2022 04 18

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (I). Kelias į kunigystę

Kun. Sigitas Tamkevičius, tuoj po kunigystės šventimų, 1962 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiandien sukanka 60 metų, kai 1962-ųjų balandžio 18 dieną Kauno arkikatedroje Telšių vyskupo Petro Maželio rankų uždėjimu Sigitas Tamkevičius SJ gavo kunigystės šventimus ir pradėjo tarnystę Bažnyčioje.

Primicijų paveikslėlyje jis įrašė vieną savo maldavimą: „Viešpatie, leisk Tau paaukoti savo širdį ir visą gyvenimą už tuos, už kuriuos aukojosi Tavo mylimas Sūnus.“

„Viešpats su kaupu išpildė aną prašymą, leisdamas per šešiasdešimt metų tarnauti Dievo tautai, – sako Jo Eminencija. – Prisiminimuose [S. Tamkevičiaus knygoje „Viešpats mano šviesa“, 2013 m.] nerasite sensacijų, bet rasite tik pasakojimą apie vieno į Dievą tikėjusio ir juo pasitikėjusio kunigo, vienuolio, vyskupo tikėjimo kelionę, kurioje švietė saulė, bet, kaip sakė popiežius Benediktas XVI, „netrūko ir stiprių bangų bei priešingo vėjo“. Bet visose aplinkybėse Viešpats buvo mano gyvenimo šviesa.“

Kokie buvo pirmieji kunigystės pašaukimo daigai? Kokie šaltiniai juos laistė ir augino?

Su tėveliais ir vyresniaisiais broliais Albinu ir Vladu. Kard. Sigito Tamkevičiaus SJ asmeninio archyvo nuotrauka

Išsipildęs mamos noras

Iš Krikštonių kaimo kilę būsimojo kardinolo tėvai – Motiejus ir Anelė Tamkevičiai – tik prieš Antrąjį pasaulinį karą nusipirko 8 ha žemės Gudonyse. Kuklioje kaimo pirkioje su moline asla per šalčius vietos atsirasdavo dar kelioms avelėms su ėriukais. Po moline krosnimi karaliavo vištos, kasdien padovanodavusios vaikams po kiaušinį. Šeimoje augo keturi sūnūs: Jonas, Vladas, Albinas ir Sigitas.

„Šis labai kuklus tėvų gyvenimas buvo Dievo dovana, nes nebuvo galimybės išlepti. Pati didžiausia Dievo dovana buvo vaikus mylinti, pamaldi motina. Be to, dar ir tretininkė. Gal dėl to visoms tretininkėms jaučiu pagarbą, nes man jos primena motiną. Menu, kai ji kartą parėjusi iš bažnyčios ir pridėjusi delną prie krūtinės pasakė, kad pas ją atėjo ir gyvena Jėzus. Tada nesupratau, kaip jis ten atėjo, bet man buvo aišku, kad įvyko kažkas svarbaus ir labai gero.

Po kunigystės šventimų manosios Krikštonių parapijos klebonas kun. Jonas Reitelaitis papasakojo, kad krikšto dieną motina paaukojo mane Švč. Mergelei Marijai; ji meldė, kad, jei vaikelis užaugs sveikas, labai norėtų, kad jis būtų geras kunigas. Motina man to nespėjo papasakoti, nes mirė, kai ėjau tryliktus metus“, – prisimena ganytojas.

Užbaigęs pirmą klasę ir, būdamas šešerių su puse metų, Tamkevičių jauniausias sūnus pradėjo lankyti katekizmo pamokas. Patiko ir pamokos, ir gera mokytoja, tačiau, kai broliai paerzino, kad išpažinties turės eiti pas tikybos mokytoją, paprieštaravo: „Išpažinties eisiu tik pas kleboną.“ Žinoma, tuo visus pralinksmino.

Kitą vasarą katekizmo mokęs į Krikštonių parapiją atvykęs klierikas Sigitui pasiūlė išmokti lotynišką ministrantūrą – pakaitomis su kunigu kalbamos psalmės žodžius – ir pažadėjo, kad tuomet galės patarnauti Mišioms:

„Per savaitę išmokau gražiai skambančius lotyniškus atsakymus, davatkėlė Ievutė pasiuvo baltą kamželę ir gražią raudoną peleriną, ir nuo tada nuo altoriaus neatsiskyriau. Patarnaudamas Mišioms priėmiau ir Pirmąją Komuniją.

Miglotai supratu, kaip tame mažame baltame duonos paplotėlyje gyvena pats Dievas. Suvokiau tik tiek, kad tai kažkas labai svarbaus. Mažam patarnautojui kur kas artimesnis buvo net keturis skambučius turintis Mišių varpelis. Pradžioje sunkumų sudarydavo Mišių knygos perkėlimas. Ši knyga man atrodė labai sunki, o buvau toks didelis vyras – galva sulig altoriumi. Patarnavimas prie altoriaus, prasidėjęs nuo antros klasės, tęsėsi iki vienuoliktos, kai gavęs brandos atestatą nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją.“

Ministrantas Sigitas (kairėje). Kard. S. Tamkevičiaus SJ asmeninio archyvo nuotrauka

Lobiai bibliotekoje

Vieną 1950-ųjų dieną motina sūnui kaip didelę paslaptį pasakė, kad galės patarnauti Mišioms vienam geram nuo valdžios besislapstančiam kunigui, kuriam gresia areštas. Kai dvylikametis Sigitas vieną rytą Krikštonių senos trobos mažame kambarėlyje pirmą kartą patarnavo Mišias aukojančiam kun. Antanui Skelčiui SDB, nuo tada jie tapo neperskiriami draugai. Dažnai jį aplankydavo, kai slėpėsi Krikštonyse; surasdavo jį ir Seirijų parapijoje. Geri žmonės išsaugojo kunigą iki pat Stalino mirties, o paskui jis legalizavosi ir iki pat mirties dirbo altarista Leipalingio parapijoje.

„Kai pas bažnyčios puošėją Ievutę sutikau nuo čekistų besislapstantį salezietį kun. Antaną, paraginusį mane kasdien priimti šv. Komuniją, patarnavimas Mišioms įgavo visiškai kitą spalvą. Be abejo, čia, prie altoriaus, subrendo mano pasiryžimas rinktis kunigo kelią. Bažnyčioje radau daug dvasinės šviesos ir šilumos, kurios bręstančiam paaugliui labai reikėjo.

Skaitydamas apie šv. kun. Joną Boską, labai norėjau būti panašus į jaunąjį Don Boską, vėliau tapusį kunigu, kuris rūpinosi beglobiais Turino vaikais. Dvasinio turinio knygos, dažna išpažintis ir Eucharistija išmokė sąmoningo bendravimo su Dievu. Kai nuvažiavau į Kunigų seminariją, ten neradau nieko svetimo, tiesiog patekau į visiškai savą aplinką.

Patarnavimas Mišioms kiekvienam vaikui ar paaugliui gali labai padėti dvasiškai augti, jei tik šalia yra protingas kunigas, kuris geru žodžiu ir savo pavyzdžiu padeda bręsti ir ieškoti savojo pašaukimo kelio“, – sako kardinolas.

Kun. Antanas Skeltys SDB. Kard. Sigito Tamkevičiaus SJ asmeninio archyvo nuotrauka

Krikštonių bažnyčioje, kurią kun. Jonas Reitelaitis pats suprojektavo ir pastatė, po vargonais buvo aukštas kambarys, nuo grindų iki aukštų lubų prikrautas įvairiausių knygų vokiečių, lenkų ir lietuvių kalbomis. Mišių patarnautojui Sigitui klebonas leido raustis jo bibliotekoje.

„Pradžioje mane domino vaikams skirta „Kregždutė“, „Žvaigždutė“, „Šaltinėlis“, o vėliau įnikau į „Sakalo“, Spaudos fondo ir Šv. Kazimiero draugijos leidyklų knygas. Turbūt panašiai kaip nūdienos vaikams įdomu naršyti internete, man buvo labai įdomu daryti tvarką klebono knygose. Bibliotekoje buvo kopėčios, jos pasitarnaudavo, kai norėdavau pasiekti aukščiausias lentynas. Ta diena, kai klebonas duodavo raktą ir aš gerą valandą naršydavau po knygas, man būdavo šventė.

Pradžioje labiausiai patiko apysakos, romanai, o vėliau pradėjau skaityti ir religinę literatūrą. Perskaičiau Senojo Testamento Penkiaknygę, Teisėjų ir Karalių knygas. Vėliau pradėjo dominti knygos apie dvasinį gyvenimą – „Dievo akivaizda“, „Filiotėja“ ir panašios.

Tarp dvasinio turinio knygų aptikau nedidelę knygelę „Gera išpažintis atidaro dangų“. Tuomet turėjau trylika metų, bet nutariau, kad reikia padaryti, kaip buvo patarta. Kelias dienas, ganydamas karves, ant dviejų lapų susirašiau viską, ką prisiminiau, ir nuėjęs patarnauti Mišioms paprašiau, kad klebonas išklausytų mano ilgos išpažinties.

Dievas už tai gausiai atlygino. Tą vasarą labai gyvai jaučiau Dievo artumą, ir tai nulėmė visa, ką ateityje rinkausi ir dariau. Tai buvo realus Šventosios Dvasios dvelktelėjimas, kuriam jau negalėjau nepaklusti. Apaštalas Paulius pasakytų: „Buvau Kristaus pagautas.“

Dievas daug ką man davė per knygas. Vienoje iš jų radau pasakojimą, kad, be lūpų maldos, dar yra mąstomoji malda ir kaip ją reiki atlikti. Taip ganydamas karves pradėjau medituoti. Perskaitydavau iš „Filiotėjos“ ar kitos dvasinio turinio knygos skyrelį, tuomet apmąstydavau ir užbaigdavau, kaip patarta, sukalbėdamas „Tėve mūsų“. Man atrodo, kad tie paauglystės mąstymai buvo neblogesni už tuos, kuriuos vėliau atlikdavau seminarijoje ar Jėzaus Draugijoje“, – prisimena S. Tamkevičius.

Sigitas Tamkevičius su br. Pranu Taučiku OFM. Kardinolo asmeninio archyvo nuotrauka

Seminarijoje ir armijoje

Po abitūros egzaminų klebonas kun. J. Reitelaitis savo ištikimam ministrantui nedrąsiai pasiūlė: „Galėtum pabandyt pasimokyt Kunigų seminarijoje. Jei nepatiks, seminariją galėsi visuomet palikti, tačiau ir tuo atveju turėsi naudos, nes seminarija išmokys tokių dalykų, kurie gyvenime labai pravers.“

„Mačiau, koks jis buvo laimingas, kai pasakiau, kad jau seniai esu apsisprendęs stoti į Kunigų seminariją ir niekur kitur, – rašo kardinolas. – O koks džiaugsmas buvo mano gerajam pranciškonui Pranui Taučikui. Buvau tikras, kad jis seniai jautė, kur krypo mano mintys.“

1955 m. birželį S. Tamkevičius nuvežė dokumentus į Kauno kunigų seminariją: „Visam gyvenimui įsiminė ne pirmieji žingsniai per seminarijos kiemą, bet Kauno arkikatedroje giedama Švč. Jėzaus Širdies litanija. Iš lauke buvusio garsiakalbio sklido labai graži litanijos melodija ir žodžiai: „Jėzaus Širdie, gyvybės ir šventumo šaltini. Pasigailėk mūsų…“ Prisiminęs aną dieną, ir šiandien girdžiu skambant šiuos litanijos žodžius.“

Seminarijoje, priimant stojančiojo reikiamus dokumentus, buvo pasakyta, kad egzaminų laikyti nereikės, tačiau teks laukti atskiro pakvietimo. Neramiai laukė visą vasarą, o žinios iš seminarijos kaip nėra, taip nėra. Todėl baigiantis rugpjūčiui jaunuolis Sigitas nutarė važiuoti į Kauną. Seminarijos koridoriuje sutiktas kan. Povilas Bakšys ne juokais išgąsdino:, „Turbūt iš Krikštonių? Atrodo, kad tavęs nepriėmė, bet vis tiek užeik pas rektorių kun. Kazimierą Žitkų – jis daugiau galės paaiškinti.“

„Ši žinia mane be galo nuliūdino. Prieš nueidamas pas rektorių, užsukau į arkikatedrą ir sukalbėjau Rožinį taip karštai, kaip niekad – labai norėjau įstoti į seminariją, o svajonė, atrodo, buvo bedūžtanti… Vos pravėrus duris, rektorius, plačiai šypsodamasis, ištarė: ‚Tik ką pasiuntėme telegramą, kad esate priimtas.‘ Rektoriaus žodžiai man buvo tarsi stebuklas. Jaučiausi laimingiausias vaikinas pasaulyje. Vėliau panašiai laimingas jaučiausi tik sugrįžęs iš Sibiro“, – pasakoja S. Tamkevičius.

Seminarijos prefektas (būsimas kardinolas) kun. Vincentas Sladkevčius trečio kurso klieriką Vincentą Jalinską paskyrė prepozitu – vyresniuoju, kurio pareiga buvo padėti pirmakursiams gyventi pagal seminarijos ritmą ir rimtai siekti kunigystės.

Kunigų seminarijos pirmakursiai. Pirmoje eilėje viduryje – prefektas kun. Vincentas Sladkevičius, šalia – prepozitas kun. Vincentas Jalinskas. Trečioje eilėje trečias iš dešinės – Sigitas Tamkevičius. Kardinolo asmeninio archyvo nuotrauka

„Prefekto parinkimas tikrai buvo geras. Mes gerbėme prepozitą ir jo klausėme. O kalbėti jis mokėjo tikrai uždegančiai. Matėsi, kad gyvena tuo, ką kalba. Be to, turėjo nemažą biblioteką religinių knygų, ir mes skaitėme jas dvasinio skaitymo valandėlėmis. Pati seminarijos biblioteka buvo visiškai varginga, nes senąją biblioteką sovietai buvo sunaikinę…

Seminarijoje  praleisti 1955–1957 metai išliko labai šviesūs ir pilni idealizmo. Per laisvalaikius kalbėdavomės beveik išimtinai dvasinėmis temomis, planavome, kokie būsime kunigai, ką veiksime ir t. t. Po kiekvieno laisvalaikio užsukdavome į Švč. Trejybės bažnyčią nors trumpai paadoruoti Švč. Sakramento.“

Tarnyba sovietinėje armijoje pradėjo kelti rūpesčių dar prieš stojimą į seminariją. Valdžia, siekdama dirbtinai sumažinti klierikų skaičių, nutarė įvesti privalomą tarnybą: „Kai mane pašaukė į sovietinę armiją, buvo proga dar ne kartą patyrinėti save, ar kunigystė yra mano kelias. Norėjau viską dar kartą apsvarstyti. Ir visuomet atsakymas buvo tas pats – noriu būti kunigu ir niekuo kitu. Noriu tarnauti ir daryti gera. Noriu dalytis tuo tikėjimo turtu ir džiaugsmu, kurio širdis buvo sklidina…

Religinei praktikai sąlygų nebuvo, tačiau žmogus prie visko prisitaiko, nuošalią vietą susirasdavau bibliotekoje ar radijo mazge. Dabar man atrodo, kad kariuomenėje ne rečiau prisimindavau Dievą nei seminarijoje. Jaučiausi prievarta išplėštas iš man brangios aplinkos, todėl mintys nuolat skriejo į Tėvynę ir Dievop. Bjauri aplinka taip pat gali pasitarnauti geram, jeigu to sieki. Ačiū Dievui, kad žmonės gali mums uždėti tik matomus pančius, o mūsų dvasia ir mūsų mintys visuomet laisvos ir skrieja į ten, ką mes mylime.“

Kariuomenėje. Kard. Sigito Tamkevičiaus SJ asmeninio archyvo nuotrauka

Kol S. Tamkevičius, A. Keina, kiti klierikai tarnavo kariuomenėje, seminarijos gyvenime įvyko labai didelių permainų. Buvęs labai geras prefektas kun. Vincentas Sladkevičius, 1957 m. konsekruotas vyskupu, buvo išprašytas iš seminarijos. Rektorius kan. Kazimieras Žitkus, kurio asmuo žavėjo klierikus, taip pat buvo išvarytas. Juos pakeitę kunigai toli gražu nesilygiavo su buvusiaisiais.

„Sugrįžęs į seminariją išgyvenu sunkią man patirtį. Kartą su vienu klieriku išėjau pasivaikščioti, ir jis man pradėjo įrodinėti, kad melstis yra beprasmiška. Iškart nesusigaudžiau, ką reiškia tokios kalbos, bet greitai paaiškėjo, jog kai kurie klierikai yra KGB užverbuoti ir atvirai užsiima destrukcine veikla. 1961 m. vasarą per atostogas teko asmeniškai patirti, ką KGB pareigūnai veikia Kunigų seminarijoje“, – prisimena ganytojas.

Primicijose trūko tik motinos

Artėjo ilgai kunigystės šventimų laukta diena, tačiau buvo nerimo, kad KGB nesutrukdytų tapti kunigu: kelis kartu KGB darbuotojas buvo gąsdinęs, kad, atsisakydamas bendradarbiauti, gali nepasiekti savo tikslo: „Žinojau, kad tai, ką kalba, gali ir įvykti, todėl rūpėjo kuo greičiu po kojomis pajusti tvirtesnį pagrindą. Be abejo, man dar trūko visiško pasitikėjimo Dievu, kuris būtų leidęs ramiai žvelgti į ateitį.“

Pagaliau išaušo 1962 m. balandžio 18-oji – Didysis trečiadienis. Kauno arkikatedroje Telšių vyskupas Petras Maželis visiems diakonams suteikė kunigystės šventimus. „Sunku nusakyti aną būseną, nes emocijos užgriuvo kaip lavina, – pasakoja kardinolas. – Džiaugsmas liejosi per kraštus – esu kunigas per amžius ir jau jokie saugumiečiai negalės sukliudyti mano pašaukimui.“

Primicijų šventėje: pirmoje eilėje iš kairės stovi dekanas kun. V.Strimaitis, kun. J. Reitelaitis, kun. S. Tamkevičius, kun. A. Jaudegis, tėvelis M. Tamkevičius, jo žmona, brolis Jonas Tamkevičius kun. V. Rabašauskas. Kard. Sigito Tamkevičiaus SJ asmeninio archyvo nuotrauka

Krikštonyse antroji Velykų diena žydėjo visomis ypatingo džiaugsmo spalvomis. Dažnas parapijietis vyksiančias kunigo Sigito primicijas (pirmąsias aukojamas Mišias), galima sakyti, priėmė kaip savo asmeninę šventę ar didelę dvasinę pergalę:

„Prieš Sumą pėsčiomis nuėjau į kleboniją, o iš tenai, kunigų lydimas, atėjau į gimtinės bažnyčią, kurioje prieš 24 metus buvau pakrikštytas ir kurioje 8-erius metus patarnaudavau Mišiose. Ši bažnyčia buvo tarsi antrieji namai. Bažnyčioje daug žmonių, jų veiduose mačiau dalelę džiaugsmo, kurio buvo sklidina mano širdis. Pamokslą pasakė Leipalingio klebonas kun. Albinas Jaudegis, buvęs Kunigų seminarijos dvasios tėvas, pas kurį užsukdavau pasitarti dvasiniais reikalais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Po Mišių, kaip įprasta, teikiau primicijų palaiminimą. Šioje šventėje trūko tik motinos, kuriai mano primicijos būtų didžiausiais atlygis už jos meilę ir norą, kad jauniausias sūnus pasiaukotų Dievo tarnybai.

Prisimindamas šviesius išgyvenimus, šiandien suvokiu jų reikšmę, nes per juos tvirtai įaugi į Bažnyčią kaip bendruomenę, kurioje pradėjai tikėjimo kelionę, su kuria klausei Dievo žodžio ir stiprinaisi Eucharistija. Visa tai padės tolesniame gyvenime padaryti reikiamus pasirinkimus ir atsilaikyti prieš visus gundymus…“

Bus daugiau