2022 08 05

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (VII). Didžiųjų išbandymų išvakarėse

Kun. Sigitas Tamkevičius SJ su jaunaisiais parapijiečiais prie koplytstulpio. Kard. S. Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Skaitykite IIIIII, IVV ir VI ciklo dalis

Prieš 40 metų, 1982-ųjų rugpjūčio 15-ąją, kun. Sigitas Tamkevičius SJ Kybartų bažnyčioje prie Viešpaties kojų sudėjo keturis jėzuitų įžadus. „Žvelgdamas į savo praeitį iš daugelio metų perspektyvos, – rašyta atsiminimuose, – dėkoju Dievui už kunigystę ir pašaukimą į Draugiją, kuri padėjo susidaryti tvirtus dvasinio gyvenimo pamatus; jie buvo reikalingi, atliekant kunigo, vėliau – vyskupo pareigas, o ypač reikalingi, kai daug metų reikėjo rizikuoti laisve ir eiti nelaisvės keliais.“

Naujojo jėzuito pasiryžimai

Kai 1948 m. uždarant jėzuitų noviciatą Pagryžuvyje, kai kurie išvaromi broliai susirūpino, ką slapta iš savo namų būtų galima išsinešti ateičiai – knygų ar baldų, naujokų magistras ir koplyčios rektorius tėvas Jonas Danyla tarė: „Atlikim čia paskutinį kartą rekolekcijas… Tai bus naudingiausia ateičiai, kuri mūsų laukia.“ Taip kalbėjęs jėzuitas neturėjo iliuzijų, kad užplūdusi okupacijos banga Jėzaus draugiją aplenks. Ne. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS vidaus reikalų ministro 1950 m. birželio mėn. sprendimu J. Danyla buvo nubaustas 10 metų bausme pataisos darbų lageryje…

Rašydamas apie nelaisvės metus jis ypač išskyrė vieną epizodą: „Mūsų, politinių kalinių, lageryje buvo vienas labai įkyrus „nadziratelis“ [prižiūrėtojas], kuris kibdavo prie kiekvieno menkniekio. Kartą jis pasikvietė vieną labai religingą kalinį pasikalbėti. Kalbėjo jie apie daugelio tikinčiųjų, ypač lietuvių, kultūringą elgesį ir pagaliau pareiškė: „Kai aš žvelgiu į tuos jaunuolius, tai matau ir suprantu, kad tiktai religija gali juos pataisyti, daugiau niekas jų nepakeis.“

Pagryžuvio jėzuitų nujokyno magistras t. Jonas Danyla SJ. Kaisiadoriumuziejus.lt nuotrauka

Užkietėjusio „nadziratelio“ išvada t. Danylai nebuvo kokia naujiena, greičiau – už juodžiausio debesies pamatytas šviesos ruoželis. Ir 1956 m., grįždamas į Lietuvą, t. Danyla buvo tvirtai apsisprendęs, jog pats pirmasis darbas bus kartu su kitais pašaukimo broliais pirmą kartą po skaudžių Stalino represijų rekolekcijoms burti po šalį pabirusias vienuolijas, draugėn telkti katalikiškąjį jaunimą, organizuoti susikaupimo dienas.

Ypač daug širdies, atgaivinant Lietuvos religinį dvasinį gyvenimą, įdėjo t. Danylos bendramintis ir geras bičiulis jėzuitas Pranciškus Masilionis, pogrindyje 1947 m. įsteigęs Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, kūręs kunigų Eucharistinį sąjūdį.

„1957-aisiais, pasibaigus mokslo metams, vyresnio kurso klierikai mane pakvietė į Palėvenę, kur klebonavo t. Masilionis, dalyvauti aštuonių dienų rekolekcijose, – atsiminimuose rašė kardinolas arkivyskupas S. Tamkevičius. – Antraisiais studijų metais prisidėjau prie slapto seminaristų būrelio „Asociatio religiosa sacerdotalis“ (ARS), kurio  steigėjas, seminarijos prefektui kun. Vincentui Sladkevičiui pritariant ir jį palaikant, buvo tėvas jėzuitas Pranciškus Masilionis. Planavome gyventi vienuoliškai, visiškai atsidavę sielovadai, labai brangindami Eucharistiją.“

Karžygiškoji t. Masilionio įžiebta liepsna kun. Sigitą ir jo artimus bičiulius lydėjo ir tolesnėje dvasinėje tarnystėje. Tame pačiame seminarijos slaptame klierikų būrelyje dalyvavęs kun. Kazimieras Žemėnas 1967 m. tarsi į šviesą iškėlė gilumoje kirbėjusią mintį apie Jėzaus Draugiją. „Abu galėtume stoti“, – pasiūlė kun. Kazimieras ir patarė kun. Sigitui, kai bus visiškai apsisprendęs, nuvykti į Stirnius pas kunigą jėzuitą Joną Danylą, metinį Draugijos provincijolą.

„1968 m. vasarą įvykdžiau savo pasiryžimą: su tėvu J. Danyla sutarėme, kad atliksiu mėnesio rekolekcijas Tilžės parapijoje pas kun. Romualdą Blažį SJ, ir po jų pradėsiu naujokyną… Kasdien maždaug keturias valandas reikėjo skirti dvasinėms pratyboms. Kai kada dvasios pratybas patrumpindavau, todėl tėvas Danyla mano noviciatą pratęsė dar vieneriems metams. Su baltu pavydu anuomet žvelgdavau į parapijose besidarbuojančius kunigus ir mąsčiau, kaip jiems gera – turi pakankamai laiko ir maldai, ir pastoracijai ir nereikia niekur skubėti.“

O spartinti žingsnius ir matematiniu tikslumu planuoti laiką vertė išsiveržusi pogrindinė veikla, kurios siela buvo kun. S. Tamkevičius. 1972 m. kartu su Petru Plumpa parengęs pirmąjį „LKB kronikos“ numerį, važiavo į Nemunėlio Radviliškį pas vyskupą tremtinį Vincentą Sladkevičių. Gavęs jo palaiminimą su paruoštu leidiniu nuvyko pas t. Joną Danylą, nes tokiam svarbiam žingsniui reikėjo gauti savo tiesioginio vyresniojo leidimą. Provincijolas suabejojęs, ar pavyks leidiniui surinkti medžiagos, bet sumanymui pritaręs, o, laikui bėgant, ir pats tapo jo autoriumi.

T. Jonas Danyla SJ, Bijutiškyje vadovavęs pogrindinei kunigų seminarijai. Kard. S. Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Skaitant „Kronikoje“ spausdintus t. Danylos rašus, gali pajusti jo sielvartą dėl skleidžiamo melo, ką jis vadino sovietinės spaudos platintu chuliganizmu. T. Danylą ypač žeidė „Vagos“ leidyklos išleista Broniaus Jauniškio knygelė „Be iliuzijų“, kurioje autorius su šarlatanišku įžūlumu svaido žiauriausius kaltinimus niekuo nekaltiems žmonėms. Pogrindinio leidinio 62-ajame numeryje publikuotame kun. J. Danylos atvirame laiške ateistui B. Jauniškiui dvasininkas stoja paneigti melagingus gandus apie vieną pirmųjų Lietuvos jėzuitų provincijos kūrėjų t. Joną Kipą. Tuometinėje „Tiesoje“ ir „Komjaunimo tiesoje“ perskaitęs J. Kazlausko ir V. Balkevičiaus straipsnius „Kaip gaminami šviesuoliai“ ir „Jėzuitiškos tiesos prasmė“, t. Danyla vėl sėda prie rašomojo stalo…. („LKB kronika“, Nr. 68)

Prabėgus trylikai metų nuo pirmosios kun. S. Tamkevičiaus SJ noviciato dienos, 1981 m. vasarą, Jėzaus draugijos provincijolas t. J. Danyla pasiūlė jam atlikti didžiąsias rekolekcijas ir pasiruošti paskutiniams įžadams. Susitarė, kad nuo rugsėjo 14 d. iki spalio 15 d. rekolekcijos vyks Dūkšte, kur klebonavo seminarijos laikų draugas kun. Kazimieras Žemėnas SJ. Kas kleboną pavaduos Kybartuose? Žinoma, kaip ne kartą būdavo, uolusis pogrindininkas kun. Petras Našlėnas talkins tiek, kiek reikės.

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia, kur 1982 m. amžinuosius įžadus sudėjo kun. Sigitas Tamkevičius SJ. Hugo.arg / Wikipedia.org nuotrauka

„Pavedžiau rekolekcijas Švč. Mergelės Marijos globai, ir, atrodo, ji tikrai motiniškai globojo, – rašyta atsiminimuose. – Niekas nepasigedo manęs ir niekas nekėlė triukšmo, kad visą mėnesį kunigas pogrindininkas atlieka kunigo pareigas. Prisirašiau daug gerų pasiryžimų. Tarp jų ir pasiryžimas daug darbuotis dėl Bažnyčios ir Tėvynės, nors dėl to reikėtų eiti į kalėjimą. Ne visus pasiryžimus įvykdžiau iki galo, buvo ir apsileidimų, bet pastarąjį – eiti į kalėjimą – padėjo mano KGB „draugai“.“

1982 m. rugpjūčio 5 d., per Žolinę, popietiniu metu į Kybartus atvyko pats Draugijos provincijolas t. J. Danyla SJ, pasak kard. S. Tamkevičiaus, tikras tarpukario Lietuvoje susiformavęs jėzuitas – reiklus sau ir kitiems, bet drauge ir labai tėviškas: „Prie užrakintų bažnyčios durų per Mišias sudėjau prie Viešpaties kojų keturis jėzuitų įžadus. Liudytojos buvo tik šioje bažnyčioje tarnavusios Šventosios Šeimos kongregacijos seserys ir dangaus angelai. Tikriausiai Viešpats leido ramiai pasiruošti priekyje laukusiems dideliems išbandymams.“

Talkininkai – pogrindyje parengti apaštalai

Bijutiškyje, Šv. Onos bažnyčios prieglobstyje, sulinkęs ir žemėn smengantis klebonijos namelis, pasak vysk. Jono Borutos SJ, daugeliui buvo tikras kunigystės Betliejus. Čia, XX a. antros pusės dešimtmečiuose klebonaujant pogrindinės Jėzaus draugijos provincijolui kun. Jonui Danylai, vyko apaštalų Lietuvos Bažnyčiai rengimas. Ieškant būdų, kaip gali būti apginta Bažnyčios ir tikinčiųjų teisė parengti kunigystės tarnystei, Bažnyčiai ir tikėjimui ištikimus kunigus, 1972-aisiais, „LKB kronikos“ gimimo metais, buvo įsteigta tėvų jėzuitų ir tėvų marijonų globojama pogrindinė seminarija.

Bijutiškio Šv. Onos bažnyčia. VietovesLt / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

„Tėvo Jono Danylos SJ vadovavimas pogrindžio seminarijai, – rašė vysk. J. Boruta SJ, – buvo labai diskretiškas, korektiškas – pagrindinis vadas ir formuotojas – Viešpats, kurį tėvas J. Danyla skatino išgirsti ir į Jį įsiklausyti maldoje, rekolekcijose… Gal todėl tėvą Danylą, tokį tylų, taip mažai kalbantį, mėgo jaunieji klierikai, kunigai… Paklausti, kuo šis tėvelis juos patraukia, atsakydavo – iš jo jokios prievartos.“ Pas jį, kaip rašė pirmasis, „LKB kronikos“ kalbos redaktorius kun. K. Ambrasas SJ, „anksti rytais, ar vėlais vakarais, sningant ar lietui drengiant, apsimetus žveju ar keliauninku su kuprine ant pečių, pradėjau atvažinėti pogrindinių studijų – filosofijos ir teologijos disciplinų – egzaminų reikalais“.

Vienas pirmųjų tėvų jėzuitų vestos pogrindinės kunigų seminarijos klausytojų buvo uždarytoje Vilniaus katedroje įsteigtos Paveikslų galerijos vedėjas Jonas Kastytis Matulionis. Save giliai dvasioje laikęs Bažnyčios žmogumi, jis ne kartą yra kalbėjęs, jog čia dirbdamas pradėjo statyti naują – savo širdies – katedrą. 1977 m. jis įstojo į Jėzaus draugiją, 1980 m. spalio 31 d. Bijutiškio bažnyčioje vyskupas Vincentas Sladkevičius MIC įšventino į kunigus.

Kun. Jonas Kastytis Matulionis SJ. Visuotinės lietuvių enciklopedijos / vle.lt nuotrauka

„Draugijos provincijolas t. Jonas Danyla SJ leido, kad Jonas Kastytis Matulionis viešai atliktų dvasininko pareigas, – atsiminimuose rašė kardinolas S. Tamkevičius. – Taip be valdžios sutikimo jis pradėjo patarnauti Kybartų tikintiesiems. Labai uoliai atliko savo pareigas ir buvo mylimas visų – nuo pačių mažiausių iki seniausių. Vėl valdžios pareigūnai gąsdino mane įspėjimais ir straipsniais laikraščiuose. Bet į tai nekreipiau dėmesio. Man kun. Jonas Kastytis buvo didelė paspirtis, nes nereikėjo ieškoti pagalbininko, kurio dažnai prireikdavo. Antroji priežastis, kodėl leidau eiti pareigas kunigams pogrindininkams, – norėjau, kad valdžia matytų, jog netikslinga neleisti jaunuoliams baigti seminarijos, nes tik daugiau bėdos prisidaroma – jie pradeda dirbti be jokios valdžios kontrolės. Ši rizika visiškai pasiteisino.“

Ir Vilkaviškio prokuratūros, ir Religijos reikalų tarybos įgaliotinio P. Anilionio įspėjimus atlaikiusio klebono pavyzdžiu pasekė ir Kybartų bažnyčios komiteto pirmininko pavaduotojas Kostas Abraitis – jis nepasirašė po Vilkaviškio r. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo J. Urbono atvežtu raštu, reikalaujančiu Matulioniui neleisti atlikti kunigo pareigų, nes ne Bažnyčios komiteto nariai ir ne valdžios pareigūnai sprendžia apie kunigystę, o dvasinė vyriausybė.

Netylėjo ir pats kun. Jonas Kastytis. „LKB kronika“ 52 nr. publikavo jo pareiškimą Lietuvos kompartijos vadovui P. Griškevičiui, kuriame, kaip ir dera Vilniaus universitete lituanistiką baigusiam asmeniui, pirmiausia išdėsto jam reiškiamo kaltinimo „apsišaukėlis“ reikšmę – kas dedasi kitu, neteisėtai savinasi kokį titulą ar svetimą vardą. Toliau rašo: „Jau kuris laikas esu kunigas, atlieku visas kunigui priklausomas pareigas, ir tas, kas turi galią leisti ar neleisti jas atlikti – neuždraudė ir neatšaukė.“  „Šviesuliuku“ kybartiečių vadintas jėzuitas kun. J. K. Matulionis parapijoje darbavosi dar kelerius metus.

Dešinėje – Kybartų vikaras kun. Jonas Kastytis Matulionis, viduryje – Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius SJ. Punsko archyvo nuotrauka

„Su t. Danyla pabendravęs ir pas jį apsilankęs, pirmiausia pajusdavai naujų impulsų – tvarkingesniam, intensyvesniam maldos gyvenimui“, – rašė vysk. Jonas Boruta, 1975 m. pradėjęs teologijos studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje ir 1981 m. įstojęs į Jėzaus draugiją. 1982 m. liepos mėn. Lietuvos jėzuitų provinciolas t. J. Danyla paprašė kun. S. Tamkevičiaus, kad vyskupui Julijonui Steponavičiui pristatytų pogrindžio kunigų seminariją baigiantį Joną Borutą ir paprašyti jam suteikti kunigystės šventimus:

„Vyskupas tremtinys maloniai mus priėmė, sutarėme šventimų vietą ir datą – Skaistgiryje rugpjūčio 6 d. Vysk. J. Steponavičius ne kartą šioje bažnyčioje teikė kunigystės šventimus pogrindininkams. Čia klebonavo Draugijai priklausantis kun. Leonardas Jagminas SJ, kuriuo vyskupas visiškai pasitikėjo. Sutartu metu iš vakaro vyskupas įšventino Joną Borutą diakonu, o ryte – kunigu. Kai sveikinau naują kunigą, šmėkštelėjo mintis, kad šis jaunas energingas ir išsilavinęs kunigas, esant reikalui, galėtų tęsti „Kronikos“ leidimą.“

Kairėje – vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius, viduryje – kun. Jonas Boruta, t. Paulius Rabikauskas SJ. Vysk. J. Borutos asmeninio archyvo nuotrauka

„Kronikos“ dešimtmetis ir žvilgsnis iš užsienio

Slidžiu vasario pūgos užverstu keliu pas ligonį važiuodamas kun. Tamkevičius pastebėjo, kad jį lydi tas pats Kybartų gatvėje netoli klebonijos stovėjęs automobilis. Parapijiečiai pasakojo, kad jų, numerius keičiančių KGB mašinų, miestelyje visa kupeta, kad dažną praeivį lydi tiriantys žvilgsniai. Seka. Gal pastebės kokį sujudimą, mat 1982-ieji, dešimtieji pogrindinio leidinio metai, netoli ir kovo 19-oji, pirmojo leidinio išėjimo data.

Ir vis dėlto arčiau ir labai toli buvę skaitytojai jubiliejinės „Kronikos“ sulaukė. Saugumiečiai galėjo būti „patenkinti“ mėnesį veltui praleidę Kybartuose. Nors leidėjams šiek tiek nervų kainavo, bet ir sunkiausiu momentu darbas nesustojo. „Širdyje nešiojau didelį dėkingumą Dievui už dešimties metų globą. Pradėjus leisti „Kroniką,“ planavau darbą kokiems trejiems metams, – tuo metu net mintis neatėjo išsaugoti leidinį dešimtį metų… Kas žmogui negalima – Dievui viskas galima“, – rašyta kard. S. Tamkevičiaus atsiminimuose.

Kuo pasižymėjo 1982-ųjų kovo 19-ąją pasirodęs „LKB kronikos“ 51-asis numeris? Prasideda „Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų“ sveikinimu Šventajam Tėvui Jonui Pauliui II ir baigiamas tokiu kreipiniu: „Mes, Lietuvos kunigai ir tikintieji, minėdami „LKB kronikos“ dešimtmečio sukaktį, suklaupę prie Jūsų Šventenybės kojų, prašome: Šventasis Tėve, palaiminkite mūsų Bažnyčios ir Tėvynės keturių dešimtmečių kovą, kančias, didžiules aukas, mūsų visus kalinius, metų bausmę, vyskupus, ypač tremtinius Julijoną Steponavičių ir Vincentą Sladkevičių, praleidusius per 20 metų tremtyje, kunigus (trečdalis jų ėjo Gulago kančios keliais), vienuolius, tikinčiuosius ir mūsų brolius išeivijoje.“

Pirmą kartą pateikta išsami apžvalga, kas pasikeitė Lietuvos Katalikų Bažnyčioje, kai plačiai pasklido tiesos žodis. Atsižvelgiant į labai sunkias sąlygas, laimėta tikrai daug: sovietinė valdžia praplėtė Kunigų seminarijos limitą, kunigai viešai pradėjo katechizuoti vaikus, leisti juos prie altoriaus, bažnyčiose padaugėjo jaunimo, dauguma kunigų nebepaiso diskriminacinių „Religinių susivienijimų nuostatų“, nebebijo prarasti registracijos pažymėjimą ir t. t.

Vietoje liūdnos perspektyvos, kad Lietuvoje Bažnyčia bus suniveliuota iki Rusijos Ortodoksų Bažnyčios lygio, ji per dešimtį metų dvasiškai atsinaujino ir išaugo, ypač kokybiškai.

Koplytstlupis, „LKB Kronikos“ dešimtmečiui pažymėti Kybartų bažnyčios šventoriuje. Kard. S. Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Visa, kas pasiekta, buvo laimėta ne „diplomatijos“ ir ne „sėdėjimo po šluota“ keliu, bet aktyvios kovos ir aukos kaina. Dievas laimino daugelio tautiečių pasišventimą ir auką. Viena aišku, kad tiems, kurie Lietuvoje save vadina „diplomatais“, ką nors iš sovietinės valdžios „išsiderėti“ pavyksta tik tada, kai ji atsiduria prieš masinį žmonių pasipriešinimą. Sėdėjimas, laukiant geresnių laikų ir bijant prasimušti galvą į sieną, visada buvo ir bus Bažnyčiai pražūtingas. Minėtame numeryje rašoma:

„Kova už Bažnyčios laisvę būtų buvusi labai neefektyvi, jei mūsų broliai Vakaruose nebūtų jos parėmę masinės komunikacijos priemonėmis, organizuota malda ir kitomis formomis. Už šią pagalbą Lietuvos katalikai labai dėkingi visoms radijo stotims, laikraščių redakcijoms, informacijos tarnyboms ir visiems, kurie vienokiu ar kitokiu būdu garsino pasaulyje diskriminuojamų Lietuvos katalikų vargus arba meldėsi už Lietuvą.

Vienas iš pačių skaudžiausių faktų kovoje už Bažnyčios laisvę buvo kai kurių Lietuvos dvasiškių kolaboravimas su KGB, jų bailumas ir nekrikščioniško „protingumo“ vardu daromi įvairūs kompromisai, prieinantys beveik iki išdavystės ribos, šios rūšies dvasiškiai yra visiškai susikompromitavę tikinčiosios Lietuvos liaudies akyse… Svarbiausias „LKB kronikos“ priešas –  sistema, norinti pavergti net žmogaus dvasią, šitos sistemos viršūnės planuoja dvasinį tikinčiųjų genocidą, o pirmaeiliai jo vykdytojai – KGB darbuotojai. Žodis „Kronika“ jų lūpose virtęs beveik keiksmažodžiu.“

„LKB kronika“ – šiuo metu pasaulyje geriausiai žinomas lietuviškas periodinis leidinys, tačiau Lietuvoje ji oficialiai neegzistuoja. Per visą „Kronikos“ gyvavimo dešimtmetį nei valstybinė bibliografija, nei oficialioji spauda jos net pavadinimo nepaminėjo. Taip pažymėta Vokietijos Lietuvių kultūros instituto (Litauisches kulturinstitut) Kajetono J. Čeginskio parengtoje brošiūroje „LKB Kronikos dešimtmetis 1972–1982“. Teigiama, jog „Kronikai“, kaip jokiam kitam lietuviškosios periodikos leidiniui, pavyko palikti neištrinamus pėdsakus pasaulio spaudoje:

„Anglijoje išeinantis rimtas sovietinių reikalų tyrimo leidinys „Soviet Analyst“ (1982:14) ne veltui rašė, kad švenčiama Sov. Sąjungos 60-mečio sukaktis Pabaltijo kraštams dar mažiau minėtina, negu kitoms Maskvos pavergtoms tautoms, o lietuviams kur kas svarbesnė „Kronikos“ 10–mečio sukaktis.“

Italų publicistas Pietro Monti, pristatydamas visuomenei atskira knyga išleistus „Kronikos“ pirmųjų dešimties numerių vertimus, pabrėžė, kad jie svarbūs ne tiek kaip medžiaga istorikams ir archyvinė dokumentacija, bet kaip galimybė supažindinti skaitytoją su lietuvių konkrečiu gyvenimu ir siekiais, kuriuos atspindi jų ištvermingas pasipriešinimas. Vakarų Vokietijos katalikų žinių agentūros KNA bendradarbė red. Diethild Treffert, pažymėdama „Kronikos“ dešimtmetį, teigė, kad šiame leidinyje sąžiningai užrašoma viskas, kad ir ateities kartos žinotų, su kokia drąsa ir ryžtu lietuviai gynė savo tikėjimą komunistų valdymo laikais. Tik ji apgailestavo, kad dabartis per mažai domisi „Kronika“ ir net katalikai Vakaruose per mažai žino apie savo tikėjimo brolių kovą Baltijos krašte.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Kronikos“ rėmėjai, – kaip atsiminimuose rašo kardinolas S. Tamkevičius, – norėjo kuo nors pažymėti leidinio dešimtmetį. Vilniaus krašte skulptorių Jakštą paprašė šiai progai ką nors išdrožti iš ąžuolo. Vieną tamsią naktį atvežė didžiulį paminklą, kurį didelis būrys vyrų vos iškėlė iš mašinos. Skulptūra vaizdavo knygą – „Kroniką“, iš kurios kyla erškėčiai – tautos kančia; aukščiau širdis – gal Viešpaties, gal lietuvio, mylinčio Dievą ir Tėvynę, o iš šonų – maldai sudėtos rankos (tik ant tų sudėtų rankų ir laikėsi „Kronika“ per 10 metų). Šventindamas paminklą parapijiečiams paaiškinau tik tiek, kad toji knyga vaizduoja tautos kančios istoriją.“

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.