Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (V). Nesugaunamasis kunigas ir „labai pavojingas žaidimas“

Skaitykite I, II, III ir IV ciklo dalis

Į daugelį kamavusius klausimus netrukus atsakymą pateikė pati Apvaizda. Kybartų laikotarpis, kaip rodo pogrindinės „Kronikos“ leidimo raida, kad ir turėjo dramatinių momentų, tačiau pasižymėjo ypatingu bendradarbių ir bendraminčių susitelkimu bei veržlumu, ieškant proveržio į platesnį pasaulį. Reikšmingas istorijos puslapis – Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto įsteigimas ir jo veikla.

Grėsmingi pavojai ir gudrūs triukai

Vilniaus baltiems mūrams tolstant, kun. Alfonso Svarinsko vairuojamas automobilis dar kelis kilometrus rieda Minsko link vedančiu plentu. Prie ramesnio jo pakraščio pričiuožęs stabteli. „Dieve padėk“, – savo bendrakeleiviui palinkėjęs kun. Alfonsas dar minutę lukteli. Pro šalį pralėkė viena mašina, kita, o trečia prie „balsuojančio“ žmogaus sustojo. Kun. Sigitas Tamkevičius pakeltos rankos mostu bičiuliui parodė – viskas gerai. Į Minską važiuojantys lietuviai keliauninką su juodu portfeliu pavėžės.

„Kelionės į Maskvą buvo labai pavojingos, nes bet kur – oro uoste, geležinkelio stotyje, Maskvos gatvėje – galėjai patekti į KGB objektyvą ir būti sulaikytas, – rašyta kardinolo atsiminimuose. – Todėl skristi lėktuvu tada, kai jau pradėta reikalauti paso, buvo tiesiog neprotinga. Sėsti į Maskvos traukinį Kaune ar Vilniuje buvo taip pat rizikinga, nes geležinkelio stotys galėjo būti labiausiai sekamos. Liko viena išeitis: įsėsti į Maskvos traukinį ne Lietuvoje. Gyvendamas Kybartuose, bilietą pirkdavau kur nors Kaliningrado srityje – važiuodavau į Nesterovą ar Gusevą.“

Sėkmingai pasiekęs Minsko geležinkelio stotį kun. Sigitas nusiperka bilietą į vakarinį Maskvos traukinį. Pro langus švystelint namų žiburiams ir monotoniškai bildant traukinio ratams, mintys plaukdavo apie Maskvos draugus ir juos suradusį, deja, jau areštuotą Petrą Plumpą. „Talentingas, darbštus bebaimis – tokių darbininkų visuomet buvo reta“, – toks lyg atodūsis atsiminimų sakinys.

Petro pažįstamas kaunietis biofizikas Arimantas Raškinis, gilindamas doktorantūros studijas Maskvos universiteto Matematinių metodų biologijos laboratorijoje, užmezgė artimus ryšius su jos vedėju dr. Sergejumi Kovaliovu, vienu iš pagrindinės, žmogaus teisių pažeidimus fiksuojančios, „Dabarties įvykių kronikos“ leidėju. „Jei turi kokios medžiagos – perduok, atspausdinsim“, – kartą tarė doktorantui Raškiniui, kuris susisiekė su P. Plumpa, kun. S. Tamkevičiumi, kun J. Zdebskiu bei kun. A. Svarinsku.

„Pirmą kartą su Sergejumi susitikau 1972 m. spalio 16 d. jo bute, kai su kunigu Zdebskiu vežėme į Maskvą eilinį „Kronikos“ numerį, – rašoma kardinolo S. Tamkevičiaus atsiminimuose. – Kad būtų saugiau, leidinio numerį nufotografavau ir fotojuostelę įtaisiau į prožektoriaus elementą. Prožektorius normaliai švietė, todėl buvo tikrumas, kad net kratos metu saugumiečiai neįtartų, jog vežame kažką nelegalaus.

Sergejus pažadėjo perduoti „Kroniką“ į Vakarus pagal mūsų nurodytą Čikagoje leidžiamo laikraščio „Draugas“ adresą. Tik paprašė, kad ateityje atvežtume „Kroniką“ ne fotofilme, bet du normalius, rašomąja mašinėle atspausdintus egzempliorius: vieną pažadėjo perduoti pagal nurodytą adresą, o kitą panaudoti „Dabarties įvykių kronikos“ leidybai. Susitikimai KGB akylai sekamo Kovaliovo bute buvo pavojingi, todėl jis davė savo draugo mokslininko adresą, kurio bute ateityje galėsime susitikti.

Vežant „Kroniką“ galvoje visad sukdavosi mintis, jog galiu būti sekamas. Ypač nemalonu būdavo atvykus į Baltarusijos stotį Maskvoje eiti peronu, kuriame žmonės pasitikdavo atvykusius keleivius. Niekada iš karto nevažiuodavau į susitikimą su disidentais – pirmiau padarydavau tokią operaciją: susirasdavau metro stotį, įlipdavau į vagoną ir prieš pat užsidarant durims išlipdavau. Patikrindavau, ar niekas neišsirisdavo iš paskos – taip įsitikindavau, kad nesu sekamas.“

Po S. Kovaliovo arešto „LKB kronikos“ leidėjas ir vyr. redaktorius pradėjo bendrauti su kitu disidentu Aleksandru Lavutu; jis irgi dalyvavo „Dabarties įvykių kronikos“ leidimo grupėje. Susitikimai vykdavo konspiraciniame bute. Atvežęs porą „Kronikos“ egzempliorių, kun. Sigitas gaudavo rusiškos savilaidos ir įvairių pogrindyje išleidžiamų knygų. Kartą jau grįžęs į Lietuvą kun. Sigitas patyrė, galima sakyti, nelauktą nuotykį:

„Kauno autobusų stotyje įlipau į autobusą, vežantį per Kybartus į Vištytį, ir pamačiau beveik tuščiame salone sėdintį Vilkaviškio rajono KGB viršininką. Labai nelauktas susitikimas. Rankoje laikiau portfelį, pilną „samizdato“ – savilaidos – A. Solženicyno „Archipelag Gulag“ ir kt. pogrindžio literatūros. Pasisveikinau ir atsisėdau šalia saugumiečio, o portfelį pastačiau priekyje prie kojų. Sumojau, jog saugumietis gal neįtars, kad vežuosi ką įtartino, jei portfelį pastatysiu beveik jam po kojom.

Pakeliui iki Vilkaviškio kalbėjomės apie daug ką. Saugumo viršininkas pasakė, kad tikriausiai aš padaviau į „Kroniką“ žinutę apie įvykusią avariją ir apkaltinau, kad prie jos pirštus galėjo prikišti KGB. Saugumietis pareplikavo: ‚Jei KGB būtų prikišusi pirštus, avarija savo tikslą būtų pasiekusi…‘ Pasirodo, saugumiečiai buvo visai geros nuomonės apie savo darbą. Aš pats apie jų darbą mąsčiau kiek kukliau: tiek metų reguliariai leidžiu „Kroniką“, o KGB vis nesuranda redakcijos.“

Pasak istoriko dr. Arūno Streikaus, nepaisant milžiniškų sekimo sąnaudų, KGB aštuntajame dešimtmetyje taip ir nepavyko išsiaiškinti „Kronikos“ redakcijos. LSSR KGB Kauno miesto skyrius aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pripažino, kad jie „kol kas tik fiksuoja jau įvykusius reakcingų katalikų dvasininkų ir buržuazinių nacionalistų veiklos faktus, neturėdami galimybės iš anksto išsiaiškinti jų sumanymus, planus, antitarybinės literatūros persiuntimo į užsienį kanalus“. Nesugebėjimas nutraukti „Kronikos“ leidybos ir jos perdavimo į Vakarus kėlė daug galvos skausmo LSSR KGB vadovams, ypač dėl to, kad „Kronikos“ informacija per Vatikano radiją pasiekdavo nemažą visuomenės dalį.

Pasiūlymas iš Rusijos disidentų

1978 m. spalio 16-ąją išrinktam naujam Romos popiežiui Jonui Pauliui II „LKB kronika“ Lietuvos tikinčiųjų vardu nusiuntė sveikinimo laišką, kuriame pareiškė viltį, kad Jo asmenyje tiek Lietuva, tiek ir kitos tautos, kuriose persekiojamas tikėjimas, sulauks stiprios paramos ir uolaus žmogaus ir tikinčiųjų teisių bei laisvių gynėjo:

„Labiausiai mes viliamės, kad Jūsų vadovaujama nauja Vatikano diplomatinė kryptis įkvėps mums gilios pagarbos ir pasitikėjimo Apaštalų Sostu ir nestums Rytų kraštų tikinčiųjų ir dvasiškijos į pesimizmą bei pasyvumą dėl daromų ateistams diplomatinių nuolaidų. Jūs mus sužavėjote 41 Eucharistiniame Kongrese, vadovaudamas pamaldoms už tautas, kuriose persekiojamas tikėjimas. Savo drąsiu žodžiu Jūs gynėte jų teises, iškeldamas ir Lietuvos tikinčiųjų drąsą, kovojant už Kristų ir Bažnyčią…“

Apie 1978 metų gerąsias permainas rašydamas kardinolas S. Tamkevičius pažymėjo, jog popiežius Jonas Paulius II, kuris tuojau po išrinkimo pasakė būsiąs „tylos Bažnyčios“ balsu: „Toji „tylos Bažnyčia“ buvome mes, tikintieji, pasklidę po visą Sovietų Sąjungą. Tai padrąsino visus, kurie vienaip ar kitaip bandė priešintis anuometinei prievartai.“

Tokia padrąsinimo, ryžto ir kovingos dvasios nuotaika to paties spalio saulėtą dieną vyravo Kybartų klebonijoje, kai kun. Sigitas, pogrindinės „Kronikos“ leidėjas, sulaukė trijų žymių žmogaus teisių aktyvistų. Apsilankę dar 1976 m. Maskvoje įkurto Tikinčiųjų teisėms ginti krikščioniškojo komiteto nariai – ortodoksų dvasininkas Glebas Jakuninas, Aleksandras Ogorodnikovas ir Levas Regelsonas – pasiūlė Lietuvos katalikams deleguoti savo atstovą į šį komitetą. Su šia idėja kun. Sigitas supažindino kun. Alfonsą Svarinską ir kun. Juozą Zdebskį. Jie iš principo šiam reikalui pritarė, sutiko bendradarbiauti, tačiau vis dėlto buvo nuspręsta kurti savarankišką darinį, taip pabrėžiant ir tai, kad Lietuva nėra teisėta sovietinės imperijos dalis.

„Maskviečiai šiek tiek buvo nepatenkinti, bet mūsų mintims pritarė, – rašė kardinolas S. Tamkevičius. – Prie mūsų trijų sutiko prisidėti telšiškiai kunigai – Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas. Reikėjo surasti teisingą sprendimą sau: būti kuriamojo Komiteto nariu ar ne? Jo egzistavimas tuo metu buvo labai reikalingas, tačiau dar labiau bus atkreiptas KGB dėmesys. Jei neprisidėsiu prie Komiteto, ar nepagalvos saugumiečiai: kodėl likau nuošalyje? Ką aš dirbu? Mąsčiau, meldžiausi, tariausi ir vis dėlto apsisprendžiau įsitraukti į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veiklą.“

1978 m. lapkričio 22 d. Maskvoje Krikščioniškojo komiteto sekretoriaus Viktoro Kapitančiuko bute surengtoje spaudos konferencijoje kunigai S. Tamkevičius, A. Svarinskas ir J. Zdebskis užsienio žurnalistams davė interviu apie TTG katalikų komiteto įkūrimą ir jo tikslus, įteikė lietuvių parengtą deklaraciją ir keturis parengtus dokumentus. Užsienio žurnalistai taip pat buvo supažindinti su Maskvoje esančio Tikinčiųjų teisių gynimo krikščioniškojo komiteto ir naujojo TTGKK narių pasirašytu raštu, adresuotu Romos popiežiui Jonui Pauliui II, Ortodoksų Bažnyčių vadovams, Anglikonų Bažnyčios primui, Pasaulinei Bažnyčių Tarybai, visuomeniniams krikščioniškiems komitetams ir JAV prezidentui J. Karteriui. Rašte buvo prašoma dėti pastangas, kad SNO (dabar JTO) priimtų „Konvenciją dėl kovos prieš religinę diskriminaciją“ ar jai tolygų dokumentą.

„Vakare, grįždami iš Maskvos į Vilnių, – atsiminimuose rašė kardinolas S. Tamkevičius, – traukinyje jau klausėmės BBC pranešimo apie įvykusią konferenciją. Suvokėme, kad tai labai pavojingas žaidimas, kuris greitai gali baigtis nelaime. Tokia buvo atviros kovos už tikinčiųjų teises pradžia, kuri, Dievo laiminama, tęsėsi net penkerius metus.“

Prabėgus pusmečiui Kybartų klebonas kun. S. Tamkevičius sulaukė kvietimo 1979 balandžio 25 d. dalyvauti susitikime su Europos krikščionių asociacijos nariais Marija ir Folke Filksovais. Susitikimas įvyko Maskvos sr., Ščiolkovo r., Grebnevo kaimo cerkvės kunigo Dmitrijaus Dudko bute. „Kronikos“ vyr. redaktorius vėliau rašė: „Mus, labai skirtingų tautybių, religijų ir luomų žmones, siejo bendras uždavinys – pranešti pasauliui, kaip Sovietų Sąjungoje yra pažeidžiamos žmonių teisės. Mes buvome įsitikinę, kad ši informacija yra pats svarbiausias ginklas kovojant prieš totalitarinės sistemos nešamą priespaudą.“

Atviras laiškas sovietų prokurorui: nejaugi bijote?

Pasak istoriko dr. A. Streikaus, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą galima laikyti ne tik kovojančios Bažnyčios atstovybe, bet ir dar vienu bandymu po beveik trijų dešimtmečių, praėjusių nuo partizanų įkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio sunaikinimo, išreikšti autentišką visuomenės poziciją. Tai unikalus drąsos ginti asmens laisvę pavergtoje visuomenėje liudijimas. Parašyta ir išplatinta keliasdešimt Komiteto dokumentų, tačiau negauta nė vieno atsakymo – tarsi į šulinį įkrisdavo pagalbos šauksmas. Sovietinė valdžia 8 mėnesius tylomis pakentė TTG katalikų komiteto veiklą, tačiau po to, kai 522 Lietuvos kunigai ir 2 vyskupai solidarizavosi su TTG katalikų komitetu, valdžios kantrybė trūko.

„1979 m. rugpjūčio 29 d. buvau iškviestas į respublikinę prokuratūrą, ir čia prokuroras perskaitė oficialų įspėjimą, kad, jei ir toliau tęsiu antivalstybinę veiklą, man gresia LSSR BK 68 str. („Antitarybinė agitacija ir propaganda“, už kurią grėsė laisvės atėmimas nuo 6 mėnesių iki 7 metų arba tremtis iki 5 metų – red.] – atsiminimuose rašė kard. S. Tamkevičius. – Po respublikos prokuroro įspėjimo mane į savo kabinetą nusivedė prokuroras J. Bakučionis, kuruojantis KGB vedamas bylas, ir pradėjo aiškinti, kad „LKB kronika“ esanti TTG katalikų komiteto organas ir kad turime liautis ją leidę. Rytojaus dieną prokuratūroje buvo įspėtas ir kun. A. Svarinskas. Pavojus akivaizdžiai didėjo, ir reikėjo apsispręsti: nutraukti TTG katalikų komiteto veiklą ar įspėjimo nepaisyti. Neabejodami pasirinkome antrąjį atvejį.“

Kaip tvirta ir nepajudinama katalikų dvasininko pozicija nuskambėjo 1979 rugsėjo 6 dieną rašytas ir „LKB kronikos“ 40-ajame numeryje publikuotas kun. Sigito Tamkevičiaus atviras laiškas (nuorašas nusiųstas Lietuvos vyskupams ir „Tiesos“ redakcijai) LSSR prokurorui, kuriame, be kita ko, sakoma:

„Taip, aš prisiimu drauge su kitais keturiais kunigais atsakomybę už TTG katalikų komiteto sukūrimą ir jo dokumentų paruošimą. Tai padaryti paskatino ne JAV Kongresas, kaip Jūs, Prokurore, teigėte, bet nuolatos persekiojama Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Pabandykite Jūs valandėlę bent mintimis pabūti tikinčiuoju ir pajusti „tikėjimo laisvę“ tarybinėje Lietuvoje.

Du vyskupai – Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius be jokios kaltės ir be teismo dvidešimt metų vargsta tremtyje. Vyskupai be Religijų reikalų tarybos įgaliotinio žinios ir sutikimo negali kunigo paskirti į parapiją. Nė vienas jaunuolis be saugumo žinios ir sutikimo negali įstoti į Kunigų seminariją, šiemet maždaug dešimčiai buvo sukliudyta mokytis Kunigų seminarijoje. Kunigo veikla parapijoje sekama ir varžoma. Tikintieji negali dirbti mokyklose, vadovaujančiose pareigose ir t. t.

Ne tik aš, bet ir visi Lietuvos tikintieji norėtų sužinoti, ką Prokuratūra padarė, kad viso šito tikinčiųjų persekiojimo nebūtų ir kad valstybė tikrai būtų atskirta nuo Bažnyčios? Nurodykite, jei galite, nors vieną pavyzdį, kai tarybinė valdžia nubaudė kokį nors Lietuvos bedievį, kuris aktyviai diskriminavo tikinčiuosius. Tikinčiųjų diskriminacija Lietuvoje yra žaizda, kuri negydoma, bet norima nuslėpti. Tik todėl Jūs negalite pakęsti TTG katalikų komiteto, kuris gina tikinčiųjų ir Bažnyčios teises.

Šio komiteto programoje niekad nebuvo tikslo kovoti ar silpninti tarybų valdžią, todėl jo nariams nederėtų primesti nebūtų kalčių. Jūs TTG katalikų komitetą vadinate nelegaliu, nes jis esąs neužregistruotas. Jums, Prokurore, žinoma, kad mes neveikiame slapta, bet viešai. 1978 m. lapkričio 13 d. sukurdami Katalikų Komitetą, mes kreipėmės į tarybinę vyriausybę, jei iki šiolei mūsų Komiteto neužregistravo, tai ne mūsų kaltė.

Jūs, Prokurore, man pagrasinote LTSR BK 68 str. 1 d. – už panašius nusikaltimus galiu būti nuteistas iki septynerių metų laisvės atėmimo. Nejaugi taip nepasitikima ateistine propaganda, kad bijoma, jog vienas kitas kunigas sugriaus, ką Lietuvos bedieviai per 35 metus statė? Nejaugi Lietuvos TSR Vyriausybė mano, kad su lazda galima nugalėti ir sustabdyti religinį tautos atgimimą?

Prokuratūroje man buvo priminta, kad Bažnyčios reikalais turi rūpintis tik vyskupai. Noriu pakartoti, ką sakiau žodžiu: neužmirškite, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia – tai ne Rusijos Pravoslavų Bažnyčia, kur ateistinė valdžia per sau klusnius vyskupus gali griauti Bažnyčią ir terorizuoti kunigus bei tikinčiuosius. Lietuvoje šitaip niekada nebus, nes Šv. Tėvas gyvena ne Maskvoje, o Vatikane ir Katalikų Bažnyčios reikalais turi rūpintis ne tik vyskupai, bet ir kunigai ir pasauliečiai.“

Nerimą kelianti kun. D. Dudko „atgaila“

Kratų audra 1979 m. lapkričio mėnesį nusirito per Maskvoje įkurto Krikščionių teisių gynimo komiteto narių butus. Buvo rasta daug Lietuvoje veikiančio TTGKK parengtų ir į rusų kalbą išverstų dokumentų bei „LKB kronikos“ numerių (pas V. Kapitančiuką – TTGKK 1978 lapkričio 13d. kreipimasis, kun. S. Tamkevičiaus ir kun. A. Svarinsko kreipimasis į LSSR prokurorą, TTGKK kreipimasis į 35-ąją SNO generalinės asamblėjos sesiją, visų šalių parlamentarus ir vyriausybes, „LKB kronikos“ Nr. 26, 28, 29 ir daug kitų jų dokumentų), buvo aišku, kad jie atvežti perduoti į užsienį.

V. Kapitančiukas paliudijo, kad šiuos dokumentus jam atveždavo kun. S. Tamkevičius. L. Regelsonas taip pat paliudijo kelis kartus V. Kapitančiuko bute matęs kun. S. Tamkevičių, atvežusį šiuos dokumentus. Tačiau, kaip liudijo G. Jakuninas, jam šiuos dokumentus perduodavusios kažkokios moterys iš Lietuvos, kurios prisistatydavo kaip TTGKK pasiuntinės. Šiuos dokumentus jie perduodavę užsienio korespondentams arba Vašingtono tyrimų centro leidėjui Henriui Deikinui, gyvenančiam JAV, San Franciske.

Abiejų komitetų pasirašytus bendrus dokumentus (pas kun. S. Tamkevičių 1980 balandžio 17d. kratos metu paimtą „Kreipimąsi į krikščionis portugalus“, „Kreipimąsi į viso pasaulio Bažnyčių tarybą“ ir kitus) paprastai parengdavo maskviškis Komitetas, paskui per asmenis, kurie atveždavo siųstiną į užsienį medžiagą, šiuos dokumentus perduodavo į Lietuvą, kur TTGKK nariai juos apsvarstę pasirašydavo arba pakoreguodavo. Ne kartą tuos dokumentus maskviečiai perdavė atvykusiam kun. S. Tamkevičiui.

Visi apklaustieji liudijo, kad „LKB kroniką“ atveždavo iš Lietuvos, kartais iš Baltarusijos ar Moldavijos atvykę žmonės, bet tik ne kun. S. Tamkevičius. Dažniausiai tai būdavo moterys, kurių jie neprisimeną. Šis jų liudijimas buvo juridiškai labai svarbus, nes TTGKK veikla ir dokumentai buvo vieši, o „LKB kronika“ – pogrindžio leidinys.

Ne visi maskviškio Komiteto nariai išlaikė egzaminą: V. Kapitančiukas parašė JAV Kongresui atvirą savo „atgailos“ laišką ir jį nuteisė tik 4 metams lygtinai; D. Dudko, spaudoje ir per televiziją „pasmerkusiam“ savo veiklą, byla buvo nutraukta; L. Regelsonas irgi nuteistas lygtinai 5 metams. Tik G. Jakuninas nuteistas 5 metams griežtojo režimo kolonijos ir 5 metams tremties, o T. Velikanova – 4 metams kolonijos ir 5 metams tremties. Tačiau, kaip pažymėjo V. Spengla veikale „Bažnyčia, „Kronika“ ir KGB voratinklis“: „Nepaisant vienokios ar kitokios jų laikysenos tardymų ir teismo metu, jie buvo atlikę nemažą darbą palaikydami Lietuvos tikinčiųjų kovą dėl savo teisių, perduodami TTGKK dokumentus ir „LKB kroniką į Vakarus.“

Lietuvos bendraminčiams daug nerimo sukėlė per televiziją parodytas dvasininkas Dmitrijus Dudko, kuris viešai apgailėjo savo veiklą. Kalbėjo taip, kaip reikėjo partijai ir vyriausybei. Apie šį skaudų įvykį kardinolas S. Tamkevičius taip rašė:

„Ne tik iš jo knygų ir kitų žmonių pasakojimų, bet ir iš asmeninės patirties buvau susidaręs pačią geriausią nuomonę apie šį šviesų stačiatikių kunigą. Netilpo galvoje, kaip jis galėjo paneigti tai, kuo tikėjo ir kuo gyveno. Dėl šios viešos atgailos teisme D. Dudko buvo paleistas. Vėliau pamatęs, kad nuo jo nusigręžė geriausi žmonės, jis bandė nesėkmingai atitaisyti savo „atgailą“, bet susigrąžinti pasitikėjimą nepavyko.

Pogrindžio leidinys „Aušra“ 24-ajame numeryje išspausdino šios liūdnos istorijos aprašymą ir D. Dudko bandymą reabilituotis prieš savo dvasios vaikus… Jis juk nebuvo padaręs jokių baisių dalykų, tačiau vis tiek jų išsižadėjo. Todėl aš labai sunerimau, nes pažinojau jį kaip labai padorų žmogų ir dvasiškį. Kilo baimė, kad su tavimi gali padaryti bet ką su kokių nors chemijų pagalba ir pan.

Taigi skatinamas tokio nerimo parašiau dvasinį testamentą, ką aš dabar mąstau ir kas aš būčiau, jeigu kalbėčiau kitaip. Tada aš būčiau sulaužytas, suluošintas žmogus…“