Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (IX). Dievas KGB kameroje

Skaitykite I, II, III, IV , V, VI, VII ir VIII ciklo dalis

„Manęs laukia kryžius, kurį teismo kolegija šiandien uždės. Kaip žmogus, kaip Katalikų Bažnyčios kunigas, būdamas nuoseklus, ištikimas tam, ko mokiau 21 metus, aš iš anksto tą  kryžių apkabinu ir bučiuoju. Kai šį kryžių nešiu, jis kalbės, kad myliu Dievą, žmones ir tuos, kurie manęs nemylėjo, net kartais nekentė. Kryžius kalbės, kad gyvenime yra dalykų, dėl kurių galima nešti kryžių.“

Rožinis iš duonos trupinių

Kas KGB rūsiuose yra „boksas“?  Susitikęs su jaunaisiais ateitininkais kardinolas S. Tamkevčius aiškino, kad taip vadinama siaura lyg dėžė patalpa, kurioje  žmogus vos telpa: „Kokią valandą praleidau ankštoje nežinomybėje. Toks erdvės mažumas ir nežinia, ką toliau su tavimi darys, labai veikia psichologiškai…“

Paskui davė aliumininį dubenėlį sriubai ar košei, aliumininį puodelį arbatai, aliumininį šaukštą ir uždarė į kamerą. Pro mažą jos langą buvo matyt tik pilkas KGB kiemas. „Jūreivis“, – prisistatė ant vienos geležinės lovos sėdėjęs apyjaunis vyras. Atvestasis ištiesė ranką: „Kunigas.“ Kitą rytą šiltas šypsnys nuslinko kunigo veidu, jūreiviui įteikus iš duonos trupinių jo paties padarytą rožinį: „Ilgai juo naudojausi, kasdien sukalbėdamas bent keturias dalis. Jei ne rožinio malda, jei ne valandos, praleistos su Viešpačiu, tie tardymo mėnesiai būtų buvę nepalyginti sunkesni. Malda visuomet atnešdavo ramybę“, – rašoma atsiminimuose.

Nebloga kaimynystė su jūreiviu buvo trumpa, tuoj pat buvo atvestas kitas, paskui dar kitas suimtasis. Kun. Sigitas kameroje mielai būtų gyvenęs vienas ar su bendraminčiu, bet kalėjime draugų nepasirinksi. Gali tik klausytis nepažįstamojo, stebėti jį ir beveik nenustebti, kaip neva kriminalinį nusikaltimą padaręs žmogus itin smalsiai klausinėja apie „Kroniką“: „Kameroje visuomet buvome dviese, – rašo kardinolas atsiminimuose. – Iš anksčiau žinojau, kad KGB kalėjime tas antras būna jų informatorius, kuris viską referuoja – kaip tu laikaisi, ką tu kalbi. Šitai žinodamas, pasakodavau tik tai, kas tardytojams turėjo būti visiškai neįdomu.“

O už kameros sienų, kai kun. S. Tamkevičius gegužės 6 dieną kun. A. Svarinsko teisme buvo suimtas, KGB kabinetuose darbas virte virė: tam buvo iš anksto ruoštasi. Pirmasis punktas – užduotis tardymo grupės vadovui plk. V. Urbonui: nuolat taikyti S. Tamkevičiui reikiamas priemones, kad jis viešai atsisakytų priešiškos veiklos ir perduotų laisvėje likusiems TTGKK – „Katalikų komiteto“ nariams siūlymą jį paleisti. Šia linkme lygiagrečiai veikti per kameros agentus. Kad būtų sudarytos palankios poveikio prielaidos, KGB numato per Bažnyčioje autoritetą turinčius savo agentus nuolat daryti įtaką laisvėje likusiems TTGKK nariams, kad jų veikla yra neperspektyvi. Numatyta net buvusį kun. A. Svarinsko kameros agentą pasiųsti šnipinėti artimus kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus ryšius.

Siekiant nustatyti, jog kun. Tamkevičius tikrai dalyvavo „LKB kronikos“ leidyboje, tarp 11 surašytų punktų KGB numatė pasitelkti kameros agentus ir tardomus liudytojus. Tačiau kun. S. Tamkevičiaus diplomatiški ir išradingi atsakymai nesuteikė tardytojams laukiamų rezultatų: tai buvo vieši ir visiems žinomi dalykai, tad suinteresuotiesiems šiuos duomenis galėjo perduoti bet kas, pagaliau žinių galėjo „nutekėti“ ir iš valstybinių įstaigų.

Laikysena, reikalavusi įtempto proto ir savikontrolės

Pagrindinis tardytojas papulkininkis V. Urbonas buvo galvą turintis, mandagus, nė karto balso nepakėlęs žmogus. Pradžioje keliuose tardymo protokoluose pabandė savaip suformuluoti kunigo mintis, bet po jo įrašytų pastabų toliau tiksliausiai užrašydavo jo atsakymus. Vėliau, tardytojui tarus, jog atsakymai „tušti“, kun. Sigitas, galima sakyti, įsitikino, jog visiškai pasiteisino dar prieš teismą gerai apgalvota ir pasirinkta, atsiminimuose aprašyta elgesio taktika:

„Yra keli būdai: gali viską, ko jie nori, prisipažinti – tai paprasčiausias ir jiems lengviausias būdas, kitas būdas – visiškai nekalbėti, o trečias – kalbėti ir nieko nepasakyti. Man pirmas būdas – viską pasakyti, ko jie nori, – buvo visiškai nepriimtinas. Visiškai nekalbėti man irgi buvo nepriimtina, nes suvokiau, kad tokia laikysena juos tik be reikalo erzins ir vis tiek, norėdami ką nors išgauti, tardyme laikys dar ilgiau. Nutariau kalbėti ir nieko, kas jiems naudinga, nepasakyti. Bet tokia laikysena reikalavo nuolat įtempto proto: turi kontroliuoti, ką sakyti, ko nesakyti. Kai klausdavo apie kitus asmenis, tai labai paprastai atsakydavau, kad mano moraliniai įsitikinimai neleidžia apie kitus kalbėti. O į kitus klausimus atsakydavau, kaip jau atrodydavo protinga.

Pavyzdžiui, klausė apie Katalikų komiteto dokumentus: ‚Ar pasirašei?‘ Aišku, patvirtindavau, kad pasirašiau, nes jeigu būčiau sakęs, kad nepasirašiau, tai jiems būtų buvę naudinga. Būtų galėję skelbti, kad čia fikcija, kad jie nepasirašė, tik melavo. Taigi, tai patvirtindavau. Kai klausdavo, kas paruošė vieną ar kitą dokumentą, tada į šitą klausimą neatsakydavau. Tie tardymai buvo ganėtinai sunkūs, nes po kokio mėnesio gerokai išsimušiau iš miego ritmo.“

Papulkininkis, paklausęs, ar pažįsta Maskvoje tokį šventiką Dmitrijų Dudko, pasiūlė: „Gal galėtumėte pasielgti taip, kaip jis pasielgė? Per televiziją kokias tris minutes pakalbėti, kad klydau, gailiuosi ir t. t. Tada teismo nebus.“ Galbūt ir manė tardytojas, kad „ant užmesto jauko žuvelė užkibs“, bet išgirdo ramų tiesų kunigo žodį: „Tikrai apie Dimitrijų Dutko esu daug girdėjęs, kaip apie gerą stačiatikių dvasininką, tik, niekaip nesuprantu, kaip jis galėjo taip pasielgti – viešai sakyti netiesą.“  Tada tardytojas  ištarė tik vieną žodį – „supratau“ ir daugiau šitos temos nelietė, daugiau niekada nesiūlė kalbėti per televiziją, pasmerkiant savo elgesį. Kartą kun. Sigitui net prasitarė: „Jeigu jūs būtumėte gynęs ne Bažnyčios reikalus, aš būčiau jūsų pusėje.“

Tardytojui užsiminus, gal turėtų kokių nors pageidavimų, pavyzdžiui, kad šeimininkė O. Dranginytė ką nors perduotų, kun. Tamkevičius  atsakė: „Norėčiau turėti Naująjį Testamentą, maldyną ir rožinį. Pažadėjo. Tuomet pasakiau, kad už šiuos daiktus niekuo negalėsiu atsilyginti. Turėjau mintyje, kad tai neatsilieps mano laikysenai per tardymą. Tardytojas vėl pasakė savo trumpą „supratau“ ir niekuomet nepriminė, kad, štai, mes buvome geri, net Šv. Raštą leidome turėti, o tu užsispyrusiai viską neigi.“

Kaip pažymėta kardinolo S. Tamkevičiaus atsiminimuose, daug paguodos gaudavo, skaitydamas Naująjį Testamentą: „Atrodė, kad net per rekolekcijas taip giliai nenušvisdavo kai kurios Šventojo Rašto mintys. Kartą, slegiamas sunkių minčių, skaičiau Evangelijos pasakojimą apie dangaus sparnuočius ir lauko lelijas, kuriomis rūpinasi dangaus Tėvas. Jėzaus raginimas nebūti susirūpinusiems rytdiena pataikė tiesiai į širdį. Sieloje liko šviesu. Giliai suvokiau, kad nereikia išgyventi nei dėl bausmės dydžio, nei dėl „Kronikos“, nei dėl brangių žmonių likimo, nei dėl savo sveikatos, ar užteks jos nelaisvės metams. Iš tikrųjų šis suvokimas buvo didelė Dievo dovana. Pasirodo, kad giliai suprasti Šventojo Rašto mintis gali padėti net saugumo kalėjimas.“

Kada nebijoti budelio ir kada jo bijoti

„Netikėkite, kai valstybinio ateizmo propagandistai sakys, kad ši veikla esanti politika. Tai ne politika, bet mūsų visų gyvybinis reikalas… O jei politika, tai Bažnyčios politika, Popiežiaus politika“, – šie kun. Sigito Tamkevičiaus SJ dvasinio testamento „Manasis credo“ rašyti žodžiai sakytum lydėjo iš vieno tardymo į kitą, sakytum žarijomis švietė, aiškiai ir drąsiai liudijant tiesą. Nors buvo tikėtasi, kad ir jis, kaip kun. Alfonsas Svarinskas po trijų mėnesių tardymo pasieks lagerį, tačiau trims sunkiems mėnesiams praslinkus prižiūrėtojas, žiūrėk, atidaro „kormušką“ ir pažeria: tardymas pratęsiamas dar trims mėnesiams.

Kiekvienas kun. S. Tamkevičiaus tardymo protokolas, kaip tą akcentuoja Vidas Spengla veikale „Bažnyčia, „Kronika“ ir KGB voratinklis“, yra įdomus ne tik jo išradingu gynimusi, bet ir tvirtu tikėjimo ir Bažnyčios gynimu. Negalėdamas išgauti prisipažinimo, kad „Atviro laiško LTSR prokurorui“ autorius kun. S. Tamkevičius jį perdavęs „Kronikai“, tardytojas klausia, kaip jis pats vertina šį faktą. Kun. Sigitas atsako: „Viskas yra gerai ir sveikintina, kas patarnauja gėriui ir tiesai.“ Laišką ir šiandien vertinąs teigiamai: jis teisingas, o kad užsienio spauda ir radijas juo pasinaudojo savo propagandai, jis neatsakingas. Kad tikintys mokiniai yra diskriminuojami, o tauta skandinama degtinėje, tai irgi tiesa.

Jo, kaip kunigo, pagrindiniai tikslai: kova už tikėjimą ir kova prieš netikėjimą.  Todėl ir laikosi šių evangelinių nurodymų – kovoja prieš ateizmą, iš kurio kyla šios blogybės. TTGKK įkūrimo tema kun. Tamkevčiui suteikė progą priminti, kad jau nuo 1976 m. Lietuvos kunigai patyrė smurtavimus, bažnyčių apiplėšimus, deginimus, kunigų užpuolimus, sumušimus ir net nužudymus. O valdžia šiuos nusikaltimus tirdavo vangiai ir nenoriai:

„Kad Bažnyčia yra diskriminuojama, pareiškimą pasirašė 522 Lietuvos kunigai. Kurgi religinė spauda, kokia vaikų katekizacijos ir kunigų seminarijos padėtis?! O juk tai Bažnyčios ateitis! Visa tai ir privertė įkurti Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą.“

Apie sakytus pamokslus ir TTGKK dokumentus tardomas kunigas labai argumentuotai teigia, kad visur jis rašė ir skelbė tik tiesą: „Socialinių blogybių (girtuoklystės, chuliganizmo), šaknys ne socialistinėje santvarkoje (jų gali būti ir kapitalistinėse šalyse), tačiau bedievystėje, kurią platina mokykla, spauda, radijas, televizija. Tai valstybinės institucijos. Taigi valstybė, remdama bedievybės propagandą, netiesiogiai prisideda prie visų šių blogybių platinimo“, – rėžia kun. S. Tamkevičius, perimdamas kaltinimo iniciatyvą į savo rankas. Taip, kaip 1981 m. birželio 22 d. Alksnėnų bažnyčioje sakytame pamoksle, minint 40-ąsiais metines, kai Budavonės miškelyje kareiviai nukankino Lankeliškių kleboną ir du atvykusius kunigus.

Prie kaltinamosios medžiagos pridėtame savo pamoksle kun. Tamkevičius kėlė klausimą, kaip atsiranda budeliai: „Į gatvę išmesti vaikai, jei nenumirdavo kur nors patvory, augdavo vaikų namuose, vėliau jie buvo vadinami „besprizornikais“, už savo būvį jie kovodavo taip, kaip už jį kovoja vilkiukas ar tigriukas – vogdavo, plėšdavo žmones; žinoma, juos gaudydavo, teisdavo, – jų buvo pilni lageriai… Reikia susimąstyti, kas yra tie, kurie užaugina žvėris, išauklėja budelius, pagalvoti, ar ir mūsų dienomis nėra tokių, kurie lygiai taip pat, net nemirkteldami galėtų nukankinti kitą žmogų…

Pagerbdami kankinių atminimą, prisiminkime Išganytojo žodžius: „Nebijokime budelių“. Ryžkimės niekada, nei mokyklos suole, nei darbovietėje, nei kur kitur, kur sutiksime didesnį ar mažesnį budelį, kuris mums sakys, kad štai tau bus sugadintas gyvenimas, jų nebijoti. Ir kartu ryžkimės bijoti visų, kurie gali ne tik mūsų kūną, bet ir mūsų sielą nužudyti. Jų reikia bijoti. Čia pats Išganytojas nurodė: ‚Bijokite to, kuris gali ir kūną, ir sielą pražudyti pragare.‘“

Tardytojas, išvardijus TTGKK dokumentuose ginamų asmenų pavardes – V. Petkaus, J. Sasnausko, G. Jakunino, T. Velikanovos, A. Terlecko, R. Ragaišio, A. Sacharovo, S. Kovaliovo, V. Kapitančiuko, L. Regelsono, P. Paulaičio, P. Plumpos, P. Buzo, A. Janulio, P. Petronio, J. Gražio, V. Skuodžio, P. Pečeliūno; seserų G. Navickaitės, O. Vitkauskaitės, J. Stanelytės, N. Sadūnaitės, O. Pranckūnaitės; kunigų – A. Svarinsko, A. Šeškevičiaus, J. Zdebskio, P. Bubnio – ir paklausęs, į kieno teismo posėdžius kun. Tamkevičius buvo ir kodėl atvykęs, atsako:

„Norėjau įsitikinti, ar jie yra kriminaliniai nusikaltėliai, ar žmonės, kaltinami už savo idėjinius įsitikinimus. Šventasis Raštas skatina ir Bažnyčios praktika reikalauja užstoti visus tuos, kurie kenčia dėl idėjos, rasės, tautiškumo, klasinės padėties. Tie, kurie buvo nuteisti už religinius įsitikinimus, jie man ne kaliniai, bet broliai ir seserys!“

Po nežmoniško nuovargio – šv. Mišios KGB kameroje

Įpusėjus spaliui, tardymas pagaliau pasiekė finišą, ir papulkininis V. Urbonas leido kun. Tamkevičiui perskaityti kaltinamąją išvadą: „Skaičiau ir stebėjau tardytoją, kuris nervingai žingsniavo po kabinetą. Jis žinojo, kad parašė nuosprendį ilgiems kalinimo metams. Teismas duos tiek, kiek KGB suplanuota.“

Lapkričio mėnesį kun. Sigitą daug kartų kvietė skaityti surinktą medžiagą. Skaitant girdėdavo, kaip kapitonas Rainys vis pasigirdavo, kad jam gerai sekasi gaminti naują bylos tomą. Šių tomų buvo sukurpta net dvidešimt trys.

„Man pačiam įdomiausi buvo tardytų žmonių protokolai, – rašoma kardinolo S. Tamkevičiaus atsiminimuose. – Ministranto Žemaičio atsakymais buvau tiesiog sužavėtas. Tardytojas klausia mokinį: ‚Ar skaitei Kroniką?‘ Šis atsako: ‚Skaičiau.‘ – ‚Iš kur gavai?‘ – ‚Nesakysiu.‘ – ‚Ar davei kitiems skaityti?‘ – ‚Daviau.‘ – ‚Kam davei skaityti?‘ – ‚Nesakysiu.‘ Širdis džiaugėsi. Tai buvo tarsi matomas atlygis, jog ne veltui buvo dirbta. Jis buvo gal 12–13 metų vaikinukas ir štai kaip tardytojui atsakė. Bet aš tada pamąsčiau, kad už tokius atsakymus KGB gali nedovanoti. Ir iš tikrųjų jį po kelerių metų Kybartuose apkaltino už religinės eisenos organizavimą ir davė porą metų lagerio. Atkentėjo.“

Vieną po kito bylos tomus skaitydamas, kun. Tamkevičius pamatė ir dalykų, kurių laisvėje nebuvo matęs. Pavyzdžiui, užsienyje išleistų „Kronikų“ – tokių tomų, kokių niekas nebuvo atvežę iš Amerikos: „Pirmą kartą aš juos pamačiau, įdėtus į mano bylą. Nors labai buvo stengtasi įrodyti, kad aš dalyvavau „Kronikos“ leidime, bet pakankamai įrodymų, deja, nepavyko surinkti. Pradžioje aš per daug nerimavau, tačiau, kai pamačiau, kad ekspertizės parodė, jog mano parašyti viso labo maždaug keturi straipsniai – pasidarė net linksma. Visų 23 tomų net neskaičiau, daugelį tik perverčiau – buvau nežmoniškai išvargęs. Atidžiau perskaičiau tik įdomesnius protokolus, o tas jų ekspertizes ir kitokius dalykus tik perverčiau.“

Po įtempto bylos tomų skaitymo pavargęs, lyg išgręžtas kameroje kun. Sigitas laukdavo sutemų. Kai į langą nusisukęs bendro likimo brolis įmigs, tada kunigas galės aukoti Šv. Mišias. Jų lotynišką tekstą nesunkiai atkūrė iš atminties, skaitiniams turėjo Naująjį Testamentą, iš kalėjimo parduotuvės galėdavo nusipirkti iš kvietinių miltų iškeptų nedidelių riestainių, trūko tik vyno. Bet ir jo atsirado.

Šeimininkė ses. Ona Dranginytė kas mėnesį atnešdavo penkių kilogramų maisto siuntinį, kuriame rasdavo džiovintų vynuogių. Dar studijuojant seminarijoje, liturgijos dėstytojas pamokė, kaip pasidaryti vyno iš razinų. Reikia į indą su razinomis pripilti vandens iki viršaus, palaikyti aštuoniasdešimt valandų, kad jos išbrinktų, tuomet sutrinti, išspausti sultis ir kelias dienas leisti parūgti. Viskas pavykdavo kuo geriausiai:

„Atsisėsdavau prie spintelės nugara į duris, kad prižiūrėtojas per durų akį matytų mane kažką skaitantį. Pasidėdavau ranka rašytą Mišių tekstą, gabalėlį duonos, į mažą plastikinį indelį įpildavau truputį vyno, atsiversdavau Naująjį Testamentą ir pradėdavau Mišių auką. Niekuomet neužmiršiu pirmųjų Mišių KGB kameroje. Tokios malonės ir laimės, atrodo, niekuomet nebuvau patyręs. Niūrioje kameroje tarsi dangus nušvito suvokus, kad su manimi iš tikrųjų yra Viešpats. Tokio Dievo artumo išgyvenimo, nežinau, ar kada nors buvau patyręs laisvėje. Vien dėl to galima pabūti kalėjime. Šį džiaugsmą išgyvendavau, su mažomis išimtimis, beveik kasdien iki etapo į lagerį.“