Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (VI). Tylėjimas ir pasyvumas – didelis nusikaltimas prieš tautą ir Bažnyčią

Skaitykite I, II, III, IV ir V ciklo dalis

Kodėl „laimingas avantiūristas“?

Kodėl į KGB akiratį patekęs kun. Sigitas Tamkevičius buvo paskirtas klebono pareigoms, vėliau jam paaiškino vyskupas Liudvikas Povilonis: „Įgaliotinis paskambino vyskupijos valdytojui J. Labukui ir įsakė, kad šis duotų man daug darbo, nes kitaip pasodinsiąs mane į kalėjimą…“ Ir tai buvo rimtas signalas, jog Kybartuose ramybės nebus, geros sąlygos „LKB Kronikai“ leisti iš dangaus nenukris. Suprantama, jog kun. Sigitui nedavė ramybės mintis, ar šis paskyrimas nėra klasta, ar neseks greitas suėmimas, bet svarbiausia, koks bus pogrindinio leidinio likimas. „Atsakymo neturėjau, – rašyta atsiminimuose. – Vienintelis žmogus, kuris jau turėjo patirties redaguoti „Kroniką“, buvo ses. Elena Šuliauskaitė. Žinojau, kad bendraminčiai kunigai padės rinkti žinias“. Burdamas stiprią komandą, kuri atliktų bažnytinius darbus ir talkintų leidžiant pogrindžio spaudą, surado tvirtą ir patikimą zakristijoną Petrą Ferensą, padėjusį net slėptuves įrengti. Pačios pirmosios talkininkės buvo Šventosios Šeimos kongregacijos seserys, kurioms nuo 1969 m. kun. Tamkevičius vesdavo rekolekcijas: „Kasmėnesiniai susikaupimai ir ypač rekolekcijų dienos būdavo atgaiva ir man pačiam, nes ruošdamasis ir kalbėdamas kitiems negali sakomų minčių nepritaikyti ir sau. Visa tai padėjo nepasinerti tik išorinėje veikloje, rūpintis ir savo dvasiniu gyvenimu. Neabejoju, jei šiandien panašiai kunigai dėmesio skirtų savo dvasiniam gyvenimui, kiek jo skirdavome per sovietmetį, jų kunigiška tarnystė neštų nepalyginti gražesnių vaisių. Pati didžiausia veikla be maldos gyvenimo yra tik dulkių kėlimas.“

Vargoninkauti į Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčią atvyko ses. Genutė Mačianskaitė (vėliau ją pakeitė ses. Bernadeta Mališkaitė), vaikų katekizacija užsiėmė ses. Ona Šarakauskaitė, o šeimininkavo ses. Ona Dranginytė su pagalbininke ir mergaičių adoruotojų vadove ses. Virginija Kavaliauskaitė, vėliau parašiusia savo atsiminimus: „Į Kybartų kleboniją atvažiuodavo mielo veido seneliukas, vardu Pilypas. Jo apsilankymai atrodė labai paslaptingi. Nuojauta man sakė, kad jis turi ryšį su „Kronika“. Kartą užsienio radijo stotys pranešė, kad suimtas Vladas Lapienis drauge su Jonu Kastyčiu Matulioniu. Pradėjau galvoti, ar tik jis nebus tas Pilypas. Vieną vakarą po Vatikano radijo laidos paklausiau kleboną. Klebonas patvirtino, o jo veidas tarsi suakmenėjo. Supratau, kad jam labai sunku. Tylėjau ir galvojau, kokia aš kvaila, ar reikėjo klausti… Tada daug ką supratau. Mokydama vaikus ir jaunimą mačiau, kaip jiems trūksta religinės literatūros. Laisvesniu nuo darbų laiku pramokau rašyti rašomąja mašinėle ir ėmiau perrašinėti nedideles religines knygeles. Netrukus klebonas paprašė perrašyti kai kuriuos „Kronikai“ skirtus rankraščius. Vėliau perrašinėdavau vis dažniau. Pagaliau, kaip reikiant įsitraukus į šį darbą, reikėdavo nuvažiuoti į vieną ar kitą Lietuvos vietovę ką nors pasakyti, perduoti ar parvežti „Kronikai“ medžiagos.“

Parapijos vaikučius savęsp lengvai patraukusi Marijampolės pedagoginėje mokykloje įsigijusi ikimokyklinio auklėjimo specialybę ses. Ona Šarakauskaitė: pasakojo: „… Pati į „LKB Kronikos“ veiklą įsitraukiau Kybartuose – atveždavau ir nuveždavau parengtus straipsnius, padėdavau dauginti, įrišti, išplatinti, lydėdavau kitus į Maskvą pas disidentus. Daugiausia rūpėjo, kad kitiems viskas pavyktų. Man visada atrodė, kad mokėsiu apsiginti, bet – kaip kitiems?! Įtampa padidėdavo, kai pajusdavau, jog esu nuolat stebima, sekama.Visas nuoskaudas, įtampą atpirkdavo malonumas išgirdus per radiją, kad mūsų leidiniai pasiekė Vakarus. Tai, ką aš dariau, buvo viena maža dalelė tos pogrindinės veiklos, kurią pasirinko daugelis žmonių čia, išeivijoje.“

„Kun. Sigitas Tamkevičius, kuris buvo ilgametis mūsų šeimos draugas ir vienuolijos, kuriai priklausiau, dvasios vadovas, ragindavo seseris aprašyti šiurkštesnius KGB teroro atvejus ir pateikti juos pogrindžio spaudai – „LKB Kronikai“, – atsiminimais dalijosi ses. Birutė Briliūtė. – Kartą po aprašytos Marijampolėje (tada Kapsuke) kratos kun. Sigitas Tamkevičius nusistebėjo, kad sklandžiai reiškiu mintis. Paragino leisti jaunimo leidinį, kuriam pats ir pavadinimą sugalvojo – „Lietuvos ateitis“. Situacija pasikeitė, kai 1980 m. vienuolyno pavedimu persikėliau gyventi į Kybartus ir atsidėjau „Kronikos“ leidybai – redagavimui, dauginimui ir mikrofilmų rengimui… Atgimimo pavasaris mano gyvenime buvo ypač lemtingas –apsaugojo nuo ilgų ir sunkių metų kalėjime už „LKB Kronikos“ redagavimą, dauginimą ir platinimą. Tas pavasaris man ypač aiškiai parodė, kad Dievą mylintiems, juo pasitikintiems viskas išeina į gera.“

Apžvelgdamas savo talkininkų būrį Eminencija yra ne kartą pažymėjęs, kad Juozas Gražys, Vladas Lapienis, Povilas Buzas, Anastazas Janulis, vienuolės – Ona Vitkauskaitė, Genovaitė Navickaitė, Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė, Ona Kavaliauskaitė, Birutė Briliūtė – jie visi buvo idealistai ir, atrodė, tiesiog dega noru padėti ten, kur jų pagalba buvo reikalingiausia: „Prieš teismą KGB kapitonas R. Rainys mane pavadino „laimingu avantiūristu“. Paprašiau paaiškinti, kodėl „laimingas“. „Mokėjai pasirinkti bendradarbius“, – paaiškino kapitonas. Šitai sakydamas, jis labai pagyrė artimiausius „Kronikos“ bendradarbius. Tada aš jam nieko neatsakiau, bet, iš tikrųjų, pasirinktieji ir patys atėjusieji į talką buvo tikrai šaunūs pagalbininkai bei pagalbininkės ir labai taurios asmenybės.“

Jaunimo švyturiu likęs tiesus kaip šūvis kun. Virgilijus

Ne visi ano meto lietuviai, kaip atsiminimuose rašė kardinolas S. Tamkevičius, vienodai vertino rizikingą pogrindžio spaudos darbą Buvo ir tokių, kurie įrodinėjo, kad reikia brandinti jaunimą ateities darbams ir pirma laiko jų neleisti į lagerius, kad nereikia vilko šauktis iš miško, kad su kakta sienos nepramuši. Kiti teigė, kad tylėjimas būtų tolygus išdavystei, kad jaunimą reikia įtraukti į veiklą. Nes be šitokio „universiteto“ jis dvasioje nesubręs ir pasirinks konformizmo kelią. Kaip nuo mažens prie Dievo vestas vaikas išauga tvirtą stuburą turinčiu idealistu, pavyzdžiu dvasininkas dažnai pateikdavo nuo pogrindinės veiklos pradžios pažįstamą ir apie kunigystę svajojusį jaunuolį Virgilijų Jaugelį. Kartu su kitais pirmaisiais „LKB Kronikos“ bendradarbiais jis 1974 m. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Teisme supažindintas su nutarimu dėl parašų rinkimo Lietuvos Romos Kataliką Bažnyčios memorandumui bei dėl LKB Kronikos 6 numerio dauginimo ir platinimo, kaltas neprisipažino, nes tą veiklą, sakė jis: „Aš laikau teisėta, o ne nusikalstama. Ta veikla man, kaip katalikui, yra pareiga, kurią žadu atlikti ir ateity“. Koks turėjo būti tvirtas jo tikėjimas Dievu, tikėjimas savo kovos šventumu, kad šitaip iki galo (jis žinojo, kad serga nepagydoma vėžio liga) 25–erius metu teturintis Virgilijus gintų ne savo gyvybės likučius, o šventą reikalą.

Grįžo iš Pravieniškių sunkiai sirgdamas, bet operacija sunkią ligą šiek tiek atitolino. O Kybartuose, kun. Tamkevičiui čia pakvietus, išsipildė jo nuo vaikystės svajonėse brandintas kunigystės pašaukimas. Gavęs leidimą aplankyti artimus gimines, prieš išvykdamas į Ameriką, kun. P.Račiūnas įgaliojo kun. Tamkevičių priimti kun. Virgilijaus pirmuosius marijono vienuolio įžadus. Vyskupas tremtinys Vincentas Sladkevičius MIC sutiko pogrindinėje kunigų seminarijoje besimokančiam ir į Marijonų kongregaciją įstojusiam Virgilijui suteikti kunigystės šventimus: „Visų Šventųjų vakarą mano zakristijonas Virgilijus tikinčiųjų ir ypač ministrantų nuostabai išėjo prie altoriaus aukoti pirmųjų Mišių. Pasiūliau talkinti Kybartuose. nes žinojau, kad joks vyskupas negalės parašyti skyrimo, todėl nutariau rizikuoti. Greitai gavau įspėjimą iš Religijų reikalų tarybos, kad neleisčiau apsišaukėliui kunigui atlikti pareigų. Nepaisiau ir toliau leidau aukoti Mišias. Kun. Virgilijus Jaugelis buvo tiesus kaip šūvis: ką galvojo – tą kalbėjo, ką kalbėjo – tą darė. Jis ilgėjosi kunigystės, skubėjo nors vieną dieną pabūti Viešpaties kunigu. Su kokiu džiaugsmu jaunasis kunigas ėjo prie altoriaus, teikė sakramentus, lankė ligonius… Jo ištvermė herojiška, atsidavimas Viešpačiui – visiškas. Ir jei dabar reikia apaštalų kunigų, tai labiausiai reikia tokių, kurie būtų pasiryžę kentėti ir mirti už Dievą ir Tėvynę… Gaila, kad nepagydoma liga ardė kun. Virgilijui sveikatą. Netrukus jis bažnyčioje nebegalėjo aukoti Mišių, tuomet kasdien labai pamaldžiai aukojo savo kambarėlyje Nors ir sunkiai sirgdamas, iš rankų neišleido teologijos užrašų. Vis vylėsi pasveikti ir norėjo gerai pasiruošti darbui klausykloje. Buvo tiesiog graudu žiūrėti, bet negi galėjau sakyti: „Virguti, pailsėk, juk greitai iškeliausi.“

Gerųjų Šventosios Šeimos seserų globojamas kun. Virgilijus 1980 m. vasario 21 dieną iškeliavo pas Viešpatį: „Po laidotuvių Mišių apnešėme karstą aplink bažnyčią ir sustojome prie varpinės. Vyrai įleido karstą į nišą, pasiruošęs mūrininkas Mačiulaitis greitai angą užmūrijo, tada uždėjome paruoštą dangtį su užrašu A+A kun. Virgilijus Jaugelis. Visai netrukus padarėme akmeninę plokštę. Taip ir liko kun. Virgilijus saugoti Kybartų bažnyčios….“ Kun. A. Svarinskas šias laidotuves pavadinęs džiaugsmo diena, nes tai diena „jo gimimo dangui“, kalbėjo: „Kun. Virgilijus yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios žiedas, jaunimo švyturys, fakelas, kuris bedievybės siautėjimo laiku rodo kelią į idealą, į tikslą.“

KGB išgąsdinę atsisveikinimo žodžiai su tėvais jėzuitais

„Stovime prie tėvo Karolio kapo… Ir ko mes čia susirinkome? Esame pratę didelių žmonių ieškoti knygose, toli Prancūzijoje ar Italijoje ir dažnai nepastebime, kad tie didieji žmonės gyvena ir visai čia pat, mūsų tarpe, – su mumis kalbasi, dirba, su mumis kuria Bažnyčios ir Tautos ateitį. Vienas iš tų didelių žmonių, kurių neužmirš Bažnyčia ir Tauta, buvo ir tebėra tėvas Karolis. Kas jis buvo?“ – šitaip 1980 m. balandžio 10 dieną Ceikiniuose kalbėjo kun. Sigitas Tamkevičius, per kun. Karolio Garucko SJ, disidento, Lietuvos Helsinkio grupės vieno steigėjų, nuoširdaus „LKB Kronikos“ talkininko pirmąsias mirties metines. Prabėgus keliems dešimtmečiams, prisimindamas šį faktą , atsiminimuose išdėstė vieną aplinkybę: apie tai, kas vyko bažnyčios šventoriuje. Ceikinių kolūkio pirmininko pavaduotojas pranešė Ignalinos saugumo viršininkui A. Paškevičiui: „Apie 14 val. šventoriuje atidarant paminklą, vienas iš kunigų pasakė kalbą, kurios turinys buvo daugiau agitacinis antitarybinis, negu religinis, todėl mes su Vladu Kubiliumi ją užrašėme į magnetofono juostelę iš kolūkio kontoros, nes ši kalba buvo sakoma per ratifikuotą liniją šventoriuje. Šį magnetofono įrašą aš perduodu jūsų žiniai. Vėliau paklausiau ten buvusių žmonių, kas čia kalbėjo, vienas iš man nepažįstamų pasakė, jog tai kunigas Tamkevičius iš Kybartų.“

Ką tokio jis pasakė, kad saugumiečių padarytas šio pamokslo įrašas buvo vienas iš įkalčių „„LKB Kronikos““ redaktoriaus arešto byloje? „… Tėvas Karolis „norėdamas tarnauti Dievui ir žmonėms, gelbėti nemirtingas sielas, tapo jėzuitu, visko išsižadėjo, viską sudėjo ant aukos aukuro“, – kalbėjo pamokslininkas. – Matydamas dabartinę sunkią Bažnyčios padėtį, matydamas prievartą, suvedžiojamus vaikelius ir jaunimą, girdėdamas melą, jis negalėjo vien tik melstis, negalėjo galvoti tik apie savo gyvenimą ir mirtį; jis nerimo, širdyje degė ugnis, jis ieškojo kelių, ką būtų galima padaryti, pakeisti. Ir tada, kai sužinojo, kad Lietuvoje kuriasi lietuviškoji Helsinkio grupė, pirmas į ją įstojo, buvo vienas iš jos kūrėjų. Ši grupė pirmutinė oficialiai pasisakė, reikalaudama, kad Bažnyčia, tikėjimas Lietuvoje turėtų pilną laisvę, kokią šiandien turi valdiški bedieviai… Tuo metu, kai daugelis bailiai tylėjo ir lenkėsi prievartai, melui, tėvas Karolis stovėjo nepajudinamas kaip ąžuolas ir kalbėjo tiesą… Visų pirma, mes šiandien kiekvienas privalome suprasti, giliai įsisąmoninti, kad mūsų tylėjimas, pasyvumas yra didelis nusikaltimas prieš tautą ir Bažnyčią. Tuo laiku, kai visas pragaras stoja prieš Katalikų Bažnyčią, kad ją sugriautų, kad Lietuvos žeme nevaikščiotų tikintis žmogus, jei mes tylėtume ir nieko nedarytume, būtume bailiai, dezertyrai ir nusikaltėliai… Baimė, bėgimas nuo sunkumų nieko gero nei Bažnyčiai, nei tautai nežada. Bažnyčia niekada nekentėjo dėl to, kad jos vaikai sėdėjo kalėjimuose, Bažnyčia niekada neturėjo nuostolių, kai jos vaikai buvo plakami ir kryžiuojami, bet Bažnyčia turėjo didelius nuostolius, kai jos vaikai pasidarydavo bailiais, dezertyrais ir išduodavo švenčiausią Kristaus reikalą, už kurį Jis pats mirė ant kryžiaus…“

Gaila, bet tuo metu KGB pastumdėlių, šitaip besielgiančių žmonių buvo ne vienetai– tokių buvo buvo daug.1980 m. spalio 17 d. Sidabravo bažnyčioje, atsisveikinant su kun. Pranciškumi Masilioniu SJ, vienu didžiausių XX a. dvasinių autoritetų, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos, Eucharistinio kunigų sąjūdžio kūrėju, Eucharistijos bičiulių sąjūdžio globėju, KGB atsiuntė atstovus, kurie į magnetofono juostelę įrašinėjo pamokslus. Ką atsisveikinimo žodyje pažymėjo tuometinis Kybartų klebonas, nuo seminarijos dienų širdin dėjęsis T. Masilionio vestas rekolekcijas, artimai jį pažinęs ir ištikimai laikęsis gautų jo priesakų dabartinis kardinolas S. Tamkevičius? „Eucharistiniam kunigų sąjūdžiui, kaip ir Eucharistijos bičiulių (pasauliečių) sąjūdžiui tėvas P. Masilionis pritaikė savo propaguojamą vadų sistemą: siekta, kad kunigai įsitrauktų dekanatų ribose į mažus būrelius, kuriems vadovautų iniciatyviausi kunigai. O iš tokių mažų būrelių ilgainiui turėjo susiformuoti visą Lietuvos dvasininkiją apimantis eucharistinis sąjūdis. Pogrindžio sąlygomis sunku buvo realizuoti šį planą, bet iš dalies .jis davė rezultatų. Tėvo Masilionio dvasios įkvėpti kunigai suvažiuodavo iš įvairių vyskupijų tai į vieną, tai į kitą vietą pasitarti įvairiais sielovados klausimais ir tiesiog atgaivinti savo dvasios.Tuose susirinkimuose apsilankydavo ir Tėvelis, kaip mes anuomet jį vadindavome, ir vis bandydavo mus įkalbėti, kad labiau organizuotumėmės. Prisimenu, ne kartą aplankė mane, kai dirbau Simne ir Kybartuose, ir vis iš naujo keldavo mintį, kad reikia kunigams organizuotis ir negailėti jėgų Bažnyčios tarnystėje. Bendraujant su Tėveliu, tiesiog būdavo neįmanoma neužsikrėsti jo idealizmu… Tėvas Pranciškus pirmiausia rūpinosi klierikais, kad jie taptų šventais kunigais: „Nebūkite vidutiniai, būkite didžiadvasiai, visiškai pasišvęskite Dievo reikalui.“ Jis siekė suvienyti kunigus, kad šie nebūtų kaip pabirę žirneliai, kuriuos bedieviai gali kaip nori stumdyti, –kad veiktų išvien ir vieningai kovotų už Dievo karalystę…“

O rašomoji mašinėlė tai stuksi…

Birštone gyvenusio buvusio Tauro apygardos „Geležinio vilko“ rinktinės partizano Povilo Buzo patriotinės dvasios nepalaužė nei Intos lagerio košmarai, nei kitos negandos. O kai 1972 m. pradėjo eiti „LKB Kronika“ ir kiti pogrindiniai leidiniai širdis visai atsigavo– juos daugino ir platino.1976 metais Povilo Buzo namo pusrūsyje inžinierius Vytautas Vaičiūnas (vėliau kunigas) pastatė kopijavimo aparatą, parodė, kaip juo naudotis. Padaugintus „Kronikos“, „Aušros“, „Rūpintojėlio“ numerius paimdavo Kaišiadorių Katedros vargonininkas Anastazas Janulis ir platindavo. 1980 m. sausiui baigiantis į Kybartus atliūliavus žiniai, jog P. Buzas areštuotas, klebonas paprašė ses. Virginijos Kavaliauskaitės nuvažiuoti perspėti vargonininką Anastazą Janulį SJ: „Dar buvo ankstus rytas, bet nuojauta tarsi sakė, kad kažkas negero atsitiko. Vargonų durys užrakintos. Pasidarė dar nejaukiau ir pradėjau melstis, o mintys kažin kur. Žiūriu, klausykloje sėdi vikaras. Manau, prieisiu ir paklausiu, kada bus šv. Mišios. Išsigandau, kai man dar nepradėjus klausti nepažįstamas kunigas tyliai pasakė, jog vakar Kaune tik išlipusį iš traukinio suėmė jų vargoninką A. Janulį. Su savimi jis turėjęs daug „Kronikų“. Visą kelią galvojau, kaip grįžus reikės pasakyti apie dar vieną areštą, kaip visi labai susikrims. Ir iš tikrųjų po tokių žinių ilgai skausmingai tylėdavome…“

Balandžio 17 d. grįžtant po Mišių, kun. Sigitas, pamatęs iš paskos einantį būrį žmonių, pamanė, kad atvyko koks nors klebonas su ekskursija: „Deja, mano „ekskursantai” buvo pasiruošę iškrėsti net šuns būdą. Nuodugniai iškrėtė ne tik mano kambarius, bet ir šeimininkės ses. Onos Dranginytės, ir a. a. kun. Virgilijaus Jaugelio, ir ses. Virginijos Kavaliauskaitės kambarius. Ačiū Dievui, nė vienos slėptuvės nerado; paėmė tik tai, kas buvo ant stalo ir lentynose“. „LKB Kronikos“ 43–ajame numeryje pateikti visi tos ir kitos dienų kratų aprašymai. Pažymėta, jog Kybartų klebonijoje kviestiniais buvo ne atsitiktiniai žmonės, o KGB specialiai pasirinkti asmenys, kurie kratos metu padėjo saugumiečiams; paimta.knyga „Rusų carų bandymas surusinti Lietuvą“, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Konvencija dėl diskriminacijos švietimo srityje, Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, išrašai iš Vatikano radijo laidų, TTG Katalikų Komiteto dokumentai. Kratos protokolo kunigas nepasirašė ir užprotestavo, kad į jo kratos protokolą tardytojas Matulevičius surašė iš kitų asmenų, gyvenančių tame pačiame name, paimtus daiktus. Po kratos Kybartuose buvo skleidžiami gandai, kad pas kleboną rasta du pistoletai, maišas pinigų ir radijo siųstuvas.

„Rytojaus dieną klebonas buvo iškviestas į Vilkaviškio saugumą tardymui. Susitaikėme su mintimi, kad į namus tikriausiai negrįš… – atsiminimuose rašė ses. V. Kavaliauskaitė. – Rytą buvo parodęs vieną slėptuvę, pasakęs, ką arešto atveju reikėtų sutvarkyti. Atsisveikindamas bandė šypsotis, tarsi norėjo mus padrąsinti, bet jau nebepajėgėme sulaikyti ašarų. Apie vidurdienį, pagalvojusi, kad galbūt jau prasidėjo tardymas, atsiklaupiau maldai. Staiga virtuvėje išgirdau skardų juoką. Grįžo! Tą dieną tardymas neįvyko.“ „Po kratos ilgą laiką manęs nekvietė tardyti, ir tai kėlė nerimą, – atsimintinuose rašė kardinolas S. Tamkevičius. – Tik po dviejų mėnesių gavau kvietimą tardymui į Maskvą, tačiau vykti atsisakiau. Po savaitės atėjo pakartotinis kvietimas. Parengiau Katalikų komiteto dokumentą dėl religijos laisvės ir pradėjau laukti arešto. Bet viskas pamažu nurimo. Liepos mėnesį nuotaika dar pakilo, nes į laisvę sugrįžo ses. Nijolė. Kai darbininkai vienas po kito pasitraukia, tada išties sunku, bet kai pradeda grįžti, tada akyse pasidaro šviesiau.“

Grįžusi iš tremties ses. N. Sadūnaitė gana greitai įsitraukė į seną darbą – daugino, platino, ieškojau kelių, kaip nufotografuotą „Kroniką“ persiųsti į Vakarus. Pogrindiniam leidniui gautą medžiagą redagavusi Eucharistinio Jėzaus kongregacjos ses. Gerarda Elena Šuliauskaitė atsiminimuose rašė: „Į Kybartus važiuodavome kartu su ses. Nijole Sadūnaite, kuri buvo nepaprasta drąsuolė. Išlipusios Vilkaviškyje užeidavome pas vieną malonią šeimą, o vakare mūsų atvažiuodavo t. Sigitas Tamkevičius. Automobilio galinę sėdynę būdavo išėmęs, vietoj jos suguldavome mudvi, kuo nors mus pridengdavo ir veždavosi. Kybartuose prie klebonijos namo galo buvo stoginė, po kuria laikydavo automobilį, tarsi garažas. Įvažiavimą uždengia ir nesimato, kas viduje. O ten buvo nedidelis langelis į gyvenamąjį namą. Nijolė, kadangi aukštesnė, tik niurkt pro jį ir jau viduje, o aš kol įsirepečkoju! Tėvas Sigitas tramdydamas juoką mus palieka ir kaip niekur nieko eina pro duris, o mes spraudžiamės vidun pro tą langelį. Čia visą savaitę dirbdamos turime neištarti nė žodžio! Paskutiniu metu netoli klebonijos nuolat stovėdavo „Volga“ su antena. O rašomoji mašinėlė tai stuksi…“