2021 03 18

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Kard. Audrys Juozas Bačkis: „Atrandu vis naujų Dievo bruožų“

Kard. Audrys Juozas Bačkis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Ši diena kardinolui Audriui Juozui Bačkiui – ypatinga. Prieš 60 metų, 1961-ųjų kovo 18-ąją, Romoje, Laterano bazilikoje, jis įšventintas kunigu.

Užaugęs Prancūzijoje ir svajojęs apie paprasto klebono tarnystę šioje šalyje, būsimasis kardinolas ne savo noru turėjo žengti kur kas platesniais dvasininkystės keliais – tapo Šventojo Sosto diplomatu, tarnavo Filipinuose, Kosta Rikoje, Turkijoje ir Nigerijoje.

Grįžęs į Vatikaną ėjo aukštas pareigas Romos kurijoje – netgi tapo Bažnyčios Viešųjų užsienio reikalų tarybos vicerektoriumi (savotišku Vatikano „užsienio reikalų viceministru“). Konsekruotas vyskupu (vėliau pakeltas arkivyskupu), dirbo nuncijumi Nyderlanduose.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1991 m., dvasininkas paskirtas Vilniaus arkivyskupu, keletą kadencijų buvo Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, 2001 m. paskirtas kardinolu.

Vis dėlto A. J. Bačkis sako, kad yra laimingas, jog visus tuos metus, net ir eidamas aukštas formalias pareigas, turėjo galimybių būti ir „paprastu“ kunigu – bendrauti su tikinčiaisiais, lydėti juos dvasiškai.

Apie kunigystę, evangelizaciją ir įvairius gyvenimo momentus Jo Eminenciją kalbinome kovo 14-ą dieną „Šeštadienio pokalbiuose“. Tiems, kas negirdėjo – interviu galite klausytis „Benardinai.lt“ tinklalaidėje. Na, o žemiau kviečiame skaityti keletą ryškesnių kardinolo minčių iš mūsų pokalbio.

***

Apie pašaukimą

Daug kas prisidėjo prie mano sprendimo tapti kunigu. Pamenu pirmus metus po gimnazijos, kai universitete studijavau matematiką – ruošiausi tapti inžinieriumi ar pan. Bet buvau nelaimingas. Man ne tas rūpėjo.

Nežinojau, ką daryti su savo gyvenimu. Daug meldžiausi, prašiau Dievo Motinos pagalbos, važinėjau į šventoves… Man padėjo skautai, kurie buvo visada nusiteikę evangelizuoti. Pavyzdžiui, mes prieš Velykas nuvažiuodavome į kokią nukrikščionėjusią parapiją suruošti Kryžiaus kelio. Arba parengti kokį vaidinimą, koncertą, aplankyti žmones, padėti vietos klebonui priartinti juos prie Bažnyčios. Man tai patikdavo, matydavau prasmę – tikėjimu dalintis su kitais.

Galutinį taškelį padėjo vienas skautas, mūsų vyresnysis, medikas. Buvo labai gabus – pasibaigus karui, jį kvietė dirbti į Ameriką. O jis – priešingai, pasirinko Indiją, kad ten galėtų įkurti mažus sveikatos centrus. Visą gyvenimą paskyrė būti misionieriumi gydytoju.

Važiavau su juo kartu į skautų stovyklą. Vieną naktį, kai po atviru dangumi gulėjom ant pievos, jis manęs paklausė: „Kai baigsi studijas, ką naudingo galvoji daryti su savo gyvenimu?“ Aš pats to niekada nebuvau savęs paklausęs. Ir tai buvo tas momentas, kai pagalvojau: „O tikrai. Kokį turiu tikslą?“ Ir tada viskas pasisuko į kunigystę.

Po įšventinimo į kunigus – su mama ir tėčiu, 1961 m. Kard. A. J. Bačkio asmeninio archyvo nuotrauka

Apie kunigų darbininkų pavyzdį

Prancūzijoje vis dar išgyvenome Revoliucijos pasekmes. Vyravo tokia dvasia su nusistatymu ne tik prieš Bažnyčią, bet ir prieš viską, kas yra Dievas. Buvo požiūris, kad tikrai laisvas žmogus – tai tas, kuris netiki. Nes tikintysis klauso, ką sako Bažnyčia, turi laikytis įsakymų, ir t. t.

Buvo atskiros mokyklos – pasaulietinės (valstybinės) ir katalikiškos. Auklėjimas jose būdavo visiškai skirtingas. Į pasaulietinę mokyklą kunigas nė kojos įkelt negalėjo. Tai būtų pažeidę laicizmo principą: Bažnyčia atskirta nuo valstybės. O katalikiškose mokyklose priešingai – mus auklėjo skautai katalikai.

Darbininkija buvo labai smarkiai paveikta komunistinių idėjų, visos stipriausios profsąjungos buvo inspiruotos komunistų. Visuomenė – labai nutolusi nuo Bažnyčios. Buvo parapijų prie Paryžiaus, kuriose gyveno 70 tūkst. žmonių, o ateidavo du trys žmonės per Velykas.

Tad kunigai darbininkai buvo tie, kurie pasakė: „Žmonės nebeateina pas mus – eikim mes pas juos! Dalinkimės jų gyvenimu, dirbkim kartu tą juodą darbą, būkim su jais kasdien. Pažindami, kas yra darbininkų gyvenimas, galėsim skelbti Dievo Žodį.“ Kai kuriuos tokius kunigus pažinojau, juos gerbiau. Mačiau, kad jie nieko sau nenori, bet ieško naujų būdų skelbti Evangeliją.

Paskui apie tai susidariau kitą nuomonę – ne blogąja prasme. Aplankęs kitus kraštus, pamačiau, kad yra įvairių priemonių. O tie kunigai kartais nueidavo tokia kryptimi, kad tiesiog tapdavo socialiniais darbuotojais. Kai kuriems taip ir nepavyko skelbti Kristaus. Kai kurie tapo net profsąjungų vadovais ir čia jau įsivėlė į politiką, nes buvo išsilavinę, mokėjo rašyti, turėjo autoritetą. Daug kur nepasisekė, kiti nusivylė Bažnyčia ir iš jos pasitraukė, nepavykus eksperimentui.

Kai kur taip tebedaroma, ir tai duoda gražių vaisių. Bet neįmanoma, kad taip būtų visur Bažnyčioje. Tai yra geras kelias, bet jis turi savo ribas – Prancūzijoje galiausiai vis tiek turėjo įsiterpti Bažnyčios hierarchai, primindami, kad kunigai turi turėti daugiau laisvo laiko maldai, tiesioginiam katechezės darbui, o ne tik dirbti juodą darbą.

Bet ta misionieriška dvasia man labai graži, dabartinis popiežius to moko – eik, ieškok žmonių. Ko man labiausiai trūksta Lietuvoje (šypsosi). Nesakau to kaip kritikos, bet pažiūrėkit – beveik nėra jokių kunigų, kurie norėtų išvažiuoti savanoriauti į užsienį, ar pan. Nekalbu apie užsienio lietuvių sielovadą, bet sakau Lietuvoje gyvenantiems: nuvažiuok į Afriką, lik ten dirbti. Būtų labai sveika – pabūti kitur, išsivaduoti iš savo įprasto gyvenimo. Tai reiškia – visko atsižadėti.

Tarnystė Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje Filipinuose, 1965 m. Kard. A. J. Bačkio asmeninio archyvo nuotrauka

Apie netikėtą diplomatinę tarnybą

Aš niekad nesirinkdavau, kur eisiu. Nuo pat pradžių viskas ėjosi priešingai mano valiai, visai netikėtai.

Įstojau į seminariją Prancūzijoje. Paskui prasidėjo išeivijos lietuvių spaudimas, kad pereičiau studijuoti į Šv. Kazimiero lietuvių kolegiją Romoje. Aš, 20 metų praleidęs Paryžiuje, čia užaugęs, turiu važiuoti į kitą kraštą, studijuoti su saujele išeivijos lietuvių… Tai yra visai kitas pasaulis. Bet aš ėjau visur, kur mane siuntė.

Kai įstojau į seminariją, tikėjausi būti kokiu klebonu Prancūzijoje, dirbti su darbininkais ar jaunimu – buvau tam užsidegęs. O Romoje – visai kita dvasia. Ten dar buvo seno stiliaus Bažnyčia, labai hierarchinė, tvarkinga ir t. t.

Galvojau, kad, kai baigsiu studijas Romoje, galbūt važiuosiu į Ameriką, kurioje tada buvo daug veikiančių lietuvių parapijų, apie 60. Bet mane vyskupas Vincentas Brizgys, atsakingas už išeivijos lietuvius Amerikoje, paprašė tęsti studijas – ir tada atsivėrė kelias į Vatikano diplomatinę tarnybą. Pasaulio vyskupai prašė, kad nuncijai ir visa Romos kurija nebūtų vien italai (šypsosi). Tad jie kreipėsi į visas tautines kolegijas, kad šioms studijoms atsiųstų savo kandidatus.

Aš to nenorėjau – dirbti, kaip man atrodė, administracinio darbo.  Bet nuėjau. Ir paskui, kur tik tarnavau, ten man visur gerai buvo. Ir įdomu. Aš negaliu skųstis. Sakyčiau, reikia atsižadėti savo norų, savo vizijos ką nors padaryti, ir, jei tavo vyresnieji kur nors siunčia, – reikia priimti. Juk visokių tarnysčių yra Bažnyčioje.

Bet, ačiū Dievui, visur radau progos bei galimybių būti ir kunigu. Susitikti su žmonėmis, aukoti Mišias, klausyti išpažinčių – kad ir kokiam krašte buvau. Visur buvau laimingas. Tik reikia mokėti atsisakyti savo paties planų.

Nuvažiavau į Pietų Ameriką – iš ten mane siunčia į Turkiją. Į musulmonų kraštą, kur mano patirtis katalikiškose šalyse, ispanų kalba tampa niekam nenaudinga. Palikau Kosta Rikoje visas ispaniškas knygas… Tos kelionės labai sveikos. Palieki kraitį prieš kelionę, bet širdyje vis tiek ko nors būni išmokęs. Susipažinęs su Bažnyčia, kuri vienaip gyvena Afrikoje, kitaip – Lietuvoje, Italijoje… Tada nebeturi absoliučių įsitikinimų, kad tik taip, o ne kitaip galima daryti, valdyti Bažnyčią. Pamatai, kad yra visokių būdų skelbti Evangeliją.

Prieš atvažiuodamas į Lietuvą, netgi paprašiau Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II, kad pasakytų, kas yra svarbiausia. Jis, pagalvojęs, patylėjęs man atsakė labai paprastai: „Lankyk parapijas, palaikyk ryšius su kunigais ir visais žmonėmis.“ Nesakė nieko apie doktriną ar juridinius dalykus. Svarbiausia santykį su žmonėmis užmegzti! Ar pavyko – čia kits reikalas (šypsosi).

Su popiežiumi Jonu Pauliumi II Vatikane. Kard. A. J. Bačkio asmeninio archyvo nuotrauka

Apie kitokios evangelizacijos poreikį

Lietuvoje turime palikimą iš senų laikų, kai klebonas, ypač kaimų ir mažų miestelių parapijose, buvo žmogus, turintis autoritetą. Kaip karaliukas ant savo pjedestalo. Bet būdamas kunigu tu turi tarnauti Dievui ir žmonėms. Svarbiausia, kad būtum jiems prieinamas. O čia kunigai – užsidarę po tų visų sunkių laikų, bent tokį įspūdį pajutau atvykęs į Lietuvą.

Čia pamačiau požiūrį, kad kunigai yra paslaugų dalintojai. Žmonės ateina „užpirkti“ Mišių, kunigas skaičiuoja, kiek atliko santuokų, krikštų, pirmų komunijų, ir t. t…. O gyvo ryšio su parapijiečiais, išskyrus keleto kunigų pastangas, trūko.

Tai buvo seno stiliaus parapijos, kurios šiandien jau nebetinka, ypač miestuose. Žmogus dabar eina kur nori – kur patinka klebonas ar jo pamokslas, kur galima patogiai palikti mašiną, kur patogios valandos ar patinka choras… Labai svarbu suburti žmones į gyvą parapiją, kad tikintieji būtų kartu, vieni kitus pažinotų, rodytų iniciatyvas. Bažnyčia yra tikinčiųjų bendruomenė.

Popiežius dabar kalba apie sinodiškumą – kad idėjos turi gimti „iš apačios“. Kad nereikia laukti, kol vyskupas ar klebonas nurodys, ką daryti, bet ateiti patiems pas kunigą ir sakyti: „Norime geriau pažinti savo tikėjimą, padėkit mums.“

Pažįstu daug gerų kunigų, kurie visiškai atsidavę savo darbui. Kartais nepasiseka, bet tu dirbi dėl žmonių ir dėl Kristaus. Bet matau ir daug kunigų, kurie yra nelaimingi, nusivylę, vangūs, nes jiems nesiseka – neauga parapijiečių skaičius, niekas nelanko bažnyčios. Eina pas juos kalėdoti – uždaro duris. Bet laikai keičiasi. Reikia tą priimti ir ieškoti naujų būdų, iniciatyvų. Tai sunku, nes tai yra aukos kelias. Tu nesi garantuotas, kad pasiseks.

Šiandien turime populiarių kunigų, kuriems viskas sekasi (šypsosi). Bet to negali reikalauti iš visų. Vienas moka puikiai vesti vaikams katechezes. Kitas gražiai pamokslauja. Trečias – puikus administratorius, stato bažnyčias. Ketvirtas dar kažką moka daryti… Bet svarbiausia – savo dvasioje išlaikyti nuostatą, kad aš visa darau dėl Kristaus ir dėl žmonių.

Jūs kalbate apie kunigų užsidegimą. Manau, kad tai yra daugiau tikėjimo dalykas. Popiežius Benediktas XVI visuomet sakė, kad tikėjimas yra susitikimas su Kristumi. Tai nėra vien doktrinos išpažinimas – ir šitai kalba žmogus, kuris doktriną geriausiai pažinojo. Ieškok Viešpaties veido. Būk maldos žmogus. Jei nesiseka – melskis ir dirbk toliau. Negali per COVID‘ą aplankyti ligoninėje žmonių? Melskis už juos, neužmiršk, kad yra visokių būdų! Čia reikia apaštalavimo fantazijos. Ir pasauliečiai čia galėtų daug ko iš mūsų pareikalauti, prašyti.

Kard. Audrys Juozas Bačkis. Evgenios Levin nuotrauka

Apie besikeičiantį Dievo paveikslą metams bėgant

Atrandu vis naujų Dievo bruožų. Kunigystės pradžioje dar gyvenau Bažnyčios Lietuvoje persekiojimo laikais, daug už ją melsdavomės. Tai buvo toks klasikinis senas lietuviškas pamaldumas, primenantis prie namų pastatytus kryžius, Kryžių kalną – priimi kančią kaip dalį savo gyvenimo. Aš visą gyvenimą ieškau Dievo veido, tai iš pradžių man artimas buvo  rožinio Kančios slėpinių veidas.

Kai jau pradėjau dirbti Pietų Amerikoje ir kitur, atradau daug linksmesnį būdą gyventi krikščioniškai – pamačiau jau kitokį Kristaus veidą, daug šviesesnį, ramesnį, pajutau daugiau Dievo gerumo, Jo meilės. Gyvenau tuo pakilimu.

Vėliau mano atradimas buvo Dievo gailestingumas. Mane pakeitė ir sužavėjo šv. Jono Pauliaus II enciklika Dives in Misericordia. Pajutau, kad Bažnyčia turi eiti gailestingumo keliu. Doktrinos žmonės nepriims. Bet jeigu tu jiems parodysi meilę, gailestingumą – tada galėsi ką nors pasiekti. Užsidegiau gailestingumo idėja, susipažinau su „Arkos“ bendruomene, neįgaliaisiais.

O dabar, kai einu į senatvę, jau žiūriu toliau – reikia susitikti su Viešpačiu amžinybėje (šypsosi). Mąstau apie amžiną gyvenimą, apie mirtį – tai jau labiau panašu į rožinio Garbės slėpinius apie prisikėlimą, dangun žengimą. Ir man reikės ten keliauti, jau esu prie tos amžinybės vartų.

Kasdien per Mišias prisimenu visus mirusius žmones, su kuriais man yra tekę dirbti, susipažinti… Anksčiau man nerūpėjo tie mirusieji, o dabar suprantu, kad ir aš jau keliauju tenai. Ir prisimenu juos, galiu tokiu būdu jiems padėti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dievo veidas keičiasi, bet svarbiausias man lieka Gailestingumo veidas. Popiežius nurodė, kad Bažnyčia turi eiti šiuo keliu, ir tai yra raktas į šių dienų žmones. Atsimenu, kaip kardinolas Ratzingeris, prieš jį išrenkant popiežiumi, per susirinkimą mums kalbėjo: „Tiesos, mūsų doktrinos tiesos tu neįrodysi. Žmogus turi atrasti tiesą.“ Kaip šv. Augustinas sakydavo: „Tiesa tave turi surasti, o ne tu – išgalvoti savo tiesą.“ Būdas prieiti prie Tiesos, kaip sakė Ratzingeris, yra gailestingumas. Per meilę. Jei krikščionis mylės, gyvens gailestingumu – tai gal tas šalia jo esantis netikintysis pagalvos: „O gal čia yra tikrasis kelias? Gal čia yra tiesa?“

Taigi, gailestingumas man išlieka svarbiausias, bet jau su kitokiu „atspalviu“ – žvilgsniu į amžinybę (šypsosi).