2021 08 13

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kard. A. J. Bačkis: „Norėjau susitikti su prieglobsčio prašytojais veidas į veidą“

Vilniaus arkivyskupijos Caritas nuotrauka

Šią savaitę kardinolas Audrys Juozas Bačkis net kelis kartus drauge su Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ darbuotojais lankėsi pasienio užkardose, bendravo su pasieniečiais ir pačiais migrantais. Savo mintimis ir įspūdžiais jis sutiko pasidalinti su „Bernardinai.lt“ skaitytojais.

Įveikti baimę

„Jaučiu, kad mūsų visuomenėje į įvykius, susijusius su migrantais, reaguojama neadekvačiai. Iš vienos pusės, suprantu mūsų žmones. Jie jaučia nerimą, baimę, kad pas mus atvyksta svetimšalių, kad jie liks čia gyventi. Bet aš prašyčiau pagalvoti ir apie baimę tų žmonių, kurie čia atvyksta. Juk jie taip pat bijo. Bijo dėl savo ateities, dėl to, kas jų laukia.

Lankiausi keliose pasienio užkardose, kalbėjausi su pasieniečiais ir kariuomenės atstovais. Jie vykdo jiems duotus nurodymus ir džiaugiasi, kad jų yra gavę, nes prieš tai nebežinojo ką daryti. Mačiau su kokiu nuosaikumu, kaip ramiai jie kalba apie tuos, kuriuos dabar laikinai globoja.

Problema yra, bet pradėkime nuo pradžios. Pradėkim nuo migrantų. Iš pradžių nuolat buvo pabrėžiama ir tuo gąsdinama, kad tai – nelegalūs migrantai. Neabejoju, jog jais pasinaudota, kad jie yra savotiški įkaitai – ne tik kaimyninio režimo, bet ir tų prekeivių žmonėmis, kurie tas keliones organizuoja. Kai kurie iš jų yra patekę į tas pinkles ir jau nebežino, ką toliau daryti. Nereikia sakyti, kad visi yra blogi.“

Išeities taškas – žmogaus orumas

„Šiandien noriu priminti Bažnyčios poziciją ir jos mokymą, kuris šiuo klausimu yra labai aiškus. Dar popiežius Jonas XXIII enciklikoje „Pacem in terris“ (1963) kalbėjo apie migrantus ir būtinybę visuomet gerbti jų orumą ir teises.

Šia tema kalbėjo ir popiežius Jonas Paulius II, pabrėžęs, kad net ir neteisėtos migracijos atveju migrantų orumo ir jų teisių nevalia nei pažeisti, nei nepaisyti.

Naujausioje popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Fratelli tutti“ (2020) migracijos problemai yra skirtas visas skyrius. Pagrindinė jo mintis, kad visi esame broliai.“

Kiekvienas žmogus – atskira istorija

„Šiomis dienomis lankiausi Pabradėje, Švenčionyse ir Adutiškyje. Norėjau susitikti su tais žmonėmis veidas į veidą. Galima į juos žiūrėt iš politinio taško, galima – grynai iš juridinio, pagal visus tarptautinės teisės dokumentus dėl pabėgėlių teisių ir pagal mūsų įstatymus. Taip sprendžiant problemą einama geru keliu, tačiau reikia žiūrėti ir iš žmogiško taško – humanitarinio taško. Šie žmonės yra mano broliai, mano seserys, negalime jų palikti nežinioje.

Su kai kuriais iš jų turėjau galimybę pasikalbėti per vertėjus. Dalis žmonių iš Irako moka angliškai, tiesiogiai galėjau bendrauti ir su atvykusiais iš prancūziškai kalbančios Afrikos dalies.

Artimiau susipažinau su viena šeima iš Irako. Joje – keli vaikai, vienas visai mažas – vos kelių mėnesių. Kiek supratau (žinoma, negalėjau to patikrinti), jie yra jazidai – tai bene labiausiai persekiojama Irako mažuma. Šie žmonės buvo išvyti iš savo namų, savo krašto. Jau buvo pasiprašę prieglobsčio ir kurį laiką gyveno Kurdistane, tačiau ir ten jautėsi nesaugiai, todėl bėgo toliau. Taigi kiekvienas žmogus, kiekviena šeima yra atskira istorija. Būtina į tai atsižvelgti. Neužtenka pasirašyti chartijas apie žmonių teises, jas reikia ir įgyvendinti.“

 

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ nuotrauka

Pasirūpinti fiziniais poreikiais, bet nepamiršti ir dvasinių

„Prieglobsčio prašytojai pasigenda įvairių dalykų. Ne vienam trūksta vaistų. Sergančiuosius žadėjo aplankyti Raudonojo Kryžiaus gydytojas. Kai kurie skundėsi, kad jiems šalta, rodė suplyšusius batus. Nepatyriau jokio agresyvumo, mandagiai bendravome. Visi skundėsi, kad jiems atėmė telefonus, nes norėtų paskambinti giminėms į savo kraštą ir pranešti, jog yra gyvi ir šiuo metu yra Lietuvoje. Nesiimu spręsti dėl galiojančių taisyklių, tik norėjosi į tai sureaguoti.

Žmogus turi ir fizinių, ir dvasinių poreikių. Štai vieni, pamatę, kad atėjo kunigas, paklausė, ar negalėčiau Mišių paaukoti, nes jie katalikai. Manau, galėtume ir tą patarnavimą suteikti, neužgaudami kitų religijų. Iš dar kelių žmonių sulaukiau prašymų parūpinti jiems Koraną arabų kalba. Mačiau, kad Pabradėje jų yra pridėta, bet kitoje užkardoje jų nebuvo. Žmonės tiesiog prašo.

Svarbiausia suvokti, kad jie yra mūsų broliai ir seserys. Aš suprantu – reikia subalansuoti tų žmonių teises ir mūsų – Lietuvos gyventojų teises. Tikrai galima ir į vienus atsižvelgti, ir kitų nenuskriausti. Ta mūsų visuomenės baimė, atstūmimas, nepasitikėjimas, įtarumas yra netinkama laikysena, nors ir suprantama. Turime įveikti ją.“

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ nuotrauka

Prieglobsčio prašytojai turi ypač rūpėti Bažnyčiai

„Popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Deus caritas est“, kalbėdamas apie carito darbus, aiškiai pasakė, kad reikia sekti gailestingojo samariečio pavyzdžiu, turėti reginčias akis. Jei žmogus yra patekęs į bėdą, negalime nusisukti nuo jo kaip tas kunigas ar levitas, ėjęs pro šalį. Turime prieiti ir tam žmogui padėti. Dėl to ir aš, kad ir trumpai, norėjau susitikti šiuos žmones veidas į veidą. Kad tai būtų pagarbos, padrąsinimo ženklas jiems, o drauge ir kvietimas mūsų visuomenei pažvelgti į šiuos žmones kitomis akimis.

Pasigendu iš tos mūsų visuomenės dalies, kuri gyvena pagal krikščionių principus, principingumo gyvenant krikščionybe. Neužtenka nueiti į pamaldas pasimelsti, reikia ir parodyti artimo meilę konkrečiai.

Džiaugiuosi Carito veikla, mačiau ir Švenčionyse, ir Ignalinoje, kur klebonai ėmėsi iniciatyvos – rūbus surinkti ir žmones šiek tiek raminti.

Ką gali mūsų Bažnyčia dar padaryti šalia tų artimo meilės darbų? Būti tuo geruoju samariečiu. Būčiau labai laimingas, jeigu išgirstų šį žodį visi klebonai. Suprastų, kad mes galime prisidėti prie šios problemos sprendimo, padėti tiems žmonėms, o ne galvoti, kad tai manęs neliečia. Galiu džiaugtis, jog dauguma kunigų tai suprato ir ieško palaikymo, padrąsinimo.“

Integracijos poreikis

„Priminsiu, ką popiežius Pranciškus yra pasakęs savo enciklikoje „Fratelli tutti“. Tai keturi žodžiai, nusakantys santykį su prieglobsčio prašytojais: priimti, saugoti, padėti ir integruoti. Iš mūsų valstybės pusės yra padaryti pirmieji du žingsniai, bet toliau nėra jokios vizijos.

Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie vargšus Pietų Amerikos ūkininkus, labai gražiai paminėjo trijų T raidžių principą, nusakantį tai, kas žmogui svarbiausia. Tai techo – stogas virš galvos, tierra – dirbamos žemės lopinėlis ir trabajo – darbas. Susiduriame su panašia problema. Šie žmonės dabar turi tik palapinę virš galvos, tačiau negali užsidirbti. Žmogaus orumui priklauso galimybė dirbti. Tik ar esame pasiryžę suteikti šansą bent kai kuriems iš šių žmonių čia įsikurti? Reikia bent drįsti apie tai pakalbėti.“

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ nuotrauka

Reikia atjautos ir gailestingumo žvelgiant į kiekvieną žmogų

„Keletą metų teko dirbti Turkijoje. Musulmonais darbuotojais dėl jų sąžiningumo galėjau pasitikėti labiau nei savimi. Paklausti, kodėl niekada nieko nevogtų, jie pakeldavo pirštą į dangų ir atsakydavo: „Dievas mato.“ Tai ne aukšti moralinės teologijos traktatai. Dievas viską mato, mato mano sielą, mato, ką aš darau.

Kai kurie pasieniečiai užkardoje stebėjosi, kaip tie musulmonai meldžiasi. Mums tai irgi savotiška pamoka. Juk musulmonų kultūra, kiek aš atsimenu, – tai keli dalykai. Pirma – tai Allahu Akbar – Dievas yra didis, gailestingas, o Mahometas yra jo pranašas. Antras dalykas – tai penkis kartus per dieną melstis. Ir trečias dalykas – tai išmalda, pagalba vargstantiesiems, be to – kartą per gyvenimą nukeliauti į Meką.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu, kad vis tiek mes gerbiame tą patį Dievą. Nors tai ir kita kultūra, tačiau neatmeskime jų. Todėl jokiu būdu nepateisinu tų Bažnyčios narių, kurie kalba apie islamo žmones kaip apie kokius priešus, kurie ateina mūsų religijos atimti. Gyvenkime krikščioniškai. Gyvenkime artimo meile. Būkime gerieji samariečiai!

Vis prisimenu, ką popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs prieš mirtį. Kad trečiasis tūkstantmetis turi eiti su gailestingumo vėliava.  Kai matau, kas šiandien darosi pasaulyje, kur tiek karų, kai matau, kas dedasi mūsų visuomenėje, kurioje tiek pykčio, tiek nesutarimų, suprantu, kaip mums reikalingas gailestingumas. Sakyčiau, kad tų prieglobsčio prašytojų (būtent taip juos vadinu) problemą spręsdami grynai politiniu ar juridiniu požiūriu – siųsdami juos atgal, problemos neišspręsime. Reikia turėti atjautos ir gailestingumo žvelgiant į kiekvieną žmogų.“