Kard. Audrys Juozas Bačkis apie 2021 metus: „Mes tik pradėjome egzaminą“

Jūsų Eminencija, kokiomis mintimis palydite 2021-uosius?

Matau, kad mus toliau slegia nerimas, beviltiškumas. Pandemijos dar nenugalėjome ir negalime priimti fakto, kad su ja reikės toliau kovoti ir gyventi. Pandemijos pradžioje Šventasis Tėvas pasakė, kad mes iš šios visą pasaulį apėmusios krizės išeisime geresni arba blogesni, bet negalime išeiti nepasikeitę. Vadinasi, reikės susitaikyti su tuo, kad gyvenimas nebus toks, koks buvo anksčiau.

Nelaimė, kad mes nemokame prisitaikyti, pasimokyti iš šio išbandymo, kurį patiria visa žmonija. Nepadarome išvadų dėl to, ką turėtume pakeisti savo gyvenime, dėl savo bendravimo būdo, savo dalijimosi su kitais. Juk gyvenimas iš esmės pasikeitė, nors visi tik ir laukia, kada galės gyventi kaip anksčiau. Manau, kad reikėtų vaduotis iš tokios galvosenos. Paminėsiu tik vieną pavyzdį – visur susiduriame su vartotojiškumu. Klausausi žiniasklaidoje žmonių pasisakymų apie būsimus suvaržymus, galimai naują karantiną. Skundžiamasi, kad tik nebūtų ribojamos pramogų galimybės, girdėti vien noras grįžti prie buvusio gyvenimo – nieko daugiau.

Tas žmonių pasipiktinimas dėl suvaržymų, kuris reiškiasi labai triukšmingai kituose Europos kraštuose, man nesuprantamas. Asmeninė žmogaus laisvė daryti ką nori yra taip iškeliama, kad visai nekreipiama dėmesio į bendrąjį gėrį, į kitų žmonių sveikatą.

Matau, kad prastai išmokome pandemijos pamokas. Vis dar pasigendu didesnio mūsų solidarumo, susikalbėjimo ir ėjimo kartu. Negalime dar labiau sunkinti padėties tiems, kuriems yra patikėta mūsų sveikata. Žaviuosi medikų, slaugos personalo atsidavimu ir kantrybe, nes jie ne visuomet sulaukia visuomenės pagalbos, dažniau – reikalavimų. Neturime apsunkinti sąlygų tiems, kurie prisideda prie problemų sprendimo ir daro, mano požiūriu, tinkamus žingsnius.

Mums reikėtų šiek tiek lankstumo, net, sakyčiau, laisvumo, nuolankumo, kad padėtume priimti sprendimus, kurių tikslas – pagalba visai visuomenei, visai bendrijai išbristi iš tos balos ir eiti pirmyn.

Man rūpi, ar mes išėjome geresni, ar pasimokėme, ar priešingai – matydami savo bejėgiškumą suvaldyti tuos sunkumus – dar labiau paisome tik savo pačių saugumo, savo interesų, savo gerovės. Tačiau egzaminas tęsiasi. Mes tik pradėjome egzaminą.

Pandemija nėra Dievo rykštė, bet išbandymas. Prisiminkime Dievo tautos išbandymus Biblijoje, būtent iš jų tauta išėjo atsinaujinusi, atsivertusi. Gal ir mums būtų geras laikas atsiversti, pamatyti gyvenimo prasmę, tapti atviresniems kitiems, dalintis gerumu, gailestingumu, kurį nešiojame širdyje, bet gal nemokame to išreikšti?

Kitas svarbus 2021 m. įvykis – migrantų krizė Lietuvos pasienyje. Kokia tai pamoka mūsų visuomenei?

Tai didelis iššūkis visai Europai. Palyginti su Afrikos, Azijos gyventojais, mes gyvename gerai. Migrantai veržiasi pas mus siekdami geresnio, naujo gyvenimo, o mes vis labiau užsidarome, statome sienas. Čia kyla klausimas, ar tai teisinga politika, ar galim taip elgtis. Kai dalis žmonijos, patirianti skurdą, lieka tenai. „Tegul jie patys tvarkosi, jie nemoka tvarkytis. Mes pagalbos nusiųsim ir užteks.“ O patys bandom išsaugoti savo gerovę, užsidaryti, egoistiškai  mąstyti. Mano akimis – tai problema. Kita vertus, per šiuos metus daug nuveikė mūsų „Caritas“, prisidėjo parapijų bendruomenės rinkdamos ir drabužius, ir maistą pabėgėliams, aplankydamos juos Rukloje ar kitur.

Kai aukoju Mišias pabėgėliams Pabradėje, noriu, kad tie žmonės, kurie dabar gyvena uždaryti narveliuose, bent porą valandėlių pabūtų su Viešpačiu, pasidžiaugtų Dievu, ta dovana, kurią jis davė pasauliui, kad užmirštų savo kasdienius sunkumus ir tą  beviltiškumą, nežinomybę, kas bus rytoj, kiek laiko čia reikės tupėti, baimę sugrįžti į savo šalį (nes tik tokia išeitis siūloma). Kiekvieno iš jų kančia, susijusi su drama palikti savo kraštą, savo šeimą, visą savo aplinką, juos lydi ir žvelgiant į ateitį.

Todėl mums svarbu ruoštis ir kitam žingsniui – integracijai, nors ji vis dar tik tolima svajonė. Tiesa,  „Carito“ darbuotojai, integracijos centrai jau žengia pirmuosius žingsnelius, tačiau problema lieka. Mums reikės išmokti gyventi su tais žmonėmis, juos priimti, būti svetingiems ir padėti jiems kurti čia naują gyvenimą.

Galvokime ir apie tuos, kurie yra miškuose tarp mūsų ir Baltarusijos pasieniečių. Pakliuvę į spąstus, jie kenčia, bet pasaulis to nemato. Jau nebenori matyti. Tuo pat metu kyla pavojus iš mūsų kaimynų, kur jau žvanga ginklai. Kur eina pasaulis?

Ar tarptautinis solidarumas apskritai įmanomas šių dienų pasaulyje?

Kadaise – tai buvo labai seniai – 1965 metais,  iš karto po Vatikano II susirinkimo, popiežius Paulius VI, grįžęs iš pirmosios kelionės į Indiją, išleido encikliką „Populorum progressio“, kurioje skelbiama, kad tautų pažanga yra naujas taikos vardas. Tie žodžiai man skamba taip pat ir šiandien!

Negali kiekvienas ieškoti vien savo gerovės, kai kitas vargsta. Ta atskirtis sužadins pyktį, pavydą, sukels tokių pasekmių, kai atrodys, kad jas išspręs tik stipresnis.

Nors kalbu liūdnus dalykus, bet ir toliau klausiu: ar esame pasirengę eiti didesnio socialinio dalijimosi, ekonominių turtų pasidalijimo keliu, o gal, priešingai, norime užsidaryti?

Pandemija ne tik išjudino mūsų tarpusavio santykius dėl solidarumo, bet ir išjudino viso pasaulio ekonomikos tvarką. Šio poveikio įtaką jau dabar jaučiame, tik nenorime to suprasti. Kyla kainos, kyla žaliavų kainos, tai vyksta visame pasaulyje, einame į krizę, kurioje ypač reikės solidarumo iš tų didžiųjų, kurie savo rankose laiko visus svertus.

Labai laukiu, kada lietuvių kalba pasirodys popiežiaus Pranciškaus enciklika „Fratelli tutti“, kad žmonės paskaitytų, ką reiškia bendrystė ne tik tarp dviejų žmonių, mažos grupelės, bet ir socialinė visų žmonių bendrystė. Turim tikrai siekti naujos pradžios, jei norime kurti pasaulį, kuriame žmogui būtų gera.

Šventasis Tėvas Pranciškus nuolat ragina būti solidariems, į kitus žiūrėt kaip į brolius. Ir visada – pradedant nuo pabėgėlių ir baigiant bendravimu tarp Europos tautų, mūsų bendravimu tarp Europos ir likusio pasaulio – reikia rasti būdų tą solidarumą įgyvendinti.

Atverkim akis ir bandykim eiti kitu keliu. Didesnio solidarumo. Pradedant nuo mūsų šeimų, mokyklų, bažnyčių. Juk yra ir vargingų, ir turtingų parapijų – argi negalime pasidalinti?

Kuo tikintiesiems šiais metais ypatinga Kristaus Gimimo žinia?

Į galvą ateina Evangelijos pagal Matą žodžiai: „Tamsybėse tūnanti tauta pamatė skaisčią šviesą“ (Mt 4, 16). Juk Kalėdos, Kristaus Gimimas skelbia: „Žmogau, aš atėjau į žemę, nes myliu tave, noriu išgyventi, ką tu išgyvenai. Ir aš noriu likti su tavim, būti Emanuelis – Dievas su mumis.“ Tai šviesa, kuri turi atsiskleisti mūsų širdyse, turime ją priimti ir nešti kitiems. Kalėdos turėtų būti tos šviesos šventė. Dievas atėjo, Dievas yra su mumis, kreipkimės į jį, kad padėtų mums išeiti iš tos tamsos, tų sunkumų, išbandymų, kuriuos išgyvena pasaulis.

Tikrai esame tokia tauta, kuriai atėjo metas vaduotis iš tamsybių – juk Kristaus šviesa yra čia, tik reikia jį priimti. „Pas savuosius atėjo, savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11).  Iš naujo atverkime širdis, priimkime tą šviesą, kurią Dievas atnešė mums savo gimimu. Tai tikėjimo šviesa, kuri mums nurodo, kad gyvenimas neapsiriboja mūsų patogumais, gerove, kviečia žvelgti į mums pažadėtą amžinybę. Linkėčiau visiems pagalvoti, ar esame pasiryžę priimti tą mums dovanotą šviesą ir tarsi mažus žiburėlius nešti ją kitiems.

Per Kalėdas girdime daug optimistinių pasisakymų, gražių laimės, gerovės, gražių dienų palinkėjimų. Nors svarbiausia – atnaujinti tikėjimą, kad naujau šviestų mūsų, tikinčiųjų, gyvenimuose ir kad kiti, kurie vaikšto tamsoje ir šiandien dar nepažįsta Dievo, iš naujo atrastų viltį, gyvenimo prasmę.

Kaip žmonės, vaikštantys tamsoje, matome savo ribotumą. Atraskime jį iš naujo, tik ne tam, kad nusimintume, bet tam, kad su Dievo pagalba ir su jo mums duota amžinojo gyvenimo perspektyva eitume pirmyn. Tada gal pamažu įkursime Dievo karalystę. Juk Dievo karalystė čia pat. „Štai aš esu su jumis“ (Mt 28, 20).

Tas solidarumas, kurio šiandien taip pasigendame, neatsiejamas nuo gailestingumo?

Man brangus šv. Jono Pauliaus II posakis, kad gailestingumas bus trečiojo tūkstantmečio žvaigždė. Ir tikrai Bažnyčia turėtų eiti pirmyn ne kartodama savo doktriną, bet parodydama meilę ir gailestingumą, kurių mus išmokė Viešpats. „Būkite gailestingi, kaip mano Tėvas yra gailestingas“ (Lk 6, 36), o ne siūlyti vien teologines ir moralines taisykles. Turime ir tai daryti, bet padėdami žmogaus sąžinei, atsakydami į klausimus, kaip man gyventi, kaip man elgtis.

Mes bandome sutvarkyti institucijas, kad viskas tvarkingai atrodytų, bet tikrovėje susiduriame su gyvais žmonėmis, sprendimus darančiais pagal savo sąžinę. Nesutvarkysi gyvenimo be žmogaus bendradarbiavimo.

Gali kurti gražiausius įstatymus, bet, jei žmogus jų nesilaiko, ieško būdų, kaip juos apeiti, kaip mažiau mokesčių mokėti, kaip išsisukti, kaip gauti pašalpas ir nedirbti. Kiekviena reakcija priklauso nuo žmogaus:  Ar tu sieki gyventi tiesoje, šviesoje, solidariai su kitais, ar bandai tiktai pasinaudoti ta visa tvarka, kad tau pačiam būtų gerai?

Iš kur semtis vilties gyvenant tokiais neramiais laikais?

Nugalėti visą tą nerimą gali padėti tikėjimas. Žmogus, kuris tiki, turi prieš akis tą, kuris jį palaiko. Kad ir kas būtų, kad ir kas atsitiktų, aš tikiu, jog Viešpats yra su manimi. Jis yra mano tvirtybė, mano uola, aš juo pasitikiu. Žinau, kad jis manęs neapleis. O neapleis – tai nereiškia, kad šiandien išgydys mane iš mano ligos. Dievas yra su mumis, o mano gyvenimas yra ėjimas į Dievo karalystę.

Sendamas aš vis labiau tai jaučiu ir tikiu, kad į savo žemiškos kelionės pabaigą einu su viltimi, jog mano tikėjimo išsipildymas laukia amžinybėje. Tai mane palaiko, kad ir kas atsitiktų. Taip pat ir ruošiantis žengti žingsnį per tą slenkstį, kuris visiems atrodo toks baisus ir skausmingas.

Ko palinkėtumėte „Bernardinai.lt“ skaitytojams šv. Kalėdų proga?

Tegu į pasaulį atėjusi šviesa apšviečia mūsų protą, sušildo mūsų širdis, kad mes, kurie tikime, būtume tos šviesos nešėjai, žiburėliai.