Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (II). Permainingas kunigiškos tarnystės pavasaris

Pirmąją ciklo dalį skaitykite čia.

Alytuje, atidžiai stebint ir mokantis

Nuo pirmosios kunigiškosios tarnystės dienos vikaras Sigitas Tamkevičius Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčią supantį erdvų, į kapines pereinantį šventorių matuodavo skubiais žingsniais ir iš tėviškės atsineštu idealizmu. Kasdien žvilgsniu paglostydavo už Lietuvos laisvę 1919 m. vasario 13 dieną žuvusio karininko Antano Juozapavičiaus paminklą, o Nepriklausomybės kovų savanorių kapai atplukdydavo ryškiausius neramių pokarių metų prisiminimus:

„Už lango naktis, o mūsų dūminė kaimo pirkia pilna partizanų. Vyrai valgo vakarienę, tačiau ir valgydami nesiskiria su ginklais. Pavalgę padėkoja ir išeina į gūdžią naktį, o gal į mirtį…

Kelias į Seirijų mokyklą vedė per turgaus aikštę. Šioje aikštėje suguldydavo nukautų partizanų kūnus, kad visi žinotų, jog priešintis sovietinei imperijai yra beviltiška. Nors Stalino portretai kabojo visose klasėse, bet mes, mokiniai, jo nepamilome, todėl, ganydamas karves, traukdavau partizanų dainas. Partizanai buvo savi ir mes buvome jų pusėje – laisvos Lietuvos pusėje.“

Įsibėgėjus sraunioms vikaravimo dienoms, kun. Sigitas gavo kvietimą į Alytaus karinį komisariatą. Pasitiko tas pats saugumietis Jonas, kuris dar besimokant Kauno kunigų seminarijoje, bandė prisikalbinti „draugauti“. Tada, kaip rašoma ganytojo atsiminimuose, „saugumiečio priminimas apie būtinumą išlaikyti paslaptį man tapo išsigelbėjimo inkaru. Paaiškinau, kad nemoku meluoti – tai buvo teisybė – ir dabar esu keblioje padėtyje, nes vykdamas į Lazdijų Pasų poskyrį namiškiams ir klebonui pasakiau, kur vykstu, ir parvykęs turėsiu papasakoti tiesą, kad buvau reikalingas ne pasų stalui, bet KGB darbuotojams.“

Buvo švystelėjusi viltis, ypač po šventimų, jog nusivylęs saugumietis atsitrauks, paliks jį ramybėje. Bet kur tau! Suradęs Alytuje, vėl bandė įkalbinėti, matyt, nesitikėdamas sulaukti griežto kunigo atsakymo: toks pasiūlymas yra nepriimtinas ir į jokį susitikimą daugiau neateis. Tai išgirdęs, žinoma, pagrasė, kad nuo saugumo daug kas priklausys. Net ir tai, ar galės dirbti kunigo darbą.

„Pritariau, kad jie tikrai galės padaryti, ką norės, bet aš daugiau susitikinėti nebenoriu. Išsiskyrėme labai nedraugiškai“, – taip trumpai ir aiškiai atsiminimuose įvertintas tos dienos pokalbis. Ar jis sudrumstė jauno kunigo sielą? Neilgam, žinant, jog panašios patirties įgyta mokyklos ir seminarijos laikais. Galbūt ir tądien lėtai žingsniuojant namolio, iš atminties atplaukė pirmasis jo gyvenime patirtas tardymas:

„Kažkas klasėje ant Stalino portreto priklijavo proklamaciją, raginančią neišduoti Tėvynės ir neiti į rinkimus, o aš pirmas atėjęs į klasę pamačiau. Mane, vienuolikametį berniuką, nusivedė į NKVD būstinę ir tardė, žadėjo mušti, gąsdino baltomis meškomis, jei nepasakysiu, kas priklijavo proklamaciją. Gal reikėjo šito tardymo vaikystėje, kad vėliau būtų galima pakelti daugelį panašių, tik kur kas sunkesnių tardymų, kai buvo siekiama sunaikinti „Kroniką“ ir garsiai pasakytą ar parašytą laisvą mintį.“

Kitokia vaikystės įspūdžių banga užliedavo, kai po ryto Mišių į zakristiją įvirsdavo Alytaus žvitrūs mokinukai. Buvo pats birželio žydėjimas, artėjo Pirmoji Komunija, ir vaikai tuo plačiuoju šventoriaus taku bėgdavo tikėjimo egzaminų laikyti pas jauną kunigėlį Sigitą. Ir taip iki vakaro kas valandą būdavo vis nauji mažųjų parapijiečių veidai, vis nauja džiugi pažintis.

Panašiai vaikus mokė ir altaristas kunigas Albinas Drazdys, prieškariu studijavęs saleziečių kongregacijos misijų institute Turine, vėliau vedęs misijas ir rekolekcijas JAV lietuvių parapijose, o pokaryje už dvasinę pagalbą partizanams 10 metų „atpylęs“ Vorkutos lageryje. Bet, pasak kardinolo S. Tamkevičiaus, tai jo nepalaužė:

„Pilnas dvasinės ugnies, tarsi ką tik seminariją baigęs kunigas. Dažnai su juo vaikščiodavome po Alytaus pušynus, klausiausi, ką jis pasakodavo. O jam kalbos netrūko, nes buvo nugyvenęs ilgą ir turiningą gyvenimą.

Susidraugavau su juo ir jis man daug padėjo visais klausimais. O tų klausimų buvo aibės. Studijos ir buvo tik studijos, o kai atsisėdau į klausyklą, iškart pajutau daug spragų, kurias reikėjo užpildyti skaitant ir klausiant, kaip vienu ar kitu atveju elgiasi praktikos turintys geri kunigai. Kun. A. Drazdys pamokslus visuomet pasirašydavo, tačiau kalbėdavo labai sklandžiai be rašto. Bandžiau ir aš panašiai daryti. Pasirašydavau ištisai, o paskui vaikščiodamas pušyne pasakydavau pamokslą dangaus angelams, todėl sekmadienį ramiai lipdavau į sakyklą.“

O kai po metų iš Miroslavo į Alytaus Šv. Angelų Sargų parapiją atkėlė kleboną kun. Joną Maksvytį, vikaras visais klausimais galėjo su juos kalbėtis kaip su geriausiu draugu: „Pusantrų metų, praleistų dirbant su šiuo kunigu, man buvo Dievo dovana. Turėjau du gražius pavyzdžius – seną altaristą ir brandaus amžiaus kleboną, kurie tiesiog lenktyniavo savo uolumu. Man tik reikėjo stebėti ir bandyti juos pasivyti.“

Galima sakyti, tokios pat dvasios buvo ir iš lagerio už vaikų katechizavimą išleistas ir alytiškius kunigus aplankęs kun. Juozas Zdebskis, vėliau tapęs ištikimu kun. Sigito bendražygiu: „Tuomet nenujaučiau, kad tarp mūsų užsimegs gili kunigiška draugystė. Iš jo sakomų pamokslų ir asmeninių pokalbių tuojau galėjai pastebėti, kad tai kunigas, kuris „iriasi į gilumą“. Jis buvo maldos ir aukos vyras. Ir šiandien dėkoju Dievui, kad jį sutikau savo kunigiškos tarnystės pavasarį, kai visus atidžiai stebėjau ir iš visų mokiausi.“

Bet, kai vyresnių dvasininkų uždegantys pavyzdžiai lyg į supurentą žemę bertos sėklos ėmė skleisti vešlius ūglius, juos perkelti teko kitur: „Pamilau šios parapijos žmones, ir kai reikėjo juos palikti, jaučiau didelį skausmą. Niekam apie tai nepasakojau ir savo išgyvenimas dalijausi tik su Viešpačiu. 1965 m. liepos 1 d. gavau paskyrimą vikarauti į Lazdijus, kur kadaise dalyvaudavau moksleivių spartakiadose ir kur pirmą kartą buvau verbuojamas dirbti saugumo kolaborantu.“

Įvykiai klostėsi kaip niekas nesitikėjo

Vasarą per Lazdijus nuvilnijo žinia, jog 1898 m. gegužės 9 d. Seinų vyskupo Antano Baranausko („Anykščių šilelio“ autoriaus) konsekruotoje Šv. Onos bažnyčioje įspūdingą pamokslą pasakęs naujai paskirtas jaunas kunigas Sigitas Tamkevičius yra Dzūkijos, netolimos Krikštonių parapijos, žmogus. Savas ir todėl, kad giedro veido, kad lengva ir paprasta pasikalbėti, kad jaunimėlis būriuojasi aplink.

Pasibaigus katechizavimo užsiėmimui, tas pats vaikų būrelis, žiūrėk, jau susispietęs bažnyčios suoluose laukia vakarinių Mišių. Matant juos, vikarą užplūsteldavo tylus džiaugsmas, bet neapleisdavo ir daugelį Lietuvos dvasininkų jaudinanti problema, kur ir kokiu būdu įsigyti jaunimui būtinų maldaknygių ir katekizmų.

Antai Kunigų seminarijos laikų draugas kun. Vladas Rabašauskas, vikaraudamas Utenoje, įsirengė spaustuvę gyvenamojo namo rūsyje, kur įgudusi raidžių rinkėja surinkdavo maldaknygės puslapius, o paskui primityviomis staklėmis atspausdindavo lapus. „Aš tuos lapus gaudavau neįrištus ir organizuodavau jų įrišimą pačioje Lazdijų klebonijoje. Tai buvo mano pirmas prisilietimas prie sovietinės valdžios draudžiamo darbo, už kurį įkliuvus buvo galima gauti kelerių metų bausmę“, – prisimena ganytojas.

1966 m. gruodžio 1-ąją kun. Sigitą pasiekė žinia, jog Amžinybėn iškeliavo jį krikštijęs ir ugdęs kunigas, Krikštonių bažnyčios statytojas, istorikas, kraštotyrininkas, parapijos klebonas Jonas Reitelaitis.

„Per laidotuves, sakydamas pamokslą, papasakojau keletą nuotrupų iš šio klebono gyvenimo. Kartą velionis klebonas man parodęs Muravjovo įsakymų rinkinį, kuriais būdavo apribojamos kunigų teisės, pasakė: ‚Muravjovas nepakorė Lietuvos, nereikia bijoti ir dabar.‘ Už šį pamokslą Vilniuje Religijų reikalų taryboje gavau daug pylos. Įgaliotinis J. Rugienis, kaip ir dera senam čekistui, šaukė ant manęs, gąsdino, kad jei nepasitaisysiu, negalėsiu eiti kunigo pareigų.“

Prabėgus gerai savaitei, išdygo kita valdžios nemalonė. Gruodžio 10 dieną Lazdijų vidurinės mokyklos mokytoja R. P. parašė rajono Vykdomajam komitetui skundą: „Kalbėdamasi su mokiniais išsiaiškinau, kad jaunas Lazdijų bažnyčios kunigas pažeidinėja įstatymais nustatytą tvarką. Vasarą laike atostogų suorganizavo bažnyčioje vaikų mokymą tikybos dalykų. Iš mano 11 b klasės mokėsi Aldas Linikas, Vincas Januška, Algis Grauželis. Iš 11 a klasės – Kęstutis Linikas ir nemaža grupė vaikų iš kaimo.

Be to, šis kunigas kviečia vaikus pas save į butą ir jiems duoda skaityti religinio turinio knygas. […] Šiuo klausimu kalbėjausi su kitų klasių mokytojais ir jie patvirtino, kad ir kitų klasių vaikai buvo pakviesti apsilankyti pas kunigą.“

Paskui skundą iš Vilniaus į Lazdijus atvyko laikraščio „Tarybinis mokytojas“ korespondentas, parašęs straipsnį „Ne tais laikais gimęs“ apie tai, kad bažnyčioje vaikams kunigas Tamkevičius vaikams ekrane rodo raguotus ir naguotus velnius.

„Tai iš dalies buvo tiesa, – rašoma kardinolo atsiminimuose. –Katechizuodamas vaikus, jiems parodžiau religinės tematikos skaidrių, o tai kažkam buvo „raguoti ir naguoti velniai“…

Kartą užkliuvo dešimtokė Aldona, kuri, kaip ir dauguma mokinių, auklėtojos prikalbinta buvo įsirašiusi į komjaunimą. Mokykloje jai liepė rinktis komjaunimą ar bažnyčią. Mokinė nunešė ir padėjo ant stalo savo komjaunimo bilietą. Kilo triukšmas, kaip mokinė galėjo šitaip pasielgti. Panašūs nutikimai visuomet pasiekdavo Religijų reikalų tarybą, kuri kaupė informaciją apie nebetelpantį į sovietinių įstatymų rėmus kunigėlį.

Pirmoji bausmė buvo nedidelė: viduržiemį reikėjo susikrauti daiktus ir keltis į Kudirkos Naumiestį. Kai 1967-ųjų sausio viduryje kroviausi daiktus į sunkvežimį ir ruošiausi išvažiuoti į tarnystę ten, praeidama pro šalį viena mokytoja palinkėjo: ‚Linkiu, kunigėli, kad ir naujoje vietoje taip sektųsi kaip Lazdijuose.‘ Anuomet šie žodžiai iš mokytojos lūpų man buvo brangiausia dovana. Ačiū tau, mokytoja, už tą palinkėjimą.“

Atvykus į Kudirkos Naumiestį kunigui norėjosi verkti. Sekmadienį – pustuštė bažnyčia ir tik keli ikimokyklinio amžiaus vaikai. „Kunigėli, tik nekiškite rankų prie vaikų, nes vieną kunigą pas mus jau nuteisė už vaikų mokymą!“ – perspėjo vienas parapijietis. Ir vis dėlto, aplinkybėms taip susiklosčius, vasarą kun. Sigitas Pirmajai Komunijai ruošė per du šimtus vaikų.

Vėl sujudo rajono valdžia. Šakių rajono KGB viršininkas jau neverbavo, bet gąsdino, kad visa tai, ką jis daro, geruoju nesibaigs. 1967 m. rugpjūčio 21 d., praėjus vos septyniems mėnesiams, nespėjus net kojų apšilti, vyskupas kun. Tamkevičių vėl perkėlė vikarauti į naują vietą – šįkart Prienų parapijoje.

Kas laukė jo čia? „1968 m. gavėnios pradžioje išsikvietęs Religijų reikalų tarybos įgaliotinis išbarė, kad nemoku sakyti „normalių“ pamokslų, ir kitą dieną kurijoje išgirdau žinią, kad man visai nebegalima jų sakyti. Visą gavėnią tylėjau, nes klebonas bijojo: jei kalbėsiu, jis gali būti nubaustas.

Prieš pačias Velykas atgavau leidimą sakyti pamokslus, tačiau pavasarį vėl teko palikti parapiją ir keliauti į Vilkaviškį. Čia uolus klebonas kun. Konstantinas Ambrasas norėjo mane apsaugoti nuo galimų nemalonumų, bet įvykiai susiklostė, kaip nesitikėjau nei aš, nei mano klebonas.“

Padrąsinantys kardinolo V. Sladkevičiaus žodžiai

1968-ieji kun. S. Tamkevičiaus jo gyvenime buvo labai reikšmingi. Jis jau spėjo susipažinti su sovietinės valdžios ir KGB pareigūnų perspėjimais dėl vaikų religinio mokymo ir savo „antitarybinių“ pamokslų: „Tarnavau, kaip liepė sąžinė, ir tai buvo svarbiau už visus pareigūnų pabarimus ir pamokymus, kaip turiu atlikti kunigo pareigas.“

Reikėtų pridurti, jog vieno asmens kaitri dvasinė liepsna uždegdavo kitus atsilaikyti prieš grubaus ateizmo ne vien tik Lietuvos sovietinę valdžią. Ukrainoje, Berdičeve, darbavosi kun. Sigito kurso draugas kun. Nikodemas Jaura, kurį KGB intensyviai bandė užverbuoti kolaborantu, o kai nepasisekė, įsakė iš Ukrainos išsinešdinti.

„Ta proga nuvažiavau jo aplankyti. Sekmadienį, kai kunigas Nikodemas atsisveikino su parapija, visa bažnyčia taip garsiai raudojo, jog atrodė, kad prisiartino pasaulio pabaiga. Ašaros nebuvo dirbtinės – žmonės žinojo, kad išvykus jų mylimam dvasininkui nuo dabar kunigą bus galima surasti tik už dviejų šimtų kilometrų. Niekada gyvenime nemačiau taip verkiančių moterų ir vyrų; klūpojau prie pilioriaus ir taip pat negalėjau sulaikyti ašarų.

Šis mano apsilankymas Berdičeve sovietinio saugumo buvo įvertintas kaip žmonių aistrų kurstymas, nors su parapijiečiais beveik nebuvau kalbėjęsis“, – prisimena S. Tamkevičius.

1968-ieji buvo labai svarbūs ir kitais atžvilgiais. Įstojęs į Jėzaus draugiją, vasarą kun. Sigitas pradėjo noviciatą, o rugpjūčio 16 d. Tilžės parapijoje – ilgąsias rekolekcijas:

„Tai buvo didelės Dievo malonės metas. Rekolekcijas labai rūpestingai vedęs tėvas Romualdas Blažys SJ kasdien pateikdavo keturių mąstymų medžiagą. Sekmadieniai būdavo laisvi, tad važiuodavau į Zarasus, kad niekam savo buvimu nesukelčiau įtarimo. Po sumos grįždavau į Tilžę ir toliau tęsdavau rekolekcijas. Gražioje gamtoje – pušynas, didžiulis Drūkšių ežeras, tuščia bažnyčia ir nuošalus kambarėlis klebonijoje – buvo idealios sąlygos skaityti, melstis, medituoti ir planuoti ateities gyvenimą.“

Tuo tarpu ilgos lėktuvų voros skrido ir skrido Vakarų kryptimi. Sekmadienį Zarasuose kunigą sukrėtė perskaityta laikraštinė žinia, kad į Prahą buvo įvesti sovietiniai daliniai: „Virtinė lėktuvų skraidino desantininkus, kad jie kraujyje paskandintų Prahos pavasarį. To meto įvykiai tarsi varpas kvietė į laisvę.“

Vidine laisve ir tvirtu ryžtu imtis konkrečių žygių alsavo ir į Vilkaviškio kleboniją, kur 1968 m. pavasarį vikarauti buvo paskirtas kun. Sigitas Tamkevičius, atvažiuodavę kunigai Jonas Maksvytis, Juozas Zdebskis, Lionginas Kunevičius ir kiti. Kartu su dekanu Konstantinu Ambrasu visi diskutuodavo apie tikėjimo persekiojimą ir valdžios pastangas tiesiog fiziškai sunaikinti Bažnyčią. Ypač aktualus buvo stojančiųjų į Kunigų seminariją limito klausimas: iš visos Lietuvos buvo leidžiama priimti tik 5 kandidatus per metus, o kasmet numirdavo apie 30 kunigų.

„Nutarėme, kad reikia persekiojimo faktus kelti į viešumą. Susitarėme su Telšių vyskupijos kunigais Vladu Šlevu ir Alfonsu Pridotku, kad jie parašys kreipimąsi dėl varžomos Kunigų seminarijos, o mes, vilkaviškiečiai,  paremsime juos kolektyviniu pareiškimu.

Gruodžio mėnesį pervažiavau apie 80 Vilkaviškio klebonijų ir po peticija Lietuvos vyskupijų vyskupams ir valdytojams surinkau 69 kunigų parašus. Vieni kunigai pasirašydavo labai entuziastingai, kiti atsisakydavo, motyvuodami, kad iš to nebus jokios naudos, o bėdų – per akis, o kai kurie protingai paklausdavo, ar žinau, kas man už tai gresia.“

Prieš Kalėdas kunigai Tamkevičius ir Zdebskis visiems vyskupijų ordinarams įteikė Vilkaviškio vyskupijos kunigų pasirašytą prašymą daryti žygių dėl Kunigų seminarijos. Šis pareiškimas sovietinei valdžiai buvo tarsi bombos sprogimas – matai, ir kunigai užsigeidė laisvės. Kažkuris dvasininkas kolaborantas apie šią peticiją pranešė sovietiniam saugumui.

„Iš Vilniaus atvykęs KGB pareigūnas mane tardė Vilkaviškio saugumo poskyryje, o kitą dieną iškvietė į Vilniaus KGB rūmus. Per tardymą atrodė, jog net kabineto langai drebėjo nuo KGB 5 skyriaus Kolgovo riksmo, koks aš niekadėjas ir kad niekad daugiau negalėsiu eiti kunigo pareigų.“

Religijos reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis kitą dieną liepė atiduoti kunigo registracijos pažymėjimą. Uždraudė ne tik atlikti kunigo pareigas, bet ir privertė įsidarbinti Vilkaviškio metalo gamykloje. Iš klebonijos teko išsikraustyti. Sekmadieniais kun. Sigitas kaip eilinis tikintysis dalyvaudavo Vilkaviškio bažnyčioje aukojamose Mišiose: „Geresnės agitacijos prieš sovietinę politiką, net ir norėdamas, nebūčiau sugalvojęs. Žmonės buvo mano pusėje.“

1969 m. sausį kunigai Juozas Zdebskis ir Petras Dumbliauskas SDB pasiuntė SSRS Ministrų Tarybai pareiškimą, kuriame kėlė tikinčiųjų diskriminavimo klausimą. Aktyvesnieji kunigai – Lionginas Kunevičius, Petras Dumbliauskas ir kiti – pradėjo viešai bažnyčiose kalbėti apie Bažnyčios skriaudas.

Tuojau buvo užvesta KGB mašina. Liepos mėnesį KGB 5 skyriaus viršininkas pulkininkas Ščesnovičius patvirtino planą išaiškinti ir užkirsti priešišką kunigų – Zdebskio, Tamkevičiaus, Dumbliausko ir Kunevičiaus – veiklą. Tarp numatytų priemonių buvo nurodymas veikti per kunigus KGB agentus – „Kęstutį“, „Lapelį“, „Vytą“, „Sigitą“, „Špoką“ – ir per išsišokėliams nepritariančius vyresniosios kartos kunigus. Kita numatyta priemonė buvo menkinti aktyvių kunigų autoritetą ir juos kompromituoti pasitelkiant spaudą.

Tikra paguoda buvo į Vilkaviškį iš Nemunėlio Radviliškio atskriejęs Kunigų seminarijoje sutikto dvasios tėvo ir prefekto, ryškaus dvasinio autoriteto, vyskupo tremtinio Vincento Sladkevičiaus laiškas: „Mielas kun. Sigitai, nuoširdžiai dėkoju už malonų velykinį sveikinimą. Jis man labai brangus, nes aš Jus šiandien ypač gerbiu bei Jumis didžiuojuos. Ne užuojautą – tik brolišką susižavėjimą bei padrąsinimą Jums siunčiu. Užuojautos verti tie mūsų konfratrai, kurie, turėdami visus popierinius pažymėjimus, neturi, deja, kunigiškos dvasios. Vienintelė registracija, kuri svarbi, tai Viešpaties registracija.

„Aš kupinas paguodos ir džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose“ (2 Kor 7, 4). Šie didžiojo Kristaus Prisikėlimo liudytojo šv. Pauliaus žodžiai tesuteikia paguodos bei džiaugsmo Jūsų kilniai sielai ir tepadrąsina Jus ir toliau taip ištikimai, drąsiai, pasiaukojančiai visu savo gyvenimu liudyti Prisikėlusį Kristų.

Alleliuja!

Jus nuoširdžiai gerbiąs ir mylįs vyskupas Vincentas.

1969 m. Velykos.“