiek konceptualiau – apie karo kasdienybę ir tai, ko galime pasimokyti iš ukrainiečių.

Emilės Balodytės nuotrauka

Mano ryšys su šia šalimi užsimezgė kiek anksčiau. Todėl dar iki plataus masto karinių veiksmų jau teko patirti šios tautos nuoširdumą, žmonių meilę savo šaliai ir jos tradicijoms. Į Ukrainą po vasario 24 d. vykau jau trečią kartą. Pirmus du kartus važiavau su Seimo nariais, tuomet gabenome paramą Ukrainos kariams: medikamentus, neperšaunamas liemenes ir kitus kariams reikalingus daiktus. Abu kartus pati vairuodavau Lietuvoje surastus ir nupirktus automobilius, kuriuos vėliau atiduodavome Ukrainos kariams. Tačiau, ko gero, labiausiai palietė trečioji kelionė, nes jos metu daugiausia laiko teko praleisti su Ukrainos gynėjais, ukrainiečių kariais.

Šios kelionės priešistorė yra tokia – vis sulaukdavau žinučių iš draugų ukrainiečių su klausimais, kada vėl atvažiuosiu į Kyjivą. Taigi galiausiai susikroviau rūbus, su artimųjų pagalba ir savo lėšomis nupirkau medicinos priemonių kariams, sudėjau daiktus ukrainiečiams ir išvažiavau. Savo iniciatyva. Kelionės organizavimas užtruko apie 24 val. Nelabai net žinojau kaip grįšiu.

Nors lankydamasi Ukrainoje iš karių buvau gavusi karo meno pamokų, ne kartą pajutusi norą imti į rankas automatą ir eiti kovoti, vis dėlto nevažiavau ten kariauti, nes žinau, kad dar reikia daug ko išmokti, antraip, ko gero, kaip ir rusų kariai, būčiau tik lengva patrankų mėsa.

Mokytis iš Ukrainos didvyrių

Suprantu, kad nedera čia vaidinti karžygės, nes tikrųjų karžygių, vertų tikros pagarbos, Ukrainoje yra kur kas daugiau. Tačiau, kai įvažiuodama į Borodianką, Bučą ir kitus Kyjivo priemiesčius girdžiu žmones, garsiai sakančius lietuvių kalba „Ačiū“, tada suprantu, kad tiesiog buvimas kartu ir paprasti apsikabinimai yra ne mažiau svarbūs.

Ukrainoje ne kartą sulaukdavau klausimo: „O tu nebijai būti su mumis? Juk pavojinga, dauguma bijo čia vykti…“ Jau nekalbant apie mano pačios šeimos narius, kurie po kiekvieno mano apsilankymo Ukrainoje karo metu vis klausia: „Gal jau daugiau nebevažiuosi į Ukrainą?“

Bet ir vėl važiuodavau, nes buvimas ten – svarbesnis už saugumo jausmą, nes mano širdis, man atrodo, jau yra ten. Taip, nesu didvyrė, bet savo maža egzistencija noriu būti su tais, kurie yra tikrieji didvyriai, noriu mokytis iš jų.

Emilės Balodytės nuotrauka

Istoriją galima pradėti nuo Kyjivo priemiesčių. Čia laukė, ko gero, artimiausia pažintis su karu. Ne dėl susprogdintų namų, bet dėl ten likusių žmonių likimų. Įstrigo vaizdas, kai su Ukrainos kariais atvežėme humanitarinę pagalbą į Bučą. Sustojome gyvenamųjų namų kvartale. Tuomet po truputį pradėjo būriuotis žmonės. Jiems atvežėme rūbų, maisto ir kitų reikalingų daiktų. Bet dar dabar akyse stovi vaizdas, kaip viena moteris pamačiusi kitą moterį tiesiog apsiverkė ir stipriai apkabino, nes iki šiol ji tikriausiai manė, kad jos draugė neišgyveno.

Emilės Balodytės nuotrauka

Kita istorija – pokalbis su jaunu vyriškiu. Jis pasakojo ir rodė nuotraukas, ką rusai padarė su jo butu. Matyti sušaudytos, išpjaustytos durys, palikti „samagono“ buteliai, išversti stalčiai. Tokių istorijų – šimtai. Ir visa tai yra apie Rusijos režimo pavergtą tautą, kuri naikina viską, kas pakeliui, kadangi nežino, ką reiškia kurti. Nepaisydami to, Ukrainos žmonės bando toliau gyventi, džiaugiasi tais, kurie jais rūpinasi, ir dėkoja už paramą.

Panaši istorija pasikartojo, kai policijos iniciatyva teko plaukti vadinamąja Kyjivo jūra. Matėme susprogdintą policijos spec. padalinio bazę, pareigūnai pasakojo apie „kadyrovcų“ sušaudytas mamas ir vaikus, keliavusius, tuo metu atidarytu „evakuaciniu koridoriumi“. Matai tas buvusias fronto linijas ir pasąmonėje savaime projektuojasi šių žiaurumų vaizdai… Šiandien visi žinome, kad tokia yra daugumos Rusijos orkų kasdienybė. Girdėjome dešimtis tokių atvejų, o kiek dar nežinome…

Ilgai galvojau, ar rašyti kažką apie savaitę, praleistą Ukrainoje. Neslėpsiu, kurį laiką mane stabdė atsiradusi „karo turizmo“ sąvoka. Galiausiai prisiruošiau, nes tai pasakojimas ne tik apie pagarbą Ukrainos šaliai, bet ir apie pamokas mylimai Lietuvai.

Ukrainos policijos pamoka

O iš pamokų Lietuvai norisi paminėti policijos vaidmenį ir visuotinės gynybos koncepcijos svarbą. Įprastai kare visas dėmesys nukreipiamas į fronto linijas, bet šalia yra daug žmonių, kurie daro iš pažiūros mažiau matomą darbą. Jie taip pat svariai prisideda prie savo šalies gynybos. Pavyzdžiui, Ukrainos policijai tenka kovoti su diversantais, rūpintis rusų paliktomis minomis, kuriomis jie puolimo metu ypač „apdovanojo“ Kyjivo sritį. Kalbant apie atsakomybių lauką – sunku suvokti plotus, kuriuos policijai reikia kontroliuoti… Palyginkime: Kyjivo rajono sritis (be Kyjivo miesto) – 28 131 km², o visos Lietuvos – 65 300 km². Už visas pasidalintas patirtis ir tokį šiltą priėmimą esu labai dėkinga Kyjivo rajono policijos vado pavaduotojui.

Emilės Balodytės nuotrauka

Pasitesinę sprendimai dėl Teritorinių pajėgų

Pirmiausia šiek tiek apie struktūrą. Teritorinės pajėgos (Territorial Defense Forces – Війська територіальної оборони (TrO), Lietuvoje panašus atitikmuo – Krašto apsaugos savanorių pajėgos), kurios anksčiau Ukrainoje buvo po sausumos pajėgų skėčiu, dabar yra priskiriamos prie kitų pajėgų rūšių. Hierarchine prasme dabar jos prilygsta sausumos, oro ir kitų rūšių pajėgoms. Šie pakeitimai įsigaliojo tik šių metų pradžioje. Taigi nors iki tol buvo ilgai diskutuojama, kaip šios pajėgos turėtų būti perorganizuotos, galima sakyti, kad naujas „vaikas“ buvo iš karto „įmestas“ į karą.

Tai, žinoma, unikalus reiškinys – juk dauguma tų žmonių anksčiau arba neturėjo karybos įgūdžių, arba turėjo gana minimalius. Tačiau tai jiems netrukdo ginti savo Tėvynės. Atvirkščiai, jų turima visai kita patirtis padeda priimti kūrybiškus sprendimus ir efektyviai veikti visiškai pasikeitusioje aplinkoje.

Pavyzdžiui, vienam iš teritorinės gynybos dalinių vadovauja vietinis politikas. Jis, prasidėjus platesnio masto kariniams veiksmams, iškart, net negalvodamas apie kitas alternatyvas, prisijungė prie šių pajėgų. O dabar šitas žmogus stebina visus savo vadybiniais, organizaciniais sugebėjimais ir lyderyste.

Emilės Balodytės nuotrauka

Aišku, teritorinė gynyba išlaiko glaudų ryšį su reguliariosios kariuomenės pajėgomis, ypač sausumos, stebi procesus ir padeda kurti gynybos planus. Tam tikra prasme pasiektas „aukso viduriukas“ – išlaikoma organizacinė tvarka, paliekant gana daug laisvės, leidžiančios priimti gerus sprendimus. Mačiau, kokie darbštūs šie žmonės, kaip kasa apkasus, treniruojasi. Pavyzdžiui, moteris, prieš tai dirbusi filmų industrijos srityje, dabar yra viso dalinio „žvaigždė“ – geriausia dronų operatorė ir koordinatorė. Ir tokių sėkmės istorijų daug.

Kyjivo stebuklas

Akivaizdu, kad ukrainiečiai padarė tai, kas net jiems patiems atrodė neįmanoma. Ginant  Kyjivą, kaip sakė ukrainiečiai, pajėgų santykis buvo maždaug 1 prieš 10, bet jiems pavyko, nors tą ir sunku suvokti! Tuo netikėjo net ir Vakarų pasaulis, kuris kalbėjo apie galimą Kyjivo užėmimą per 48 valandas. Bet ukrainiečiai apgynė savo sostinę, nes jiems tai buvo Tėvynės karas, o ne „spec. operacija“. Tą lėmė stipri valia priešintis. Prie šios sėkmės prisidėjo visi: ugniagesiai, gelbėję žmones iš subombarduotų namų nuolaužų, policininkai, vykę pagal gautus iškvietimus ir neskaičiavę darbo valandų, paprasti žmonės, pynę kamufliažinius tinklus iš įvairiausių medžiagų, gaminę kariams maistą, rinkę ir teikę paramą.

Ukrainos moterys gamina maistą kariams / Romano Pilipey / EPA-EFE nuotrauka

Juk ryžtas kovoti atsispindi net mažiausiose detalėse – kad ir telefonų skambučių melodijose. Važiuodama su kariais, suskambus jų telefonams, girdėjau žinomus Ukrainos hitus, kurie ypač išgarsėjo ar buvo sukurti šio karo metu. Ir šias dainas, esu įsitikinusi, dainuos ateinančios kartos.

Lietuvoje privalome ugdyti pilietinę valią priešintis, nes priešas yra visai šalia. Ir visai nesvarbu, kad priklausome NATO aljansui. Už savo saugumą esame pirmiausia atsakingi mes patys.

Labai myliu Lietuvą, bet ne mažiau myliu ir Ukrainą, nes matau tautą, kuri didžiuojasi savo šalimi ir ją gina. Tai – pavyzdys visiems mums. Laisvė yra tai, ką turime ginti.

Україна переможе!

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien