Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

2022 06 10

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (IV). Represijos ugdė ryžtą kovoti

Kunigo Sigito vakaro malda. Kard. Sigito Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Skaitykite pirmąją, antrąją ir trečiąją ciklo dalis.

Kaip, pogrindyje pradėjus leisti „LKB kroniką“, telkėsi, augo ir brendo steigėjo ir vyr. redaktoriaus kun. S. Tamkevičiaus patikimų bendradarbių būrys? Kokių iššūkių ir vidinių išgyvenimų teko patirti, kuo įsitikinti ir ko išmokti?

Nė vienas neišdavė

Septintą dešimtį įpusėjęs vilnietis ekonomistas Vladas Lapienis, ieškodamas nuo smalsių akių atokesnės dvasinės atgaivos vietovės, dažną sekmadienį išsiruošdavo Dzūkijon. Lietuvišką, tvirtai vietinių meistrų suręstą trobą primenančioje Santaikos Kristaus Karaliaus bažnyčioje 1972 m. nuolatinio dvasininko nebuvo. O šventadieniais čia šv. Mišias aukodavo iš Simno parapijos atvykęs vikaras kun. Sigitas Tamkevičius.

Vieną sekmadienį į zakristiją užėjusio Vlado kun. Sigitas paklausė, ar negalėtų jis kitą šeštadienį po pietų atvykti į Simną. Sutartą dieną kunigui prisistatęs žmogus išgirdo: „Gal galėtumėte vieną brošiūrėlę nuvežti į Bijutiškį, nes reikia ją išversti į rusų kalbą.“ Nė nepažiūrėjęs, kokia ta brošiūrėlė, nuvežė Bijutiškio klebonui kun. Jonui Danylai SJ.

Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia. Artūro Lavrėnovo nuotrauka

„Vos pradėjęs leisti „Kroniką“, susipažinau su vilniečiu Vladu Lapieniu, kuris neraginamas tapo vienu iš pačių uoliausių „Kronikos“ rėmėjų ir platintojų. Jis turėjo kelias mašininkes, kurios padaugindavo jo atsineštus leidinius bei pristatydavo informacijos naujiems numeriams.

Žavėjo Vladas mane ne tik savo uolumu patalkinti, bet ir savo dvasiniu gyvenimu, kurio jam galėjo pavydėti ne vienas kunigas. Mano dideliam skausmui 1976 m. spalio 19 d. jis buvo suimtas kartu su kun. Jonu Kastyčiu Matulioniu, – rašyta kardinolo S. Tamkevičiaus atsiminimuose. – Nė vieno bendradarbio patikimumo netikrinau jokiu lakmuso popierėliu; užteko žinoti, kad meldžiasi, eina išpažinties ir dažnai priima Eucharistiją. Užteko žinoti, kad sesuo vienuolė laikosi vienuolinių, o kunigas – per kunigystės šventimus prisiimtų įsipareigojimų. Tai buvo garantas, kad šie žmonės padarys, ką gali, kad „Kronika“ eitų, o iškilus pavojui neišduos draugų.

Tuose 23-ijuose mano bylos tomuose nesurasite nė vieno man artimo žmogaus, kuris būtų pasirinkęs išdavystės kelią, tačiau juose rasite liudijimų, kurie tikrai verti pasigėrėjimo…“

Kokie vėjai aštuntajame dešimtmetyje įsupo Lietuvoje prasiveržusią pogrindinę veiklą? Vienas aktyviausių ir drąsiausių jos dalyvių Petras Plumpa atsakė, jog „LKB kronikos“ pasirodymas sužadino kai kurių tautiškai ir politiškai sąmoningų inteligentų ambicijas. Jau 1973 metų pradžioje susibūrė grupė kauniečių kraštotyrininkų, ketinusių išleisti pogrindinį leidinį „Naujasis varpas“. Kaune „ Žemprojekte“ dirbęs, bet pajutęs KGB sekimą, Petras buvo priverstas pasitraukti. Pogrindyje, žinoma, liko: 1970 m. užmezgė ryšius su Maskvos disidentais, leidusiais „Einamųjų įvykių kroniką“ (Chronika tekuščich sobytij).

Pirmoji 1970 m. jiems perduota informacija buvo apie vilkaviškietės mokytojos Onos Brilienės atleidimą iš darbo už tikėjimą ir religinę praktiką. Tų pačių metų rudenį buvo perduota informacija apie kun. A. Šeškevičiaus SJ suėmimą. Vėliau maskviečiams siųsdavo ne tik atskiras žinutes, bet ir Lietuvos tikinčiųjų pasirašytus prašymus, tarp jų – kun. Tamkevičiaus parengtą Romos katalikų 17 tūkst. parašų Memorandumą Suvienytųjų Nacijų Organizacijos (dab. Jungtinių Tautų) generaliniam sekretoriui, apie kurį Vakarų šalių informavimo priemonės pranešė 1972 m. pradžioje.

Areštuotasis Petras Plumpa (iš buvusios KGB archyvo). Lkbkronika.lt nuotrauka

Tada Petras sutiko talkinti redaguojant pirmuosius „LKB kronikos“ numerius: „Man teko rūpintis, kad žinių kalba būtų taisyklinga ir tiksli. Pačią informaciją rinkdavo kun. Sigitas: jis medžiagą surenka, veža man redaguoti, vėliau pasiėmęs perrašo mašinėle ir vėl veža pas mane dauginti. Pagaliau dar kartą atvažiuoja pasiimti padaugintų ir įrištų „Kronikos“ egzempliorių… Toks dažnas siuvimas iš Simno į Kalniečių gatvę Kaune ilgai negalėjo tęstis. Pačiam važinėti į Simną buvo dar rizikingiau, nes KGB tuomet dėjo daug pastangų nustatyti mano darbo vietą ir pobūdį.“

Juk 1958 m. P. Plumpa buvo nuteistas 7-eriems metams lagerio už tai, kad priklausė jaunimo organicijai „Laisvę Lietuvai“, su grupe draugų platino atsišaukimus, Petrašiūnuose iškėlė trispalvę vėliavą.

Tai, jog Petro įžvalgos turi realų pagrindą, matė ir pats pogrindinio leidinio leidėjas, ir vyr. redaktorius. Iš tiesų „Kronika“, pasak Eminencijos, buvo labai panaši į mažytį garstyčios grūdelį. Ar jis augs ir atneš laukiamų vaisių, anuomet niekas negalėjo net nujausti. Reikėjo pasitikėti Viešpačiu ir eiti į priekį, kartais prisimenant liaudišką posakį – nėra padėties be išeities ir ypatingai tėvo Karolio Garucko SJ ištartus paguodos žodžius: „Dievas laimino pradžią, laimins ir pabaigą.“

Dar dirbdamas Vilkaviškyje kun. Sigitas susipažino su savo klebono kun. K. Ambraso broliu – lituanistu Kazimieru (vėliau jis tapo kunigu): „Susiradau jį Leipalingyje pas brolį kunigą ir pasakiau savo rūpestį. Mano džiaugsmui, Kazimieras nesvyruodamas sutiko padėti. Iš anksto susitardavome, kada jis atvyks pas savo brolį; parengęs numerį kišdavau jį į užantį ir važiuodavau į Leipalingį.

Broliui kunigui nieko nesakydavau, kad be reikalo nesijaudintų, o po kelių dienų vėl nuvykdavau ir ištaisytus, išbraukytus, dažnai gerokai sutrumpintus tekstus parsiveždavau į Simną. Padaręs rašomajai mašinėlei operaciją – pakeitęs raidyną, per kelias dienas numerį perrašydavau. Kadangi Kazimieras taisydavo ranka, rizika buvo labai didelė: kiekvienu metu vežant ir perrašant saugumas galėjo paimti rankraščius ir nesunkiai išsiaiškinti mano pagalbininką. Šitai suprato ir Kazimieras, bet dirbo ir nesiskundė. Mačiau jo didelį norą padėti. Žinoma, ilgai taip tęstis negalėjo, juo labiau tada, kai saugumas pradėjo masiškai daryti kratas ir užvedė bylą Nr. 345.“

Kun. Kazimieras Ambrasas SJ. Kard. Sigito Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Mažiau žinosi – bus lengviau tardyme

„Pati pirmoji sovietinės valdžios reakcija į „Kronikos“ pasirodymą buvo išties erodiška – nužudyti garsiai pasauliui apie daromus nusikaltimus kalbantį „kūdikį“, – homilijoje yra sakęs kard. S. Tamkevičius. – Šiam tikslui buvo pajungtos represinės struktūros, prokuratūra ir teismai. Daugybė informatorių ir operatyvinių KGB darbuotojų gaudė kiekvieną garsą, galėjusį išduoti „Kronikos“ egzistavimą bei veiklą.“

Prieš 1973 m. lapkričio 19–20 dienų masines kratas ir areštus intensyviai klausytasi pokalbių. Vieno kito slapto klausymosi metu iš Kauno vienuolių buto buvo girdimas vysk. V. Sladkevičiaus ir kun. J. Zdebskio pokalbis, dalijantis patirtimi apie KGB sekimo metodus. Iš pasiklausymo KGB sužino, kad vysk. V. Sladkevičius seserims vienuolėms veda konferenciją apie kančią dėl Kristaus ir apie atlaidumą tardymų neištveriančiam žmogui.

1974 m. „LKB kronikoje“ buvo rašoma, kad saugumo organai išvystė plačią veiklą: daromos kratos, didėja suimtųjų būrys, kruopščiai renkama medžiaga bylai Nr. 345. 1974 m. kovo 14 d. anksti rytą keturi saugumo darbuotojai, vadovaujami kapitono Pilelio, iškrėtė kun. S. Tamkevičiaus butą ir garažą. Kratos metu saugumiečiai rado du „LKB kronikos“ numerius. Be to, paėmė 10 magnetofono juostų ir keletą rašinėlių, pvz., „Bažnyčia ir valstybė“, „Reikia duoti pilną religinę laisvę“ ir kt. Krata truko 6 valandas. Po kratos Simno partiečiai skleidė gandus, kad kun. S. Tamkevičius turįs radijo siųstuvą ir perduodąs žinias į užsienį, todėl saugumo darbuotojai ir darę kratą.

„1974 m. balandžio 9 d. buvo suimtas V. Jaugelis ir po savaitės gavau kvietimą į tardymą Vilniaus KGB, – rašyta kard.S.Tamkevičiaus atsiminimuose. – Nejaučiau didelio pavojaus, tačiau kelionės į KGB niekada džiaugsmo neteikdavo. Pavesdavau viską Viešpačiui ir važiuodavau. Šis pirmas tardymas nebuvo sunkus. Klausinėjo, ką žinau apie „Kroniką“, iš kur gavęs per kratą rastus du šio leidinio numerius; kapitonui Pikliui rūpėjo ir pogrindžio Kunigų seminarija. Liko labai nepatenkintas, kai nieko naudingo neišgirdo.“

„Ses. Nijolė Sadūnaitė buvo nepamainomas žmogus pogrindžio darbe. Atrodo, ji niekad nieko nebijojo. Visada pasirengusi padėti ir puldavo kur pavojingiausia. Net kažkaip nenormaliai nebijodavo. Kai vieną kartą atrodė, kad ateina saugumas ir visi išsigandome, pabalo ir ji. Paskui kažkas ir sako: „Ačiū Dievui, ir Nijolė normalus žmogus – išsigando.“

Taip iš kun. K. Ambraso SJ redaktoriavimo estafetę perėmusi rašė ses. Gerarda Elena Šuliauskaitė. Kai 1974 m. rugpjūčio 27 d. už „Kronikos“ dauginimą buvo suimta ses. Nijolė Sadūnaitė, iš KGB požemių neprasiskverbė nė trupučio informacijos, kaip vyksta tardymas.

Ses. Nijolė Sadūnaitė su kunigu disidentu Glebu Jakuninu. Kard. Sigito Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

„Gana netikėtai 1975 m. vasario 11d. gavau kvietimą tardymui į Vilniaus KGB. Dvi dienas tardė kpt. Pilelis, ir viskas sukosi apie Nijolę. Būtinai norėjo, kad prisipažinčiau bent davęs paskaityti „Kroniką“: tik mano prisipažinimo reikią, ir Nijolė būsianti laisva. Nesulaukę prisipažinimo, saugumiečiai labai nusivylė, o pplk. Kolgovas niekino, vadindamas bailiu ir beširdžiu…“ – prisimena kardinolas.

1974 m. gruodis pogrindininkams buvo labai sunkus; beveik per visą mėnesį vyko Petro Plumpos, Povilo Petronio, Virgilijaus Jaugelio ir Jono Stašaičio teismas. Ypač sunkus kryžius buvo uždėtas pirmajam „Kronikos“ darbininkui P. Plumpai: aštuonerių metų auka buvo sudėta už Bažnyčios ir Tautos ateitį. Galbūt partija ir čekistai, pasak kard. S. Tamkevičiaus, šiuo parodomuoju teismu planavo išdrįsusiems kalbėti tiesą įvaryti daug baimės, tačiau efektas buvo priešingas – represijos ugdė ryžtą kovoti.

Vos pasibaigė šis teismas, gruodžio 27 d. buvo suimtas didelis lietuvių bičiulis, Žmogaus teisių gynėjas akademikas Sergejus Kovaliovas, pirmasis 2011 metais Lietuvos Seimo įsteigtos Laisvės premijos laureatas. Jis buvo vienas iš pirmųjų, su kuriuo  buvo užmegzti kontaktai ir kuris ilgą laiką nesavanaudiškai padėjo Lietuvai, kaip ir visiems, kurie anuomet sovietinės valdžios buvo engiami. Beveik metus tęsėsi jo tardymas Vilniaus KGB būstinėje, o paskui – dešimties metų bausmė Permės lageriuose ir Sibiro tremtyje.

Sergejus Kovaliovas. Kard. Sigito Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

„Leidžiant „Kroniką“ buvo visko – romantikos ir skaudžių išgyvenimų, – rašoma kard. S. Tamkevičiaus atsiminimuose. – Artimų žmonių suėmimai visada nepaprastai skaudindavo. Šie žmonės būdavo labai artimi, reikalingi ir mano iniciatyva įtraukti į pavojingą darbą. Tarsi koks sunkus akmuo užvirsdavo ant krūtinės ir jį tekdavo nešioti ilgai.

Virgilijus Jaugelis pats pasisiūlė rotatoriumi padauginti 6-ąjį numerį, ir kratos metu pas jį buvo rastos vaškuotės; teisė kartu su P. Plumpa. Tokių idealistų kaip Virgutis (šitaip mes jį vadindavome) visada buvo reta. Dėl Dievo, Tėvynės jis galėjo eiti ne tik į lagerį, bet ir į ugnį. Kalinimas jam buvo labai sunkus, nes sunkiai sirgo, o kai sugrįžo, buvo nepanašus į save. „Kronikai“ jis labai daug paaukojo.

Ses. N. Sadūnaitė jau žinojo kelius į Maskvą, galėjo daug talkinti ne tik platinant „Kroniką“, bet ir redaguojant, deja, ją areštavo, – po tardymo sekė ilga 6-erių metų bausmė. Panašiai į lagerį nukeliavo Šventosios Šeimos seserys Ona Pranskūnaitė, Ona Vitkauskaitė ir Genovaitė Navickaitė. Daugelio talkininkų net nepažinojau, nes laikėmės principo: mažiau žinosi, bus lengviau tardyme.“

Bedieviškojo stabo kojos molinės

Danguje sužibus vakarėms žvaigždėms ir mėnuliui nušvietus taką, vikaras kun. Sigitas Tamkevičius žingsniuodavo į Simno bažnyčią. Jauno ir smalsaus zakristijono, būsimo kunigo Kęstučio Briliaus paklaustas, dėl ko vakarais dažnai eina į bažnyčią, paaiškino, jog kunigui tinka aplankyti Švenčiausiąjį Sakramentą. Ir tai buvo tiesa, nes Eucharistiją tikrai brangino. Ir tikrai pasitikėjo „Kronikos“ rankraščius saugojančiais angelais sargais:

„Dauguma informacijos būdavo parašyta ranka. Grėsė didelis pavojus, kad kratos metu gali būti paimti rankraščiai ir KGB nesunkiai nustatys autorius. Taigi vienas iš didžiausių rūpesčių buvo gerai paslėpti rankraščius ir kuo greičiau perrašyti mašinėle. Savo kambarėlyje dešimtis kartų viską peržiūrėjau, permąsčiau visas galimybes, bet neradau, kur slėpti. Net geriesiems klebonijos gyventojams nedrįsau pasakoti apie savo rūpesčius ir uždėti jiems naštos. Gal ir be reikalo? Nešioti ir slėpti pas kitus žmones buvo nepatogu ir gana rizikinga, – bent iš pradžių šios minties atsisakiau.

Rūpesčio genamas ėjau į bažnyčią – čia vaikščiojau, landžiojau po palėpes ir ieškojau, ieškojau… Slėptuvė turėjo būti ir saugi, ir lengvai prieinama. Taigi kelerius metus Simno bažnyčioje Viešpats saugojo daugelį rankraščių. Gautą straipsnelį ar žinutę tuojau įvyniodavau ir kišdavau į pačią saugiausią (kaip man atrodydavo) vietą [po Šv. Vincento Pauliečio altorius laiptu].“

Šv. Vincento Pauliečio altorius, po kuriuo buvo slepiami „LKB Kronikos“ rankraščiai. Kard. Sigito Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Kokiu periodiškumu „Kronika“ eis, leidėjas išsyk negalėjo pasakyti, nes pirmiausia reikėjo pakankamai surinkti aktualių straipsnių. Ne visi lengvai pasakodavo ar rašydavo apie savo vargus, ypač jei žinodavo, jog pasakojimas pateks į „Kroniką“. Dažnai net labai geri žmonės buvo linkę likti nežinomi:

„Per visą „Kronikos“ gyvavimo laiką buvo galima pasitikėti tik Dievu. Visiems, kurie rinko informaciją, straipsnius, padėjo redaguoti, platinti, persiųsti į Vakarus, trūko visko: patyrimo, žinių, organizuotumo. Apskritai buvo maža kunigų ir pasauliečių, kurie būtų norėję kišti galvą į liūto nasrus. Dažnai tekdavo pasikliauti tik savo Angelu Sargu, dažnai tekdavo kartoti maldą: Viešpatie, Tu žinai, kad dirbu Tau. Jei šis darbas reikalingas, – globok, jei ne, – tegu jis pasibaigia.

Ir Dievas nuostabiai globojo. Man atrodo, kad tai, ką „Kronika“ aprašė ir išplatino po visą pasaulį, yra tik viena dalis, o kita buvo ne mažiau svarbi, – mes visi po truputį drąsėjome, darėmės sąmoningesni, supratome, kad bedieviškojo stabo kojos molinės, o, svarbiausia, suvokėme, kad nereikia sėdėti rankas sudėjus, bet dirbti ir kovoti, tada ir Dievas padės.“

Kun. S. Tamkevičius apie 1969 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar žinojo kun. Tamkevičius, jog 1975 m. kovo 7–9 dienomis kviesdamas kun. Zdebskį pamokslauti rekolekcijose Simne, saugumą sukels ant kojų? Žinojo ir neišsigando, kad per Alytaus rajono vykdomąjį komitetą saugumas bandė neleisti į Simną atvykti kun. Zdebskiui, kad atsiuntė visą būrį patikimų asmenų: nuo mažaraščio žmogelio (gal buvusio stribelio) iki partijos ir komjaunimo komitetų instruktorių. Čia buvo mokytojų ir bibliotekų darbuotojų, melžėjų ir 7–8 klasių mokinukų, kuriems buvo įsakyta ausis ištempus kun. Juozo pamokslo klausytis ir kiekvieną žodį, kaip sakytų M.Valančius, brūkšt brūkšt užrašyti.

Lygiai po mėnesio, balandį, Vilkaviškio vyskupijos kunigai S. Tamkevičius SJ, J. Zdebskis, L. Kunevičius, P. Dumbliauskas SDB ir P. Adomaitis MIC kreipėsi į Žmogaus teisių gynimo komitetą Maskvoje dėl areštuotųjų katalikiškos pogrindinės spaudos leidėjų ir platintojų – P. Plumpos, P. Petronio, J. Stašaičio, V. Jaugelio, J. Gražio, N. Sadūnaitės ir kitų paleidimo į laisvę. KGB siutino tai, kad šį kreipimąsi akademikas, 1973 m. Nobelio taikos premijos laureatas Andriejus Sacharovas nusiuntė Pasaulinei Bažnyčių Tarybai bei Katalikų Bažnyčios 1974 m. Sinodo Romoje dalyviams ir paskelbė pasaulio visuomenei, prašydamas nekaltai areštuotuosius ginti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Per vieną kratą Maskvoje pareiškimą saugumas surado, atsiuntė į Vilnių išsiaiškinti, ar tikrai jis buvo mūsų pasirašytas, ir galbūt siekė, kad mes išsigintume savo parašų, – sakoma kard. S.Tamkevičiaus atsiminimuos. – Šį kartą drąsos teikė ką tik pasibaigusi Helsinkio konferencija ir pasirašytas Baigiamasis aktas. Iškviestas į saugumą trumpai paaiškinau, kad pareiškimą pasirašiau, o į klausimus apie kitus asmenis atsisakiau ką nors paliudyti. Panašūs pareiškimai KGB darbuotojams buvo įrodymas, kad „Kronikos“ bendradarbiai palaiko ryšius su Maskvos disidentais.“

„LKB kronikos“ 15-ajame numeryje skelbtos padėkos rusų disidentams, o taip pat Australijos episkopatui ir Kanados vyriausybei buvo liudijimas, jog Žmogaus teisių komitetui kunigų nusiųstas kreipimasis davė lauktų vaisių:

„Mes, per radiją sekdami Romoje vykusį vyskupų Sinodą, džiaugėmės, kad kai kurie Sinodo Tėvai – kard. Juozapas Slypij, kard. Steponas Višinskis, kard. Bengsch ir kt. – taip drąsiai gynė persekiojamų Rytų Europos katalikų reikalus. Jie geriausiai atstovavo ir mus, Lietuvos Katalikų Bažnyčios tikinčiuosius.“

Švč. Mergelės Marijos statulos pastatymo šventė prie Simno bažnyčios, 1975 m. Kard. Sigito Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

1975 m. rugpjūčio 6 d. Simno bažnyčios šventoriuje buvo pastatyta Švč. Mergelės Marijos statula, ant postamento yra užrašas: „Šventoji Marija, melskis už mus! Šventieji metai –1975 m.“ Vietiniai ateistai apie šį „nusikaltimą“ tuojau pat pranešė Alytaus rajono valdžiai. Kas apie šį įvykį rašoma kard. S.Tamkevičiaus atsiminimuose?

„Bažnyčios šventoriuje pastatėme Švč. Mergelės Marijos statulą. Nepraėjo kelios dienos, į kleboniją sulėkė būrys pareigūnų ir pradėjo reikalauti, kad klebonas Marijos statulą, pastatytą be valdžios leidimo, nugriautų. Man širdyje kirbėjo abejonė: ar atlaikys nedrąsus klebonas šitokį spaudimą? Staiga girdžiu kleboną kun. J. Matulevičių sakant: ‚Klebonas Švč. Mergelės Marijos statulą gali tik pastatyti, bet niekuomet negali nugriauti.‘

Mano akyse akimirksniu klebonas tapo didvyriu. Kitas jo vietoj nebūtų išdrįsęs šitaip pasakyti. Neprašyti svečiai išvažiavo nieko nepešę, o parapijiečiai kelis mėnesius naktimis saugojo, kad statula nebūtų nugriauta. Ji išliko iki šios dienos.“

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.